Kuo gi Žemaitija
turėtų skirtis nuo viso pasaulio? Juk tam, kuris čia gimė, augo, gyveno ir kūrė
– tik ji yra pasaulio centras. Nuo seniausių laikų čia žmonės bandė išreikšti
save ir lėliškais pavidalais. Vien žemaičių Užgavėnės ko vertos, su ličynų
karnavalu, More, šmaikščiais personažų šėliojimais! Liaudies meistrui Adomui Kvasui
tai – jokia naujiena. Išbandęs įvairius amatus, išmokęs gerai apvaldyti
skirtingas medžiagas, tikras žemaitis visą gyvenimą lipdė iš molio, drožė medį,
konstravo keistus pavidalus, tai natūraliai sujungdamas ir išreikšdamas per
lėliškas formas. Prisiminkime jo linksmas šelmiškų siužetų skulptūrines
kompozicijas. Belieka įsivaizduoti ką išgirstumėm, jei tos ryškių charakterių
Adomo Kvaso figūros prabiltų, kuriose nėra nė krislo monumentalumo. Galima
pastebėti, kad Jo siužetinėms skulptūrėlėms yra būdinga veiksmo kalba. O tai
jau – teatro medžiaga. Jei prisimintumėm, kad teatrą filosofiškai vadiname
gyvenimo veidrodžiu, tai garbusis tautodailininkas Adomas – tikras teatralas, atspindintis
pasaulį pagal savas taisykles. Jis – tikras lėlininkas, kuriantis medžiagiškus žmogaus
pavidalus ir nuo savęs pašiepiantis jų ydas. 
Žemaitijos
krašto tautodailininkas Adomas Kvasas, labiausiai pripažintas kaip medžio
drožėjas, yra prasmingai nusipelnęs ir Lietuvos lėlių teatrui. Nuo mažų dienų
pradėjęs drožinėti ir iš tėvų išmokęs įvairių meistrystės paslapčių, A. Kvasas
ne tik kūrė įdomias, ryškių charakterių skulptūrėles, kaukes, bet ir konstravo,
kūrė bei gamino unikalias lėles. Iki mūsų dienų Kretingos rajono Salantų miestelio
bažnyčioje yra saugomos medinės judančios žmogaus ūgio ,,žalnierių” skulptūros,
kurias meistras išdrožė dar 1961 m., tada ten klebonavusio šviesios
atminties žemaičių vyskupo Antano Vaičiaus prašymu, pagal Notėnų kaimo bažnytėlės
,,žalnierių“ pavyzdį. Adomo Kvaso liudijimu, Notėnų ,,žalnieriai” buvo visai
kitokie, plokšti, išdrožti medžio lentose ir negalėjo sukinėti galvų. Sukūrus
skulptūras 1961 m., jam pačiam teko būti pirmuoju Salantuose velyknakčio ,,žalnierių”
,,judintoju”. Tai nebuvo formalus judesys, bet tikras lėlininko veiksmas, kurio
Adomui Kvapui išmoningai teko vėliau pamokyti kitus, kad žinotų kaip elgtis su
svertais ir virvėmis, kad tiksliai, gudriai, netikėtai, nematomai ir reikiamu momentu
„žalnieriai“ primintų budėtojams ko jie čia susirinko. Velyknakčio budėjimų
tradicija jau nunyko, o panašių skulptūrų Lietuvoje yra išlikę tik vienetai. Jos
– reti Lietuvos lėlių teatro istorijos liudytojai.
Daugybė
Užgavėnių kaukių, ne vienai šventei Adomo Kvaso kurta Užgavėnių Morė, pagaliau
tikros papjemaše technika gamintos ir skiautėmis išmoningai aprėdytos muzikantų
lėlės dar kartą primena, kad meistras neapsiribojo vien medžio drožyba.
Natūraliai pažindamas gyvąją tradiciją, jis grojo armonika, būgnu ir kūrė,
konstravo, gamino lėles, kurias savo programose naudojo Lietuvos
tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus tautodailininkai, Telšių folkloro
ansambliai ,,Insula” ir ,,Lauknešėlis”, reprezentuodami žemaičių folklorą
Lietuvoje ir užsienyje. Adomo Kvaso sukurta tradicinių muzikantų kapela, t.y.
liaudiškos lazdelinės lėlės. Jos - labai išraiškingos, savitų ir ryškių charakterių,
skirtingos, bet vien pažiūrėjus į jas – šypsena pasipuošia veidas.
Charakteringa tai, kad šios „artistės“ yra skirtos ne vaidinti pagal
literatūrinius tekstus, o charakteringai ir linksmai muzikuoti, atlikti trumpas
sceneles, parodijuojant arba pakeičiant tikrus muzikantus.
Sveikindami
Žemaitijos Meistrą Adomą Kvasą 85-rių metų jubiliejaus šventėje ir linkėdami
ilgiausių metų, turime žinoti, kad jo unikalus kūrybinis palikimas dar laukia
gilesnių tyrinėjimų.
2009 m.
