Mano močiutei Rachelei
Skaityti mokiausi žiūrėdama į kelią,
skaičiuoti – klausydama, kaip dunksi grindinys, sugrįžtant mamai tuo keliu,
rašyti kiek pramokau vedžiodama pirštu šarmotam stikle lango,
o muzikos – lig šiol vis mokausi, iš „Sniego karalienės“ ašarų neišverktų
nutrūkusioj vaikystės pasakoj, kuri man atiteko...
Girdėjau ją, bet iki šiol nesuprantu...
Kai sužinojau, jog pasakos laimingai baigtis turi,
vėlu jau buvo mokytis nupiešt namus...
Tad šoku ir dainuoju ligi šiol, kaip moku,
meldžiuos važiuodama, verpt pamokinta baltos avelės,
pareinančios – matau dabar pro savo langą – tuo pačiu keliu...
Klaipėda 2015-05-14
