NUOLAT ARTĖTI PRIE TIKRUMO... AMŽINAI...

Lietuvos scena, 2009, Nr.1/14, p.17-19.

Salomėja Burneikaitė

Elvyra Piškinaitė ir Almira Grybauskaitė spektaklyje „Baltos pasakos” aut. ir rež. Nijolė Indriūnaitė

Teatras, juk, yra... netikras pasaulis. Išgalvotas, sąlyginis, metaforiškas. Lėlių teatras – dar labiau. Čia net aktoriai − lėlės! Niekas nenori būti „lėlėmis“. Prisipažinsiu, man iki šiol neteko sutikti žmogaus, kuris nuo vaikystės būtų svajojęs tapti lėlių teatro aktoriumi. Tačiau Lietuvoje jau turime ne vieną šios profesijos atstovą, paskyrusį jai visą savo gyvenimą. Lėlių teatras – paslaptingas pasaulis. Gal iš tiesų jis − ypatinga meno sritis, turinti galių privilioti, įtraukti ar net „prijaukinti“ žmones, atrandančius šią profesiją ir išmokstančius jai tarnauti?  O gal dėl paties lėlių teatro „netikrumo“ tie žmonės ima pastebėti ir geriau išreikšti tai, kas tikra, mokosi įsižiūrėti į tai, ką jaučiamės turį, kuo gyvename „tikrajame gyvenime“ ? Apie tai prakalbinus Nijolę Indriūnaitę − aktorę, režisierę ir dramaturgę, kuri Vilniaus teatre „Lėlė“ kuria jau  ketvirtą dešimtį metų, ji tik nusijuokia ir ištaria kažkada nugirstą posakį: jeigu mes nematome pievutėje šokančių fėjų, tai dar ne įrodymas, kad jų ten nėra...

Likimas lėmė su Nijole susitikti „Lėlėje“, daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Garsiajam Vitalijui Mazūrui 1971 m. tapus šio teatro vyr. režisieriumi, baigusios Vilniaus kultūros mokyklą, abi iš karto tapome aktorėmis, o lėlių teatro pasaulį tik pradėjome mokytis pažinti. Mažučiame teatro namelyje Čiurlionio gatvėje, kurio salytė, pagal to laiko supratimą, tiko tik teatro repeticijoms, padedant aktorėms - Balio Lukošiaus mokinėms - Nijolei Gailiūtei, Marijai Leikauskaitei, Evelinai Platakytei, mokėmės valdyti lėles, suteikti joms gyvybės. Buvo nelengva ir ne visada įdomu. Meno vadovu tapęs V. Mazūras stengėsi pritraukti į teatrą jaunų žmonių, bandė rūpintis jų profesiniu augimu, kartu eidamas link savojo teatro vizijos. Jau tada matėme, kad kuriame teatre, kuris turi būti įdomus ne tik vaikams. Mazūras ieškojo, žaidė daiktais, objektais, kvietė prisijungti, barė, provokavo ir skatino nenurimti. Niekada nežinojome ar kitoje repeticijoje tęsime tai ką pradėjome vakar. Šis Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybos laikotarpis baigia ištirpti nežinioje, nes 1979 m. atėjo visas kursas dar jaunesnių lėlių teatro aktorių, baigusių studijas Vilniaus konservatorijoje ir prasidėjo jų – naujų žmonių laikas. „Atsitiktinumas“, kuris mus, Nijolę Indriūnaitę, Janiną Gudzinevičiūtę ir mane atvedė į „Lėlę“, lėmė tolesnį mūsų gyvenimą. Po ketverių mane metų „pašaukė“ Klaipėda, o Janina ir Nijolė liko ištikimos „Lėlei“ iki šiol. Neabejoju, kad visos pripažintumėm, jog tai buvo lėlių teatro pažinimo ir mokymosi laikas, nors jo nevainikavo mokyklos diplomai.

Aktorė, režisierė ir dramaturgė Nijolė Indriūnaitė, pradėjusi dirbti „Lėlės“ teatre (foto - Audrius Zavadskis) 

Nijolė, regis, buvo pati tyliausia, kukliausia, visada kažką rašė. Kartais paskaitydavo, nustebindama. Kaip ji pati sako „tiesiog užsirašinėjau gyvenimą, kad lengviau būtų jį ištverti“. Mums patiko, kai ji skaitydavo:

Aš niekad nepasensiu ir niekad nenumirsiu

Gyvensiu ir gyvensiu, ir girioj uogas rinksiu...

Nuo pat pradžių, dar „gyvendami“ Čiurlionio g-vės namelyje, daug gastroliavome, važinėjome su spektakliais po Lietuvą, vykome į lėlių teatro festivalius, diskutavome ir, žinoma, svajojome. Ir tada ėmėme suvokti, kad labai svarbu žinoti tai, ko nori tu pats! Mazūras buvo mūsų mokytojas ir režisierius, dailininkas ir lėlių konstruktorius. Pabaltijo ir Baltarusijos lėlių teatrų festivalyje Minske, 1974 m., parodytas spektaklis S. Gedos „Pasaka apie stebuklingą berniuką“ sulaukė ne tik diskusijų, bet ir triumfo, o A. Gudelio „Gavrošo“ (V. Hugo romano „Vargdieniai“ motyvais)ugo  nei publika, nei kritika dar nebuvo pasirengusi priimti. Nijolė Indriūnaitė „gyvame plane“ vaidino Gavrošą - tyros širdies vaikiūkštį maksimalistą, kurio gūžynės su mirtimi negalėjo palikti kurčių pasaulio neteisybei. Spektaklyje nebuvo tradicinės širmos. Aktoriai – juodais triko, prožektoriai įšviesdavo jų rankose abstrakčių formų lėles ar tik jų fragmentus. Į „Gavrošą“ buvo sudėta begalė nervų, meilės ir širdies. Iki šiol nepamiršau Nijolės akių pasibaigus spektakliui. Jose žibėjo klausimas: nejaugi taip sunku vaidinti širdimi?... Sunkaus atsakymo šešėlį vėliau išskaičiau eilėraščiuose, kurių ji iki šiol negali nerašyti:

Liūdna širdis žvaigždžių mirgėjimo prikrinta...

Ir taip arti, ir taip arti jai lig žvaigždės...

- - - - - - -

... Ir kad pasaulyje buvimas

Yra tiktai pasirinkimas:

Ar tu už Meilę? Ar prieš ją?

− Štai ką žvaigždė kalbėjo danguje...

- - - - - - -.

...Kur man ieškoti stebuklingosios žvaigždės?

Tos, kuri kelią man nušvies,

Kai aš ieškosiu Tavo valios,

Jeigu nesu išminčius nei karalius?..

Tokia buvo pradžia. V. Mazūrui reikėjo aktorių, galinčių įgyvendinti jo teatro viziją. 1975 m. į teatrą vienas po kito atėjo buvusios Kauno pantomimos teatro aktoriai Z. Banevičius, V. Petruškevičius, A. Paplauskas. Jie vedė trupei judesio trenažus, padėjo ieškoti kūno plastikos erdvėje. Vokalo ir balso pratyboms vadovavo Jaunimo teatro muzikinės dalies vadas P. Keblikas. Nesvarbu, kad kritika rašė, jog „Lėlei“ trūksta aktorių, pajėgiančių įgyvendinti Mazūro idėjas. Jis kūrė teatrą ir bandė padėti tiems, kurie buvo su juo, skatindamas ieškoti. Persikėlus į naujas patalpas Arklių gatvėje, nenutilo ginčai apie tai koks turi būti lėlių teatras, koks jis yra tikras, koks - netikras... O svajoti ir mintyse kurti savąjį teatrą niekas negalėjo sutrukdyti. Tai buvo tikra.

Nijolė ir dabar neabejoja teisingai pasirinkusi likdama su „Lėle“. Ji ne tik liko, bet ir užaugo, gyvendama šalia lėlių, ėmė tarsi mąstyti su jomis kartu. Dabar ji – aktorė, režisierė, dramaturgė ir, regis, kad tai dar ne pabaiga. Mes jau buvome patikėję, kad lėlių teatro spektaklis gali gimti tik dailininkui lyderiaujant. Bet, pasirodo, gali būti ir kitaip. Svarbiausia yra idėja, o ją išreikšti, perteikti galima pasitelkti bendraminčių. Svarbu, kad kūrėjai pasitikėtų ir gerai jaustų vienas kitą. Toks ryšys užsimezgė su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene ir 1993 m. Lietuvos televizijoje gimė mažutis trapus ir perregimas karpinių ir šešėlių spektaklis „Mergytė su degtukais“. Nijolė buvo ne tik teksto autorė, aktorė, bet kartu su dailininke bandė materializuoti savo idėją. Labai sėkmingu šį TV spektaklį ne kartą pavadino ir Rimas Driežis.  Nijolė jį vadina naujų darbų krikštatėviu, pripažindama − „...jis turi retą sugebėjimą išprovokuoti, padrąsinti kitus drąsesniems žingsniams kūryboje“. Prisimena, kaip kalbantis su Rimu, kartą šis ištarė norintis statyti Nijolės pjesę ir pridūrė: „tik parašyk, kad būtų daugiau nuo Dievo“. Taip gimė tekstas apie mažą mergytę, teigiančią, kad „pasaulis – paslaptis, kurią reikia įminti“. Iš jo 2000 m. „Lėlės“ teatro mažojoje salėje gimė melsvas, lyg šviesus ilgesys, lėlių spektaklis „Coliukė“. Dailininkas ir režisierius, žinoma, buvo Rimas Driežis, o viena iš aktorių – pati Nijolė. „Coliukė“ iki šiol laikosi repertuare, teatrui yra atnešusi ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose festivaliuose. Kita pjesė buvo „Pelenė“, kurią Rimas pasiūlė autorei pačiai ir pastatyti, kai atėjo laikas abiems su Janina švęsti pirmąjį gyvenimo jubiliejų. Janinai Gudzinevičiūtei labai tiko būti senele-fėja ir, mostelėjus burtų lazdele, „pabudinti“ geriausiąjį gyvenimo laiką, priverčiant žiūrovus tikėti stebuklu. Eiliuota pasaka „Pelenė“ (Š. Pero motyvais), režisuota jau pačios Nijolės, nuo 2002 m. „Lėlės“ repertuare vaidinama iki šiol. Mažoji „Lėlės“ teatro scena R. Driežo valia, kuris yra spektaklio dailininkas, pavirsta mechaniniu laikrodžiu, kuriame, senam mechanizmui stringant ir sukantis, sukasi spektaklio veiksmas, primindamas, tai, kas tikra ir labai svarbu. Lėlės, tarsi skulptūrėlės, juda valdomas nematomais magnetukais, o aktoriai, tarp kurių ir pati Nijolė Indriūnaitė, vis dainuoja:

Nors niekas niekas

Tuo netikėjo

Tačiau Pelenės

Laikas atėjo...

Kas tokio laiko

Rasti nemoka

Tas pas karalių

Niekad nešoka.

„Pelenės“ siužetas atpažįstamas pjesėje „Stebuklingi bateliai“, kurią, kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite, ji vėliau statė VšĮ „Trečiasis skambutis“ bei Panevėžio lėlių vežimo teatre. 2003 m. Nijolės Indriūnaitės tekstais „Lėlės“ teatre gimė spektaklis „Snieguolė ir septyni nykštukai“, pastatytas kartu su dailininke Neringa Keršulyte. Pjesė „Muzikinė dėžutė“, Nijolės parašyta 2004 m., (V. Odojevskio apsakymo motyvais), pagal kurią spektaklį „Lėlėje“ kūrė dailininkė Julija Skuratova, talkinant režisieriui Rimui Driežiui, sulaukė dėmesio ne viename Tarptautiniame festivalyje. Pjesė buvo išversta į lenkų kalbą ir pastatyta Poznanės animacijos teatre. O baigiantis 2005 m., savajame teatre, vėl kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Pauikštiene, Nijolė sukūrė patį šviesiausią ir gražiausią savo spektaklį „Baltos paskos“. Apie jį ne kartą jau buvo rašyta.

Nesuklysime pavadinę Nijolę Indriūnaitę aktore, dramaturge, režisiere. Tačiau ji pati neskuba tapatintis nė su vienu vardų. Be šių, ji dar yra mama, pedagogė, gal poetė o, visų pirma − žmogus. O pro visas šias „roles“ prasišviečia − atsakomybė, jungianti visa prie ko tik prisiliečia! Tai iš jos formavosi ir augo temos, į kurias Nijolė atsiliepia tekstais vaikams ir ne vaikams, tari kabėdamasi su H. K. Andersenu, Š. Pero  ar V. Odojevskiu. Pagaliau šie tekstai virto labai gražia knyga, kurią išleido leidykla „Kronta“. Šiemet, per Trijų Karalių šventę, „Lėlės“ teatre „Baltų pasakų“ knyga buvo pristatyta skaitytojams, žiūrovams ir kolegoms, kurie seniai jos laukė. Kartu pridėtas DVD, kuriame Nijolės išsaugotas, kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite televizijoje kurto, spektaklio „Mergaitė su degtukais“ vaizdo įrašas. Į knygą sugulė visos penkios „Lėlės“ repertuare vaidinamos pjesės. Jų autorė eilę metų buvo nuominuota, o 2004 m. ir 2006 m. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA) dramaturgijos ir pjesių vertėjų kategorijoje N. Indriūnaitę pripažino metų autore.

Vaikų literatūros tyrinėtojas dr. Kęstutis Urba, dalyvavęs pristatant „Baltas pasakas“ įvardijo: „Nijolė Indriūnaitė − „Lėlės“ teatro žmogus − pratęsia tame teatre susiformavusias ir subrendusias poetinės vaikų dramaturgijos tradicijas, einančias nuo Vitalijaus Mazūro laikų“. Jei paklaustumėm pačios autorės kodėl gimsta toks, būtent poetinis teatras? Nijolė nežinotų kaip paaiškinti. Jai tai yra paslaptis ir, tikriausiai, DOVANA. „Jis tiesiog erdvesnis, talpesnis ir mielesnis širdžiai“, atsakytų.

Gerai žinome seną tiesą, kad viskas kas gražiausia žemėje gimsta iš meilės. Nijolė apie tai nekalba, bet visa savo kūryba kviečia eiti jos link, negailint savęs ir atvira širdimi. Pati nuolat stiebiasi, kaip prasitarė, „tikrumo link“... Neveltui „Baltų pasakų“ personažai pavadinti „šventės ieškotojomis“, pjesės autorės ir režisierės valia, netaria to žodžio į kurį veda visas spektaklis... MYLIU −  įsišviečia moterims už nugarų, viename iš scenos langelių. Mažieji žiūrovai bando garsiai skaityti, atpažindami šio svarbaus žodžio reikšmę, o aktorės Elvyra Piškinaitė, Almira Grybauskaitė ir Bronė Braškytė spindinčiomis akimis jaukiai dainuoja:

Ir tikrai neužtenka

Šitą žodį žinoti −

Tam, kad šventė ateitų,

Reikia ją dovanoti...

Vaizdas, veiksmas, garsas ir filosofija, poezija, žodis... Viskas susilydo dar spektaklio sumanyme, kuris turi tapti spektakliu. Nijolė prisipažįsta, kad rašydama pjeses-pasakas, pirmiausia, visas jas suvaidina pati ir tik tada perkelia į spektaklį, o vėliau užrašo. Mes džiaugiamės šviesiais poetiškais spektakliais, o ji žino „eiliuoju, nes taip galima pasakyti daugiau, naudojant mažiau žodžių. Lėlių teatre žodžių kuo mažiau, tuo geriau“. Tačiau netikėtai prisipažįsta, kad kuo toliau, tuo vaidinti pačiai norisi vis mažiau. Gera, kai daugiau laiko gali skirti sau, rašymui, o ir kvietimų dalintis kūryba jau sulaukia ne tik savo teatre. Prieš metus menininkė jėgas išbandė naujai, dailininkės J. Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokyklos ir vaikų ir jaunimo meno galerijos bendrame projekte „Šešėlių skveras“, tiesiog prie Šv. Kotrynos bažnyčios, Moniuškos skvere kurdama šventę vilniečiams. O baigiantis 2008 m., Nijolė Indriūnaitė, su dailininke-scenografe Jurgita Jankute-Mirinavičiene bei Dina Kazakevičiūte ir Andriumi Merkevičiumi, sukūrė šešėlių teatro miniatiūrą projektui „Tebūnie naktis“. Šį kartą ji stengėsi patekti dar „arčiau tikrumo“, inscenizuodama Senojo Testamento Pradžios knygos „Giesmių giesmės“ tekstus ir nė žodžio nepridėdama nuo savęs.

Lėlių teatro žmonės dažnai yra kuklūs, nebijo būti nematomi. O laikas, kada galima „rinkti vaisius“ vis tiek ateina, jei, kaip sako Nijolė Indriūnaitė „nuolat eini tikrumo link...“