Šventė

Baltoji avele,

Širdelę man gelia...

Parodyki kelią

Į žalią pievelę,

Kur tavo motelė

Giedojo giesmelę...

Baltoji avele,

Paglostyk galvelę...

                                2016-11-24

Porcelianinė meilės istorija lėlių teatre

Salomėja Burneikaitė

Porcelianas labai trapus ir su juo elgtis reikia atsargiai. Meilė – taip pat trapi ir gali bet kada sudužti. Vienas neatsargus judesys, žodis ir „dzingt“..., liko iš jos tik kelios šukelės. Ši istorija tokia tikra, kad pirmą kartą žiūrėdama spektaklį „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ Klaipėdos lėlių teatre, visai netikėtai finale pajutau skruostu riedančią tikrą nuosavą ašarą. O tai lėlių teatre nutinka retai. Ypač tiems, kurie jaučiasi „žinovais“ ir daugelį metų  matė bei regėjo nemažai labai įvairaus lėlių teatro... Porcelianas šiuo atveju turi ne tik simbolinę, bet ir tiesioginę daiktišką prasmę. Juk mažosios Abilenos ir jos mylimo triušio Edvardo istorijoje veikia ir tikros porcelianinės lėlės.  Be abejo, joms tenka „gyveni“ visai neporcelianiniame pasaulyje, tarp kitų, daug šiurkštesnių gyvenimo tikrumą atspindinčių faktūrų.

Lėlių teatro menas iš tiesų yra kerintis, nuolat atsinaujinantis ir budinantis mūsų širdis labai asmeniškai, plačia ir nenuspėjama raiškos priemonių įvairove. Pastarąjį dešimtmetį lėlių teatro meninė kalba atgimsta prabildama į mus daiktų ar objektų teatro raiškos būdais, drąsindama naujai pažvelgti į save daiktų pasaulyje. Tokia ir yra ta „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Ji įtraukia, kviesdama susimąstyti.  Argi ne todėl sudaiktėjimo laikmečio kontekste kilusios problemos, susvetimėjimo grimasos, dažno iš mūsų vidinis pažeistumas, tikros giliausios žmogiškos meilės neišsakytas (ar nuslėptas) alkis, prabyla net tragedijomis mūsų kasdienybėje. O štai lėlių teatre atrandame trapiai ir jautriai praskleidžiamą nuoširdų gėrio ilgesį, gimusį dar mažose širdelėse, prabylantį kiekvienam kitaip, ataidintį iš savos autentiškos vaikystės. Ir nesvarbu, kad kai kurie iš mūsų pasijuntame šiek tiek sutrikę. Juk vedini savo atžalėlių, išeiname iš šio lėlių spektaklio jau padrąsinti emociškai, nors kai kurie mažyliai po „Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės“  ir uždavinėja tėveliams keistus klausimus – „Tai triušis gyvas?“, „Ar tu mane tikrai myli?“ arba „Mama, o kodėl tu verki?“

Lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė retai eina lengviausiu keliu. Šį kartą pasirinkusi lėlių teatre įkūnyti Keitės diKamilio (Kate diCamilo) „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ ji kartu su bendražygiais nuėjo nelengvą, bet įdomų ieškojimų kelią (premjera 2015 m. vasario 28 d.) ir prabilo į mus nepaprastai įtaigia lėlių teatro kalba, suprantama ne tik vaikams, bet ypatingu būdu atliepiančia ir suaugusiųjų širdyse. Tenka prisiminti, kad visi buvome vaikais... Nors spektaklis orientuotas į žiūrovus nuo ketverių metų, gera literatūra visada yra daugiaplanė, kaip ir nemirtingasis „Mažasis Princas“, „Skudurinės Onutės pasakėlės“ ar kuri nors Anderseno pasaka. Beje, galėtų būti įdomu, jei teatras ryžtųsi šį spektaklį rodyti ne tik šeimai, vaikams, bet atskirai ir suaugusiųjų publikai.

Teatro salė – mažutė. Spektaklis – jaukus ir kamerinis. Kalbėjimo būdas – intymus ir asmeniškas. Beje, spektaklyje nėra teksto, tariamo įprastais pažįstamais žodžiais. Aktoriai kalbasi pačių susikurta „garsiakalbe“, kuri išreiškia emocijų kaitą, nuotaikų įvairovę, leidžia jausti veiksmo temo-ritmą, įvykių prasmę. Toks kalbėjimo būdas suprantamas ir įvairiakalbei publikai. Puikiai spektaklyje veikia lėlių teatro profesionalė, pelnytai žvaigžde jau tituluojama aktorė Renata Kutaitė. Neveltui „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ jai lėmė šiemet būti įvertintai „Padėkos kauke“, už vaidmenį būtent šiame spektaklyje. Jos scenos partneris Vytautas Kairys dėmesingai talkina Renatai, manipuliuodamas lėliškais pavidalais ir atsakingai iš jos mokydamasis lėlės valdymo paslapčių. Mažos mergaitės Abilenos mylimas žaislinis triušis, vardu Edvardas Tiuleinas, šių aktorių dėka  kartu su žiūrovais išgyvena tikrą meilės kelionę, nuo nerūpestingo, nieko nemylinčio išpaikinto išdaigininko, išgyvenant nuotykius, netektis, patyčias, skausmą, baimę, neviltį, iki grįžimo namo, patiriant daugybę išmėginimų, meilę, dūžtančią porceliano širdį ir galų gale – tikrą prisikėlimą, kaip stebuklą lėlių teatre! Tuo ir yra ypatingas, archajiškasis, nuostabusis lėlių teatro menas...

Kiekvienas geras spektaklis prasideda  nuo idėjos. Tikrai ne be reikalo režisierę Gintarę sužavėjo, tarsi atsitiktinai į jos rankas patekusi knyga apie nepaprasto triušio, kuris tampa ypatingu mažos mergaitės Abilenos mylimuoju, istorija ir jos subtili gelmė. Tačiau kaip tą trapų siužetą su tyliais minties vingiais perteikti lėlių teatro žiūrovams? Vaizduotėje gimė sumanymas spektakliui panaudoti tarsi „išaugtus“ ir nebereikalingus vaikams žaislus. Jais buvo žaista, mokytasi gyventi, kurti. Tie meškučiai, lėlės, juokdariai, įvairios mašinos, delfinai, tigras, drakonas, riedlentininkas, lėlių kambarėlio miniatiūriniai baldai, įvairiausios mašinos, barškučiai, krepšeliai ir kitokia žaislinė „įranga“ tikriausiai buvo kam nors dovanoti, mylėti, branginami. Režisierė nusprendė tuose „atmylėtuose“ žaisluose bandyti budinti ir  gaivinti išlikusį vaikystės pojūtį. Teatras prisiėmė iššūkį jų kaip nors gauti. Skelbė miesto laikraščiuose, kreipėsi į Klaipėdos lėlių teatro lankytojus, draugus, bičiulius, su prašymu atnešti nebereikalingus žaislus, paminint, kad jie bus naudojami naujai kuriamame spektaklyje. Iš didžiulės daiktų daugybės spektaklio kūrėjai atsirinko tik tuos kurie galėjo atgyti, tinkamai derėdami vizualiniame „Nepaprastos Edvardo Tiuleino istorijos“ sprendime. Be to, dailininkei-režisierei Gintarei teko aplankyti nemažai pigių rūbų ir labai brangių antikvarinių parduotuvių, nes porcelianinis Edardo Tiuleino pasaulis buvo aristokratiškai išrankus. Iš sukauptos tikrų žaislų visumos spektaklyje panaudota gal tik koks ketvirtis surinkto turto. Nepatikėsite, bet kai kurie aukotojai smalsaudami ateina pamatyti kaip ir kur „apsigyveno“ jų mylimukai.

Kūrybinė „Tiueino“ komanda – tik iš keleto žmonių. Ir veikė jie tik jiems vieniems suprantamu būdu. Be abejo, Gintarė Radvilavičiūtė yra scenarijaus autorė, režisierė ir dailininkė, bet kūrybinis ieškojimų procesas vyko išbandant surinktas lėles, kitokią atributiką, improvizuojant ir „prijaukinant“ kartu su aktoriais. Tiesa, Vytautas Kairys prisijungė vėliau, kai abi kartu, su ilgamete Gintarės bendražyge, nuosekliai ištikima Klaipėdos lėlių teatrui Renata, pajuto – būtinai reikalingas partneris vyras. Buvo svarbu, kad lėliškoji Tiuleino erdvė turėtų abu pasaulio polius ir galėtų vykti spalvingi ir guodžiantys, mįslingi, nebylūs, svarbūs, įdomūs konkretūs personažų dialogai. Renata džiaugiasi, kad tinkama vieta atsirado ir jos vaikystės lėlei, kurios gyvenimas stebuklingai atgimė, liečiant ją tikrosios šeimininkės rankoms. Muzikiniu spektaklio audiniu  atsakingai rūpinosi Donatas Bielkauskas. Jo indėlis toks, kad garsų pasaulis darniai įsiaudžia meninėje visumoje ir lieka beveik nepastebimas. Šviesų dailininkas Gediminas Babelis subtiliai ir tiksliai paryškina tai kas svarbiausia.

Jau daugiau kaip metai prasisuko nuo „Nepaprastų Edvardo Tiuleino istorijų“ premjeros dienos Klaipėdos lėlių teatre. Sceniškoji Tiuleino kelionė plečiasi, spektaklis auga, įgauna naujų spalvų. Įdomu jį žiūrėti dar kartą, su kita publika. Nebylusis Tiuleinas išlieka ir jaunas, ir brandus. Pagaliau spektaklis tampa įdomiu ne tik Klaipėdos publika, sulaukia kitakalbių žiūrovų pripažinimo, šiek tiek jau pakeliavo ir po Lietuvą. Ne kartą rodytas Vilniuje, Menų spaustuvėje, Kauno valstybiniame lėlių teatre, XXI Tarptautinio lėlių teatrų festivalio metu. Norisi palinkėti spektakliui naujų kelionių į žiūrovų širdis. Te būna jis laukiamas ir suprantamas visiems, kurie dar mokosi mylėti. Te primena tikrosios meilės skonį tiems, kurie ją išgyveno ir tebebrangina. Ir tegul porcelianinė meilės istorija kartojasi, būna pasakojama vis naujai, vis kitiems, kol mylėti žemėje dar yra kam. 

Publikacija dienraščio "Klaipėda" Kultūros ir meno žurnale DURYS: 

https://issuu.com/diena/docs/durys_04_28/14

Pasaka be galo

Tikiu, kad visi esate kada nors girdėję bent vieną pasaką "be galo" ... Bet argi tai nebuvo labai seniai? ...  Kol dar darbai darbeliai neužvijo, kol kasdienybė neįtraukė, kol pavasarinio atgimimo gaiva budina ieškoti gėrio, išdrįskite paklausyti  PASAKOS BE GALO, kurią, tokią trapią ir amžiną, paliko mums poetė Janina Degutytė.  Kartu su Linu Švirinu studijoje DABARTIS ją įgarsinome... Man ji dvelkia pavasariu, žydinčia Amžinybe ir Gyvenimu, kuris nesibaigia ...

https://soundcloud.com/salom-ja-burneikait