ŠIRDIES DOVANOS TRIJŲ KARALIŲ DIENĄ

Šventei ilgai ruoštasi, jos laukta. O kalėdinis laikotarpis šiemet, kai kurioms Klaipėdos rajono bendruomenėms, baigėsi ne įprasta prakartėkių paroda, o „Šėpos teatrų“ festivaliu Trijų karalių dieną. Jį inicijavo, rengė edukacijas ir jau daugelį metų ištikimai bei nuosekliai puoselėja Dovilų etninės kultūros centras. Taigi, šiemet pirmą kartą buvau pakviesta į Trijų karalių šventę Doviluose, kur rajono bendruomenių entuziastai iš Vėžaičių, Kretingalės, Plikių ir Birbinčių, rodė mažus vaidinimus su lėlėmis, pagal vieną scenarijų, pavadintą „Betliejaus istorija“. Tai buvo naujas žingsnis etnokultūrinėje erdvėje ne tik Doviluose. Juk ne lėlėms, o mums žmonėms, čia švietė šiaudinių sodų žvaigždės, skambėjo žodžiai, liaudies instrumentų garsai, kalėdinės melodijos. Spindėjo džiaugsmu ir dalyvių akys, atpažįstant brangias ŠIRDIES DOVANAS.

Kiekvienas šventei yra ruošiamasi. Advento laiku buvo rengiamasi, mokomasi, kartu vakarojant bendruomenėse buvo kuriamos lėlės, repetuojama. O kiek jaudulio, kai perteikti Betliejaus istoriją susirinkta draugėn, dalinantis bendruomenių naminio vakarojimo vaisiais. Kiekviena iš jų atvežė savą vaidinimą, rengtą pagal pažįstamą scenarijų, naudojant tradiciškai, kaip senovėje, pačių susikurtas ypatingas biblijinio siužeto lėles – Mariją, Juozapą, kūdikėlį Jėzų, aveles, asiliuką, kitas. Net iš Gargždų šv. archangelo Mykolo bažnyčios atvykęs į šventę kunigas Mindaugas Stonys prisipažino, kad niekada nėra tekę to matyti.

Jau žengiant snieguotu keliuku, iš tolo sveikinomės su atvykstančiais rajono bendruomenių nariais, nešinais pintinėmis, dėželėmis, nešuliais, pyragais. Vos įžengus į jaukią renovuotą ir šventiškai išdabintą centro salę pasitiko Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė su anūkėliais. Matėmės ne pirmą kartą, tai ir šnektelėjome, laukdamos vaidinimų su lėlėmis. Moteris džiaugėsi augančiu bendruomenės narių įsitraukimu į veiklas. Jos anūkai susidomėjo nertomis spalvotomis, mano atsivežtomis apyrankėmis, o mažiausias net karūnėlę iš jų pasidarė, pasidabindamas karališkai. Uždėję rankas ant širdelių mažieji panoro nusifotografuoti su apyrankėmis prie Dovilų „šėpos“. Vėliau įdėmiai ją apžiūrinėjo visi besidomintys smalsuoliai. Buvo miela matyti kaip natūraliai vaikus traukia širdies dalykai. Juk mažutėliai nežinojo, kad šias apyrankes pati, su malda, vien pirštais nėrė sunkios neglios paliesta moteris, kuriai labai svarbu, kad jos maži darbeliai teiktų džiaugsmo kitiems. Kaip BĮ KSPC (BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro) užimtumo specialistė pasidžiaugiau, kaip prasmingai mezgasi nauji žmogiški ir socialiniai ryšiai. Jaudinančiai gražu, kai tokią dieną ir kiti dalyviai, sužinoję mūsų klientės istoriją, panoro įsigyti jos „stiprybės apyrankėmis“ pavadintų darbelių.

Svarbu tai, kad „Šėpos teatras“ Dovilų etninės kultūros centre  buvo įkurtas dar vadovaujant ilgametei kūrybingai kultūros darbuotojai Lilijai Kerpienei. Tada, dar 2006 m., Jonas Tilvikas, dabar jau centro direktorius, sugalvojo išbandyti šį nutolusį etninėje kultūroje, menkai pažįstamą tautodailės, mėgėjiško namų teatro aplinkoje gimusį, o kartu ir krikščioniškos edukacijos šeimoje rūšį, „Šėpos teatrą“. Būdamas smalsiu Klaipėdos universiteto studentu, jau tada Jonas domėjosi ne tik etnologija, bet ir kineziterapija, liaudies medicina, lėlių teatru. Pagaliau tapo humanitarinių mokslų daktaru. Jungdamas įvairias sveikatos stiprinimo bei meno sritis jis išmano, koks svarbus yra holistinis požiūris į žmogų – kūno, sielos, dvasios vienovės puoselėjimas, lemiantis tikrąją sveikatą.  O juk senojoje etninėje kultūroje galime rasti visa ko šaknis, tereikia norinčių giliau jas pažinti. Praktikuodamas kaip kineziterapeutas Jonas pastebėjo, kad iš tiesų „Šėpos“ lėlių valdymas turi įtakos rankų judesių lavinimui, gali talkinti ištikus negaliai. 

Ratas apsisuko, kai susitikome didelėje bendruomenėje, jau turinčioje kartu įgytų vertingų patirčių. Juk kiekvienas – vaikas ir suaugęs, kenčiantis ir ieškantis, dirbantis ir švenčiantis, negalios atskirtas ir gebantis padėti, sustiprinti – turime širdį, mokančią mylėti ir dalintis širdies dovanomis. Taigi, uždėję ranką ant širdies, kaip tie vaikeliai ir keliaukime per Naujuosius, nuolankiai atsiliepdami gavus širdies Dovaną, prisiimkime atsakomybę jomis dalintis su visais, kurie šalia.

Salomėja Burneikaitė

Publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2024/01/08/sirdies-dovanos-triju-karaliu-diena/

Daulėlio lėlio...

Daulėlio lėlio, avele baltoji...

Daulėlio lėlio, dausų spalvos...

Daulėlio lėlio, vėjo kanklelėm...

Daulėlio lėlio, virš mano galvos...

Daulėlio lėlio, bālta-nešālta...

Daulėlio lėlio, vilnoniam glėby.

Daulėlio lėlio, sūpuoki tyliai...

Šnabždėsiu, myliu, Tave, amžinai...

Lėlių amžinybės atspindžiai Jūratės Januškevičiūtės paveiksluose

Susitikome ne tik lėlininkams įdomioje dailės parodoje „Kas tu?“. Ją, Kultūros tarybai finansavus, Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre surengė viena iš šio teatro kūrėjų, menininkė Jūratė Januškevičiūtė. Nenuostabu, kad Klaipėdos  lėlių  teatrui teko ir šio projekto kuratoriaus misija.

Daugelis šiandien jau neįsivaizduoja Klaipėdos kultūrinės paletės be Klaipėdos lėlių teatro. O tam kad jis gimtų, talentinga menininkė pirmiausiai turėjo turėti svajonę, suburti grupelę bendraminčių, o tada nueiti nepaprastą kūrybos kelią, besitęsiantį gerokai daugiau nei 30 metų.

Klaipėdoje gimusi ir augusi, teatru susidomėjusi dar vaikystėje, Jūratė Januškevičiūtė pirmoji mūsų mieste ir pasėjo profesionalaus lėlių teatro „bacilą“. KU Menų fakultete prie Režisūros katedros, jai pavyko suburti patikėjusių idėja dėstytojų būrelį, kurie suprato, kad profesionalus lėlių teatras Klaipėdoje turi atsirasti. Lengviausia būtų pasakyti „kaip tarė – taip padarė“. Ne tik lėlių spektaklius Jūratė pati statė, juos režisavo, lėles ir scenografiją kūrė. Tinkama dramaturgine medžiaga lėlių teatrui teko pačiai pasirūpinti, pjeses rašyti, bendraminčių aktorių būrelį suburti, kartu su jais „lėles prakalbinti“, į festivalius vykti, lėlių teatro formų kaitą, visuotinį vyksmą stebėti ir, žinoma, auginti savąją teatro idėją. 

Esu viena iš lėlių teatro Klaipėdoje pradžios dalyvių ir liudininkių, tai pamenu, kad Jūratei niekada nepakako vien lėlių teatro. Ji tapė, fotografavo, rašė pjeses, rengė parodas, kūrė lėlių animacinius filmus, jungdama įvairias kūrybines technikas. Šiandien Klaipėdos lėlių teatre kuria ir dirba profesionalūs lėlininkai, teatro vairą perėmę jos mokiniai, įgiję profesiją, pagal Jūratės parengtą programą. Lėlininkai toliau savo kūryba garsina Klaipėdos vardą Lietuvoje ir Tarptautinėje erdvėje ir nežada sustoti nes profesijos pamatai – stiprūs.

O Jūratė Januškevičiūtė tęsdama kūrybinį kelią nesustoja. Štai ir atėjo laikas naujai parodai, į kurią Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre menininkė pakvietė ne tik lėlių teatro mylėtojus, bet ir visus, net nepažįstamus klaipėdiečius. Parodos atidarymas – šventė visiems, kas laukė ir žino, kad Jūratės Januškevičiūtės kūryba visada žada paslaptį. Naujoji paroda „Kas tu?“ skatina į lėlę pažvelgti naujai, tarsi leisdama jai atgyti kitais pavidalais – paveiksluose, perteikiančiuose kitokią minties giją, nei buvę lėlių spektakliai. Visą nedidelio senamiesčio namelio erdvę užpildė paveikslai, kurių personažai tarsi kviečia pokalbiui, klausdami kiekvieno asmeniškai „kas tu?“. Keletas darbų primena Jūratės kurtus lėlių animacinius filmus.

Parodoje rodomi du iš jų, „Nuojauta“ ir „Sušalę sapnai“, kurių herojai vėliau tapo „paveikslų modeliais“. Šie filmukai pažįstami Tarptautinio lėlių festivalio „Materia Magica“ dalyviams, kurį eilę metų rengia šią parodą kuruojantis Klaipėdos lėlių teatras. Keletas knygelės „Džiunglių skyriaus istorijos“ iliustracijų kviečia susipažinti su herojais, primenančiais ilgus metus sėkmę nešusį lėlių spektaklį „Žirafa su kojinėmis“. Kūrusi lėles ir vizualinį pavidalą spektakliui Jūratė Januškevičiūtė dabar paruošė leidybai spalvingą knygelę, laukiančią savo leidėjo. 

Dauguma parodoje eksponuojamų darbų sukurti paskutiniaisiais metais, naudojant mišrią techniką (pieštuką, tušą, fotografiją ir kt.), vis tiek primena lėles. Menininkei tiesiog įdomu eiti toliau. „Nuo lėlių nėra ko bėgti“, juokauja Jūratė ir džiaugiasi atradusi ir sau naujų dalykų.

Judant tarp paveikslų, įkvėptų ankstesnio lėlių gyvenimo, mintyse skamba ir kiti, neištarti klausimai – „gal atpažįsti save?“, „kur skubi?“, „gal stabtelėtum?“, „ar pameni, kad buvau tau svarbi?“... Įsiklausant į šią vizualiai bylojančią klausimų tėkmę apima ar užvalo ypatinga atmosfera. Paroda – tarsi gyva, nors judesys tik įsivaizduojamas. Ir nenuostabu, nes Jūratė – teatro žmogus, o teatras – veiksmo menas. Menininkė nematoma ranka tarsi bando mus pavedėti tolyn, kur kūrybos vandenys srūva laisvai, žuvys – sparuotos, gali skraidyti, angelai globodami žmogų ar lėlę tyliai rymo, valčiai nešant gyvybę namo. O Amžinybės viltis tyliai srūva tolyn gyvenimu besitęsiančiu kūryba... Nepamirštamas senas karalius, švytinčia karūna, galvą parėmęs lėliškomis rankomis...

Pristatydama savo parodą Jūratė Januškevičiūtė priminė, kad kai kurie paveikslai – būsimų, jau parašytų jos knygelių iliustracijos, belaukiančios naujų materializacijų... Pati menininkė prasitaria, jog „paroda – apie teatrinės lėlės pomirtinį gyvenimą.“ Jos metu lėlė atgimsta ir dažnai tampa visai kitu, sunkiai atpažįstamu herojumi. Lėlė įgauna naują pavidalą jau ne teatriniame veiksme, o vaizduojamojo meno kūrinyje, kur gyvavimo taisyklės – kitos..

Nuostabu kaip Jūratės lėlės jai pačiai tapo naujų kūrinių įkvėpėjomis. Tarsi įgavusios kūnus naujomis sąlygomis, kitomis formomis lėlės tęsia gyvenimą, kuris šiek tiek panašius į buvusį kino ar teatro scenoje.

Salomėja Burneikaitė

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/09/13/leliu-amzinybes-atspindziai-jurates-januskeviciutes-paveiksluose/

Kokia graži esi,
smilgele, ant Viešpaties tako!
Kokia liauna
ir kokia - mano…
Visą gyvenimą, tarsi skruzdélė
lipu į tave
apie save vis galvodama…
Nieko ir neturiu daugiau,
po šia saulele,
Lietuvėle tu mūsų.
širdy supuojama...                    

 

2017-07-06

Avelei baltąjai

Su tavim, baltoji, visos mano dienos,

visos aklos ilgos naktys su tavim!

Tu – gyvybė mano ir gyvenimas,

Tu – sena pavargusi mano viltis...

 

Sutikau tave paliktą, gyvą klajojančią –

sielą alkaną, uodžiančią kelią namop

ir sustojau paguosti neganytos našlaitės beraštės,

dėliojančią raidėmis – kur Piemuo...

 

Taip save pažinau praregėjusią, gyvą nubudusią,

mokiaus tyliai rypuodama keltis ir eit...

Troškau rasti tikrą ganyklą Jo, sau ir seseriai – 

tai avelei, dangaus baltumo spalvos.

 

Tavo turtas – mažutis vario varpelis,

Kur močiutė parišo, kai augom mudvi kartu...

Ir veduos dabar ją – savo dvynę, paskui mamą, močiutę, save-moterį,

Pro debesį baltą šypsančią, su giesmele...

 

Skambalėlį, tą vario, imu sau už Dovaną.

Pavadėlį avelės sudilusį palieku rankai Jo.

Žinau jau, namai – vieta, kurioje susitinkame visos,

pasiilgusios pievų tikrųjų, tyro baltumo spalvos

 

2023-05-19

Ką apie kaukes atskleidė paroda KAUKĖS

 

Visu gražumu įsisiautėjus gegužiui susiklostė neeilinė proga nukakti į Juodrkantę. Ir ne šiaip sau kartu su bendradarbiais praleidome čia keletą valandų. Viskas žydi, kvepia, žaliuoja, o Liudviko Rėzos kultūros centre kolegė Marina Lendraitienė, pakvietusi prisidėti ir mūsų klientą dailininką Dmitrij Dekteriov (Baltasar), surengė tapybos darbų parodą KAUKĖS. Įsimintina tai, kad jai ši paroda buvo pirmoji, o Dmitrijui, paskutiniu metu itin aktyviai viliojamam kūrybos, vien čia ji buvo jau antroji. Klaipėdos socialinės paramos centras neturi tikslo organizuoti parodas, tačiau jos darbuotojai, kartu su specialistais, jau žino kokią didelę, asmenybę išlaisvinančią galią teikia kūrybiškumas ir jo terapišką poveikį daranti veikla. 

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Ši paroda buvo sumanyta, kaip visuma to, ką gali teikti neįprastų dalykų savyje tyrinėjimas, lietimasis prie meno, bandant giliau pažinti save, kitą žmogų, padrąsinti svarstantį, abejojantį, pajausti kokie svarbūs esame vieni kitiems. Atidarydamas parodą Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis pasidžiaugė besitęsiančiu bendradarbiavimu su mūsų centru ir pakvietė išdrįsti pabūti be kaukių, žvelgiant į savas „kaukes“, kurias patys, nors ir netiesiogiai nešiojam kasdien, kaip socialinės būtybės, veikiančios pagal prisiimtas socialines roles.

Apžiūrint paveikslus norėjosi sustoti, pažvelgti vis kitu rakursu, atkreipti dėmesį į spalvinę gamą ir atpažinti „kaukes“, kurias ne iš karto galima įžiūrėti... Tarkim, paveiksle matome sėdinčią vienišą juodaplaukę, su vyno taure, grakščiai ranka parėmusią smakrą... O veidas neįžiūrimas. Jo nėra? Už ko ji slepiasi? Kokia yra jos kaukė? Arba, kitame paveiksle,  besislepiantis po trumpais mėlynais potėpiais, vos įžiūrimas spalvų mirgėjime žmogaus veidas? Koks jis? Pripažinkime, visiems drąsiau gyveni su viena ar kita kauke. Tačiau bendravimas pilnaverčiu tampa, kai išdrįstame pasitikėti kitu žmogumi... Lydimi panašių minčių apžiūrėjome KAUKIŲ paveikslus ir kalbėjomės, dalinomės mintimis... 

Mūsų centre dirba ne tik socialiniai darbuotojai. Nebūtumėm galėję čia atvykti, jei šalia mūsų klientų kasdien dėmesingai neplušėtų individualios priežiūros darbuotojos – dėmesingos, nuoširdžios, išradingos – teikiančios kasdienes paslaugas. Šiandien į parodą vykti kartu panoro visi kas tik galėjo ir pajėgė. Džiaugėmės bendrame rate, dairydamiesi parodoje KAUKĖS visa komanda, kartu su psichologėmis Julija ir Natalija, slaugytoja Leonora, užimtumo specialiste Salomėja ir, be abejo, klientus lydėjusiomis individualios priežiūros darbuotojomis Virgina ir Vanda.

Baigiamąja dalimi atidarant parodą KAUKĖS tapo praktinė dailės terapijos pažintinė sesija, kurią pravedė pas mus dirbanti ukrainietė psichologė Natalija. Pirmiausiai ji atsiprašė, kad dar nekalba lietuviškai kaip norėtų, nors mokosi. Ji, panaudodama foliją, pakvietė mus susikurti emocijų kaukes. Ši psichologei pažįstama metodika padeda jai pačiai ir klientams, todėl priminė ir mums, kaip svarbu kiekvienam atpažinti ir pripažinti savo emocijas, leisti joms būti, stebėti kuo galime padėti sau, kad per ilgai nevargintų nei skausmas, nei netikras džiaugsmas. Susikūrę emocijų kaukes iš folijos, pajutome kad jos – taip pat neamžinos.

Ši trumpa dailės terapijos sesija išryškino parodos KAUKĖS autorių mintis, primenančias, jog „kiekvienas iš mūsų neretai prisidengiame kauke, po kuria slepiame kompleksus, baimes, savo tikrąjį Aš. Tai trukdo mums pažinti save, atsiskleisti, artimai bendrauti su žmonėmis“.

Publikuota portale "Atvira Klaipėda"

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/05/15/ka-apie-kaukes-atskleide-paroda-kaukes/

STUDENTAMS - APIE SOCIALINIO UŽIMTUMO TERAPIJĄ

Su miela, akimis besišypsančią KU SvMF Socialinio darbo katedros docente dr. Indre Dirgėliene esame pažįstamos daugelį metų. Yra išlikę atmintyje, kad prieš daugelį metų, kai teko vesti miesto dainų šventę Klaipėdos miesto Vasaros koncertų estradoje, pristačiau ir jos vadovaujamą Klaipėdos kolegijos kolektyvą, pavadinimu „Tautosakos mokykla“. Įsirašė atmintyje, nes toks kolektyvo vardas bylojo ne šiaip kažką, o tarsi atspindėjo vadovės įvardintą viziją – padėti jaunimui suprasti ir perimti tautos paveldo tradicines vertybes, dainuojant liaudies dainas, giedant ir kankliuojant draugėje.  

Daugiau kaip dešimtmetį mudvi pasisveikindavome susitikusios KU koridoriuose. Socialinio darbo katedra ėmė ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, be galo svarbius ir reikalingus, atsikūrus  mūsų valstybei. Indrė apsigynė disertaciją, tapo socialinių mokslų daktare, jai suteiktas doc. pedagoginis vardas. Vėliau tapo supervizore, įvairių iniciatyvų socialiniame darbe pradininke, išliko paprasta, lengvai bendraujančia su studentais, įdėmios akies nenuleidžiančia nuo pašnekovo ir dėmesinga bet kokio socialinio statuso žmogui.

Kai prieš penketą metų Klaipėdos socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė pakvietė mane dirbti užimtumo specialiste, Indrė džiugiai padrąsino ištardama, kad galėsime bendradarbiauti. Ji priminė, kad kūrybingi žmonės itin reikalingi socialiniame darbe. Juk kiekvienas yra unikali asmenybė, nori būti išgirstas, suprastas teisingai. Labiausiai žmogus laukia nuoširdaus dėmesio, asmeniško požiūrio, gilaus gebėjimo palaikyti, padrąsinti, atskleisti autentišką kūrybiškumo jėgą. Ypač svarbus yra kiekvienam žmogiškojo orumo pripažinimas. Tai neabejotinai svarbu buvo ir mūsų centro vadovei Dianai, pakvietusiai mane lankyti senyvo amžiaus bei negalios ribojamus centro klientus jų pačių namuose.

Ir štai atėjo diena, kai Indrė pakvietė pasikalbėti su jos studentais. Sutikau nesvarstydama. Jos dėstomas dalykas, kurio metu susėdome už apskrito stalo, vadinasi socialinio užimtumo terapija. Fantastika! Juk tai apima visa, kuo nuolat savarankiškai tyrinėdama ir mokydamasi pati užsiimu, kai lankau  DSGS (Dienos socialinės globos skyriaus) paslaugų gavėjus jų namuose. Žinau, kad ne iš karto kabinetuose leidžiantys laiką įvairių institucijų socialinio darbo specialistai ar valdžios žmonės supranta, ko iš tiesų reikia, ko ilgisi, ko trūksta uždarume įkalintam žmogui. Kūrybiškas žvilgsnis padeda realiai susivokti, atsiliepti ir padėti jam, diena iš dienos laiką leidžiančiam daugiafunkcinėje lovoje, neįgaliojo vežimėlyje ar gebančiam pajudėti tik vaikštynės pagalba, kai visas gyvenimo laikas – namų aplinka, televizorius ir vaizdas pro langą...

Pastebiu, kad šiandien jau daug kas, nors lėtai, bet keičiasi. Socialinio darbuotojo specialybė Lietuvoje – vis dar jauna. Reikalavimai – didžiuliai. Ne kartą teko girdėti aplinkinių repliką, irzliai mestelint „o kur žiūri socialiniai darbuotojai?“ Apskritojo stalo pašnekovams susipažinus, ėmus kalbėtis, pristatymo ir prisistatymo „šiurpuliukai“ išsisklaidė. Supratau, kad kalbuosi su rimtai studijuojančiais, besiruošiančiais tapti bendražygiais, jaunais, bet jau turinčiais patirties žmonėmis. Kai kurie iš jų jau dirba socialinio darbo srityje. Atvykę iš Plungės, Kretingos, Telšių rajonų, net Vilniaus, jie domisi socialinio užimtumo terapinėmis galimybėmis, meno terapija, psichoterapija, gerontologija, neįgaliųjų integracijos bei socializacijos klausimais ir kt. Kokia gi yra kasdienė mano praktika? Studentai žino ir jau patyrė, kad užimtumo specialistas dažniausiai dirba su grupėmis globos namuose, dienos centruose, neįgaliųjų organizacijose. Tačiau Indrė norėjo, kad studentai sužinotų ir pajustų, kokį kelią tenka nueiti kol pavyksta prakalbini asmeniškai vieną žmogų, jo paties namuose. Juk gyvendamas vienas, padedant tik individualios priežiūros darbuotojai, jaučiasi niekam nesvarbus ir nežinia kokios mintys sukasi jo galvoje. Tiesą pasakius tada pirmą kartą ėmiau ieškoti žodžių kaip apsakyti, išreikšti, apibudinti tai ką veikiu kiekvieną kartą.

Papasakojau studentams keletą konkrečių atvejų, su pavyzdžiais. Pabandžiau atskleisti kaip sekėsi kalbėtis su viena senute, kartu vartant jos brangų nuotraukų albumą. Pasitikėdama manimi ji dalinosi jautriais prisiminimais jau ruošdamasi pasitikti Amžinybę. Jaučiau senolę atsisveikinant su viskuo kas jai buvo brangu, atveriant man tolimą prisiminimų kertelę. O kalbėjomės mudvi žemaitiškai...

Trumpai pristačiau geranorišką pusamžį vyrą, tapusį savanoriu, kai atradome jo norą  padėti kitiems. Tai buvo pirmasis mano klientas, nuo jaunystės jis leidžiantis laiką daugiafunkcinėje lovoje ir neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau kompiuteris ir internetas padeda rasti platesnę veiklų įvairovę negu kitiems. Jis, kamuojamas autoimuninės ligos, nuolat mankštinasi. Jo pastangų dėka mudu atradome būdų padėti dar silpnesniems už jį. Pasiūliau pabandyti sukurti kryžiažodžių senukui ištiktam insulto, kuris mėgo juos spręsti, o dabar laikė save „niekam tikusiu“. Jis sutiko. Ir tai dar ne viskas...

Negalėjau nepriminti jauniems žmonėms, kaip yra svarbu įvairios jų pačių kompetencijos, įgytos skirtingais būdais. Socialinio užimtumo tikslais visa tai gali būti naudojama praktiškai. Priminiau, kad pati nuolat mokausi. Pasakojau, kaip internete paskelbiau, jog noriu įsigyti liaudiškas kankles, kad galėtumėm kiek nors pamuzikuoti, su tais, kuriuos lankau. Atsiliepė muzikos instrumentų meistras, kuris susižeidęs ranką nebegali groti, o jas dovanojęs man, paprašė už jį pasimelsti! Nustebo paslaugų gavėjas, kuriam apie tai papasakojau ir ištarė – „Salomėja, gal galėtumėt jas kitą kartą atsinešti. Niekada nesu kanklių matęs...“

Šypsodamasi prisiminiau manęs laukdavusią šimtametę senolę. Prisiartinusi su vežimėliu pati atidarydavo duris ir džiugiai ištardavo „kaip aš jūsų laukiau!“ Močiutė buvo lengvai bendraujantis žmogus, tačiau taip susiklostė kad likusi viena pasaulyje galėjo tik prisiminti palaidojusi tris vaikus, du vyrus, artimuosius nutolusius užsieniuose... Šviesiausias laikas jai – jaunystės prisiminimai, tarnystė Lietuvos karininko šeimoje, Šaulių sąjungoje, globėjai, padėję įgyti siuvėjos amatą, nutolusios giminės ir šeimos šventės, kurioms pati kruopščiai ruošdavosi. Klausydama senolės ir sugalvodavau ką mudviem veikti kartu. Apžiūrinėjant jos nertas servetėles, siuvinėtas pagalvėles, bandėme vėl nerti vąšeliu. Besišnekučiuodamos vasaros karščių metu, mudvi iš popieriaus karpėme vėduokles. O man atsinešus lėlę – mažą meškiuką Rudį, ėmėme abi kalbėtis eiliuotai. Negalėjau nutylėti kaip sutrikau, kai ta pati močiutė, jau man  išeinant, netikėtai ištarė „o gal mudvi, ponia Salomėja, išgerkim arbatos?“, taip išreikšdama vienatvės pojūtį, ilgesį, troškimą bendrauti, pasitikėjimą. Spėkit, ar sutikau?

Paskaitos laikas slinko link pabaigos, bet dar ištraukiau kamuolį spalvotų virvelių. Pasiūliau studentams panaudojant jas savo rankomis pasigaminti skirtuką knygai. Panašų į tuos, kuriuos dovanojome kiekvienam, šiais metais surengtos užimtumo veiklų parodos atidarymo „Kūrybiškumui atvėrus duris“ metu. Svarbu tai, kad šias virveles vien rankų pirštais nunėrė pusamžė moteris, kamuojama išsėtinės sklerozės ir menkai begalinti išlikti savarankiška. Norėjau, kad klausantieji įsitikintų, kaip svarbu yra dirbti komandoje, kai bendradarbiauja užimtumo specialistė ir lankomosios priežiūros darbuotoja. Tik jos palaikoma moteris nėrė kasdien, prinėrė tiek, kad parodoje pristatėme didžiulį, jos derintų spalvų sienos pano, daug mozaikiškai iš virvelių sudėliotų paveikslų, atvirukų, visus apdalinome skirtukais, su spalvotų virvelių „uodegėlėmis“. Tekstus skirtukams – sparnuotas jiems svarbias frazes ar citatą iš Šv. Rašto, parinko patys paslaugų gavėjai, darbuotojai išspausdino ir dalino parodos lankytojams. O vieno skirtuko įrašas bylojo – „Malonu būti reikalingam!“ Tame atsiskleidžia visa socialinio užimtumo terapijos esmė.

Pasigamino studentai ir jų dėstytoja Indrė skirtuką, ranka įrašydami jiems patiems svarbius žodžius. Virvelių dar liko... Bet pajutau supratingą dėkingumą, kai viena studentė paklausė ar negalėčiau jai padovanoti tą virvelių kamuolį, kad parsivežtų į globos namus, kuriuose dirba, su proto negalią turinčias asmenimis. Taigi – žmogaus ryšys su žmogumi turi būti tęsiamas. Turėsiu aš ir vėl ką papasakoti savo žmonėms!

Šis susitikimas primins, kad užimtumo veikla yra daugiau negu žinoti kuo užsiimti. Ne be reikalo dr. Indrės Dirgėlienės dėstomas dalykas, kurio metu pakvietė pasidalinti praktine patirtimi, vadinasi socialinio užimtumo terapija!

Publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2023/02/13/studentams-apie-socialinio-uzimtumo-terapija/