Salomėja Burneikaitė
Straipsnio pavadinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo netikėtas ir keistas.
Vydūnas, regis, savo gyvenamu laiku jokių tiesioginių sąsajų su lėlių teatru neturėjo.
Tarp daugelio jo paliktų dramos veikalų skirtų vaidinti su lėlėmis nėra. Tačiau
lėlininką Rimą Driežį sudomino komedija „Pasveikimas“. Jaunas režisierius,
1984 m. baigęs TV režisūros studijas ir pradėjęs dirbti Vilniaus teatre
„Lėlė“, domėjosi lėlių teatro menine kalba, jos specifinėmis galimybėmis ir įžvelgė
patrauklų būdą naujai „prakalbinti“ Vydūną. Straipsnio tikslas yra pristatyti profesionaliomis lėlių
teatro priemonėmis įkūnytą minėtą komediją, kurią autorius
pavadino „trijų veiksmų teigiamos pajuokos vaidiniu“, Vilniaus teatre „Lėlė“
1985 m. ir Lietuvos televizijoje 1993 m.
Pasaulyje įvairios lėlių teatro meno formos yra įdomios rašytojams,
filosofams, įvairių meno sričių atstovams, kultūros istorikams, nes lėlė žmogų
lydi nuo pačių seniausių laikų. Statydamas šį, anot Vydūno, „teigiamos pajuokos vaidinį“ „Pasveikimas“, vėliau pavadintą komedija, kaip lėlių spektaklį
suaugusiems ir prabilęs specifinio meno kalba, R. Driežis paprastomis
priemonėmis pabandė priminti filosofinio požiūrio į gyvenimą, į žmogų, kaip
visatos dalelę svarbą, tarsi pabrėždamas Vydūno mintį, jog daugelis vis dar
nemokame būti, „sau žmonėmis“, gebančiais
patys save auginti ir stiebtis dvasingumo link. Vydūnas ir filosofija –
neatsiejami dalykai ir jo dramaturgijos kūriniai yra būdas perteikti svarbias
jam (mums) idėjas. Lėlė savo ištakose yra kultūros modelis. Prisiminkime, kad
daugelis rašytojų ir filosofų įvairiais laikotarpiais yra parodę dėmesį lėlei.
Prancūzų lėlių teatro istorikas Šarlis Manjenas (Charles Magnin), dar XIX a.
sudarė jų sąrašą (1), kuriame įrašyti Platono, Aristotelio, Horacijaus, Marko
Aurelijaus, Šekspyro, Servanteso, Džonsono, Moljero,
Hamiltono, Svifto, Fildingo, Voltero, Getės, Bairono ir kitų, gebėjusių žvelgti
į žmogų kaip marionetę ar žaislą Dievo
rankose, vardai. Juk lėlininkas taip
pat „tveria pasaulį“ mažoje scenoje, įkūnydamas savo idėją, t.y. filosofinį
požiūrį apie pasaulį ir žmogų. O lėlių teatro priemonės kartais gali aiškiau
perteikti tai, kas neįmanoma aktoriui-žmogui. Tą seniai yra įrodę lėlių teatro
menininkai interpretuodami Šekspyrą, Meterlinką, Getę, Gogolį ir kt. Dera
priminti, kad Indijos, kuria taip domėjosi Vydūnas, šventraščių tekstai, pvz.:
„Bhagavadgita“, tradiciškai iki šių dienų yra vaidinami su lėlėmis, kartu
padedant suvokti ir įsisąmoninti mitologinę pasaulio sąrangą.
Žinome, kad Vydūno gyvenamu laiku Lietuvoje apie lėlių teatrą, kaip
lygiavertę kitiems menams rūšį, dar nebuvo
kalbama. Tačiau Vydūno
kūryba − neatsiejama nuo teatro. „Jo veikalai teatrui – filosofinės dramos,
misterijos, pasakų interpretacijos ir net komedijos – rodo, kad su Vydūno
dramaturgija į teatrą atėjo rašytojas, kuris, − anot J. Lankučio,− į vidinį
žmogaus pasaulį skverbėsi su ypatinga mąstytojo moralisto ir tautos žadintojo
misija, sistemingai propagavo praktinius visuomenės ir asmenybės etinio
tobulėjimo uždavinius“ (2).
Vydūnas ne šiaip rašė teatrui. Jis gerai įsivaizdavo, kaip vienas ar kitas jo veikalas turi atrodyti
scenoje, pats juos statydavo su savo vadovaujamos „Tilžės
lietuvių giedotojų draugijos“ mėgėjais ir
ne iš karto išspausdindavo. Ir komedijos „Pasveikimas“, pirmasis variantas buvo
parašytas 1911 m. ir pirmiausiai suvaidintas, pavadinimu „Tikrasis gydymas“. Komedija „Pasveikimas“, kaip
draminis veikalas, buvo išleista daug vėliau, tik 1934 m., Tilžėje,
autoriui jį pataisius, atsižvelgiant į bendražygės Martos Raišukytės pastabas. (3) Matome, jog Vydūnui pirmiausia buvo svarbu matyti savo
veikalus vaidinamus, galinčius padėti jo idėjoms nukeliauti iki žiūrovų sąmonės
gyvai, betarpiškai, tam tikra jo gerai įsivaizduojama forma, nes pats būdavo šių
vaidinimų organizatorius ir režisierius.
Iš autoriaus komentarų dramos veikaluose, jo nurodymų vaidintojams,
mizanscenų brėžinių spausdintiniuose tekstuose, matome, kad Vydūnas turėjo
aiškų režisūrinį spektaklio matymą, nuo dramos idėjos iki jos realizavimo
scenoje, taip būdingą ir šiuolaikiniam autoriniam teatrui. Lėlių teatro
menininkas R. Driežis atkreipė dėmesį į šias savybes, įžvelgė Vydūno dramose
vyraujantį „vizualinio-plastinio teatro pradą“, nesvetimą lėlių teatro meninei
kalbai ir išdrįso pirmą kartą statyti jo kūrinį su lėlėmis.
Lietuvos Lėlių teatro istorija nėra ilga. Liaudiškais lėlių teatras,
įvairiomis tautodailinėmis formomis natūraliai egzistavo daugelį metų be
rašytinės dramaturgijos. Profesionaliojo lėlių teatro Lietuvoje pradžia skaičiuojama
tik nuo 1936-ųjų metų, o du Valstybiniai lėlių teatrai 2008 m.
atšventė tik 50-ties metų sukaktis. Tačiau į lėlių teatrą požiūris šiandien jau
yra pasikeitęs. Pažįstantieji visuotinę teatro istoriją žino, kad lėlių teatras
yra neatskiriama jos dalis. Daugėja žiūrovų, kurių nebestebina lėlių
spektakliai suaugusiems. Lėles ir kitas daiktiškasias lėlių teatro vizualinės
plastikos priemones naudoja dramos, plastikos, muzikinių teatro formų kūrėjai,
atverdami lėlei naują, autentišką lauką, suteikiantį poetinio simbolio,
metaforos, perkeltinės prasmės reikšmę.
Teatro „Lėlė“
meninės kalbos atsinaujinimas, prasidėjęs aštuntajame XX a. dešimtmetyje, pirmiausiai
siejamas su Vitalijaus Mazūro vardu. TV režisieriaus išsilavinimą įgijęs
R. Driežis šiame teatre debiutavo 1984 m. ir, tęsdamas V. Mazūro
tradiciją, ėmė kurti poetinius autorinius lėlių spektaklius, būdamas jų
dailininku ir režisieriumi. Jaunas menininkas, studijavęs ir dailę
Čiurlionio meno mokykloje, įžvelgė komedijoje „Pasveikimas“ ypatingo lėliškumo
ir pabandė naujai interpretuoti Vydūną. „Pasveikimas“ buvo tik trečiasis Driežio darbas lėlių teatre, tačiau jis
nepabijojo imtis dramaturgijos, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčios su
lėlių teatru. Priešingai, menininkas 1985 m. ėmęsis „Pasveikimo“ ne tik
„nesusilaužė stuburo“, bet visa savo kūrybine biografija įrodė, kad lėlių
teatre galima įgyvendinti bet kokią meninę idėją, kai turi ką pasakyti žiūrovui
– amžininkui, tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Paklaustas
kuo jį sudomino šis autorius, R. Driežis neabejodamas teigė pastebėjęs jo
dramos kūrinių vizualinio prado vyravimą. Be to, režisieriaus interviu žurnale
„Kultūros barai“, 1986 m., skaitome: „Šiandien, kai žmogui gresia
susinaikinimas, kai pasitenkinimas daiktais vis dažniau tampa tikslu, o žmogui
vis sunkiau klausyti sąžinės − ypatingą prasmę įgauna Vydūno kūryba.“
Pasirinkęs „Pasveikimą“, režisierius žinojo, kad Vydūno veikalus yra bandyta
įkūnyti scenoje, pripažino, kad sunku jiems rasti sceninį sprendimą, tačiau jautė,
kad būtent „Pasveikimas“ prašyte prašėsi lėlių teatro (4). „Lėlės“ spektakliui afišą
sukūrė rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Režisieriaus teigimu, jo
sumanymą lėmė tai, kad „žmogaus sugyvulėjimo tema pateikta originaliu žanru −
„teigiamos pajuokos vaidinys“, anot Vydūno. Būdamas lėlininku, spektaklio
sumanytojas − dailininkas ir režisierius viename asmenyje − gerai žinojo, kad
lėlė gali tai, ko negali žmogus. Lėlių teatrui yra artima tai, kas šiame dramos
kūrinyje buvo artima autoriui: „Čia Vydūnas drąsiai naudojosi grotesko,
komedijos, farso, priemonėmis, kartu nenusižengdamas tikslo ir priemonių
vienovei“ (ten pat). Menininkui imponavo tai, kad „Pasveikime“, kaip ir visoje
Vydūno kūryboje, idealizuojamas žmoniškumą išpažįstantis žmogus“ (ten pat).
R. Driežis pripažino, kad šio spektaklio kūrimo procesas buvo svarbus ir
trupei, nes buvo „verta gilintis į „Pasveikime“ keliamą idėją, kad pasaulį reikia
pradėti keisti nuo savęs“ (ten pat). Kaip spektaklis suaugusiems, komedija „Pasveikimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“ sulaukė savojo
žiūrovo, repertuare išliko apie porą metų, dėl techninių kliūčių nebegalėjo
būti rodomas toliau, tačiau apie jo reikšmę liudija kritikų atsiliepimai, o jų
dėmesio sulaukdavo ne kiekvienas spektaklis.
Jurgos Ivanauskaitės afiša spektakliui
„Pasveikimas“, Vilniaus teatre „Lėlė“, 1985 m.
Atgimimo pradžioje
susirūpinęs nacionalinės dramaturgijos likimu, teatrologas A. Samulionis
rašė: „Įdomaus eksperimento ėmėsi „Lėlės“ teatro režisierius Rimas Driežis,
pastatęs su lėlėmis vieną iš Vydūno komedijų „Pasveikimas“ (5). Anot
rašiusiojo, tai buvo „Netikėtas spektaklis: netikėtas ir pjesės pasirinkimas,
ir tai, kad Vydūną vaidina lėlės“. Jis pastebėjo, kad šiame spektaklyje buvo
labai įdomių dalykų, kurie pateisino režisieriaus pasirinkimą ir buvo įmanomi
tik lėlių teatre, kaip pavyzdžiui „žmoniškųjų pabaisų vaizdai“.
„Pasveikimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“ 1985 m.: Pliuškienė
ir Snapienė, Pliuškienė ir Kvaišos „gyvuliškumas“
Vydūno „Pasveikimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“: Piemenėliai
ir Snapienė, Gydytojo padėjėjas Varys ir Kvaiša
A. Samulionio
teigimu, šiame spektaklyje keistai susijungė poezija ir groteskas. Geriau
pavykusi jam pasirodė groteskiškoji spektaklio pusė, o Vydūno filosofiją,
kritiko nuomone, teatrui sekėsi perteikti sunkiau. Nepakankamai įtikinamas
atrodė gydytojo paveikslas. Tačiau autorius pabrėžė, kad Vilniaus teatro „Lėlė“
drąsa imtis Vydūno yra verta pagyrimo. Kritikė A. Girdzijauskaitė buvo dar
iškalbingesnė: „Puikų įsisiautėjusių gandonešių Snapienės ir Pliuškienės
duetą kuria aktorės M. Leikauskaitė ir N. Gailiūtė, su pasimėgavimu
vaidina J. Marcinkevičius apsirijėlį Kvaišą (beje, nė kiek ne prastesnis
jis, kai susimąsto apie savo likimą po operacijos. Visai vykęs būtų ir
Gydytojas (V. Kirkilionis), jeigu po išmintingo, kiek komiško ir gudraus
senuko kauke pajustumėm vydūnišką dvasios stiprybę. Tuomet išryškėtų ir jo
padėjėjo Vario (E. Mikaliūnas) naivumas. Energingai besivystantis veiksmas
sulėtėja antroje dalyje. Mat Kvaiša „skrodžiamas“ už scenos, o pamatome tik
operacijos rezultatus. Įdomu, kad pabaigoje režisierius nededa taško, leisdamas
mums suabejoti − realybėje ar iliuzijų erdvėje matome gražius paveiksliukus
Kvaišą, Snapienę ir Pliauškienę (6).
Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriai su
spektaklio „Pasveikimas“ lėlėmis 1985 m.
(centre sėdi Rimas Driežis)
Rimas Driežis, paklaustas,
kaip kilo mintis imtis Vydūno „Pasveikimo“, teigė, kad šis autorius jam
pasirodė nepaprastai lėliškas. Gerai pažindamas lėlių teatro meno kalbą jis
atkreipė dėmesį, kad ir Vydūnui jo dramaturgijoje buvo svarbi vizualinė būsimo
spektaklio pusė. Tai teatro žmogus įžvelgė nepaprastai tiksliose autoriaus
remarkose, mizanscenų aprašymuose. Režisierius sakė jautęsis tarsi kviečiamas
paties Vydūno, kai aptiko pjesės dalis pavadintas „reginiais“, lyg kokius
paveikslus.
Prie Vydūno
„Pasveikimo“ R. Driežis dar kartą grįžo 1993 m., pastatydamas šį,
anot autoriaus, „teigiamos pajuokos vaidinį“ Lietuvos televizijoje. Jam
režisierius rado naują lėlišką sprendimą, rinkosi kitokią lėlių valdymo
techniką, išnaudojo TV teikiamą galimybę priartėti ir atitolti nuo filmuojamo
objekto, tarsi suteikdamas šiam spektakliui laiko ir minties distanciją, o
kartu priversdamas įsižiūrėti į save pačius, pamatyti kiek dar turime augti iki
tikrojo žmoniškumo, apie kurį kalbėjo Vydūnas. Ir Sveikimo lauką režisierius išplėtė, sukurdamas prologą, kuriame
palinkusių angelų globojamame paviljone, tartum atskirame „pasaulyje lėlėms
vaidinti“, galime stebėti aistrų kankinamų lėlių-žmonių gyvenimus ir jų
metamorfozę tikrojo žmoniškumo link, vadovaujant Gydytojui, tarsi pačiam
Vydūnui. Virš paviljono, lyg išsigelbėjimo arkoje, įrašytas spektaklio
pavadinimas „Pasveikimas“. Dar viena spektaklio prasmė atsiskleidžia pačioje pabaigoje,
kai tolstant kamerai „Pasveikimo“ arka su lėlių paviljonu ima tolti, iš lėto
atidengdama tarsi mus pačius. LTV yra išsaugojusi šio spektaklio vaizdo įrašą,
kurį žiūrėdami, iš istorinės perspektyvos galime prisiminti Atgimimo laikų
atmosferą ir sveikstančios Lietuvos Viltį, apie kurią svajojome.
Aukščiau
pateiktuose paveikslėliuose dviejų vaizdų, pirmosios ir paskutinės „Pasveikimo“,
statyto LTV 1993 m., scenų sugretinime išryškėja būdingas lėlių teatrui mąstymas poetinės plastikos, simbolių
kategorijomis, apibendrintomis vizualinėmis formomis, nenusižengiant Vydūno
filosofinei minčiai, siekimui tauresnio, primenant jog sveikimas pirmiausiai yra dvasinis veiksmas. Tai − procesas,
reikalaujantis ne tik Gydytojo įsikišimo, bet ir asmeninių pastangų ir
nesibaigia vien „atlikus operaciją“. Režisierius TV spektaklį baigė jį
įrėmindamas „teatras teatre“ scena. Paskutinėje nuotraukoje matome, kaip
atsitolinus televizijos kamerai atsiveria spektaklio kūrėjų-žmonių figūros,
prisidengusios gyvulių (teatro) kaukėmis. Matome, kad spektaklis baigėsi, bet
„gyvenimo teatras“ dar laukia įsižiūrėjimo į save pačius, kad pamatytumėm, kiek
iš tiesų dar likę mumyse tikrojo žmoniškumo.
Šie du skirtingi Vydūno komedijos
„Pasveikimas“ pastatymai, kuriuos sumanė ir kūrė lėlių teatro režisierius
R. Driežis, Vilniaus teatre „Lėlė“ 1985 m.
ir Lietuvos televizijoje
1993 m., neabejotinai
papildė ir praturtino Vydūno veikalų
teatrui istoriją Lietuvoje. Jie prisidėjo padėdami lėlių teatrui tapti
artimesniu ir įdomesniu suaugusiam žiūrovui, suteikė galimybę netikėtai
atnaujinti supratimą apie
žmogų-save − ligotą, primityvų, gyvenantį aistromis, paviršutinišku kūniškumu,
be aukštesnių tikslų ir tikrojo žmoniškumo. O tautos moralinio atgimimo
ugdymas, buvęs svarbus Vydūnui, išlieka aktualiu ir šiandien.
Literatūra:
1.
Jurkowski H./ Dzieje teatru lalek.
Od
antyku do romantyzmu / Warszawa, 1970. p. 8
2. Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos
tyrinėjimai. Vilnius, 1988, p. 122
3.
Vydūno laiškai Jonui
Basanavičiui (1907-1926). Šiaurės Atėnai. 2003.07.26
4.
Driežis R. „O vaikų
pilni pašaliai“ / Kultūros barai/ 1986, Nr. 5, p. 26
5. Samulionis A. „Sūpuoklės
pakilo?“. Literatūra ir menas, 1986.05.01, p.7
6.
Girdzijauskaite A. Iš teatrologo dienoraščio. „Literatūra ir menas“, 1985 spalio
5 d. , p.6
Spausdinta Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų
fakulteto konferencijos, skirtos Vydūno 141-osiosms metinėms, straipsnių
rinktinėje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą