Mano eilėraščiai...

Salomėja Burneikaitė

Tau

Mano broli,

Jei tave aš turėčiau,

Tu nešaltum nei žiemą, nei vasarą,

Nes raštuotas numegzčiau tau pirštines.

Jei turėčiau, broli, tave -

Nebijočiau jūroj paskęsti,

Nes tu būtum ją perplaukęs.

Tave jei turėčiau,

Nepaklysčiau nei girioj, nei didmiesčiuos,

Nes kelio tavęs pasiklausčiau.

Broli mano,

Jei turėčiau tave -

Ta pati saule spindėtų mūsų lange,

Nors gyventumėm

Skirtingose pasaulio pusėse.

Broli,

Tavo būtų

Namai su žirgeliais, o aš

Iš miestų rašyčiau tau laiškus.

Taip norėčiau pareiti

Tuo lieptu namo,

Kur mano vaikystėj tu nutiesei…

Paklausyk, broli,

Dainuoju tau,

O tu niekada negimei !

-   -  

Lietus lietaus lietuje lietui

lyja

laikas lėtėja

lyti - lytėti

laukti - lašais lašėti

lėkti

lik

liko tik

litas Likimui.               1999 rugpjūčio 26

             (spausdinta „Kalvotoji Žemaitija“, Telšių rajoniniame laikraštyje, 1999 m. spalio 2 d.)

Rudenėja

Tai kas, kad išaušo ruduo,

Tai kas, kad rauda šermukšniai

Tai kas, kad atšalo vanduo,

Bet vis dar gyvi upeliūkščiai.

Ir kas čia baisaus, kad prisnigs,

Kad rytmeti viena išvysiu

Nušalusias savo rožes,

Kitaip juk nebūna, sakysit.

Bet aš vis dar mokaus priprast,

Kad kelias prasideda - baigias,

Kad tai kas pražydo - nuvys,

Kad šitaip bučiuoja mus Laikas.

Todėl palydėt išeinu

Paliekančių gervių mus šiandien.

Sustoki, mirksni žavus !

Gal šitaip skleidžiasi Laimė ...              1996 10 20

                                                                

Mamai

Balti vaikystes narcizai

Žydi Tau, Mano senoji,

Mes tikrai susitiksim,

Mano Geroji…

Prarasti mūsų Namai

Taip gražiai nutapyti

Šildo mano sekmadienius.

Ir žinau, kad turiu šaknis

Todėl pražystu

Baltu kaktuso žiedu ant savo  palanges…

Parbėg laivai laiveliai, išplaukia,

Plaukia ir plaukia

Baltais pavasariais

Kaip Narcizais Gyvenimas.              1998 06 07      Vilnius

                      (spausdinta „Kalvotoji Žemaitija“, Telšių rajoniniame laikraštyje, 1999 m. spalio 2 d.)

Dovana

Aš labai turtinga.

Aš žinau teisybe:

jei ištarsi žodi -

Du atgal sugrįš tau.

Jei su meile laistai

Obelį ar gėlę,

Kaip gražiai jos plaukus

Žiedlapiais nusėja,

O gaiviais jų vaisiais

Jei pasidalinsi,

Tai - ranka i ranką,

Tai smiltis prie smilties.

--- --- ---

“Pone, vakar mano

sudegė jaunyste ! ”

“Jeigu reikia -  imkit

puse karalystes”.                              1997 06 11

Mistika ?

Jeigu nėra nei laiko , nei erdves

Iš tavo atminties juk neišblės

Ta vasara, tie metai, ta diena

Guboju kvapas, bure bangose…

Ir neištrinsi tu iš praeities

Nepasakytų žodžių.

Nepadės neigimas tavo atkaklus.

Lakštingalų nebuvo ar nebus ?

Jeigu tavęs nebuvo su manim,

Sakyk, kodėl lig šiol jaučiu širdim

Pro metu greta žėri žarija…

O tu lig šiol neištarei to “ne!”

                                

Ir šaltinėlis tas, kur jaunas gėrei tu,

Vis jūron bėga. Sukdamas ratu

Gaivina metu smilgas, aplenkia kapus

Ir vandeniu jau girdo mus vaikus.                      1997 06 10

Iš kur man žinoti

Kodėl šitas nerimas

Tas amžinas klausimas

Kur aš einu

Nors gera pajusti ir vėją ir saulę

Ir laisvę ir „Dėkui“, kad gyvenu!

Bandau užauginti gėlelę palangėj

Ir mano šunelis vis laukia manęs

Gegutė kukuodama laimę dar nepavargo

O aš pavargau nesapnuoti Tavęs...                   1997.06.09.  

Žydėjimas

Pirmiausiai obelys baltai baltai žydėjo,

Kvepėjo meile ir medum saldžiai.

Apsvaigę bitės nuo žiedų skubėjo,

Pribarstė žiedlapių į užantį neatsargiai.

                                                                 

Išskrido gervės, kol apsižiūrėjau.

Aš jų sugrįžtant laukiau –

Parlėkė gandrai.

_______

Vėl bitės kantriai, uoliai renka medų…

Labai bus gardūs šiemet obuoliai !

Dar susitiksim...

Nieko amžino po saule juk nėra.

Kada nors vis tiek išbluks ir ta skara,

Kur sužvarbusius pečius gaubei nuo vėjo.

Užsimerkiau - nemačiau kaip saulė patekėjo.

Vėjui pučiant į pavargusias bures,

Prabudau - nėra šalia tavęs…

Pražilau, skara nuslydo nuo pečių…

Pačiame vidurdieny tylu tylu tylu…

---

O kai tu sugrįši - nepražūsi  -

O kai tu sugrįši - nepražūsi  -

O kai tu sugrįši - nepražūsi  -

Iš skaros tau marškinius pasiusiu.                1997 06 09

Nemoku  kitaip

Čia sena viltis gyvena.

Ar įleis ?

Sušalau aš per tą gaisrą.

Negerai.                                                1997 06

                                                            (spausdinta „Kalvotoji Žemaitija“, Telšių rajoniniame laikraštyje, 1999 m. spalio 2 d.)

Po gaisro

                                  Irenai. N.

Po gaisro išlikus

Skruzdės gyvenimas

atrodo toks įdomus,

net norisi ja tapti, būti

ir ja Gyventi.

Taip prasmingai,

kaip saulelė teka ir leidžiasi,

kaip katinas snaudžia prieš saulę,

kaip erelis sklendžia dangumi…

Taip norisi gerti…

Vandens!

Skruzdēle, gal žinai,

kur šaltinis ?..

-   -   -

Nesusireikšmink,

išdidžiai skambėdamas.

Giedodamas klausyk,

kaip paukščių čiulbėjimas,

upės tekėjimas,

obuolių byrėjimas ir žolės žydėjimas,

kaip duonos kvepėjimas skleidžiasi Gyvenimu...

Protingam įvaizdyje,

bylojančiame apie tavo tuštybę,

ATSIMERK!                                                  1999.09.16.14.45

Marių motyvas

Šitas buvimas yra mano Gyvenimas.

Ir šitas pro langą žiūrėjimas,

Ir vėjo šnabždesys medžių lapuose,

Saulės mirgėjimas mariose

(Nebijok gyventi –

nieko gal daugiau ir neįvyks),

ir prisiminimas buvusių išsiskyrimų...

ir Aukštų akimirkų prisiminimas...

ir palydėjimas jų,

prabėgančių laiveliais bangomis,

ir su Viltimi ieškojimas vėl burės horizonte.

(spausdinta „Kalvotoji Žemaitija“, Telšių rajoniniame laikraštyje, 1999 m. spalio 2 d.)

Ašara

Mano Viešpatie,

Tai Tavo

Ašara

Sužibo

Šitaip skaudžiai

Ir snaigėmis pabirusi

sudygo giesmėmis...                       1999.10.14

Širdies lobiai

Kraujažole sese, apleidau tave...

Net graudu, kaip tavęs pasiilgus buvau!

Kai žiūriu į akis tau, niūniuojant girdžiu  –

 „... trumpas tavo gyvenimas,  lig gegutės kukavimo...“

 ... pasiklydus buvau be tavęs, Kraujažole sese...

 Padainuokim kartu dar ir nebesiskirkim...

„ ... Oi seniai seniai pas motuly buvau
 vai  ir užžėlė tiej vieši kelaliai žaliu vejeliu...“         2014-07-11

     

Gyvenimo pamokos                                                                  
                                                             mano močiutei Rachelei
Skaityti mokiausi žiūrėdama į kelią,
skaičiuoti – klausydama, kaip dunksi grindinys, sugrįžtant mamai tuo keliu,
rašyti kiek pramokau vedžiodama pirštu šarmotam stikle lango,
o muzikos – lig šiol vis mokausi, iš „Sniego karalienės“ ašarų neišverktų,
nutrūkusioj vaikystės pasakoj, kuri man atiteko...
Girdėjau ją, bet iki šiol nesuprantu...
Kai sužinojau, jog pasakos laimingai turi baigtis,
vėlu jau buvo mokytis nupiešt namus...
Tad šoku ir dainuoju ligi šiol, kaip moku,
meldžiuos važiuodama, verpt pamokinta baltos avelės,
pareinančios – matau dabar pro savo langą – tuo pačiu keliu...

                          
                                                            Klaipėda, 2015-05-14