Kūrybiškas požiūris veikia terapiškai

Kai buvau pakviesta pasidalinti savo istorija, teko atsakyti į klausimą kaip meno terapija atsirado mano gyvenime? Pokalbyje atsiskleidžia kūrybiškumo bei dramos terapijos praktikos teigiamas poveikis grupinių sesijų dalyviams ir padrąsinimas kiekvienam eiti savuoju keliu, siekiant profesinio augimo, o daugiau...

Interviu su Salomėja Burneikaite

https://www.kvanto.lt/15967/terapeute-burneikaite-kurybiskas-terapiskai-situacijose

1.      Papasakokite kaip meno terapija atsirado jūsų gyvenime?

Atsirado ji mano gyvenime visai netikėtai. Kai rinkausi profesiją ir ko noriu mokytis, apie meno terapiją Lietuvoje dar niekas nekabėjo. Pirmiausiai studijavau teatrą, režisūrą, vėliau teatrologiją, buvau ir režisierė, ir lėlių teatro aktorė, ir kultūros darbuotoja, o dėstyti pradėjau pirmiausiai KU Menų fakultete.  Tekstilės rankdarbiai bei  lėlių teatro aktorystė taip pat mano gyvenime užėmė svarbią vietą. Tačiau terapiniais meno bei kūrybos aspektais pradėjau domėtis artėdama prie brandos... Buvau smalsi ir kiek save pamenu visada ką nors tyrinėjau. Pastebėjau, kad kūrybiškas požiūris veikia terapiškai ir man pačiai ne kartą padėjo išgyventi sunkiose gyvenimo situacijose.

2.      Kas pastūmėjo užsiimti tokia veikla?

Atsitiko taip, kad Klaipėdos universitete visai atsitiktinai susipažinau su šviesios atminties prof. Ligija Švediene. Pasikalbėjome ir ji mane 2006 m. pakvietė dėstyti kūrybinius metodus KU Sveikatos mokslų fakultete naujai besikuriančioje Reabilitacijos katedroje. Burdama komandą ji, kaip katedros vedėja, turėjo savo ypatingą viziją,  gerai suvokė ir man tas labai patiko, kad sveikatos srityje turi vyrauti holistinis požiūris į žmogų! Tiesiog atpažino ir nesunkiai įrodė, kad visa sukaupta kūrybinė mano patirtis gali ir turi tinkamai pasitarnauti būsimiesiems reabilitacijos specialistams.  Nuo  tada meno terapijos teorija ir praktika pradėjau domėtis tikslingai, nuosekliai ir vis giliau. Ėmiau lankyti įvairių meno terapijos specialistų seminarus, kūrybines dirbtuves, skaityti knygas, straipsnius ir praktikuoti darėsi vis drąsiau. Bendradarbiaudami su kolegomis medikais pradėjime tyrinėti kokiu būdu, kokiais atvejais ir kokį poveikį vienas ar kitas meno terapijos metodas daro įtaką žmonių psichoemocinei žmogaus būklei, padeda rasti motyvacijos jam sveikti ar stiprėti.

3.      Kas yra dramos terapija ir kam ji naudinga?

Dramos terapija yra grupėje taikoma veiksmo metodų visuma, išaugusi iš teatro, dramos pedagogikos, psichodramos. Jos ištakas galime rasti net antikiniame teatre. Jau Aristotelis kalbėjo apie žiūrovo imunitetą, kuris galėjo formuotis teatro vaidinimo metu stebint tragediją ir kartu išgyvenant apvalantį ir nuskaidrinantį katarsio jausmą. Dirbant dramos terapijos grupėje nėra žiūrovų. Tai kas vyksta grupėje – vyksta čia, dabar, bet ir su kiekvienu dalyviu asmeniškai. Dalyviai, turėdami skirtingą ir labai įvairią asmeninę patirtį, priklausomai nuo grupės išsikeltų tikslų, veikia (vengiame žodžio vaidinti) naudodami asmeninę savo patirtį dalykams suvokti, išsiaiškini, pertiekti. Naudojami ir psichodramos elementai, tačiau tik tiek, kiek leidžia vedančio dramos terapijos užsiėmimus kompetencijos. Naudinga ji gali būti bet kokio išsilavinimo, amžiaus, socialinio sluoksnio žmonėms. Tačiau svarbus yra asmeninis nusiteikimas dalyvauti grupės darbe ir be abejo žinojimas ką norime kartu pasiekti.

4.      Kaip vyksta dramos terapijos užsiėmimai?

Tai yra grupiniai užsiėmimai, formuojant grupę pagal įsisąmonintus ir aptartus dalyvių poreikius. Susitariama dėl „žaidimo taisyklių“, privatumo ribų, laiko. Gali būti dirbama trumpalaikėse ir ilgalaikėse grupėse, pagal poreikį, išsikeltus tikslus, dalyvių interesus. Optimalus užsiėmimo laikas yra dvi akademinės valandos, po to reikalinga pertrauka. Aptarus grupės poreikius, tikslus ir galimybes, su pertraukomis galima dirbti dieną, dvi, visą savaitgalį. Ilgalaikei grupei tinka pasirinkti ir kassavaitinius užsiėmimus, kartą ar du per savaitę ir dirbti net keletą mėnesių. Kiekvienas užsiėmimas pradedamas susipažįstant arba aptariant ankstesnes patirtis, nuotaikas, nusistatant ką šiandien norima išsiaiškinti, kokia linkme keliauti pažinimo kelionę. Pageidautina izoliuota nuo pašalinių garsų patalpa, galimybė susėsti ratu, kėdes nuolat perstatant darbui mažose grupelėse. Naudojamos ir reikiamos kostiumų detalės, buities daiktai. Pagal vadovo kompetencijas galima pasitelkti elementus iš kitų meno terapijos sričių, tokių kaip  muzika, dailė, lėlės, garsai, kaukės, biblioterapija, kūrybinis rašymas ir kt. Užsiėmimuose labai svarbus nuoširdus bendravimas, atvirumas įvairiai nuomonei, pasitikėjimas. Todėl kiekvienas užsiėmimas baigiamas refleksija grupėje, aptariant naujas įžvalgas, emocines patirtis.

5.      Kokiam meno terapijos užsiėmimų skaičiui praėjus, matomi pirmieji pokyčiai?

Labai įvairiai. Ir lemti dramos terapijos patirtis gali įvairūs dalykai. Kartais ir vieno užsiėmimo metu žmogui susidūrus su kitų grupės narių skirtingomis patirtimis ima kažkas ir paaiškėja. Tai priklauso nuo daugelio dalykų - nuo vadovo, nuo grupės, tačiau ir nuo dalyvio nusiteikimo įsitraukti, atsiverti, pažinti, suvokti patirtis ir jas priimti.  

6.      Ar pasidalintumėte trumpa istorija, kai pacientui padėjo šios terapijos užsiėmimai?

Dramos terapijoje dalyvių nevadiname pacientais. Su jais dirba gydytojai ir kiti medicinos specialistai, nors galimas ir bendradarbiavimas su kolegomis medikų komandoje. Į mano užsiėmimus ateina žmonės, norintys tapti dramos terapijos dalyviais. Būna, kad grupę sudaro dalyviai, kurie nori atgauti dvasinę pusiausvyrą, harmonizuoti savo būseną, išlaisvinti savo kūrybiškumą, atsipalaiduoti. Puikus pavyzdys gali būti mano patirtis trumpalaikėje grupėje, su vieno iš bankų darbuotojomis, kurios susirinko į grupę vakare, po įtemptos darbo dienos. Padirbėjome tik dvi akademines valandas, o visos išėjo su šypsenomis.

7.      Darbas su žmonėmis emociškai yra sudėtingas. Kas padeda išlaikyti emocinį stabilumą?

Nuolatinis atsinaujinimas, gamta, poilsis, knyga, maloni veikla, kūryba.

8.      Koks geriausias poilsis pagal jus?

Gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje todėl man nieko nėra geriausio amžinai. Malonu išbandyti ir patirti ką nors naujo. Keičiasi gyvenimas, keičiasi aplinka, žmonės, o kartu keičiasi ir tai kas teikia atgaivos.

Dėkui už pokalbį!

Tetulė mezga pasakas

Visai ne seniai seniai tai buvo, o tiesiog dabar yra! Gyvena tokia tetulė ir lyg niekur nieko, paprasčiausiai, savomis rankomis, akelė po akelės, kartais mezga sau mažus megztiniukus ir kojinėles, lyg laiko marias turėtų. Ir kaip gi jai nemegzti!? Gyvenimas juk, kaip siūlų kamuolys, gali bet kada pasibaigti... O šitaip bent liks kokiems veikeliams keli megztinėliai – raštuoti, šilti, o svarbiausia – jaukiai mažylius apkabinantys - „Myliu myliu, spust spust, prie širdelės glust, glust...“, vis pasidainuoja... 

Nebejauna tetulė jau, bet gerai pamena iš to laiko kai pati nedidukė tebuvo, kad kartais labai trokšta vaiko širdelė, kad jį kas apkabintų, o nėra kam... Arba laiko tokiems niekams pritrūksta... Arba nei to - nei ano. Taip ir užauga vaikelis, pamylėtas daug mažiau, negu tada norėjosi... Negerai taip...

Nepatikėsite, bet mezgimas gali būti ne tik darbas ar koks buitinis veiksmas iš reikalo... Tai va, begyvendama tetulė ėmė ir išmoko, kad galima megzti ir kitaip. Galima megzti, raštuoti ir marginti istorijas, kurios vieną dieną, jei apsigyvena tarp mylimų žmonių gali virsti brangiomis, į nieką neiškeičiamomis PASAKOMIS, kuriose galima įsisupti ir pasiguosti! Taigi taip ir yra, kad gyvena sau tokia tetulė, kuri tiesiog iš meilės gyvenimui, mezga jaukius vilnonius drabužiukus mažiems vaikeliams, kad jiems pasaulyje šilčiau būtų gyventi. Tokie vaikeliai auga ne tik tėvelių rūpesčio apsupti, bet ir kažkaip kitaip apkabinti ar susupti, aprengti su meile megztais nertinukais, kojinikėmis, kepurėlėmis, šalikiukais... 

Senovėje daugelis tokias mameles ar tetules turėjo, jas mylėjo, pasiilgdavo ir vis sugrįždavo jų aplankyti ir apkabinti. Sakydavo žmonės, kad jų vaikai gerais žmonėmis užaugdavo. Kažin ar taip būta dėl megztinukų, kojinikių, ar dėl PASAKŲ, kurias į juos įmegzdavo? Kas bežino...

Bet jei tebegyvena kur tokia tetulė ir dabar dar tebemezga, tai gal dar vilties yra, kad ir ši pasaka gerai baigsis? Juk ne šiaip sau daugelis dar pamena, kaip Žemaitijos kaime užaugęs dėdė, vardu Marcelijus Martinaitis, gražiai sudėjo „Tu numegzk man, mama, kelią...“ Pagal tuos žodžius ir dainą sudėjo žmonės, patys dar padainuoja, prisimena, susigraudina...

Jei pasiilgtumėte apkabinami, žinokite, kad Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves suaugusiems ir vaikams, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Išdrįskite atsiliepti ir parašyti mums...

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia> 

Lėlės paskirtis, vieta, misija mūsų gyvenime

Ten, kur pasakų laukia vaikai

Visai ne toks kaip norėtųsi susitikimas įvyko Klaipėdos vaikų ligoninėje. Tiesa, čia vaikai patenka tik kai labai labai reikia ir jiems būna nejauku... Todėl labai malonu yra juos čia pradžiuginti. Nuostabu yra tai, kad čia dirba puiki ergoterapeutė Larisa Šolkova, kuri vaikams stengiasi padėti, sudomindama ir lėlėmis. Ji, kaip ir visi dėmesingi medikai, moka ir nuolat bando vis kitokiais būdais padėti mažiesiems sveikti. Šį kartą su lėlėmis susitikome #ERGOTERAPIJOS kabinete. O kur lėlės - ten ir pasakos! 

Tiesa, čia yra įvairiausios įrangos, padedančios vaikams stiprėti, įveikti negali1, tačiau ir lėlės yra kaip tik tam. Jos taip pat padeda vaikams atgauti jėgas, padėti prabilti, kalbėti, judėti, sudomindamos pačios savimi ir, žinoma, kuriamomis pasakomis. Kai nuotaika gera, tai ir sveikti norisi labiau!

Ergoterapeutė Larisa Solkova turi ilgametę darbo su vaikais patirtį ir moka valdyti pirštininę lėlę. Taip globoja viena kitą - #lėlė lėlytę, o #ergoterapeutė Larisa - jas abi kartu, su mažąja paciente. Taip drąsiau ir yra kam pasipasakoti...

Baltą pūkuotą lėlę-tigriuką galima ne tik paliesti, bet ir apkabinti. O mažose rankytėse jis tampa "beveik gyvu" ir tada nebaisu visai...

Štai todėl su lėlėmis keliauju ten, kur galiu pradžiuginti tuos, kurie alksta padrąsinimo, džiaugsmo, juoko...

Dabar jūs žinote, kuo su jumis dar galėsiu pasidalinti.

Salomėjos "Pasakų akademija" rengia kūrybines dirbtuves, tiek vaikams, tiek suaugusiems, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją kelionę. Rašykite mums!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>