Kartą, vienoje bibliotekoje...

Lankydamasi  bibliotekoje, įsikūrusioje Šilutėje ir gyvuojančioje Fridricho Bajoraičio vardu, buvo nustebinta kaip trapiai ir švelniai čia kuriama prieškalėdinė nuotaika. Bet juk biblioteka - ne kokia nors MAXIMA, sakysite jūs... Tiesa, tačiau argi nepasigendate to paprato jaukumo nuolatiniame begaliniame bėgimo šurmulyje? O gal dabar taip  gera kiekvienoje bibliotekoje? Gal...

  

Tačiau Šilutės savivaldybės viešojoje bibliotekoje tikrai gyvena PASAKA, kuri kasdien patenka į kiekvieno čia ateinančio akeles, pasibeldžia į širdeles, o gal net ir į pasaulį išveda. 

Čia ir sutikau bibliotekoje dirbančia Ignę (Ignė Zarambaitė), pažįstamą vaikiškų knygelių autorę. Ji šypsosi, žvelgia tyliai, kalba mažai, tačiau jos akys nuolat paslaptingai žiba. 

Abi pasakėme savo vardus, o  "baltoji dama" tik ilgesingai žvelgė į tolį...

Ignė dovanojo man pasaką, kurią teks ne tik perskaityti ir "išmokti", bet ir kitiems papasakoti  kaip pildosi svajonės..

Nenuostabu, kad čia visą laiką vyksta kokie nors stebuklai. Gal dažniau ir mes juos pastebėtumėm, jei rastumėm laiko šiek tiek stabtelėti... 

O paslaptis labai paprasta. Ji visai šalia, jei tik išdrįsit pabandyti įsiklausyti, įsižiūrėti, pajausti... O kaip norėčiau, kad jos pildytųsi ir jums!

Pabandžiau kol kas lėlę pavadinti "baltąja dama", tačiau ji man neatsiliepė... O Ignė šypsosi, lyg nujaustų, kad vieną dieną ji "ištars" savo vardą naujos pasakos pavidalu ir palydės toliau, gal net iki naujos knygelės... 

Dabar ir jūsų žinote, kokią ypatingą lėlę suūrė Ignė Zarambaitė ir ne šiaip sau ją "pakvietė pagyventi" Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekoje. Ne paslaptis, kad lėlės kartais atgyja, o kai kurios iš jų net apsigyvena pasakose. Taigi, "baltoji dama" jau dabar kuria savo istoriją, kad šnibždėtų kalėdinę pasaką tiems, kurie ja nepaliaujamai tiki...

Susitikime "Pasakų akademijos" pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Jie ilgai ir laimingai gyveno

Paprastai pasakos baigiasi žodžiais „...o tada, jie ilgai ir laimingai gyveno“. Dažnai dar pridedant „ir aš ten buvau, alų-midų geriau, burnoj neturėjau...“ Taigi. O ši pasaka prasideda – „Jie ilgai ir laimingai gyveno!“...

Iš tiesų, senelis ir senelė kažkada seniai seniai, visai nieko neturėjo. Tik mokyklos baigimo pažymėjimus. Tada jie buvo jauni jauni. Dabar, kai seneliai ilgai ir laimingai gyvena, jau žino, kad visai nebaisu nieko neturėti, kai gyvenimas tik prasideda... Ir skubėti nereikia. Juk laimė dažniausiai slepiasi visai šalia... 

Mokėsi seneliai Dievą mylėti ir gyvendami vis labiau vienas kitą pamilo. Dabar, kai jie iš tiesų ilgai ir laimingai gyvena sau lyg niekur nieko – juos lanko vaikai ir anūkai. Kitur gyvena mažieji ir rašo seneliams paprastus popierinius laiškus, kurių jie labai labai laukia. Senelė skaito, o senelis klauso. Senelė duoną kepa, žoleles renka, džiovina. Senelis vyriškais reikalais užsiima. Vakarais susėda gerti arbatos, šnekučiuojasi. O paskui, kai bičiulius pasikviečia į svečius ragauti kvapnios žolelių arbatos ir jiems pasakoja apie brangiausias gyvenimo dovanas.

Tikriausiai nujaučiate, kad ne visos dovanos „leidžiasi“ nufotografuojamos. O tai kas svarbiausia yra matoma tik širdimi... Tačiau šios šiltos, su meile rankomis kurtos seneliui ir senelei šlepetės – matoma dovana. Seneliai džiaugiasi. Jiems šilta, gera kartu sėdėti ir gyventi taip, kad vaikai iš jų išmoktų kaip reikia ilgai ir laimingai gyventi.

Klausiate kaip mokytis? Raskite laiko pasakoms, kurias seka senelis ir senelė... Tereikia rasti laiko paklausyti... 

Iki susitikimo pasakų pasaulyje! Su meile, Salomėja...  

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>