Tolsta vasaros atostogos, kelionės, jų
metu sutikti žmonės ir įspūdžiai, o emocijos ir mintys, kuriomis noriu dalintis,
kutena ir prašosi užrašomos... Nors su Vokietijos lietuvių bendruomenės aktyviais
nariais susipažinau ir bendravau liepos pabaigoje, vis dar negaliu pamiršti devynmetės mergaitės
žodžių „Lietuva, būk stipri!“... Juos mažoji spalvotai įrašė bendrame piešinyje
Vasario 16-osios gimnazijoje surengtos
vasaros stovyklos metu. Daug gero, man naujo
ir įdomaus, bylojančio apie laisvų žmonių gyvenimo būdą, net savo misijos
prisiėmimą, pajutau ne jų žodžiuose, bet darbuose, aplinkoje, bendravimo
būde...
Esu dėkinga naujai mano bičiulei Angelei Daivai Digaitytei, pakvietusiai mane aplankyti kraštą, kuris man iki šio buvo nepažįstamas ir svetimas. Vykau į Vokietiją paįvairindama atostogas, norėdama patirti naujų įspūdžių. Nuo vaikystės esu smalsi ir jaučiau, kad esu laukiama. Labiau už turistines keliones mėgstu tokias, kuriose dera profesiniai interesai ir laisvalaikis, galimybė susipažinti, dalintis ir pačiai patirti ką nors naujo. Prisipažinsiu, šį kartą viliojo ir žmonės, kurie gyvendami svečiuose kraštuose moka gyventi kartu su Lietuva. Radau daugiau negu tikėjausi. Pajutau jėgą ir meilę, kuri man prakalbo devynmetės, augančios sąmoningų, pilietiškų lietuvių šeimoje, nes ji piešia Lietuvą, kuriai linki stiprybės!
Lietuvos žiniasklaidoje mirga statistika ir dejonės, jog Lietuva baigia išsivaikščioti. Sunkiai rastume šeimą, kurios nepalietė emigracija. Nesiimu svarstyti kiek tame yra tiesos, bet noriu pasidalinti džiugia nuostaba apie tai, ką patyriau per vieną liepos savaitę viešėdama prie Reino.
Žinodama, kad esu teatrologė, D.A. Digaitytė sudomino mane Tarptautiniu gatvės teatrų festivaliu, kuris liepos 23-26 dienomis vyko Liudvigshafene. Pirmiausiai ji lydėjo mane po šalį rodydama gražiausias vynuogių krašto vietas, įžymybes, parodas. Sužinojau daug naujo apie lietuvių bendruomenės gyvenimą Vokietijoje. Daivos pamiltas gatvės teatrų festivalis šiemet vyko jau šešioliktą kartą ir stebino, jog čia gyvenančiai bičiulei būtinai norėjosi pasidalinti šiuo renginiu su kuo nors iš Lietuvos... Vaikščiodama Liudvigshafeno gatvėmis patyriau, kur dirba, ką veikia, kaip bendrauja čia gyvenatys lietuviai. Keletą net sutikome lankantis festivalio spektakliuose ir trumpai visi šnektelėjome dalindamiesi įspūdžiais. Jų jau neišskirtumėm kaip saviškių margoje publikoje ar daugiatautėje minioje, jei nebūtų prabilę lietuviškai. Daiva su jais pasikalbėjo ir apie būsimus renginius, ryšius su Lietuva, lietuvišką gėlių darželį Liudvigshafeno V.Hacko šiuolaikinio meno muziejaus sodelyje. Su kitais lietuviais pasidalino ir džiaugsmu, sulaukus viešnios iš Lietuvos...
Kelionę Vokietijoje vainikavo su jauduliu lauktas susitikimas Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde. Čia Vokietijos lietuvių bendruomenė jau trečią kartą organizavo lituanistinę vaikų stovyklą. Tankiau plakė širdis matant vis artėjantį Renhofo pilies, kurioje įsikūrusi VLB valdyba, bokštą. Tai juk čia – lietuvybės lopšys nuo pokario laikų. Apie VLB įkurtą Vasario 16-osios gimnaziją tiek girdėta, ją baigusieji užsiaugina stiprias tautiškumo šaknis. Iš tolo pilies bokšte ryškėja saulės apšviesta lietuviška trispalvė. Mudviejų su Daiva išskėstomis rankomis tiesiogine prasme išbėga pasitikti Jurgita Noreikaitė-Pickel. Ji – šios stovyklos organizatorė, VLB valdybos ir tarybos narė, kuri rūpinosi stovyklos programa, vadovais, vaikais, jų buitimi ir maitinimu, rado laiko šypsodamasi aprodyti pilį, gimnazijos patalpas, biblioteką, koplyčią, papasakoti apie gyvenimą čia, darbą, visų tarnystę bendrai sutelkiant jėgas. Šią, antrąją stovyklos dieną, susipažinome su vaikais, vadovais ir dar nesulaukę pietų panirome į pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pasaulį. Mat ši pasaka ir buvo visas stovyklos veiklas jungianti tema. Tiesą pasakius, nesitikėjau tokios gyvos reakcijos, ištraukusi iš krepšio lauktuvių vaikams iš Lietuvos atvežtą tikrą eglės kankorėžį. Vaikai uodė jo kvapą, bandydami pajusti, kokia yra Eglės žalčių karalienės žemė... Iki pat pavakarės žaidėme, kalbėjomės, keliavome iki parodų salės pilyje paskui lietuvišką vilnonių siūlų kamuolį. Ten tarsi gintaro rūmų atspindžiai jūros dugne sutiko dailininkės Danos Baronienės paveikslai. Juos atradau vos prieš pora valandų, Jurgitai aprodant pilį, gėrėjausi ir buvau nustebinta, kaip jie dera „Eglės žalčių karalienės“ temoje. Dar noriu pasidžiaugti vadovų ir visų, kurie dirbo stovykloje, sutelktumu. Kai baigdama dienos užsiėmimus pakviečiau vaikus ant didžiulio lapo išpiešti dienos įspūdžius, emocijas, mintis, nustebau, kad piešia ne tik vaikai, bet neraginti piešia ir mokytojai, ir vadovai... O prieš atsisveikindama ten ir perskaičiau tarp visų ornamentų, raštų, piešinių, įrašytus žodžius, kurie man tapo nepaprastai svarbūs – „Lietuva, būk stipri!” Štai, koks yra lietuvybės lopšys! Su šiais įspūdžiais grįžau namo į Lietuvą, jais dalinuosi, dalinsiuosi ir labai noriu, kad jie pildytųsi!
Gatvės teatrų festivalio spektakliai, kaip ir dera, buvo pramoginiai, skirti savaitgalio poilsiui, netikėtiems naujiems įspūdžiams patirti. Išnaudojant vešlią platanų lajos teikiamą paunksmę karštą dieną, miesto skveruose, aikštėse ir tiesiog gatvių perėjose, sustabdžius eismą ar kūrybiškai išnaudojant jo nenutrūkstamumą, nuolat mainėsi artistų iš Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos pasirodymai bei įvairiausios judančios akcijos, vaidybinės provokacijos, su cirko elementais, gatvės lėlininkų fokusais. Gatvės meno profesionalai efektingai, triukšmingai ar pagarbiai, subtiliai linksmino kiekvieną, ieškantį savaitgalio pramogų. Tuo pačiu metu stebėjau, kaip laisvai ir be perdėto dėmesio randa vietą publikoje, laisvai išsitenka ir juda spalvingais rateliais žmonės su negalia. Lietuvoje to, deja, dar turime siekti, nes visuomenės sąmonė kinta lėčiau, negu norėtųsi...
Išskirtinė vieta Liudvigshafene ne tik mano globėjai, bet ir man tapo simboliškas lietuviškas gėlių darželis, kurį D.A. Digaitytė įkūrė ir puoselėja prie šiuolaikinio meno muziejaus. Čia, tarp kitų tautų, įvairių bendrijų, visuomeninių judėjimų, kokiai nors reikšmingai idėjai skirtų žaliųjų oazių (yra ir biblijinių augalų sodelis), nesunku atpažinti moters rankų puoselėjamas nevystančias žaliąsias rūtas ir kitus saviškiams pažįstamus žalumynus bei gėles, auginamus iš Lietuvoje surinktų sėklų. Pagal sezoną jie atnaujinami, natūraliai vysta ir vėl žaliuoja, tačiau lietuviška atributika, trispalvės motyvais dekoruoti akmenėliai išryškina bendrą idėją, primindami – mes esame, gyvename, mes kartu! Žvelgiant į šioje žalioje erdvėje įrengtus daugybės skirtingų žmonių puoselėjamas augalų kompozicijas su atitinkama atributika neapleidžia mintis, kad šitaip tyliai mokomasi sugyvenimo tarp tautų, idėjų, kultūrų, religijų, šiuolaikiškai gyvais būdais. Visai netikėtai čia patekome į budistų šventę, kuri vyko su koncertiniais pasirodymais, nacionaliniais kostiumais, kukliomis vaišėmis lankytojams. Daiva čia – saviškė. Šypsodamasi, žibančiomis akimis pristatė ji mane – viešnią iš Lietuvos – šio Reino-Nekaro kultūros draugijos pirmininkei Eleonorei Hefner, Tarptautinio moterų klubo direktorei Rosanai Cavalaro. Bičiulė man pasakojo ir apie čia vykusią panašią Kultūrų šventę, kurioje dalyvavo ir lietuviai – su Vokietijos lietuvių bendruomenės lietuviško folkloro ansamblio „Jorė“ dainomis, muzika, šokiais, lietuviškais valgiais pristatydami Lietuvą Liudvigshafeno bendruomenei.
Salomėja Burneikaitė
.JPG)
.JPG)
.JPG)
