.jpg)
Moterys, socialinio darbo erdvėje baigusios dienos darbus
kaip tarnystę artimui, susiburdavo pavakaroti, kad ir nuotoliniu būdu. Tokie
susibūrimai svarbūs, kaip jėgas atstatanti veikla. Vis radosi ir radosi grupelė
vakarojimams kartu, kaip mokė dar mano mama, su rankdarbiu rankose leisdama
daugelį gyvenimo valandų ir vis kviesdavusi pabūti kartu. Dabar – tai laikas skiriamas
terapinėms veikoms tekstilės technikomis.
Šį kartą pasitelkusios drobę ir lino siūlus ėmėmės rankdarbių, socialinė darbuotoja Rita Smilgevičienė subūrė savo pogrupio moteris. Vienbalsiai nusprendėme, kad geriau būtų vakaroti gyvai, tačiau išnaudojome ir galimybę bendrauti per nuotolį. Kiekviena savo namuose, su arbatos puodeliu patogioje sofoje svarstėme kokį bendrą darbą kartu nuveiksime. Apsisprendėme kurti lino drobės servetėles, vąšeliu lininiais siūlais apnerdamos jų kraštus. Jei paklausite, susitikusios moterys jums papasakos kas lino drobę dovanojo, iš kur lininiai siūlai „atsirado“, kokią arbatą pasirinko, kam tos servetėlės atiteks ir kodėl. Man tik norisi prisipažinti, kad pačiai širdis sąla, skaitant grupelės narių atsiliepimus apie tai, kaip jautėsi, ką atrado, išmoko, sužinojo.
.jpg)
Moterys ne tik nėrė, bet ir konsultavo viena kitą,
drąsino, džiaugėsi viena kitos darbu. O kalboms pritilus beneriant, pasiūliau
paklausyti mano skaitomų pariktų prozos tekstų. Taigi, išnaudojome ir
biblioterpijos galimybes, jungiant rankdarbio kūrimą su skaitymu balsu,
poetiniais apmąstymais, prisiminimais, pasipasakojimais, atsiliepimais. Tikiu,
kad ir jūs pasidžiaugsite mūsų veikla, nes svarbi yra bendrystė, jaučiama ir
dalyvių atsiliepimuose:
„Kai nusprendžiau dalyvauti meno terapijos veikloje, neįsivaizdavau kaip
tai atrodys. Dabar galiu pasakyti, kad tai nuostabi nauja patirtis, kurios metu
ne tik užsiimi nėrimu, bet ir išgirsti profesionaliai skaitomą pasakojimą,
kuris nukelia tave mintimis ten, apie ką gali pagalvoti, susimąstyti. Ačiū,
Salomėja, už mokėjimą vesti tuo keliuku!”
„Ši terapinė veikla padėjo man prisiminti savo babytę, jos sudėtingą
likimą, nes buvo ištremta... O atmintin grįžo todėl, kad panaudojau jos
„palikimą“ – didelį kamuolį lino siūlų, kuriais pasidalinau su kolegėmis. Jie
buvo skirti suausti į lovatieses, staltieses ir kt.“
„Ačiū! Buvo šilta ir jauku, sklido
moteriška jaunaties energija. Ačiū už skaitymus ir pasikalbėjimus. Buvo smagu
laikas su kolegėmis!“
„Nėrimas man – relaksacija. Mintys nubėga toli toli, nieko nebegalvoji.
Mėgstu nerti. Dar mokykloje buvau apsinėrusi mokyklinės prijuostės sparnus.
Besilaukdama dukrų vis ką nors nerdavau...“
„Dar kartą ačiū už nuostabiai praleistą laiką ir šiltą angelišką balsą.
Buvo nuostabūs vakarai, sugrįžimas į praeitį, tiesiog jaučiau, kad a.a. mamytė
mezgė šalia manęs. Puiki meditacija, apkabinu maldoje!”
Atgaiva ir man yra skaityti tokius atsiliepimus, o kartu ir vakaroti moterų
ratelyje...
Brangią dovaną vis dar „išpakuoju“ ir
džiaugiuosi po daugelio metų, kai mama jau iš aukštybių begali žvelgti į mus
neriančias kartu. Jai nėrimas ir rankdarbiai buvo tyli tarnystė, nes mėgdavo ne
tik nerti, bet ir dovanoti kitiems. Išvydusi kiek ji paliko mums savo kruopščiai
kurtų ir skoningų nėrinių, viena mano draugė žemaitė nustebusi pratarė – „Va je
tau, čia juk tavo mamos rožančiai!
fotografavo Rita Smilgevičienė
2021-10-25
