ŠEIMOS TEATRAS „LINO LĖLĖS“ – YPATINGA DOVANA

2012-01-29

Salomėja Burneikaitė

Ar įsivaizduojate, kaip jaustumėtės, jei kas nors netikėtai padovanotų kačiuką, papūgėlę ar akvariumą su žuvytėmis? Iš pradžių tikriausiai apsidžiaugtumėt. Po kurio laiko tektų peržiūrėti prioritetus, pakeisti savo įpročius, skirti laiko rūpinimuisi nauja namų gyvybe... O laiko juk taip trūksta...

Taigi, laikas... Jo trūksta nuolat, beveik visiems. Ir kai ateina laikas brangiam žmogui dovaną išrinkti, dažnai pirmoji mintis būna – ką čia nupirkus? O jei šiek tiek pagalvotumėm, nurimtumėm pasistengdami įžvelgti, kas mūsų artimui galėtų suteikti tikro džiaugsmo? Gal paaiškėtų, kad nieko, kas padėtų kurti bendrystės vertes, nupirkti negalime... Tada tektų prisipažinti patiems sau, kad iš tiesų turime kuo pasidalinti... nepirkdami. Tereikia skirti laiko… Kurdami savo artimui daug labiau jį pradžiuginsime, atskleisime naujas prasmes ir, mokydamiesi bendrystės patys, mokysime savo vaikus, kaip pratęsti tikrąjį dalinimąsi „kol plaks neramioji širdis“ (iš Don Kichoto teksto miuzikle „Žmogus iš La Mančos“).

Kalbu apie ypatingą dovaną – šeimos lėlių teatrą. Tokios dovanos nei į sekciją nepastatysi, nei ant kaklo užsikabinsi, nei nuneši į parduotuvę pasikeisti į geresnę... Toks tyliai išradingas yra Linas Zubė – KU Režisūros katedros docentas, talentingas lėlininkas, Klaipėdos lėlių teatro aktorius, kuris, beje, yra dar ir tikrų tikriausias lakūnas bei skraidymo instruktorius. Jis savo žmonai Vidai Narveišytei padovanojo tikrą lėlių teatrą. Taip taip, teatrą, kuris tapo ir toliaregiška šeimos tėvo dovana visai šeimai. Šalia augdami sūnūs mokosi gyvenimo vertybių, nejučia tampa patarėjais, žiūrovais-ekspertais. Žmona džiaugsmingai įvaldo vadybos paslaptis, prisiima lyderystės atsakomybę ir pavadina jį – šeimos teatrą, kad visiems aišku būtų – „Lino lėlės“. Vida dovaną priėmė natūraliai ir, kaip atsakinga šeiminimkė, nuoširdžiai ėmė ja rūpintis. Juk neatsitiktinai ir meno vadybos studijos ją suviliojo. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį šeimos lėlių teatro „Lino lėlės“ pirmojo spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ premjera įvyko Klaipėdos Jaunimo centre. Toliau – vaidinimai išvykose, darželiuose, mokyklose, klubuose, užsukant į kaimus ir miestelius, kur vaikai gal dar nėra nė matę tikro lėlių teatro.

Pirmą kartą pažiūrėti naujojo lėlių vaidinimo „Vilkas ir ožiukai“ išsiruošiau kartu su teatru, kuris telpa viename šeimos automobilyje. „Lino lėlės“ rugsėjo 29 d. vyko į Rietavą ir Plungę. Mažieji sūnūs buvo saugiai „užimti“ darželyje ir mokykloje, todėl važiavome kartu su Linu ir Vida dalindamiesi prisiminimais apie lėlių teatro pradžią Klaipėdoje, juokaudami apie lėlininko karjerą, pinigus, kurių anksčiau labiau pakakdavo (juk krizė) ir... amžinąsias vertybes, dėl kurių vis dar esame su lėlių teatru iki šiol. Tai – ne hobis. Tai – profesija, kurios nepasirenki. Ne veltui ir „Lino lėlių“ spektaklio programėlėje tarsi juokaujant įrašyta – „Manau, kad ne žmonės pasirenka lėles, o lėlės žmones“. Ir iš viso, ar egzistuoja kas nors daugiau pasaulyje be „lėlių teatro“? Valdyti lėktuvą ir valdyti lėlę – Linui tas pats! Tik „lėlių“ valdymo technikos reikia išmokti - mechanizmų masteliai skiriasi. Beje, Vida patikslina, kad spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ autorystė priklauso tik vyrui. Ji, būdama profesionali režisierė, dar turinti ir aktorės patirties lėlių teatre, į kūrybinį procesą nesikišo. Jei kalbėsime rimtai, vieno aktoriaus teatras ir autorinis lėlių teatras – du skirtingi dalykai. Autoriniame lėlių teatre svarbiau yra ne atlikėjas, bet tikslus, atsakingas spektaklio idėjos-sumanymo realizavimas arba jo „įdaiktinimas“ padedant atsiskleisti žiūrovui per tiksliai pasirinktą vizualinę plastinę formą. Tai ir filosofija, gebėjimas tarsi „iš paukščio skrydžio“ (pamenate K. S. Stanislavskį?) matomą pasaulį parodyti kitiems, t.y. žiūrovams, priartinti prie jų, kelti klausimus ir ieškoti bendro susikalbėjimo lėlių teatro meninės kalbos ženklais. Ar kada pagalvojote, kad lėktuvo valdymas galėtų būti toks panašus į simbolinio sumažinto pavidalo pasaulio tvėrimą lėliškomis priemonėmis? Linui tai yra savaime suprantamas dalykas. Kuklus žmogus, nesipuikuojantis pasiekimais (ne kartą yra pelnęs aukštų ne tik lėlių teatro aktorystės įvertinimų Lietuvos ir tarptautinėje erdvėje, bet ir sportinėje aviacijoje) ir laurais, nepretenduojantis reikšmingesniu pasirodyti, vis primindamas, kad trūksta laiko. Žinau, kad Linas taip pat jaukiai bendrauja ir su studentais laikydamas juos tiesiog kolegomis.

Kabantis apie „Vilką ir ožiukus“ su Vida ir Linu, laikas tarsi sustoja. Juk nėra kur skubėti, kai žinai ką darai ir kodėl, o su vaikais susitiksi namie, grįžus visiems po dienos darbų.

„Vilkas ir ožiukai“ – tikrai ypatingas kūrinys. Linas prisipažįsta, kad tik dabar išdrįstų save priskirti tikriems lėlininkams. Tikras lėlininkas turi viską sugebėti pasidaryti pats, bet jam tai dar reikėjo patvirtinti darbais. Dvidešimt metų vaidinęs Klaipėdos lėlių teatro įkūrėjos Jūratės Januškevičiūtės, dabartinės jo meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės, šeimos teatro „Nykštukas“ įkūrėjo kauniečio Dariaus Armanavičiaus spektakliuose, tos ypatingos lėlininko meistrystės tikriausiai iki šiol ir mokėsi. Nuo pirmojo pasirodymo, per keturis mėnesius įvairiose pamario vietose parodyta virš 30 spektaklių. Vida – teatro šeimininkė ir vadybininkė – organizuoja išvykas, bendrauja su žiūrovais, rūpinasi „Lino lėlių“ reklama. Ji primena, kad apie šį spektaklį gali kalbėtis su bet kuo, atsakyti į kebliausius klausimus ir jai tai daryti esą labai malonu, nes jaučiasi galinti pristatyti aukščiausio lygio produktą. Tiesa, tai nėra vienintelis jos darbas. Kūrybos alkį Vida malšina padėdama įgyvendinti teatrines idėjas mokykloje, kurią lanko vyresnysis sūnus. Be to ji jaučiasi reikalinga ir galinti padėti žmonėms su negale, t.y. Klaipėdos psichikos centro klientams, vadovaudama teatrinės raiškos projektams. Vieną „Vilko ir ožiukų“ spektaklį suorganizavo BĮ Dienos centre „Klaipėdos lakštutė“, kurį lanko įvairią ir kompleksinę negalią turintys jaunuoliai. Linas prisipažįsta, kad jie buvo itin geri šio spektaklio žiūrovai. Praėjusią vasarą pasisvečiuoti iš Čikagos atvykusios dvi anūkės džiaugėsi vaidinančio senelio vaidmenimis, bet, apgailestauja tėtis-aktorius, kad vyriausias sūnus, deja, nenori matyti vaidinančio tėčio. Svarbu tai, kad būtent jis ir padėjo tėčiui įgyti ypatingą meilės patirtį ir sudėti ją į pirmąjį „Lino lėlių“ spektaklį... Tai – gyvenimo su negalia patirtis. „Vilkas ir ožiukai“ istorija – labiausiai pažeidžiamo vaiko –  „Kreivakojėlio“ istorija. Tokiu vardu pavadintas mažiausias Ožkos sūnelis, kuriam Aukščiausiojo skirta misija priminti mums, kad esame pašaukti pasirinkti atsakomybę ir tverti pasaulį laikydamiesi besąlygiškos Meilės dėsnio.

Taip, „Vilkas ir ožiukai“ – ne šiaip graži pasaka. Kad pasakos pirmiausiai skirtos ne vaikams, o suaugusiems, t. y., apie šio žanro rimtumą, mums ne kartą primena etnologai. Kai sekame prasminę pasakos kalbą, ji mums atveria amžinuosius kodus, paaiškina pasaulį ir padeda link jo pavedėti savo vaikus, kai reikia – nuramindama, padrąsindama, primindama amžinųjų vertybių kainą. Be ožiuko-Kreivakojėlio tikriausiai nebūtų šio šeimos teatro. Čia viskas yra teisinga, dėsninga, nujaučiama skirtingo intelekto suaugusiems, kurie, ant kelių arba šalia pasisodinę vaikelius gali tyliai jiems paaiškinti – „kaip danguj, taip ir ant žemės“. Prie šio, gerai etnologiškai motyvuoto, spektaklio sėkmės prisidėjo ir muzikos autorius Donatas Bielkauskas. Jis suprato, kokiais instrumentais geriausia kurti muzikinį „Ožiukų“ audinį. Girdime ragą, skamba dūdmaišio garsai kurdami ypatingą atmosferą žadinančius vaizdinius... Juk dūdmaišis, pagamintas iš ožiuko odos, primena, kad senovėje ožiuką aukodavo specialiomis apeigomis. Aukotas ožiukas tarsi atgimsta muzikoje... Pasakos sekėjas, pirmiausiai rankos šešėliu sukurdamas vilko siluetą, primena, kad turime pasiruošti susitikti su vilku. Tai jis mums parodo, kad šviesa sklinda ne nuo teatro prožektorių, o iš Saulės ir dangaus skliaute pakabina „ožkų saulutę“, kurios veidas primena ožiukų mamos snukutį. Mėnulis – luotelis-lydelis – pakimba lyg saulės sostas, tarsi vyrišku pavidalu įrėmindamas gyvybės ratą. Pasaulio darnos ritmu, tarsi kraičio skrynią atverdami nuplasnoja du paukščiai, kuriantys mitinę erdvę. Pasaka prasideda ir tęsiasi gegutei kukuojant amžinybės link...

Šiuo metu šeimos teatro „Lino lėlės“ spektaklį „Vilkas ir ožiukai“ galima pamatyti Klaipėdoje, Šeimos gerovės centre (Stadiono g. 16). Jo įkūrėja Jovita Gracholski džiaugiasi bendradarbiavimu su žmonėmis, kaip ir šis centras, puoselėjančiais šeimos vertybes. Pilnutėlėje salėje neseniai vaidinta ir Klaipėdos lėlių teatre. Mačiau, kaip per ketvertą mėnesių spektaklis užaugo, sustiprėjo. Girdėjau kalbant žiūrovus, jog gerai, kad toks teatras yra ir matau, jog žmonės pasiilgo tikrumo. Po spektaklio žiūrovai neskuba išeiti, nori paliesti lėles, renka ir neša grąžinti Linui „aukso grūdelius“, kurie kaip gausos ir laimės linkėjimai ką tik buvo išberti ant Kreivakojėlio galvelės, į amžinybės laivą susirinkus visai sunkius išbandymus patyrusiai Ožkos-mamos šeimai...

Tegul lieka ši istorija su tokia mįslinga pabaiga. Sunku sudėti į tekstą visas prasmes ir emocijas. Eikite susitikti su šeimos teatru „Lino lėlės“ ir patys pamatysite, kaip čia viskas tikra ir sąlygiška, trapu ir stipru, suprantama ir mįslinga. Įsitikinsite, kad nieko negali būti įdomiau už lėlių teatrą, kuriame svarbiausias yra žmogus. Kuriantis žmogus nesipuikuodamas priima Dievo dovanas ir tęsia kūrybos darbą mielai dalindamasis su kitais. Jis kuria savo šeimai, miestui, Lietuvai ir „Dievui ant garbės“, kaip mokė mūsų seneliai.

http://kamane.lt//Spaudos-atgarsiai/2012-metai/Sausis/Teatras/SEIMOS-TEATRAS-LINO-LELES-YPATINGA-DOVANA

Ar įsivaizduojate, kaip jaustumėtės, jei kas nors netikėtai padovanotų kačiuką, papūgėlę ar akvariumą su žuvytėmis? Iš pradžių tikriausiai apsidžiaugtumėt. Po kurio laiko tektų peržiūrėti prioritetus, pakeisti savo įpročius, skirti laiko rūpinimuisi nauja namų gyvybe... O laiko juk taip trūksta...

Taigi, laikas... Jo trūksta nuolat, beveik visiems. Ir kai ateina laikas brangiam žmogui dovaną išrinkti, dažnai pirmoji mintis būna – ką čia nupirkus? O jei šiek tiek pagalvotumėm, nurimtumėm pasistengdami įžvelgti, kas mūsų artimui galėtų suteikti tikro džiaugsmo? Gal paaiškėtų, kad nieko, kas padėtų kurti bendrystės vertes, nupirkti negalime... Tada tektų prisipažinti patiems sau, kad iš tiesų turime kuo pasidalinti... nepirkdami. Tereikia skirti laiko… Kurdami savo artimui daug labiau jį pradžiuginsime, atskleisime naujas prasmes ir, mokydamiesi bendrystės patys, mokysime savo vaikus, kaip pratęsti tikrąjį dalinimąsi „kol plaks neramioji širdis“ (iš Don Kichoto teksto miuzikle „Žmogus iš La Mančos“).

Kalbu apie ypatingą dovaną – šeimos lėlių teatrą. Tokios dovanos nei į sekciją nepastatysi, nei ant kaklo užsikabinsi, nei nuneši į parduotuvę pasikeisti į geresnę... Toks tyliai išradingas yra Linas Zubė – KU Režisūros katedros docentas, talentingas lėlininkas, Klaipėdos lėlių teatro aktorius, kuris, beje, yra dar ir tikrų tikriausias lakūnas bei skraidymo instruktorius. Jis savo žmonai Vidai Narveišytei padovanojo tikrą lėlių teatrą. Taip taip, teatrą, kuris tapo ir toliaregiška šeimos tėvo dovana visai šeimai. Šalia augdami sūnūs mokosi gyvenimo vertybių, nejučia tampa patarėjais, žiūrovais-ekspertais. Žmona džiaugsmingai įvaldo vadybos paslaptis, prisiima lyderystės atsakomybę ir pavadina jį – šeimos teatrą, kad visiems aišku būtų – „Lino lėlės“. Vida dovaną priėmė natūraliai ir, kaip atsakinga šeiminimkė, nuoširdžiai ėmė ja rūpintis. Juk neatsitiktinai ir meno vadybos studijos ją suviliojo. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį šeimos lėlių teatro „Lino lėlės“ pirmojo spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ premjera įvyko Klaipėdos Jaunimo centre. Toliau – vaidinimai išvykose, darželiuose, mokyklose, klubuose, užsukant į kaimus ir miestelius, kur vaikai gal dar nėra nė matę tikro lėlių teatro.

Pirmą kartą pažiūrėti naujojo lėlių vaidinimo „Vilkas ir ožiukai“ išsiruošiau kartu su teatru, kuris telpa viename šeimos automobilyje. „Lino lėlės“ rugsėjo 29 d. vyko į Rietavą ir Plungę. Mažieji sūnūs buvo saugiai „užimti“ darželyje ir mokykloje, todėl važiavome kartu su Linu ir Vida dalindamiesi prisiminimais apie lėlių teatro pradžią Klaipėdoje, juokaudami apie lėlininko karjerą, pinigus, kurių anksčiau labiau pakakdavo (juk krizė) ir... amžinąsias vertybes, dėl kurių vis dar esame su lėlių teatru iki šiol. Tai – ne hobis. Tai – profesija, kurios nepasirenki. Ne veltui ir „Lino lėlių“ spektaklio programėlėje tarsi juokaujant įrašyta – „Manau, kad ne žmonės pasirenka lėles, o lėlės žmones“. Ir iš viso, ar egzistuoja kas nors daugiau pasaulyje be „lėlių teatro“? Valdyti lėktuvą ir valdyti lėlę – Linui tas pats! Tik „lėlių“ valdymo technikos reikia išmokti - mechanizmų masteliai skiriasi. Beje, Vida patikslina, kad spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ autorystė priklauso tik vyrui. Ji, būdama profesionali režisierė, dar turinti ir aktorės patirties lėlių teatre, į kūrybinį procesą nesikišo. Jei kalbėsime rimtai, vieno aktoriaus teatras ir autorinis lėlių teatras – du skirtingi dalykai. Autoriniame lėlių teatre svarbiau yra ne atlikėjas, bet tikslus, atsakingas spektaklio idėjos-sumanymo realizavimas arba jo „įdaiktinimas“ padedant atsiskleisti žiūrovui per tiksliai pasirinktą vizualinę plastinę formą. Tai ir filosofija, gebėjimas tarsi „iš paukščio skrydžio“ (pamenate K. S. Stanislavskį?) matomą pasaulį parodyti kitiems, t.y. žiūrovams, priartinti prie jų, kelti klausimus ir ieškoti bendro susikalbėjimo lėlių teatro meninės kalbos ženklais. Ar kada pagalvojote, kad lėktuvo valdymas galėtų būti toks panašus į simbolinio sumažinto pavidalo pasaulio tvėrimą lėliškomis priemonėmis? Linui tai yra savaime suprantamas dalykas. Kuklus žmogus, nesipuikuojantis pasiekimais (ne kartą yra pelnęs aukštų ne tik lėlių teatro aktorystės įvertinimų Lietuvos ir tarptautinėje erdvėje, bet ir sportinėje aviacijoje) ir laurais, nepretenduojantis reikšmingesniu pasirodyti, vis primindamas, kad trūksta laiko. Žinau, kad Linas taip pat jaukiai bendrauja ir su studentais laikydamas juos tiesiog kolegomis.

Kabantis apie „Vilką ir ožiukus“ su Vida ir Linu, laikas tarsi sustoja. Juk nėra kur skubėti, kai žinai ką darai ir kodėl, o su vaikais susitiksi namie, grįžus visiems po dienos darbų.

„Vilkas ir ožiukai“ – tikrai ypatingas kūrinys. Linas prisipažįsta, kad tik dabar išdrįstų save priskirti tikriems lėlininkams. Tikras lėlininkas turi viską sugebėti pasidaryti pats, bet jam tai dar reikėjo patvirtinti darbais. Dvidešimt metų vaidinęs Klaipėdos lėlių teatro įkūrėjos Jūratės Januškevičiūtės, dabartinės jo meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės, šeimos teatro „Nykštukas“ įkūrėjo kauniečio Dariaus Armanavičiaus spektakliuose, tos ypatingos lėlininko meistrystės tikriausiai iki šiol ir mokėsi. Nuo pirmojo pasirodymo, per keturis mėnesius įvairiose pamario vietose parodyta virš 30 spektaklių. Vida – teatro šeimininkė ir vadybininkė – organizuoja išvykas, bendrauja su žiūrovais, rūpinasi „Lino lėlių“ reklama. Ji primena, kad apie šį spektaklį gali kalbėtis su bet kuo, atsakyti į kebliausius klausimus ir jai tai daryti esą labai malonu, nes jaučiasi galinti pristatyti aukščiausio lygio produktą. Tiesa, tai nėra vienintelis jos darbas. Kūrybos alkį Vida malšina padėdama įgyvendinti teatrines idėjas mokykloje, kurią lanko vyresnysis sūnus. Be to ji jaučiasi reikalinga ir galinti padėti žmonėms su negale, t.y. Klaipėdos psichikos centro klientams, vadovaudama teatrinės raiškos projektams. Vieną „Vilko ir ožiukų“ spektaklį suorganizavo BĮ Dienos centre „Klaipėdos lakštutė“, kurį lanko įvairią ir kompleksinę negalią turintys jaunuoliai. Linas prisipažįsta, kad jie buvo itin geri šio spektaklio žiūrovai. Praėjusią vasarą pasisvečiuoti iš Čikagos atvykusios dvi anūkės džiaugėsi vaidinančio senelio vaidmenimis, bet, apgailestauja tėtis-aktorius, kad vyriausias sūnus, deja, nenori matyti vaidinančio tėčio. Svarbu tai, kad būtent jis ir padėjo tėčiui įgyti ypatingą meilės patirtį ir sudėti ją į pirmąjį „Lino lėlių“ spektaklį... Tai – gyvenimo su negalia patirtis. „Vilkas ir ožiukai“ istorija – labiausiai pažeidžiamo vaiko –  „Kreivakojėlio“ istorija. Tokiu vardu pavadintas mažiausias Ožkos sūnelis, kuriam Aukščiausiojo skirta misija priminti mums, kad esame pašaukti pasirinkti atsakomybę ir tverti pasaulį laikydamiesi besąlygiškos Meilės dėsnio.

Taip, „Vilkas ir ožiukai“ – ne šiaip graži pasaka. Kad pasakos pirmiausiai skirtos ne vaikams, o suaugusiems, t. y., apie šio žanro rimtumą, mums ne kartą primena etnologai. Kai sekame prasminę pasakos kalbą, ji mums atveria amžinuosius kodus, paaiškina pasaulį ir padeda link jo pavedėti savo vaikus, kai reikia – nuramindama, padrąsindama, primindama amžinųjų vertybių kainą. Be ožiuko-Kreivakojėlio tikriausiai nebūtų šio šeimos teatro. Čia viskas yra teisinga, dėsninga, nujaučiama skirtingo intelekto suaugusiems, kurie, ant kelių arba šalia pasisodinę vaikelius gali tyliai jiems paaiškinti – „kaip danguj, taip ir ant žemės“. Prie šio, gerai etnologiškai motyvuoto, spektaklio sėkmės prisidėjo ir muzikos autorius Donatas Bielkauskas. Jis suprato, kokiais instrumentais geriausia kurti muzikinį „Ožiukų“ audinį. Girdime ragą, skamba dūdmaišio garsai kurdami ypatingą atmosferą žadinančius vaizdinius... Juk dūdmaišis, pagamintas iš ožiuko odos, primena, kad senovėje ožiuką aukodavo specialiomis apeigomis. Aukotas ožiukas tarsi atgimsta muzikoje... Pasakos sekėjas, pirmiausiai rankos šešėliu sukurdamas vilko siluetą, primena, kad turime pasiruošti susitikti su vilku. Tai jis mums parodo, kad šviesa sklinda ne nuo teatro prožektorių, o iš Saulės ir dangaus skliaute pakabina „ožkų saulutę“, kurios veidas primena ožiukų mamos snukutį. Mėnulis – luotelis-lydelis – pakimba lyg saulės sostas, tarsi vyrišku pavidalu įrėmindamas gyvybės ratą. Pasaulio darnos ritmu, tarsi kraičio skrynią atverdami nuplasnoja du paukščiai, kuriantys mitinę erdvę. Pasaka prasideda ir tęsiasi gegutei kukuojant amžinybės link...

Šiuo metu šeimos teatro „Lino lėlės“ spektaklį „Vilkas ir ožiukai“ galima pamatyti Klaipėdoje, Šeimos gerovės centre (Stadiono g. 16). Jo įkūrėja Jovita Gracholski džiaugiasi bendradarbiavimu su žmonėmis, kaip ir šis centras, puoselėjančiais šeimos vertybes. Pilnutėlėje salėje neseniai vaidinta ir Klaipėdos lėlių teatre. Mačiau, kaip per ketvertą mėnesių spektaklis užaugo, sustiprėjo. Girdėjau kalbant žiūrovus, jog gerai, kad toks teatras yra ir matau, jog žmonės pasiilgo tikrumo. Po spektaklio žiūrovai neskuba išeiti, nori paliesti lėles, renka ir neša grąžinti Linui „aukso grūdelius“, kurie kaip gausos ir laimės linkėjimai ką tik buvo išberti ant Kreivakojėlio galvelės, į amžinybės laivą susirinkus visai sunkius išbandymus patyrusiai Ožkos-mamos šeimai...

Tegul lieka ši istorija su tokia mįslinga pabaiga. Sunku sudėti į tekstą visas prasmes ir emocijas. Eikite susitikti su šeimos teatru „Lino lėlės“ ir patys pamatysite, kaip čia viskas tikra ir sąlygiška, trapu ir stipru, suprantama ir mįslinga. Įsitikinsite, kad nieko negali būti įdomiau už lėlių teatrą, kuriame svarbiausias yra žmogus. Kuriantis žmogus nesipuikuodamas priima Dievo dovanas ir tęsia kūrybos darbą mielai dalindamasis su kitais. Jis kuria savo šeimai, miestui, Lietuvai ir „Dievui ant garbės“, kaip mokė mūsų seneliai.

http://kamane.lt//Spaudos-atgarsiai/2012-metai/Sausis/Teatras/SEIMOS-TEATRAS-LINO-LELES-YPATINGA-DOVANA