Šešėlių teatras laukiant Šv.Kalėdų

Kas gi ta PASAKŲ AKADEMIJA?

https://www.minfo.lt/zmones/straipsnis/salomejos-pasaku-akademija-39

Papasakokite plačiau apie šią iniciatyvą. Kaip ji gimė, kaip vystėsi? Kas yra ta „Pasakų akademija“, ką joje veikiate?

 Kiekvienas savo galvoje turime „pasakų akademiją“... Per patirtis, susitikimus, nuolatinį mokymąsi, profesinį praktikavimą išaugo po truputį. Jos idėja formavosi mąstant apie savarankišką veiklą, kuri atlieptų poreikius tų, kurie kviečiasi mane į savo erdves ir formatą, kuris galėtų atskleisti prieinamu būdu tai, kas man svarbu. Salomėjos „Pasakų akademija“ – ne vieta ar institucija, o santykis, toks lyg ir asmeninio tobulėjimo įrankis... Paskatino šio formato gimimą ir interviu LRT laidai „Ką man skaityti“, į kurią daugiau kaip prieš metus mane pakvietė žurnalistė Valentina Žygienė. Ruošdamasi pokalbiui ir klausydama jo įrašą pastebėjau kiek daug kalbu apie pasakas. Salomėjos „Pasakų akademija“ jungia visas mano veiklas, kviesdama įsižiūrėti į pasaulį, save, aplinką senosios išminties kontekste. Rengiu ir vedu seminarus, paskaitas, edukacines dirbtuves, dalinuosi straipsniais, keliauju, konsultuoju tuos, kurie nori pažvelgti ir patirti praktiškai, ką mums gali duoti toks primirštas dalykas, kaip pasakos. Juk prisilietimas prie pasakos visada yra asmeniškas, nes jų įvykius, veikėjų poelgius, išmintį kiekvienas išgyvena tik atpažindamas savo gyvenimo patirtis. Šiuolaikiniame pasaulyje esame fragmentuoti pagal socialines roles, profesijas, statusą, išmoktas kaukes. Pasakose galime atpažinti universalų, visuminį, t. y. holistinį požiūrį į gyvenimą, kuris tiesiog kviečia sustoti, permąstyti, pajausti ir prisiminti tai, kas sena, bet kažkodėl užmiršta.  

Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime suvaidino ir tikriausiai vis dar vaidina pasakos?Pasakysiu labai paprastai – didelį ir svarbų, kaip ir kiekvieno žmogaus. Ar pažįstate žmonių, kurie negirdėjo nė vieno pasakos? Juk visi augome ir mokėmės kažkuo tikėti, buvome sužeisti, mokėmės pakilti, išgyventi, patekome į kryžkeles, iki šiol tebeieškome laimės manydami, kad viską žinome, nes jau esame suaugę... Pasakų terapinė erdvė – neišsemiama.

Svarbu tai, kad senųjų pasakų išmintis yra metaforiška ir universali, pažini suaugusiems, norintiems suprasti daugiau negu vien likę vaikystės prisiminimai. Domiuosi šia sritimi, pati mokausi nuolat ir, be abejo, praktikuoju. Ar teko girdėti posakį „Jei nori, kad pasikeistų tavo gyvenimas, pakeisk savo pasaką“? Universalios tiesos, kurias turime naujai atrasti jau užaugę, mokydamiesi neprisirišti, peržiūrėdami, įvairiais gyvenimo tarpsniais patikslindami savąsias vertybes.

Gal pati rašote pasakas?

Žiūrint ką vadinsime pasakomis. Pasaka gali prasidėti ne nuo teksto, o pavyzdžiui nuo lėlės, kuri pati „kuria“ pasaką... Esu teatro žmogus, o teatro ir dramos pagrindinis instrumentas yra veiksmas. Šį tą kartais parašau, kai to labai norisi, bet labiausiai pasakos man padeda tyrinėti realų gyvenimą, ieškoti atsakymų į sunkius klausimus. Svarbu yra santykis, požiūris į gyvenimo reiškinius. Pasaka gali gimti iš eilėraščio, pasivaikščiojimo po parką, paprastos lėlės, susitikimų su žmonėmis, įprasto daikto, rakando, kuris tarsi „šnabžda“ savo ypatingą istoriją... Tarp Salomėjos „Pasakų akademijos“ feisbuko profilio nuotraukų yra „Pasakų galerija“, kurioje vaizdu kolekcionuojamos pasakos. Ne visada būtina jas užrašyti. Svarbu kaip jos gali padėti bendrauti, „įsikūnydamos“ įvairiais pavidalais. Pasakos gali būti „pagautos“ skirtingai. Galima jas sekti, skaityti, dainuoti, rašyti, atrasti, atpažinti, tada piešti ir fotografuoti, bet galima su jomis ir žaisti, pagal jas vaidinti, prisiminti...

Jūsų manymų, kokia turėtų būti pasaka, kad ji susilauktų „Pasakų akademijos“ dėmesio?

Bet kuri pasaka daug pasako apie žmogų, kuriam ji įdomi. Šiuo atveju dėmesio pirmiausiai yra verta ne pasaka, o nuolat ieškantis atsakymų į gyvenimo klausimus žmogus. Štai Jūs jau ir patekote į Salomėjos „Pasakų akademijos“ lauką... Svarbu, ko žmogus ieško, kol atpažįsta jam svarbius dalykus per pasaką.

Kokį vaidmenį pasakos vaidina vaikams, o kokį suaugusiems?

Į šį klausimą atsakymo galime ieškoti visą gyvenimą. Vaikystėje susitinkame su pasakomis, pamilstame jų herojus. Užaugę juos tarsi „išaugame“ ir manome, kad jau esame dideli, todėl suaugę. O vidinis mūsų vaikas, kai neauga kartu, gali likti nustumtas į paribius, likti nepaguostas, neužaugintas, jaustis nesvarbus ir nereikalingas. Pasakų temos – neišsemiamų impulsų versmė kūrybai, meno terapijai, edukacijai. Į brandą žmogus keliauja visą gyvenimą būdamas šalia kitų žmonių, o senųjų pasakų išmintis – universali.

Kokią pasakų knygą rekomenduotumėte?

Šiuo klausimu verta nueiti į biblioteką, pagalvojus ką Jūs norite surasti toje knygoje? Gal norite pasijausti vaiku? Kodėl? Beje, gal verta apie tai pasikalbėti kokiame nors skaitytojų klube prie bibliotekos? Suaugusiems gal pasiūlyčiau paskaityti lietuvių ar užsienio autorių knygų apie pasakas, pasakojamąją tradiciją, pasakų išminties versmes.

Šiuolaikinės pasakos virtusios filmais. Ar žiūrite tokius filmus, ir kaip juos vertinate?

Filmai – tik meninių priemonių puokštė norimai idėjai perteikti. Kūrinys gali pavykti, gali ir nepavykti. O pirminis šaltinis visada yra pati pasaka, kiek įmanoma artimiau susijusi su sakytine, t. y. žodine pasakojimo tradicija.

2017 m. metais Jums buvo skirta Klaipėdos miesto kultūros ir meno stipendija. „Liaudiškoji lėlių teatro tradicija Žemaitijoje“ - kas slypi po šiuo pavadinimu?

Pirmiausiai, labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ekspertų komisija įžvelgė prasmę šioje temoje. Man tai didžiulis ne tik šių metų darbas, kurį bandau kiek nors susisteminti per stipendijos laiką. Etninėje kultūroje nuo neatmenamų laikų lėliškos raiškos tradicija egzistuoja visame pasaulyje įvairiausiais pavidalais. Pirmiausiai turime pažinti savąją. Juo labiau, kad lietuviškame etnokultūriniame pavelde galime rasti tik fragmentiškai pastebėtus lėliškus faktus. Ne paslaptis, kad esu viena iš Klaipėdos lėlių teatro kūrėjų, buvau ir ilgametė folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ narė. Šios patirtys laikui bėgant atvėrė temą, kurioje natūraliai skleidžiasi lėlių teatro bei etninės kultūros ryšiai. Žemaitijoje, nuošaliose vietose turime nepaprastai vertingų seniausių lėlių teatro pavyzdžių, dar neįvesdintų į etninės kultūros erdvę. O juk šie raiškos būdai turi būti ne tik žinomi, pripažįstami, bet ir puoselėjami. Čia panašiai yra kaip ir su pasaka. Žemaitija yra vakarų Lietuvos dalis, o tema „Liaudiškoji lėlių teatro tradicija Žemaitijoje“ atveria unikalią galimybę pažinti primirštus kultūros faktus, ženklus, atpažinti raiškos būdus. Jei mums svarbi savasties atradimo kelionė, autentiškos raiškos savitumą turime pastebėti, įvardinti, tęsti. Gyvename greitai besikeičiančiame globaliame pasaulyje ir „buvimas savimi“ išlieka aktualus priimant naujas žinias, ugdantis gebėjimus, įžvelgiant ir įvardinant patirtis.

Pasakos ir lėlės yra tarpusavyje neatsiejamos Jūsų veikloje ar visgi gali gyvuoti ir atskirai?

Žinoma, kad gali ir gyvuoja daugeliui žmonių atskirai. Archainėje kultūroje pasaulis buvo suvokiamas kaip vientisas. Tik šiandien mes civilizavomės ir mąstome labiau fragmentuotai. Man patinka rasti ar atpažinti ryšius tarp skirtingų dalykų. Etninėje kultūroje tiek pasakos, tiek lėlės su savo tradicijomis visuose kraštuose egzistuoja nuo to laiko, kai žmogus bandydamas susivokti pasaulyje ėmė kurti. Kūrėjas ir kurti yra iš vienos šaknies... Beje, kiekviena lėlė jau yra pasaka ir byloja tiesą, jei mokame ne tik skaityti, bet ir išgirsti, pastebėti, jausti.