Tu numezgei man, mama, kelia...

 

Lapkričio 14-osios vakarą Telšių dekanato šeimos centre įvyko vakaras-susitikimas ,,Tu numezgei man, mama, kelią“, kurio viešnia – kraštietė, Klaipėdos universiteto dėstytoja Salomėja Burneikaitė. 

Susitikimo metu kalbėta apie tekslitę, mezgimą kaip tiltą į širdį... Atmintį... Dievą... Viešnia pasidalino prisiminimais apie savo šeimą, autentiškus jos tėvelių kaip brangiausią palikimą paliktus tekstilės darbus – ypatingą šeimos relikviją. Taip pat buvo pristatyti bažnytinio meno kūriniai, kuriuose regimi tekstilės darbai, ypač dalyvių dėmesys atkreiptas į tuos kūrinius, kuriuose pati Švč. Marija siuvinėja, mezga. 

Nuo įvairių tekstilės darbų pristatymo subtiliai pereita prie pokalbio apie Tylių tarnystėlių grupelių steigimo 

svarbą prie parapijų, Šeimos centrų. Tokiose grupelėse ne tik kartu dirbama, tačiau – svarbiausia – meldžiamasi vieni už kitus, taip per mezginį, tarsi per simbolinį tekstilės Rožančių, darbą lydinčioje maldoje susitinka skirtingos kartos. 

Antroje vakaro dalyje susitikimo dalyviai buvo pakviesti prie simbolinio šeimos stalo, užtiesto viešnios atsivežta ypatinga – šeimos – staltiese ir vaišinosi pagal mielos Salomėjos mamos receptą iškeptu pyragu. Tokiais sakraliais momentais nejučia žmogus suvoki, kad yra dalykų, simbolių, kurie sujungia ne tik šiuo metu gyvenančias kartų kartas, tačiau leidžia susitikti ir su jau išėjusiais, – tai ir yra tekstilės darbai... Tarsi simbolinis mamos numegztas kelias.... 

Irena Daubarienė
Projekto ,,Sveikatos paletė šeimai“ koordinatorė

 — prie Telšių dekanato šeimos centras.

ŽEMAITIS, MĄSTANTIS LĖLIŠKOMIS FORMOMIS

Salomėja Burneikaitė

Kuo gi Žemaitija turėtų skirtis nuo viso pasaulio? Juk tam, kuris čia gimė, augo, gyveno ir kūrė – tik ji yra pasaulio centras. Nuo seniausių laikų čia žmonės bandė išreikšti save ir lėliškais pavidalais. Vien žemaičių Užgavėnės ko vertos, su ličynų karnavalu, More, šmaikščiais personažų šėliojimais! Liaudies meistrui Adomui Kvasui tai – jokia naujiena. Išbandęs įvairius amatus, išmokęs gerai apvaldyti skirtingas medžiagas, tikras žemaitis visą gyvenimą lipdė iš molio, drožė medį, konstravo keistus pavidalus, tai natūraliai sujungdamas ir išreikšdamas per lėliškas formas. Prisiminkime jo linksmas šelmiškų siužetų skulptūrines kompozicijas. Belieka įsivaizduoti ką išgirstumėm, jei tos ryškių charakterių Adomo Kvaso figūros prabiltų, kuriose nėra nė krislo monumentalumo. Galima pastebėti, kad Jo siužetinėms skulptūrėlėms yra būdinga veiksmo kalba. O tai jau – teatro medžiaga. Jei prisimintumėm, kad teatrą filosofiškai vadiname gyvenimo veidrodžiu, tai garbusis tautodailininkas Adomas – tikras teatralas, atspindintis pasaulį pagal savas taisykles. Jis – tikras lėlininkas, kuriantis medžiagiškus žmogaus pavidalus ir nuo savęs pašiepiantis jų ydas. 

Žemaitijos krašto tautodailininkas Adomas Kvasas, labiausiai pripažintas kaip medžio drožėjas, yra prasmingai nusipelnęs ir Lietuvos lėlių teatrui. Nuo mažų dienų pradėjęs drožinėti ir iš tėvų išmokęs įvairių meistrystės paslapčių, A. Kvasas ne tik kūrė įdomias, ryškių charakterių skulptūrėles, kaukes, bet ir konstravo, kūrė bei gamino unikalias lėles. Iki mūsų dienų Kretingos rajono Salantų miestelio bažnyčioje yra saugomos medinės judančios žmogaus ūgio ,,žalnierių” skulptūros, kurias meistras išdrožė dar 1961 m., tada ten klebonavusio šviesios atminties žemaičių vyskupo Antano Vaičiaus prašymu, pagal Notėnų kaimo bažnytėlės ,,žalnierių“ pavyzdį. Adomo Kvaso liudijimu, Notėnų ,,žalnieriai” buvo visai kitokie, plokšti, išdrožti medžio lentose ir negalėjo sukinėti galvų. Sukūrus skulptūras 1961 m., jam pačiam teko būti pirmuoju Salantuose velyknakčio ,,žalnierių” ,,judintoju”. Tai nebuvo formalus judesys, bet tikras lėlininko veiksmas, kurio Adomui Kvapui išmoningai teko vėliau pamokyti kitus, kad žinotų kaip elgtis su svertais ir virvėmis, kad tiksliai, gudriai, netikėtai, nematomai ir reikiamu momentu „žalnieriai“ primintų budėtojams ko jie čia susirinko. Velyknakčio budėjimų tradicija jau nunyko, o panašių skulptūrų Lietuvoje yra išlikę tik vienetai. Jos – reti Lietuvos lėlių teatro istorijos liudytojai.

Daugybė Užgavėnių kaukių, ne vienai šventei Adomo Kvaso kurta Užgavėnių Morė, pagaliau tikros papjemaše technika gamintos ir skiautėmis išmoningai aprėdytos muzikantų lėlės dar kartą primena, kad meistras neapsiribojo vien medžio drožyba. Natūraliai pažindamas gyvąją tradiciją, jis grojo armonika, būgnu ir kūrė, konstravo, gamino lėles, kurias savo programose naudojo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus tautodailininkai, Telšių folkloro ansambliai ,,Insula” ir ,,Lauknešėlis”, reprezentuodami žemaičių folklorą Lietuvoje ir užsienyje. Adomo Kvaso sukurta tradicinių muzikantų kapela, t.y. liaudiškos lazdelinės lėlės. Jos - labai išraiškingos, savitų ir ryškių charakterių, skirtingos, bet vien pažiūrėjus į jas – šypsena pasipuošia veidas. Charakteringa tai, kad šios „artistės“ yra skirtos ne vaidinti pagal literatūrinius tekstus, o charakteringai ir linksmai muzikuoti, atlikti trumpas sceneles, parodijuojant arba pakeičiant tikrus muzikantus.

Sveikindami Žemaitijos Meistrą Adomą Kvasą 85-rių metų jubiliejaus šventėje ir linkėdami ilgiausių metų, turime žinoti, kad jo unikalus kūrybinis palikimas dar laukia gilesnių tyrinėjimų.

2009 m.

http://www.zemaitijospaveldas.eu/lt/left/kultura-1/adomas-kvasas/

KŪRYBINĖS RAIŠKOS PATIRTYS, ĮGYVENDINANT PROJEKTĄ „ĮRĖMINIMAI“, NEĮGALIŲJŲ DIENOS CENTRE „KLAIPĖDOS LAKŠTUTĖ“

Salomėja Burneikaitė, Klaipėdos universitetas, Sveikatos mokslų fakultetas, Reabilitacijos katedra

Artiomas Kazakovcevas, BĮ Neįgaliųjų centras „Klaipėdos lakštutė“

Reabilitacijos katedros studijų programose bei dėstytojų mokslinių tyrinėjimų krypčių erdvėje reikšmingą vietą užima kūrybiniai metodai ir jų efektyvumas. Katedros bendradarbiavimo ryšiai su BĮ  „Klaipėdos lakštutė" klostėsi penketą metų, nuo Reabilitacijos katedros įsikūrimo. Šioje įstaigoje studentai lankėsi atlikdami praktiką, susipažino su centro lankytojais dalyvaudami kartu su dėstytojais bendrame projekte „Aš esu tu", vykdytame 2010 m., kartu su Klaipėdos lėlių teatru. 

Dienos centro „Klaipėdos lakštutės“ vizija ir tikslai teikti kokybiškas socialines paslaugas ir užtikrinti saugią bei orią aplinką neįgaliems asmenis buvo ir yra suprantamas katedros žmonėms. Todėl tikslas plėsti bendradarbiavimo erdvę įgyvendinant kūrybinį projektą „Įrėminimai“ buvo suprastas centro darbuotojų, kuriam jie, kartu su direktore Danute Daukantiene, entuziastingai pritarė. Dienos centrą „Klaipėdos lakštutė“ lanko asmenys nuo aštuoniolikos metų, turintys psichikos ir elgesio sutrikimų. Kai kurie iš jų yra paliesti judėjimo bei kitokio kompleksinės negalios. Socialinių  darbuotojų padedami jie, pagal savo galimybes, čia mokosi integruotis visuomenėje, gerinti savo gyvenimo kokybę, ugdytis kasdienio gyvenimo bei darbinius įgūdžius. Teikiant dienos socialinės globos paslaugas įstaigoje vykdomos ir kūrybinės veiklos, tokios kaip rankdarbių, dailiųjų amatų, dailės, muzikos terapijos, meninio ugdymo, popieriaus plastikos ir dekoravimo.

Darbo tikslas – Aptarti kūrybinės veiklos patyrimą, gautą vykdant rankdarbių projektą, skirtą neįgaliųjų integracijai visuomenėje, padedant jiems ir sveikiesiems geriau suprasti vieniems kitus.

Uždaviniai – 1) atskleisti socialinio darbo ir meno terapijos specialistų poreikį bendradarbiauti; 2) pristatyti skirtingų meno terapijos metodų jungties galimybes.

Tyrimo metodika – Stebėjimas dalyvaujant, lyginimas, interviu, anketavimas.

Projekto idėja. Mintis surengti ypatingą neįgaliųjų darbų parodą gimė Reabilitacijos katedroje, kuri rengia ergoterapijos bakalaurus. Šių specialistų kompetencijoje – pacientų galimybių grąžinimas, palaikymas ir sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti jiems savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į pacientų norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Tikslinga veikla tai kasdienė veikla, darbinė veikla ir laisvalaikis. Ekspresyvios terapijos (dramos) užsiėmimų metu studentai bandė įsivaizduoti kaip turėtų jaustis judėjimo negalios apribotas žmogus gyvenantis daugiabučiame name, pasaulį daugelį metų matydamas pro vieną ir tą pati langą. Teko pasėdėti patiems neįgaliųjų vežimėlyje, išmokti jį valdyti ir pagalvoti kokia kūrybine veikla galėtų užsiimti toks žmogus. Pasirinkta galimybė fotografuoti. Tokio tarsi „dramos persikūnijimo“ būdu gimė idėja surengti fotografijų parodą. Šis vaizduotės darbas nuvedė iki ypatingos neįgaliųjų darbų parodos „Įrėminimai“, kurioje pabandyta tokias sąlygiškai menines nuotraukas, užfiksavusias vaizdą pro tą patį langą keturiais metų laikais, pristatyti ypatinguose, išmoningai dekoruotuose ir kruopščiai išpuoštuose rėmuose. Šie rėmai – kuo tikriausi dailės darbai, sukurti ir kruopščiai atlikti „Klaipėdos lakštutės“ jaunuolių, padedant socialiniams darbuotojams. Parodos anotacijoje šių eilučių autorė rašė: „Įrėminimai“ kalba apie gyvenimo džiaugsmą, kurį galime išgyventi per kūrybą, panaudodami skirtingas turimas galias. Ar pagalvojote kada, jog visi esame kuo nors neįgalūs?.. Daugelis nemokame kalbėti užsienio kalbomis, kai kurie neskiria spalvų, neturi klausos, yra nejautrūs, tarsi „be kompleksų“... Vieni negali vaikščioti, judėti, o kiti megzti, piešti, skaičiuoti ar skaityti... Kai kam vis dar sunku suprasti ir priimti „kitokį“ kitą... Pasitaiko žmonių, kurie nemoka atjausti, mylėti, įsiklausyti, padėti... Argi tai nėra negalia? Ekspozicija, kurią sudaro BĮ dienos centro „Klaipėdos lakštutė“ dailės darbai, atlikti koliažo, mozaikos, piešimo, lankstymo, konstravimo iš popieriais ir kitomis mišriomis technikomis, kviečia pagalvoti kuo gyvena negalios ištikti žmonės? Šio centro jaunuolių, padedant darbuotojams, sukurti ir pagaminti išraiškingi rėmai nuotraukoms primena, kad negalia tarsi „įrėminusi“ žmogų, apriboja jo galias, tačiau kūrybiškumas vis tiek skleidžiasi įvairiais pavidalais. Turime vieni kitiems padėti, padrąsinti, paskatinti ir, būdami kartu, galime sukurti kažką naujo, suteikiančio prasmę rutiniškai būčiai. Šie „Įrėminimai“ tarsi nebyliai primena ir nuotraukose įamžinusi vaizdus autorių, užfiksavusį patirto grožio akimirkas, fotografuojant vaizdą pro tą patį langą, įvairiais metų laikais. Ar pagalvojame, kad šiais laikais, kai fotografuoti gali beveik kiekvienas, kokia atgaiva sielai gali tapti judėjimo negalios „įrėmintam“ žmogui fotoaparatas? Nuostabių galių suteikia žmonėms bendravimas. Dar daugiau – bendravimas kuriant. Taip ir gimė paroda „Įrėminimai“. Ypatingos parodos idėją gerai suprato ir padėjo realizuoti „Klaipėdos lakštutės“ direktorė Danutė Daukantienė. Netradicinė ji yra tuo, kad nuotraukos šiuo atveju yra mažiau svarbios negu ypatingi autoriniai kūriniai-rėmai, kuriuose jos pateiktos. Dailės darbų-rėmelių autoriai – visas būrys gėriu besidalinančių jaunuolių – BĮ Neįgaliųjų dienos centro „Klaipėdos lakštutė“ ugdytiniai: Natalija Z., Sveta K., Nerijus D., Anna S., Darius Č., Zarina M., Mantvydas Š., Kristina K., Aliona S., Arūnas A., Tadas Š., Ruslanas Š., Gintaras Z., Žydrūnas M., Michail T., Darius B., Alioša D. ir Olesia M. Jiems talkino socialiniai darbuotojai Daiva Dambrauskė, Zita Doveikienė, Justina Kalnikaitė, Artiomas Kazakovcevas, Brigita Pūkinskaitė ir socialinė pedagogė Liubov Popcova.

Projekto rezultatai.  Projekto realizavimo procesas tęsėsi 2 mėnesius. Darbas vyko etapais,  pagal dalyvių galimybes, suvokimo laipsnį, bei socialinių darbuotojų gebėjimą kreipti  ugdytinius kūrybinio rezultato link, panaudojant įprastai centre praktikuojamas rankdarbių technikas. Buvo stengiamasi pagauti nuotraukose užfiksuotą nuotaiką, emocijas ir perteikti savo santykį sukuriant vieną bendrą kurinį. (žr. 1 pav.)

1 pav.  Rėmai dekoruoti žiemos vaizdui pro daugiabučio langą

Nurodyto formato dekoruotus itin plačius rėmus nuotraukoms, padedami socialinių darbuotojų, sukūrė aštuoniolika centro lankytojų. Paroda „Įrėminimai“ įvyko Klaipėdos universitete, 2011 m. spalio mėn., konferencijos „Kūrybiniai metodai reabilitacijoje“ metu. Nauja patirtis ergoterapijos studentams buvo mokytis tinkamai eksponuoti dailės darbus, praktiškai pajausti neįgalių jaunuolių kūrybos prasmę, bendraujant parodoje su lankytojais, „Klaipėdos lakštutės“ socialiais darbuotojais. Šio centro darbuotojai savo ir ugdytinių patirtį šiemet atskleidė atsakydami į anketos klausimus. Gauta 10 anonimiškai užpildytų anketų. Ją sudarė 12 atvirų klausimų, kurių atsakymai leidžia spęsti apie šio projekto reikšmę ir prasmę.

Toliau apžvelgiame atsakymus į anketos klausimus. Rėmus nuotraukoms kūrė ir dalyvavo projekte, kartu su socialiniais darbuotojais,  suaugę asmenys turintys proto negalią, psichinių sutrikimų bei įvairią kompleksinę negalią.

Į klausimus ar visi jaunuoliai sugebėjo suprasti užduotis ir atlikti darbus, visi darbuotojai atsakė panašiai, pabrėždami, kad dirbo jaunuoliai pagal savo galimybes. Užduotis suprato su socialinių darbuotojų pagalba. Ne visi sugebėjo suprasti užduotį kaip galutinį tikslą, tačiau užduotis išskaidžius, kai kurios darbus atlikti sugebėjo.

Išvardindami kokie buvo darbo etapai įgyvendinant sumanymą „Įrėminimai“, darbuotojai minėjo, kad pirmiausiai pasiūlė jaunuoliams pasirinkti patikusias nuotraukas, kurios atspindėjo žvilgsnį pro tą patį langą keturiais metų laikais. Remtasi minčių lietumi,  pasirinkta įdomiausia idėja, pritaikytos tinkamiausio medžiagos, jų spalvos kiekvienam darbui individualiai. Buvo įvardinta visą eilė techniškai svarbių darbo etapų, bet reikšmingas pastebėjimas, kad sunku buvo neįgaliems jaunuoliams perteikti bendrą sumanymą, kad negalia – tai „rėmas“, kuris yra ir trukdo būti laisvam. Ieškota naujų neįgaliųjų socialinio dalyvavimo būdų, galimybių, raiškos, rasta kaip plėtoti turimas neįgaliųjų gebėjimus, skatinant išreikšti save, savos „negalės rėmą“.

Išsakydami kas buvo sunku ir kas lengva dirbant kartu su neįgaliaisiais, darbuotojai pabrėžė tinkamo požiūrio į negalią svarbą. Bazinė rėmo konstrukcija buvo visiems vienoda – plastiška plati porolono išpjova. Teko rasti įgalinimo būdų mažinant darbuotojų dominavimą ir perduodant rėmo dekoravimo, spalvinimo ar puošimo funkciją patiems jaunuoliams. Nejauku buvo kalbėtis su neįgaliuoju asmeniu, kad negalia – įrėmina žmogų. Įstaiga veikia daugiau nei dešimtmetį ir daugelį „įrėminimų“ kai kuriems jaunuoliams jau yra padėjusi įveikti. Dauguma centro lankytojų savo gebėjimus ir galias suvokia per rankdarbius, šokį, muziką, todėl lengva buvo su jais užmegzti emocinį ryšį ir rasti abipusį pasitikėjimą. Kiekvienas jaunuolis reikalavo individualaus dėmesio. Buvo sunku siekti, kad visi dirbtų kruopščiai, reikėjo procesą atidžiai stebėti ir laiku padėti. Trys darbuotojai pažymėjo, kad nebuvo lengva paskirstyti darbą kiekvienam, o kartu siekti bendro rezultato, nes skirtingos yra neįgaliųjų galimybės. Tačiau nesunku buvo juos motyvuoti dirbti kartu, lengva bendrauti, nes visus džiugino galutinis rezultatas. Kai kas paminėjo, kad keblus buvo neįgaliųjų suvokimo ribotumas, bet malonus ir lengvas jų užsidegimas bei noras dalyvauti projekte, prisidedant savo rankų darbu.

Atsakymai į klausimą kuo naudingas buvo šis projektas soc.darbuotojams, liudijo naują galimybę kitoje aplinkoje, situacijoje geriau pažinti neįgalų asmenį. Kai kam tai buvo naujas iššūkis, darbo įvairovė, proga plačiau parodyti savo veiklos galimybes, rasti naują – darbo komandoje patirtį. Socialiniai darbuotojai turėjo galimybę į savo veiklą pažvelgti netradiciškai, panaudoti vaizduotę, fantaziją, galvodami kaip apipavidalinti rėmus nuotraukoms iš neįprastų ir nebūdingų medžiagų. Jiems maloni buvo galimybė suteikti jaunuoliams stiprybės padėti išsireikšti save, atskleisti sugebėjimus, suteikti džiaugsmo pasijaučiant pilnaverčiais visuomenes nariais.

Kalbėdami apie tai kuo naudingas buvo šis projektas neįgaliems jaunuoliams, daugelis centro darbuotojų paminėjo naują galimybę išreikšti save. Visi dirbo dėl bendro tikslo – prasmingai pasirodyti parodoje. Užvaldė komandos jausmas, smagiai leidžiant laiką. Kūrybiškumas skleidėsi jaučiantis lygiateisiais, turint galimybę savo darbus pamatyti akademinėje aplinkoje. Pasirinktos rankdarbių technikos padėjo lavinti rankas, dirbant su smulkiom detalėm. Kartu lavėjo dėmesys, gebėjimas susikaupti, atsakingumas, nauji įgūdžiai.

Paklausti ar pakako laiko atlikti darbams, dauguma atsakė teigiamai. Tik du žmonės pažymėjo, kad laiko galėjo turėti daugiau.

Atsakydami ką davė šis projektas įstaigai, darbuotojai  išvardino galimybę parodyti  neįgaliųjų stipriąsias puses, darbuotojų kompetencijas, organizuotumą ir bendradarbiavimo tarp įstaigų efektyvumą. Pastebėta, kad projektas buvo gera reklama įstaigai. Daugelis paminėjo komandinio darbo svarbą, atradus naują patirtį, kūrybos džiaugsmą.

Kad projektas „Įrėminimai“ buvo reikšmingas įstaigai byloja ir tai, kad darbo rezultatai buvo aptarti su darbuotojais.  Nuspręsta rėmeliais papuošti kabinetus, bendras erdves, kad ypatingi dailės darbai būtų visiems matomi. Ši paroda vėliau keliavo po socialines įstaigas, buvo eksponuota Žemaitijos dailininkų galerijoje, darbų autoriai įvertinti atsiliepimais ir gerais komentarais. Aptardami jaunuolių atsiliepimus darbuotojai minėjo tik geras ir pozityvias emocijas, įspūdžių naujumą, džiaugsmą, savivertės reikšmę dirbant komandoje.

Išvados:

1.    Bendros kūrybinės veiklos patirtys vertingos visoms dalyvių grupėms: neįgaliems jaunuoliams, socialiniams darbuotojams, reabilitacijos specialistams taikantiems kūrybinius metodus.

2.    Nustatytas socialinio darbo ir meno terapijos specialistų poreikis veikloje bendradarbiauti

3.  Dėmesys kūrybinių metodų, meno terapijos sričių bet technikų taikymui atveria neribotas jungčių galimybes

Summary

EXPERIENCES OF CREATIVE EXPRESSION WHILE IMPLEMENTING THE PROJECT „ENFRAMINGS“ AT „KLAIPĖDOS LAKŠTUTĖ“ CENTER FOR THE DISABLED

The article analyses the creative activity experience received while implementing a project for social integration for the disabled, urging them and the healthy to better mutual understanding. The authors acquaint with the artistic idea, present the cooperation experience between specialists of social work and art therapy. The article names work stages, problems, and valuable lessons learned while preparing a photo exhibition. Its showpieces were put in decorative frames created by the persons with intellectual and various complex disabilities with the assistance of social workers using various needlework techniques. The authors reveal the need for teamwork linkage of various specialists to achieve a quality artistic effect. Based on the methods of observation, comparison, interview, and questionnaire the value of common creative projects for the disabled, social workers, specialists of art therapy and rehabilitators is presented.

Literatūra:

1.    Burneikaitė S., Radžiuvienė R. Kai kurių tekstilės technikų taikymas ergoterapijoje //Reabilitacijos  metodų ir priemonių efektyvumas/. Kaunas, 2011, p. 340-343.

2.    Burneikaitė S. Socialinės dramos metodas Klaipėdos miesto socialinės paramos centro projektuose // Menų terapija reabilitacijoje: situacija ir perspektyvos// Klaipėdos universitetas, 2009, p. 18-25.

 Burneikaitė S., Kazakovcevas A.  Kūrybinės raiškos patirtys, įgyvendinant projektą „Įrėminimai“, Neįgaliųjų dienos centre „Klaipėdos lakštutė“// Kūrybiški metodai reabilitacijoje, Klaipėdos universitetas, 2012. P. 3137 // ISBN 978-9955-18-658-4. 

ŠEIMOS TEATRAS „LINO LĖLĖS“ – YPATINGA DOVANA

2012-01-29

Salomėja Burneikaitė

Ar įsivaizduojate, kaip jaustumėtės, jei kas nors netikėtai padovanotų kačiuką, papūgėlę ar akvariumą su žuvytėmis? Iš pradžių tikriausiai apsidžiaugtumėt. Po kurio laiko tektų peržiūrėti prioritetus, pakeisti savo įpročius, skirti laiko rūpinimuisi nauja namų gyvybe... O laiko juk taip trūksta...

Taigi, laikas... Jo trūksta nuolat, beveik visiems. Ir kai ateina laikas brangiam žmogui dovaną išrinkti, dažnai pirmoji mintis būna – ką čia nupirkus? O jei šiek tiek pagalvotumėm, nurimtumėm pasistengdami įžvelgti, kas mūsų artimui galėtų suteikti tikro džiaugsmo? Gal paaiškėtų, kad nieko, kas padėtų kurti bendrystės vertes, nupirkti negalime... Tada tektų prisipažinti patiems sau, kad iš tiesų turime kuo pasidalinti... nepirkdami. Tereikia skirti laiko… Kurdami savo artimui daug labiau jį pradžiuginsime, atskleisime naujas prasmes ir, mokydamiesi bendrystės patys, mokysime savo vaikus, kaip pratęsti tikrąjį dalinimąsi „kol plaks neramioji širdis“ (iš Don Kichoto teksto miuzikle „Žmogus iš La Mančos“).

Kalbu apie ypatingą dovaną – šeimos lėlių teatrą. Tokios dovanos nei į sekciją nepastatysi, nei ant kaklo užsikabinsi, nei nuneši į parduotuvę pasikeisti į geresnę... Toks tyliai išradingas yra Linas Zubė – KU Režisūros katedros docentas, talentingas lėlininkas, Klaipėdos lėlių teatro aktorius, kuris, beje, yra dar ir tikrų tikriausias lakūnas bei skraidymo instruktorius. Jis savo žmonai Vidai Narveišytei padovanojo tikrą lėlių teatrą. Taip taip, teatrą, kuris tapo ir toliaregiška šeimos tėvo dovana visai šeimai. Šalia augdami sūnūs mokosi gyvenimo vertybių, nejučia tampa patarėjais, žiūrovais-ekspertais. Žmona džiaugsmingai įvaldo vadybos paslaptis, prisiima lyderystės atsakomybę ir pavadina jį – šeimos teatrą, kad visiems aišku būtų – „Lino lėlės“. Vida dovaną priėmė natūraliai ir, kaip atsakinga šeiminimkė, nuoširdžiai ėmė ja rūpintis. Juk neatsitiktinai ir meno vadybos studijos ją suviliojo. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį šeimos lėlių teatro „Lino lėlės“ pirmojo spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ premjera įvyko Klaipėdos Jaunimo centre. Toliau – vaidinimai išvykose, darželiuose, mokyklose, klubuose, užsukant į kaimus ir miestelius, kur vaikai gal dar nėra nė matę tikro lėlių teatro.

Pirmą kartą pažiūrėti naujojo lėlių vaidinimo „Vilkas ir ožiukai“ išsiruošiau kartu su teatru, kuris telpa viename šeimos automobilyje. „Lino lėlės“ rugsėjo 29 d. vyko į Rietavą ir Plungę. Mažieji sūnūs buvo saugiai „užimti“ darželyje ir mokykloje, todėl važiavome kartu su Linu ir Vida dalindamiesi prisiminimais apie lėlių teatro pradžią Klaipėdoje, juokaudami apie lėlininko karjerą, pinigus, kurių anksčiau labiau pakakdavo (juk krizė) ir... amžinąsias vertybes, dėl kurių vis dar esame su lėlių teatru iki šiol. Tai – ne hobis. Tai – profesija, kurios nepasirenki. Ne veltui ir „Lino lėlių“ spektaklio programėlėje tarsi juokaujant įrašyta – „Manau, kad ne žmonės pasirenka lėles, o lėlės žmones“. Ir iš viso, ar egzistuoja kas nors daugiau pasaulyje be „lėlių teatro“? Valdyti lėktuvą ir valdyti lėlę – Linui tas pats! Tik „lėlių“ valdymo technikos reikia išmokti - mechanizmų masteliai skiriasi. Beje, Vida patikslina, kad spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ autorystė priklauso tik vyrui. Ji, būdama profesionali režisierė, dar turinti ir aktorės patirties lėlių teatre, į kūrybinį procesą nesikišo. Jei kalbėsime rimtai, vieno aktoriaus teatras ir autorinis lėlių teatras – du skirtingi dalykai. Autoriniame lėlių teatre svarbiau yra ne atlikėjas, bet tikslus, atsakingas spektaklio idėjos-sumanymo realizavimas arba jo „įdaiktinimas“ padedant atsiskleisti žiūrovui per tiksliai pasirinktą vizualinę plastinę formą. Tai ir filosofija, gebėjimas tarsi „iš paukščio skrydžio“ (pamenate K. S. Stanislavskį?) matomą pasaulį parodyti kitiems, t.y. žiūrovams, priartinti prie jų, kelti klausimus ir ieškoti bendro susikalbėjimo lėlių teatro meninės kalbos ženklais. Ar kada pagalvojote, kad lėktuvo valdymas galėtų būti toks panašus į simbolinio sumažinto pavidalo pasaulio tvėrimą lėliškomis priemonėmis? Linui tai yra savaime suprantamas dalykas. Kuklus žmogus, nesipuikuojantis pasiekimais (ne kartą yra pelnęs aukštų ne tik lėlių teatro aktorystės įvertinimų Lietuvos ir tarptautinėje erdvėje, bet ir sportinėje aviacijoje) ir laurais, nepretenduojantis reikšmingesniu pasirodyti, vis primindamas, kad trūksta laiko. Žinau, kad Linas taip pat jaukiai bendrauja ir su studentais laikydamas juos tiesiog kolegomis.

Kabantis apie „Vilką ir ožiukus“ su Vida ir Linu, laikas tarsi sustoja. Juk nėra kur skubėti, kai žinai ką darai ir kodėl, o su vaikais susitiksi namie, grįžus visiems po dienos darbų.

„Vilkas ir ožiukai“ – tikrai ypatingas kūrinys. Linas prisipažįsta, kad tik dabar išdrįstų save priskirti tikriems lėlininkams. Tikras lėlininkas turi viską sugebėti pasidaryti pats, bet jam tai dar reikėjo patvirtinti darbais. Dvidešimt metų vaidinęs Klaipėdos lėlių teatro įkūrėjos Jūratės Januškevičiūtės, dabartinės jo meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės, šeimos teatro „Nykštukas“ įkūrėjo kauniečio Dariaus Armanavičiaus spektakliuose, tos ypatingos lėlininko meistrystės tikriausiai iki šiol ir mokėsi. Nuo pirmojo pasirodymo, per keturis mėnesius įvairiose pamario vietose parodyta virš 30 spektaklių. Vida – teatro šeimininkė ir vadybininkė – organizuoja išvykas, bendrauja su žiūrovais, rūpinasi „Lino lėlių“ reklama. Ji primena, kad apie šį spektaklį gali kalbėtis su bet kuo, atsakyti į kebliausius klausimus ir jai tai daryti esą labai malonu, nes jaučiasi galinti pristatyti aukščiausio lygio produktą. Tiesa, tai nėra vienintelis jos darbas. Kūrybos alkį Vida malšina padėdama įgyvendinti teatrines idėjas mokykloje, kurią lanko vyresnysis sūnus. Be to ji jaučiasi reikalinga ir galinti padėti žmonėms su negale, t.y. Klaipėdos psichikos centro klientams, vadovaudama teatrinės raiškos projektams. Vieną „Vilko ir ožiukų“ spektaklį suorganizavo BĮ Dienos centre „Klaipėdos lakštutė“, kurį lanko įvairią ir kompleksinę negalią turintys jaunuoliai. Linas prisipažįsta, kad jie buvo itin geri šio spektaklio žiūrovai. Praėjusią vasarą pasisvečiuoti iš Čikagos atvykusios dvi anūkės džiaugėsi vaidinančio senelio vaidmenimis, bet, apgailestauja tėtis-aktorius, kad vyriausias sūnus, deja, nenori matyti vaidinančio tėčio. Svarbu tai, kad būtent jis ir padėjo tėčiui įgyti ypatingą meilės patirtį ir sudėti ją į pirmąjį „Lino lėlių“ spektaklį... Tai – gyvenimo su negalia patirtis. „Vilkas ir ožiukai“ istorija – labiausiai pažeidžiamo vaiko –  „Kreivakojėlio“ istorija. Tokiu vardu pavadintas mažiausias Ožkos sūnelis, kuriam Aukščiausiojo skirta misija priminti mums, kad esame pašaukti pasirinkti atsakomybę ir tverti pasaulį laikydamiesi besąlygiškos Meilės dėsnio.

Taip, „Vilkas ir ožiukai“ – ne šiaip graži pasaka. Kad pasakos pirmiausiai skirtos ne vaikams, o suaugusiems, t. y., apie šio žanro rimtumą, mums ne kartą primena etnologai. Kai sekame prasminę pasakos kalbą, ji mums atveria amžinuosius kodus, paaiškina pasaulį ir padeda link jo pavedėti savo vaikus, kai reikia – nuramindama, padrąsindama, primindama amžinųjų vertybių kainą. Be ožiuko-Kreivakojėlio tikriausiai nebūtų šio šeimos teatro. Čia viskas yra teisinga, dėsninga, nujaučiama skirtingo intelekto suaugusiems, kurie, ant kelių arba šalia pasisodinę vaikelius gali tyliai jiems paaiškinti – „kaip danguj, taip ir ant žemės“. Prie šio, gerai etnologiškai motyvuoto, spektaklio sėkmės prisidėjo ir muzikos autorius Donatas Bielkauskas. Jis suprato, kokiais instrumentais geriausia kurti muzikinį „Ožiukų“ audinį. Girdime ragą, skamba dūdmaišio garsai kurdami ypatingą atmosferą žadinančius vaizdinius... Juk dūdmaišis, pagamintas iš ožiuko odos, primena, kad senovėje ožiuką aukodavo specialiomis apeigomis. Aukotas ožiukas tarsi atgimsta muzikoje... Pasakos sekėjas, pirmiausiai rankos šešėliu sukurdamas vilko siluetą, primena, kad turime pasiruošti susitikti su vilku. Tai jis mums parodo, kad šviesa sklinda ne nuo teatro prožektorių, o iš Saulės ir dangaus skliaute pakabina „ožkų saulutę“, kurios veidas primena ožiukų mamos snukutį. Mėnulis – luotelis-lydelis – pakimba lyg saulės sostas, tarsi vyrišku pavidalu įrėmindamas gyvybės ratą. Pasaulio darnos ritmu, tarsi kraičio skrynią atverdami nuplasnoja du paukščiai, kuriantys mitinę erdvę. Pasaka prasideda ir tęsiasi gegutei kukuojant amžinybės link...

Šiuo metu šeimos teatro „Lino lėlės“ spektaklį „Vilkas ir ožiukai“ galima pamatyti Klaipėdoje, Šeimos gerovės centre (Stadiono g. 16). Jo įkūrėja Jovita Gracholski džiaugiasi bendradarbiavimu su žmonėmis, kaip ir šis centras, puoselėjančiais šeimos vertybes. Pilnutėlėje salėje neseniai vaidinta ir Klaipėdos lėlių teatre. Mačiau, kaip per ketvertą mėnesių spektaklis užaugo, sustiprėjo. Girdėjau kalbant žiūrovus, jog gerai, kad toks teatras yra ir matau, jog žmonės pasiilgo tikrumo. Po spektaklio žiūrovai neskuba išeiti, nori paliesti lėles, renka ir neša grąžinti Linui „aukso grūdelius“, kurie kaip gausos ir laimės linkėjimai ką tik buvo išberti ant Kreivakojėlio galvelės, į amžinybės laivą susirinkus visai sunkius išbandymus patyrusiai Ožkos-mamos šeimai...

Tegul lieka ši istorija su tokia mįslinga pabaiga. Sunku sudėti į tekstą visas prasmes ir emocijas. Eikite susitikti su šeimos teatru „Lino lėlės“ ir patys pamatysite, kaip čia viskas tikra ir sąlygiška, trapu ir stipru, suprantama ir mįslinga. Įsitikinsite, kad nieko negali būti įdomiau už lėlių teatrą, kuriame svarbiausias yra žmogus. Kuriantis žmogus nesipuikuodamas priima Dievo dovanas ir tęsia kūrybos darbą mielai dalindamasis su kitais. Jis kuria savo šeimai, miestui, Lietuvai ir „Dievui ant garbės“, kaip mokė mūsų seneliai.

http://kamane.lt//Spaudos-atgarsiai/2012-metai/Sausis/Teatras/SEIMOS-TEATRAS-LINO-LELES-YPATINGA-DOVANA

Ar įsivaizduojate, kaip jaustumėtės, jei kas nors netikėtai padovanotų kačiuką, papūgėlę ar akvariumą su žuvytėmis? Iš pradžių tikriausiai apsidžiaugtumėt. Po kurio laiko tektų peržiūrėti prioritetus, pakeisti savo įpročius, skirti laiko rūpinimuisi nauja namų gyvybe... O laiko juk taip trūksta...

Taigi, laikas... Jo trūksta nuolat, beveik visiems. Ir kai ateina laikas brangiam žmogui dovaną išrinkti, dažnai pirmoji mintis būna – ką čia nupirkus? O jei šiek tiek pagalvotumėm, nurimtumėm pasistengdami įžvelgti, kas mūsų artimui galėtų suteikti tikro džiaugsmo? Gal paaiškėtų, kad nieko, kas padėtų kurti bendrystės vertes, nupirkti negalime... Tada tektų prisipažinti patiems sau, kad iš tiesų turime kuo pasidalinti... nepirkdami. Tereikia skirti laiko… Kurdami savo artimui daug labiau jį pradžiuginsime, atskleisime naujas prasmes ir, mokydamiesi bendrystės patys, mokysime savo vaikus, kaip pratęsti tikrąjį dalinimąsi „kol plaks neramioji širdis“ (iš Don Kichoto teksto miuzikle „Žmogus iš La Mančos“).

Kalbu apie ypatingą dovaną – šeimos lėlių teatrą. Tokios dovanos nei į sekciją nepastatysi, nei ant kaklo užsikabinsi, nei nuneši į parduotuvę pasikeisti į geresnę... Toks tyliai išradingas yra Linas Zubė – KU Režisūros katedros docentas, talentingas lėlininkas, Klaipėdos lėlių teatro aktorius, kuris, beje, yra dar ir tikrų tikriausias lakūnas bei skraidymo instruktorius. Jis savo žmonai Vidai Narveišytei padovanojo tikrą lėlių teatrą. Taip taip, teatrą, kuris tapo ir toliaregiška šeimos tėvo dovana visai šeimai. Šalia augdami sūnūs mokosi gyvenimo vertybių, nejučia tampa patarėjais, žiūrovais-ekspertais. Žmona džiaugsmingai įvaldo vadybos paslaptis, prisiima lyderystės atsakomybę ir pavadina jį – šeimos teatrą, kad visiems aišku būtų – „Lino lėlės“. Vida dovaną priėmė natūraliai ir, kaip atsakinga šeiminimkė, nuoširdžiai ėmė ja rūpintis. Juk neatsitiktinai ir meno vadybos studijos ją suviliojo. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį šeimos lėlių teatro „Lino lėlės“ pirmojo spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ premjera įvyko Klaipėdos Jaunimo centre. Toliau – vaidinimai išvykose, darželiuose, mokyklose, klubuose, užsukant į kaimus ir miestelius, kur vaikai gal dar nėra nė matę tikro lėlių teatro.

Pirmą kartą pažiūrėti naujojo lėlių vaidinimo „Vilkas ir ožiukai“ išsiruošiau kartu su teatru, kuris telpa viename šeimos automobilyje. „Lino lėlės“ rugsėjo 29 d. vyko į Rietavą ir Plungę. Mažieji sūnūs buvo saugiai „užimti“ darželyje ir mokykloje, todėl važiavome kartu su Linu ir Vida dalindamiesi prisiminimais apie lėlių teatro pradžią Klaipėdoje, juokaudami apie lėlininko karjerą, pinigus, kurių anksčiau labiau pakakdavo (juk krizė) ir... amžinąsias vertybes, dėl kurių vis dar esame su lėlių teatru iki šiol. Tai – ne hobis. Tai – profesija, kurios nepasirenki. Ne veltui ir „Lino lėlių“ spektaklio programėlėje tarsi juokaujant įrašyta – „Manau, kad ne žmonės pasirenka lėles, o lėlės žmones“. Ir iš viso, ar egzistuoja kas nors daugiau pasaulyje be „lėlių teatro“? Valdyti lėktuvą ir valdyti lėlę – Linui tas pats! Tik „lėlių“ valdymo technikos reikia išmokti - mechanizmų masteliai skiriasi. Beje, Vida patikslina, kad spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ autorystė priklauso tik vyrui. Ji, būdama profesionali režisierė, dar turinti ir aktorės patirties lėlių teatre, į kūrybinį procesą nesikišo. Jei kalbėsime rimtai, vieno aktoriaus teatras ir autorinis lėlių teatras – du skirtingi dalykai. Autoriniame lėlių teatre svarbiau yra ne atlikėjas, bet tikslus, atsakingas spektaklio idėjos-sumanymo realizavimas arba jo „įdaiktinimas“ padedant atsiskleisti žiūrovui per tiksliai pasirinktą vizualinę plastinę formą. Tai ir filosofija, gebėjimas tarsi „iš paukščio skrydžio“ (pamenate K. S. Stanislavskį?) matomą pasaulį parodyti kitiems, t.y. žiūrovams, priartinti prie jų, kelti klausimus ir ieškoti bendro susikalbėjimo lėlių teatro meninės kalbos ženklais. Ar kada pagalvojote, kad lėktuvo valdymas galėtų būti toks panašus į simbolinio sumažinto pavidalo pasaulio tvėrimą lėliškomis priemonėmis? Linui tai yra savaime suprantamas dalykas. Kuklus žmogus, nesipuikuojantis pasiekimais (ne kartą yra pelnęs aukštų ne tik lėlių teatro aktorystės įvertinimų Lietuvos ir tarptautinėje erdvėje, bet ir sportinėje aviacijoje) ir laurais, nepretenduojantis reikšmingesniu pasirodyti, vis primindamas, kad trūksta laiko. Žinau, kad Linas taip pat jaukiai bendrauja ir su studentais laikydamas juos tiesiog kolegomis.

Kabantis apie „Vilką ir ožiukus“ su Vida ir Linu, laikas tarsi sustoja. Juk nėra kur skubėti, kai žinai ką darai ir kodėl, o su vaikais susitiksi namie, grįžus visiems po dienos darbų.

„Vilkas ir ožiukai“ – tikrai ypatingas kūrinys. Linas prisipažįsta, kad tik dabar išdrįstų save priskirti tikriems lėlininkams. Tikras lėlininkas turi viską sugebėti pasidaryti pats, bet jam tai dar reikėjo patvirtinti darbais. Dvidešimt metų vaidinęs Klaipėdos lėlių teatro įkūrėjos Jūratės Januškevičiūtės, dabartinės jo meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės, šeimos teatro „Nykštukas“ įkūrėjo kauniečio Dariaus Armanavičiaus spektakliuose, tos ypatingos lėlininko meistrystės tikriausiai iki šiol ir mokėsi. Nuo pirmojo pasirodymo, per keturis mėnesius įvairiose pamario vietose parodyta virš 30 spektaklių. Vida – teatro šeimininkė ir vadybininkė – organizuoja išvykas, bendrauja su žiūrovais, rūpinasi „Lino lėlių“ reklama. Ji primena, kad apie šį spektaklį gali kalbėtis su bet kuo, atsakyti į kebliausius klausimus ir jai tai daryti esą labai malonu, nes jaučiasi galinti pristatyti aukščiausio lygio produktą. Tiesa, tai nėra vienintelis jos darbas. Kūrybos alkį Vida malšina padėdama įgyvendinti teatrines idėjas mokykloje, kurią lanko vyresnysis sūnus. Be to ji jaučiasi reikalinga ir galinti padėti žmonėms su negale, t.y. Klaipėdos psichikos centro klientams, vadovaudama teatrinės raiškos projektams. Vieną „Vilko ir ožiukų“ spektaklį suorganizavo BĮ Dienos centre „Klaipėdos lakštutė“, kurį lanko įvairią ir kompleksinę negalią turintys jaunuoliai. Linas prisipažįsta, kad jie buvo itin geri šio spektaklio žiūrovai. Praėjusią vasarą pasisvečiuoti iš Čikagos atvykusios dvi anūkės džiaugėsi vaidinančio senelio vaidmenimis, bet, apgailestauja tėtis-aktorius, kad vyriausias sūnus, deja, nenori matyti vaidinančio tėčio. Svarbu tai, kad būtent jis ir padėjo tėčiui įgyti ypatingą meilės patirtį ir sudėti ją į pirmąjį „Lino lėlių“ spektaklį... Tai – gyvenimo su negalia patirtis. „Vilkas ir ožiukai“ istorija – labiausiai pažeidžiamo vaiko –  „Kreivakojėlio“ istorija. Tokiu vardu pavadintas mažiausias Ožkos sūnelis, kuriam Aukščiausiojo skirta misija priminti mums, kad esame pašaukti pasirinkti atsakomybę ir tverti pasaulį laikydamiesi besąlygiškos Meilės dėsnio.

Taip, „Vilkas ir ožiukai“ – ne šiaip graži pasaka. Kad pasakos pirmiausiai skirtos ne vaikams, o suaugusiems, t. y., apie šio žanro rimtumą, mums ne kartą primena etnologai. Kai sekame prasminę pasakos kalbą, ji mums atveria amžinuosius kodus, paaiškina pasaulį ir padeda link jo pavedėti savo vaikus, kai reikia – nuramindama, padrąsindama, primindama amžinųjų vertybių kainą. Be ožiuko-Kreivakojėlio tikriausiai nebūtų šio šeimos teatro. Čia viskas yra teisinga, dėsninga, nujaučiama skirtingo intelekto suaugusiems, kurie, ant kelių arba šalia pasisodinę vaikelius gali tyliai jiems paaiškinti – „kaip danguj, taip ir ant žemės“. Prie šio, gerai etnologiškai motyvuoto, spektaklio sėkmės prisidėjo ir muzikos autorius Donatas Bielkauskas. Jis suprato, kokiais instrumentais geriausia kurti muzikinį „Ožiukų“ audinį. Girdime ragą, skamba dūdmaišio garsai kurdami ypatingą atmosferą žadinančius vaizdinius... Juk dūdmaišis, pagamintas iš ožiuko odos, primena, kad senovėje ožiuką aukodavo specialiomis apeigomis. Aukotas ožiukas tarsi atgimsta muzikoje... Pasakos sekėjas, pirmiausiai rankos šešėliu sukurdamas vilko siluetą, primena, kad turime pasiruošti susitikti su vilku. Tai jis mums parodo, kad šviesa sklinda ne nuo teatro prožektorių, o iš Saulės ir dangaus skliaute pakabina „ožkų saulutę“, kurios veidas primena ožiukų mamos snukutį. Mėnulis – luotelis-lydelis – pakimba lyg saulės sostas, tarsi vyrišku pavidalu įrėmindamas gyvybės ratą. Pasaulio darnos ritmu, tarsi kraičio skrynią atverdami nuplasnoja du paukščiai, kuriantys mitinę erdvę. Pasaka prasideda ir tęsiasi gegutei kukuojant amžinybės link...

Šiuo metu šeimos teatro „Lino lėlės“ spektaklį „Vilkas ir ožiukai“ galima pamatyti Klaipėdoje, Šeimos gerovės centre (Stadiono g. 16). Jo įkūrėja Jovita Gracholski džiaugiasi bendradarbiavimu su žmonėmis, kaip ir šis centras, puoselėjančiais šeimos vertybes. Pilnutėlėje salėje neseniai vaidinta ir Klaipėdos lėlių teatre. Mačiau, kaip per ketvertą mėnesių spektaklis užaugo, sustiprėjo. Girdėjau kalbant žiūrovus, jog gerai, kad toks teatras yra ir matau, jog žmonės pasiilgo tikrumo. Po spektaklio žiūrovai neskuba išeiti, nori paliesti lėles, renka ir neša grąžinti Linui „aukso grūdelius“, kurie kaip gausos ir laimės linkėjimai ką tik buvo išberti ant Kreivakojėlio galvelės, į amžinybės laivą susirinkus visai sunkius išbandymus patyrusiai Ožkos-mamos šeimai...

Tegul lieka ši istorija su tokia mįslinga pabaiga. Sunku sudėti į tekstą visas prasmes ir emocijas. Eikite susitikti su šeimos teatru „Lino lėlės“ ir patys pamatysite, kaip čia viskas tikra ir sąlygiška, trapu ir stipru, suprantama ir mįslinga. Įsitikinsite, kad nieko negali būti įdomiau už lėlių teatrą, kuriame svarbiausias yra žmogus. Kuriantis žmogus nesipuikuodamas priima Dievo dovanas ir tęsia kūrybos darbą mielai dalindamasis su kitais. Jis kuria savo šeimai, miestui, Lietuvai ir „Dievui ant garbės“, kaip mokė mūsų seneliai.

http://kamane.lt//Spaudos-atgarsiai/2012-metai/Sausis/Teatras/SEIMOS-TEATRAS-LINO-LELES-YPATINGA-DOVANA

APIE KELIONĘ PASKUI ŽYDRĄJĄ PAUKŠTĘ

Salomėja Burneikaitė 

Lietuvos scena,  2010, Nr.1-2/18-19, p.12-15. (parengta pagal paskutinį interviu Kaune su Stasiu Ratkevičiumi)  

Ilgametis Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Stasys Ratkevičius gimė 1917 m. kovo 16-ąją Rusijoje, geležinkeliečio šeimoje. Augo Šeštokuose, prie dvaro mokėsi groti fortepijonu ir smuiku. Konservatorijoje studijavo dainavimą, lankė dramos studiją prie teatro Vilniuje, tapo dramos aktoriumi. Vaikystėje Šeštokuose matęs liaudišką lėlių vaidinimą, su lėlių teatro menu susipažino Mikolės Krinickaitės lėlių teatre Vilniuje. Vaidino Telšių, vėliau Klaipėdos dramos teatruose. 1956 m. Klaipėdoje palikęs pusšimtį sukurtų vaidmenų ir keletą režisuotų spektaklių, susidėjęs lėles kuriamam pirmam vaidinimui, su žmona aktore Valerija Ratkevičiene persikėlė į Marijampolę. Po metų, tuometinio kultūros ministro Juozo Banaičio įsakymu, įkurtas Kapsuko lėlių teatras, S. Ratkevičių paskiriant direktoriumi ir režisieriumi. 1958 m. gegužės 18 d. įvyko pirmoji premjera „Stebuklingas Aladino žibintas“. 1960-aisiais S. Ratkevičius su kolektyvu persikėlė į Kauną, glaudėsi filharmonijos filialo salėje. Tuometinio kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio iniciatyva uždarius „Pionieriaus“ kino teatrą pastatas rekonstruotas lėlių teatrui.

Pirmojo dešimtmečio lėlių teatro kūrybiniai ieškojimai buvo vainikuoti 1968 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Rygoje. S. Ratkevičiaus režisuota „Zuikių mokykla“ pripažinta geriausiu spektakliu vaikams, o „Eglė žalčių karalienė“ pelnė geriausio nacionalinio spektaklio titulą. Sulaukęs ir Maskvos lėlininkų pripažinimo, teatras 1972 m. išvyko gastrolių po Europą (tarptautiniame festivalyje Bulgarijoje buvo apdovanotas sidabro medaliu už spektaklį „Zuikių mokykla“), o 1974 m. gastroliavo po Lotynų Ameriką.

S. Ratkevičius vadovavo teatrui nuo įsikūrimo iki 1990 m. Daug dėmesio skyrė pedagogikai, režisavo apie keturias dešimtis spektaklių. Paskutinį savo spektaklį „Gužučio muzikantai“ pastatė 1987 m. Ryškiausiai jo kūrybinę raidą reprezentuoja I. Štoko „Velnių malūnas“, V. Majakovskio „Misterija buf“, P. Mančevo „Zuikių mokykla“, S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“, Ch. Perrault „Pelenė“, A. Popescu „Spindulėlis“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, S. Ratkevičiaus „Joniukas“ (pagal J. Biliūno apysakas).

Daugiau kaip prieš 50 metų įkurtas Kauno valstybinis lėlių teatras yra ištikimas savo tradicijai kurti vaikams. Stasio Ratkevičiaus nuopelnai scenai ir vaikystei 2003 m. įvertinti Vytauto Didžiojo ordino karininko kryžiumi, 2007 m. „Fortūnos“ statulėle, 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu. 2010 m. jam įteiktas Auksinis scenos kryžius ir padėkos premija už Kauno valstybinio lėlių teatro sukūrimą, ugdymą ir puoselėjimą.

Apie Žydrąją paukštę šį kart kalbėjausi su menininku visą savo gyvenimą paskyrusiu lėlių teatrui. Juk pradžioje buvo tik svajonė... O šiemet, minint Tarptautinę teatro dieną, Stasiui Ratkevičiui, sulaukusiam 93-jų, buvo įteiktas auksinis scenos kryžius ir padėkos premija už Kauno valstybinio lėlių teatro sukūrimą, ugdymą ir puoselėjimą.

Aplankiau garbųjį maestro (taip jį iki šiol vadina teatro kolegos) jo namuose Kaune, kur langai pasisukę į Laisvės alėją leidžia nuolat matyti savąjį teatrą, iš balkono pamoti nors trumpam užbėgantiems teatro žmonėms. Globojamas rūpestingos dukros Joanos Misevičienės, kuri visada yra netoliese, Stasys Ratkevičius ir šiandien gyvena lėlių teatru, prisimena nueitą kelią, mintyse, kol leidžia jėgos, kurdamas dar vieną naują spektaklį...

Stasys Ratkevičius, su dukra Joana Misevičiene, Kauno rotušėje

Buvau laukiama ir pagarbiai sutikta. Mane pasitiko besišypsantys šeimininkai ir ne skubomis parengta kava-arbata, bet ponios Joanos suruošti prašmatnūs pietūs. Ji – humanitarinių mokslų daktarė, filologė, dėstanti anglų kalbą VDU, teologinės anglų kalbos vadovėlio autorė – mūsų pokalbio dalyvė ir viso ką tėvelis pasakoja gyva liudininkė. Žinojau, kad šiuose namuose gyvena žmonės turintys tradicijas, gerbiantys vertybes ir mokantys mėgautis pokalbiu. Šnekučiavomės lėtai visai ne todėl, kad neturėjome kur skubėti. Tiesiog apie kai kuriuos svarbius dalykus galima prabilti tik neskubant. Kitaip jie nepastebimai išnyksta ir nebetenka prasmės mūsų gyvenime. Štai tada Stasys Ratkevičius ir prasitarė apie ją, Žydrąją paukštę. Ji – svajonės simbolis, neleidusi nurimti, vertusi ieškoti, mokiusi ištverti, tikėti, kad viskas yra įmanoma. Argi ne šito moko ir šiuolaikiniai sėkmės mokytojai?...

Įkurti teatrą vaikams buvo judviejų su Valerija svajonė. Deja, jau šešeri metai, kai ji yra kartu tik atminimuose. Stasys Ratkevičius prisimena, kaip jaunystėje, kartu su žmona Valerija Gruodyte Ratkevičiene, abiems pradėjus dirbti Klaipėdos dramos teatre, gastrolėse kažkur Skuodo rajone, jis, laukdamas užkulisyje išėjimo į sceną, pamatė kaip vaikai per durų plyšį, pasilipę ant dėžių, stengiasi pamatyti bent kiek to „stebuklo“, kurį teatras buvo atvežęs į kultūros namus. Spektaklis buvo vėlyvas, skirtas ne vaikams ir jiedu, pasikalbėję su Valerija, nuo tada nebegalėjo nurimti. Suprato – teatras vaikams Lietuvoje yra labai reikalingas! Taip prasidėjo kelionė link svajonės. Tačiau įgyti patirties, įgūdžių, gaminti ir valdyti lėles, įveikti iššūkius ir dar daug ko teko mokytis nuosekliai ir kantriai, ne vienerius metus. Nė karto nei vienas nepasigailėjo palikę sklandžiai pradėjusią klostytis karjerą dramos teatre. Valerija ne tik buvo šalia, bet ir padėjo brandinti idėjas. Suprasdama, kad teatre vaikams labai svarbi yra pedagoginė pusė, ji net įstojo Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Vedamas svajonės sukurti teatrą vaikams, Stasys Ratkevičius prisiminė vaikystėje Šeštokuose matytą liaudišką lėlių vaidinimą, poros metų patirtį su Valerija vaidinant prieškario Vilniuje, Mikolės Krinickaitės lėlių teatre ir ėmėsi darbo. Tai buvo apie 1951-uosius. O kai, šalia darbo Klaipėdos dramos teatre, jie savo rankomis jau buvo pasisiuvę keletą lėlių bandomajam spektakliui, užėjęs į svečius režisierius Romualdas Juknevičius paklausė - ar jie čia rimtai? Teko atsakyti, kad labai rimtai ir abu darbą tęsė jau gavę režisieriaus palaikymą. Šiandien Stasys Ratkevičius žino, jei kartą Žydroji paukštė sušvito tau prieš akis – ramybės nebeturėsi. Nebus nuobodu. Bandant ją pavyti gyvenimas darosi įdomus, prasmingas, o bendražygių anksčiau ar vėliau būtinai atsiranda.

 Vedami tos didelės svajonės abu nepabijojo palikti Klaipėdą, persikelti su lėlėmis į Marijampolę (tuometinį Kapsuką) ir tik po dviejų metų, 1960 m. – į   Kauną. Tai tik istorijos faktai, bet visą šį laiką galvota koks tas teatras vaikams, t.y. savas lėlių teatras vaikams turėtų būti. Stasys Ratkevičius prisimena, kad buvo nuvažiavęs ir į Maskvą pasižiūrėti kaip atrodo garsusis Sergejaus Obrazcovo lėlių teatras. Prisipažįsta, kad šis teatras įspūdžio jam nepadarė, nors technine prasme ten buvo ko pasimokyti. Prisimena, kad jo miniatiūrų spektaklis „Nepaprastas koncertas“, su daugybę šokančių ir dainuojančių lazdelinių lėlių, buvo puikus reginys. Tačiau, kai dar aktoriaujant Klaipėdoje, jis pamatė čia gastrolėms atvykusio Didžiojo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) lėlių teatro, vadovaujamo režisieriaus Michailo Koroliovo, spektaklį K. Čapeko „Auksiniame rojuje“, buvo suintriguotas daug rimčiau. Ir vėliau, jau dirbdamas savajame teatre Kaune, jis prisipažino dažnai lyginęs šiuos du garsiausius buvusioje sąjungoje lėlių teatrus, pirmenybę suteikdamas M. Koroliovui. Kiek vėliau, nuosekliau susipažinęs su jo kūryba, S. Ratkevičius ypač vertino šio režisieriaus nuomonę, pastebėdamas, kad „jo estetika yra palanki siekti drąsesnės stilizacijos“ (iš S. Ratkevičiaus kn. rankraščio „Visos mano dienos“, p.167). Taigi, nuo pirmojo darbo „Stebuklingas Aladino žibintas“, su natūralistinėmis lėlėmis, iki geriausių savo spektaklių, kurtų su dailininku  Vitalijumi Mazūru, teko daug druskos suvalgyti ir iečių sulaužyti kol atėjo pripažinimas.

Padrąsintas prisiminti kaip mokė lėlių valdymo paslapčių savo teatro aktorius, režisierius žino ką pasakyti: „Jei grįžtume prie mokyklos, tai aš reikalavau iš aktorių pirmiausiai padaryti taip, kaip žmogus daro, bet su lėle. Tokį lėlės valdymo metodą pripažino ir M. Koroliovas. Ne Maskvos S. Obrazcovas man buvo autoritetas, o M. Koroliovas. Jis pritarė tokiam aktorių ugdymui, kai realistinis lėlės judesys padeda lavėti ir aktoriui-lėlininkui“. Kad šios režisieriaus pastangos pasiteisino, ne kartą yra liudiję patys aktoriai. Elena Žekienė, pasakojo studentams-lėlininkams apie šį metodą kūrybinio susitikimo su žiūrovais metu, 2006 m. lankydamasi Klaipėdoje su muziejinėmis Kauno lėlėmis pirmą kartą išvykusiomis mėnesiui į parodą, kurią, minėdamas profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje 70-tį, inicijavo Klaipėdos lėlių teatras, ir prisipažino, kad jai pačios brangiausios, įdomiausios, „paklusniausios“ yra lazdelinės lėlės. Ilgametė lėlių teatro aktorės patirtis, įgyta dirbant su režisieriumi S.Ratkevičiumi ir jo mokiniais Kauno valstybiname lėlių teatre, suformavo nuomonę, kad šios lėlės geriausiai tinkamos perteikti aktoriaus emocijas, sinchroniškai atliepti personažo balso intonacijomis. Nenuostabu, juk šios kartos aktorių už širmos vedžiojamų lazdelinių (gapitinių) lėlių valdymo pamokos natūraliai buvo išmoktos repetuojant ir vaidinant Stasio Ratkevičiaus geriausiuose spektakliuose. Tai ištisa lėlių teatro epocha. Iš jų vėliau mokėsi ir jaunesnieji kolegos. Lėlių teatro aktorystės įvaldymo patirtis šiame teatre ėmėsi apibendrinti jau vėlesnės kartos Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Laima Rupšytė Strazdauskienė, savo diplominiame rašto darbe „Kauno lėlių teatro aktorinė mokykla“, kurį 2005 m. parašė baigdama Jaroslavlio valstybinį teatro institutą (Rusija). Stasys Ratkevičius mielai pasakoja apie paties ugdytus lėlių teatro aktorius, kurie su juo buvo nuo pat 1958 m. , t.y. nuo  teatro kūrimosi laiko. Dabar jie taip pat jau vadinami veteranais. Su dėkingumu ir meile jis kalba apie Reginą Čeponienę, Ramutę Kabelkaitę, Oną Ireną Stankevičieną, Eleną Čyvienę ir iš jo režisieriaus vairą perėmusį Algimantą Stankevičių. Nepamiršta šiek tiek vėliau prisijungusios Elenos Žekienės, kuri perėmė ir tęsia Valerijos kurto ir puoselėto Kauno lėlių teatro muziejaus globotojos pareigas. Kalbėdamas apie lėlių muziejų maestro prisipažįsta mėgstantis jame tiesiog pamedituoti. Čia saugomos lėlės naudojamos edukaciniuose renginiuose, jos šiandien ne tik vaikams, bet ir jam pačiam primena senas istorijas, daugybę festivalių Lietuvoje ir užsienyje, keliones pas Vengrijos, Italijos, Lenkijos, Bulgarijos, Suomijos, Danijos, Švedijos, Vokietijos, Čekijos, buvusios Sovietų Sąjungos, net Lotynų Amerikos šalių vaikus.

Tai vis prisiminimai. Bet Stasio Ratkevičiaus balsas pažvalėja džiaugiantis, kad teatras ir dabar yra gerose rankose. Jis supranta, kad tik sumaniai vadovaujant dabartiniam teatro vadovui Sigitui Klibavičiui, Kauno lėlės išgyveno sunkmečius, garsėjo šventėmis, festivaliu „Šypsos lėlės ir vaikai“, liko ištikimos tradicijai kurti ir vaidinti vaikams. Svarbiausia, kad dabartinio vadovo ir žmoniškosios savybės yra vertingos. Maestro nuomone, jis − nuovokus, turi atjautos dovaną, moka žiūrėti į priekį. „Kartais aš jį provokuoju pasakyti savo nuomonę ir matu, kad jis gerai jaučia teatro reikalus“, džiaugiasi pašnekovas.

Režisierius prisipažįsta, kad per 50 metų Kauno lėlių teatre, su įvairiais dailininkais, kūrė ne vien šedevrus. Buvo ir nepavykusių ieškojimų. Tačiau bendradarbiaujant su dailininku Vitalijumi Mazūru gimę spektakliai P. Manševo „Zuikių mokykla“ (1968), S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“, su E. Balsio muzika (1968, atnaujintas 1978), A. Popesku „Spindulėlis“ (1971) jam tikrai yra labai arti širdies ir bus svarbūs gal ne tik Kauno, bet ir Lietuvos lėlių teatro istorijai. Apie šiuos spektaklius gražių atsiliepimų pačiam yra tekę girdėti ne tik iš M. Koroliovo, bet ir skaityti kritikių lėlių teatro specialisčių Elonoros Špet, Natalijos Smirnovos, Irinos Žarovcevos ir kitų tekstuose. 

Taip šnekučiuojantis saulė ėmė krypti vakarop ir ponia Joana priminė, kad atėjo metas kavai. O garbusis maestro nepailsdamas dalinosi mintimis apie tai, kad ir dabar tiki, jog vaikų teatre labiausiai reikia gerumo, dėmesio vaikui ir grožio. Jo nuomone teatre vaikams viskas turi tam tarnauti – net interjeras, sutinkančių žmonių santykis į vaiką. Jie su Valerija visada stengėsi žiūrėti į priekį, stebėti ir surasti tokias formas, kad vaikai tą dėmesį pajustų. Ponia Joana, užaugusi tėvams nuolat diskutuojant apie lėlių teatrą, jam pritaria ir papildo tėvelio mintį, sakydama, kad dar labai yra svarbu tiesa. Tačiau režisierius patikslina – „Bet aš vadinu tai gerumu!“ Jam šis žodis atrodo talpesnis. „Ir dramos teatre turi būti svarbu kaip vaikai yra sutinkami, kai ateina į teatrą“, – dėsto jis mintį toliau, – „jei su vaiku elgsiesi kaip su protingu žmogumi, jis puikiausiai į tai atsiliepia“.

Bandau pasiteirauti garbiojo pašnekovo, kaip atsitiko, kad iš pradžių studijavęs dainavimą konservatorijoje, vėliau tapo dramos aktoriumi ir abu su žmona pasirinko tokį keistą ir visai nepopuliarų žanrą, kaip lėlių teatras? O jis šypsosi ir po pauzės tyliai sako: „Gyvenime buvo daug sutapimų, kurie tapo labai reikšmingi... Svarbiausia, jog stengiausi likti ištikimas tėvui duotam priesakui – gyventi taip, kad pėdsakas liktų!

Išliks. Tikrai išliks. Jau išliko! Ir visai nesvarbu, kad Žydroji paukštė liko tik svajonėse. Ji juk – nesugaunama, nepavejama... O Stasys Ratkevičius, tarsi nė kiek nepavargęs nuo pokalbio, vėl prasitaria: „ ...prieš porą metų dar galvojau pastatyti paskutinį spektaklį. Pagal Meterlinką... Dabar jau jėgos senka. Tai būtų buvęs didelis spektaklis apie Žydrąją paukštę... Ryškiausia scena – nušvitimas, kai pro langą vaikai pamato ją...“. Bandau įsivaizduoti vėl atsinaujinančio Kauno lėlių teatro viziją, per idėją, kurią Stasys Ratkevičius įduotų teatro jauniesiems, statydamas M. Meterlinko „Žydrąją paukštę“ didžiojoje Kauno valstybinio lėlių teatro scenoje... Nepajuntu kaip išsprūsta klausimas: o kas galėtų būti dailininkas? O kompozitorius? Jis žino. Mintyse tikriausiai aptarinėja su jais įsivaizduojamo spektaklio scenas. Tekstas jau seniai yra iškopiūruotas ir paruoštas repeticijoms. Ir Stasys Ratkevičius tyliai, bet aiškiai pro šypseną sušnabžda – „...Vitalijus Mazūras... O dėl muzikos bandyčiau tartis su kauniečiu Giedriumi Kuprevičiumi...“ Jis pažvalėja kalbėdamas apie nerealizuotą savo svajonę ir tęsia – „...man žavi Meterlinko mistika. Režisieriui yra kur „pasišakoti“...  Kai iš naujo vėl skaitau pjesę vis bandau įsivaizduoti nušvitimą, kai vaikai pamato Žydrąją paukštę, kuris veda iš namų ir kurio negali pamiršti.“

Pajutau, kad atsisveikinome su garsiuoju Stasiu Ratkevičiumi ir ponia Joana artimesni negu susitikome. Tai dėl Žydrosios paukštės... Ačiū Jums!

VYDŪNAS IR LĖLIŲ TEATRAS

Salomėja Burneikaitė

Straipsnio pavadinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo netikėtas ir keistas. Vydūnas, regis, savo gyvenamu laiku jokių tiesioginių sąsajų su lėlių teatru neturėjo. Tarp daugelio jo paliktų dramos veikalų skirtų vaidinti su lėlėmis nėra. Tačiau lėlininką Rimą Driežį sudomino komedija „Pasveikimas“. Jaunas režisierius, 1984 m. baigęs TV režisūros studijas ir pradėjęs dirbti Vilniaus teatre „Lėlė“, domėjosi lėlių teatro menine kalba, jos specifinėmis galimybėmis ir įžvelgė patrauklų būdą naujai „prakalbinti“ Vydūną. Straipsnio tikslas yra pristatyti profesionaliomis lėlių teatro priemonėmis įkūnytą minėtą komediją, kurią autorius pavadino „trijų veiksmų teigiamos pajuokos vaidiniu“, Vilniaus teatre „Lėlė“ 1985 m. ir Lietuvos televizijoje 1993 m.

Pasaulyje įvairios lėlių teatro meno formos yra įdomios rašytojams, filosofams, įvairių meno sričių atstovams, kultūros istorikams, nes lėlė žmogų lydi nuo pačių seniausių laikų. Statydamas šį, anot Vydūno, „teigiamos pajuokos vaidinį“ „Pasveikimas“, vėliau pavadintą komedija, kaip lėlių spektaklį suaugusiems ir prabilęs specifinio meno kalba, R. Driežis paprastomis priemonėmis pabandė priminti filosofinio požiūrio į gyvenimą, į žmogų, kaip visatos dalelę svarbą, tarsi pabrėždamas Vydūno mintį, jog daugelis vis dar nemokame būti, „sau žmonėmis“, gebančiais patys save auginti ir stiebtis dvasingumo link. Vydūnas ir filosofija – neatsiejami dalykai ir jo dramaturgijos kūriniai yra būdas perteikti svarbias jam (mums) idėjas. Lėlė savo ištakose yra kultūros modelis. Prisiminkime, kad daugelis rašytojų ir filosofų įvairiais laikotarpiais yra parodę dėmesį lėlei. Prancūzų lėlių teatro istorikas Šarlis Manjenas (Charles Magnin), dar XIX a. sudarė jų sąrašą (1), kuriame įrašyti Platono, Aristotelio, Horacijaus, Marko Aurelijaus, Šekspyro, Servanteso, Džonsono, Moljero, Hamiltono, Svifto, Fildingo, Voltero, Getės, Bairono ir kitų, gebėjusių žvelgti į žmogų kaip marionetę ar žaislą Dievo rankose, vardai. Juk lėlininkas taip pat „tveria pasaulį“ mažoje scenoje, įkūnydamas savo idėją, t.y. filosofinį požiūrį apie pasaulį ir žmogų. O lėlių teatro priemonės kartais gali aiškiau perteikti tai, kas neįmanoma aktoriui-žmogui. Tą seniai yra įrodę lėlių teatro menininkai interpretuodami Šekspyrą, Meterlinką, Getę, Gogolį ir kt. Dera priminti, kad Indijos, kuria taip domėjosi Vydūnas, šventraščių tekstai, pvz.: „Bhagavadgita“, tradiciškai iki šių dienų yra vaidinami su lėlėmis, kartu padedant suvokti ir įsisąmoninti mitologinę pasaulio sąrangą.

Žinome, kad Vydūno gyvenamu laiku Lietuvoje apie lėlių teatrą, kaip lygiavertę kitiems menams rūšį, dar nebuvo kalbama. Tačiau Vydūno kūryba − neatsiejama nuo teatro. „Jo veikalai teatrui – filosofinės dramos, misterijos, pasakų interpretacijos ir net komedijos – rodo, kad su Vydūno dramaturgija į teatrą atėjo rašytojas, kuris, − anot J. Lankučio,− į vidinį žmogaus pasaulį skverbėsi su ypatinga mąstytojo moralisto ir tautos žadintojo misija, sistemingai propagavo praktinius visuomenės ir asmenybės etinio tobulėjimo uždavinius“ (2).

Vydūnas ne šiaip rašė teatrui. Jis gerai įsivaizdavo, kaip vienas ar kitas jo veikalas turi atrodyti scenoje, pats juos statydavo su savo vadovaujamos „Tilžės lietuvių giedotojų draugijos“ mėgėjais ir ne iš karto išspausdindavo. Ir komedijos „Pasveikimas“, pirmasis variantas buvo parašytas 1911 m. ir pirmiausiai suvaidintas, pavadinimu „Tikrasis gydymas“. Komedija „Pasveikimas“, kaip draminis veikalas, buvo išleista daug vėliau, tik 1934 m., Tilžėje, autoriui jį pataisius, atsižvelgiant į bendražygės Martos Raišukytės pastabas. (3) Matome, jog Vydūnui pirmiausia buvo svarbu matyti savo veikalus vaidinamus, galinčius padėti jo idėjoms nukeliauti iki žiūrovų sąmonės gyvai, betarpiškai, tam tikra jo gerai įsivaizduojama forma, nes pats būdavo šių vaidinimų organizatorius ir režisierius.

Iš autoriaus komentarų dramos veikaluose, jo nurodymų vaidintojams, mizanscenų brėžinių spausdintiniuose tekstuose, matome, kad Vydūnas turėjo aiškų režisūrinį spektaklio matymą, nuo dramos idėjos iki jos realizavimo scenoje, taip būdingą ir šiuolaikiniam autoriniam teatrui. Lėlių teatro menininkas R. Driežis atkreipė dėmesį į šias savybes, įžvelgė Vydūno dramose vyraujantį „vizualinio-plastinio teatro pradą“, nesvetimą lėlių teatro meninei kalbai ir išdrįso pirmą kartą statyti jo kūrinį su lėlėmis.

Lietuvos Lėlių teatro istorija nėra ilga. Liaudiškais lėlių teatras, įvairiomis tautodailinėmis formomis natūraliai egzistavo daugelį metų be rašytinės dramaturgijos. Profesionaliojo lėlių teatro Lietuvoje pradžia skaičiuojama tik nuo 1936-ųjų metų, o du Valstybiniai lėlių teatrai 2008 m. atšventė tik 50-ties metų sukaktis. Tačiau į lėlių teatrą požiūris šiandien jau yra pasikeitęs. Pažįstantieji visuotinę teatro istoriją žino, kad lėlių teatras yra neatskiriama jos dalis. Daugėja žiūrovų, kurių nebestebina lėlių spektakliai suaugusiems. Lėles ir kitas daiktiškasias lėlių teatro vizualinės plastikos priemones naudoja dramos, plastikos, muzikinių teatro formų kūrėjai, atverdami lėlei naują, autentišką lauką, suteikiantį poetinio simbolio, metaforos, perkeltinės prasmės reikšmę.

Teatro „Lėlė“ meninės kalbos atsinaujinimas, prasidėjęs aštuntajame XX a. dešimtmetyje, pirmiausiai siejamas su Vitalijaus Mazūro vardu. TV režisieriaus išsilavinimą įgijęs R. Driežis šiame teatre debiutavo 1984 m. ir, tęsdamas V. Mazūro tradiciją, ėmė kurti poetinius autorinius lėlių spektaklius, būdamas jų dailininku ir režisieriumi. Jaunas menininkas, studijavęs ir dailę Čiurlionio meno mokykloje, įžvelgė komedijoje „Pasveikimas“ ypatingo lėliškumo ir pabandė naujai interpretuoti Vydūną. „Pasveikimas“ buvo tik trečiasis Driežio darbas lėlių teatre, tačiau jis nepabijojo imtis dramaturgijos, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčios su lėlių teatru. Priešingai, menininkas 1985 m. ėmęsis „Pasveikimo“ ne tik „nesusilaužė stuburo“, bet visa savo kūrybine biografija įrodė, kad lėlių teatre galima įgyvendinti bet kokią meninę idėją, kai turi ką pasakyti žiūrovui – amžininkui, tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Paklaustas kuo jį sudomino šis autorius, R. Driežis neabejodamas teigė pastebėjęs jo dramos kūrinių vizualinio prado vyravimą. Be to, režisieriaus interviu žurnale „Kultūros barai“, 1986 m., skaitome: „Šiandien, kai žmogui gresia susinaikinimas, kai pasitenkinimas daiktais vis dažniau tampa tikslu, o žmogui vis sunkiau klausyti sąžinės − ypatingą prasmę įgauna Vydūno kūryba.“ Pasirinkęs „Pasveikimą“, režisierius žinojo, kad Vydūno veikalus yra bandyta įkūnyti scenoje, pripažino, kad sunku jiems rasti sceninį sprendimą, tačiau jautė, kad būtent „Pasveikimas“ prašyte prašėsi lėlių teatro (4). „Lėlės“ spektakliui afišą sukūrė rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Režisieriaus teigimu, jo sumanymą lėmė tai, kad „žmogaus sugyvulėjimo tema pateikta originaliu žanru − „teigiamos pajuokos vaidinys“, anot Vydūno. Būdamas lėlininku, spektaklio sumanytojas − dailininkas ir režisierius viename asmenyje − gerai žinojo, kad lėlė gali tai, ko negali žmogus. Lėlių teatrui yra artima tai, kas šiame dramos kūrinyje buvo artima autoriui: „Čia Vydūnas drąsiai naudojosi grotesko, komedijos, farso, priemonėmis, kartu nenusižengdamas tikslo ir priemonių vienovei“ (ten pat). Menininkui imponavo tai, kad „Pasveikime“, kaip ir visoje Vydūno kūryboje, idealizuojamas žmoniškumą išpažįstantis žmogus“ (ten pat). R. Driežis pripažino, kad šio spektaklio kūrimo procesas buvo svarbus ir trupei, nes buvo „verta gilintis į „Pasveikime“ keliamą idėją, kad pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs“ (ten pat). Kaip spektaklis suaugusiems, komedija „Pasveikimas“  Vilniaus teatre „Lėlė“ sulaukė savojo žiūrovo, repertuare išliko apie porą metų, dėl techninių kliūčių nebegalėjo būti rodomas toliau, tačiau apie jo reikšmę liudija kritikų atsiliepimai, o jų dėmesio sulaukdavo ne kiekvienas spektaklis.

                    Jurgos Ivanauskaitės afiša spektakliui „Pasveikimas“, Vilniaus teatre „Lėlė“, 1985 m.

Atgimimo pradžioje susirūpinęs nacionalinės dramaturgijos likimu, teatrologas A. Samulionis rašė: „Įdomaus eksperimento ėmėsi „Lėlės“ teatro režisierius Rimas Driežis, pastatęs su lėlėmis vieną iš Vydūno komedijų „Pasveikimas“ (5). Anot rašiusiojo, tai buvo „Netikėtas spektaklis: netikėtas ir pjesės pasirinkimas, ir tai, kad Vydūną vaidina lėlės“. Jis pastebėjo, kad šiame spektaklyje buvo labai įdomių dalykų, kurie pateisino režisieriaus pasirinkimą ir buvo įmanomi tik lėlių teatre, kaip pavyzdžiui „žmoniškųjų pabaisų vaizdai“.

  

        

  „Pasveikimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“ 1985 m.: Pliuškienė ir Snapienė, Pliuškienė ir Kvaišos „gyvuliškumas“

  

Vydūno „Pasveikimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“: Piemenėliai ir Snapienė, Gydytojo padėjėjas Varys ir Kvaiša

A. Samulionio teigimu, šiame spektaklyje keistai susijungė poezija ir groteskas. Geriau pavykusi jam pasirodė groteskiškoji spektaklio pusė, o Vydūno filosofiją, kritiko nuomone, teatrui sekėsi perteikti sunkiau. Nepakankamai įtikinamas atrodė gydytojo paveikslas. Tačiau autorius pabrėžė, kad Vilniaus teatro „Lėlė“ drąsa imtis Vydūno yra verta pagyrimo. Kritikė A. Girdzijauskaitė buvo dar iškalbingesnė: „Puikų įsisiautėjusių gandonešių Snapienės ir Pliuškienės duetą kuria aktorės M. Leikauskaitė ir N. Gailiūtė, su pasimėgavimu vaidina J. Marcinkevičius apsirijėlį Kvaišą (beje, nė kiek ne prastesnis jis, kai susimąsto apie savo likimą po operacijos. Visai vykęs būtų ir Gydytojas (V. Kirkilionis), jeigu po išmintingo, kiek komiško ir gudraus senuko kauke pajustumėm vydūnišką dvasios stiprybę. Tuomet išryškėtų ir jo padėjėjo Vario (E. Mikaliūnas) naivumas. Energingai besivystantis veiksmas sulėtėja antroje dalyje. Mat Kvaiša „skrodžiamas“ už scenos, o pamatome tik operacijos rezultatus. Įdomu, kad pabaigoje režisierius nededa taško, leisdamas mums suabejoti − realybėje ar iliuzijų erdvėje matome gražius paveiksliukus Kvaišą, Snapienę ir Pliauškienę (6).

             

 Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriai su spektaklio „Pasveikimas“ lėlėmis 1985 m. (centre sėdi Rimas Driežis)

Rimas Driežis, paklaustas, kaip kilo mintis imtis Vydūno „Pasveikimo“, teigė, kad šis autorius jam pasirodė nepaprastai lėliškas. Gerai pažindamas lėlių teatro meno kalbą jis atkreipė dėmesį, kad ir Vydūnui jo dramaturgijoje buvo svarbi vizualinė būsimo spektaklio pusė. Tai teatro žmogus įžvelgė nepaprastai tiksliose autoriaus remarkose, mizanscenų aprašymuose. Režisierius sakė jautęsis tarsi kviečiamas paties Vydūno, kai aptiko pjesės dalis pavadintas „reginiais“, lyg kokius paveikslus.

Prie Vydūno „Pasveikimo“ R. Driežis dar kartą grįžo 1993 m., pastatydamas šį, anot autoriaus, „teigiamos pajuokos vaidinį“ Lietuvos televizijoje. Jam režisierius rado naują lėlišką sprendimą, rinkosi kitokią lėlių valdymo techniką, išnaudojo TV teikiamą galimybę priartėti ir atitolti nuo filmuojamo objekto, tarsi suteikdamas šiam spektakliui laiko ir minties distanciją, o kartu priversdamas įsižiūrėti į save pačius, pamatyti kiek dar turime augti iki tikrojo žmoniškumo, apie kurį kalbėjo Vydūnas. Ir Sveikimo lauką režisierius išplėtė, sukurdamas prologą, kuriame palinkusių angelų globojamame paviljone, tartum atskirame „pasaulyje lėlėms vaidinti“, galime stebėti aistrų kankinamų lėlių-žmonių gyvenimus ir jų metamorfozę tikrojo žmoniškumo link, vadovaujant Gydytojui, tarsi pačiam Vydūnui. Virš paviljono, lyg išsigelbėjimo arkoje, įrašytas spektaklio pavadinimas „Pasveikimas“. Dar viena spektaklio prasmė atsiskleidžia pačioje pabaigoje, kai tolstant kamerai „Pasveikimo“ arka su lėlių paviljonu ima tolti, iš lėto atidengdama tarsi mus pačius. LTV yra išsaugojusi šio spektaklio vaizdo įrašą, kurį žiūrėdami, iš istorinės perspektyvos galime prisiminti Atgimimo laikų atmosferą ir sveikstančios Lietuvos Viltį, apie kurią svajojome.

 Vydūno „Pasveikimas“ Lietuvos televizijoje 1993 m. (pirmoji ir paskutinė spektaklio scenos) rež. ir dail. R. Driežis.

Aukščiau pateiktuose paveikslėliuose dviejų vaizdų, pirmosios ir paskutinės „Pasveikimo“, statyto LTV 1993 m., scenų sugretinime išryškėja būdingas lėlių teatrui mąstymas poetinės plastikos, simbolių kategorijomis, apibendrintomis vizualinėmis formomis, nenusižengiant Vydūno filosofinei minčiai, siekimui tauresnio, primenant jog sveikimas pirmiausiai yra dvasinis veiksmas. Tai − procesas, reikalaujantis ne tik Gydytojo įsikišimo, bet ir asmeninių pastangų ir nesibaigia vien „atlikus operaciją“. Režisierius TV spektaklį baigė jį įrėmindamas „teatras teatre“ scena. Paskutinėje nuotraukoje matome, kaip atsitolinus televizijos kamerai atsiveria spektaklio kūrėjų-žmonių figūros, prisidengusios gyvulių (teatro) kaukėmis. Matome, kad spektaklis baigėsi, bet „gyvenimo teatras“ dar laukia įsižiūrėjimo į save pačius, kad pamatytumėm, kiek iš tiesų dar likę mumyse tikrojo žmoniškumo.

 Šie du skirtingi Vydūno komedijos „Pasveikimas“ pastatymai, kuriuos sumanė ir kūrė lėlių teatro režisierius R. Driežis, Vilniaus teatre „Lėlė“ 1985 m. ir Lietuvos televizijoje 1993 m.,  neabejotinai papildė ir praturtino Vydūno veikalų teatrui istoriją Lietuvoje. Jie prisidėjo padėdami lėlių teatrui tapti artimesniu ir įdomesniu suaugusiam žiūrovui, suteikė galimybę netikėtai atnaujinti supratimą apie žmogų-save − ligotą, primityvų, gyvenantį aistromis, paviršutinišku kūniškumu, be aukštesnių tikslų ir tikrojo žmoniškumo. O tautos moralinio atgimimo ugdymas, buvęs svarbus Vydūnui, išlieka aktualiu ir šiandien.

Literatūra:

1.      Jurkowski H./ Dzieje teatru lalek. Od antyku do romantyzmu / Warszawa, 1970. p. 8

2.      Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai. Vilnius, 1988, p. 122

3.      Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui  (1907-1926).  Šiaurės Atėnai. 2003.07.26

4.      Driežis R. „O vaikų pilni pašaliai“ / Kultūros barai/ 1986, Nr. 5, p. 26

5.      Samulionis A. „Sūpuoklės pakilo?“. Literatūra ir menas, 1986.05.01, p.7

6.      Girdzijauskaite A. Iš teatrologo dienoraščio. „Literatūra ir menas“, 1985 spalio 5 d. , p.6

Spausdinta Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto konferencijos, skirtos Vydūno 141-osiosms metinėms, straipsnių rinktinėje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“.