Lietuvos scena, 2010, Nr.1-2/18-19, p.12-15. (parengta pagal paskutinį interviu Kaune su Stasiu Ratkevičiumi)
Ilgametis Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Stasys
Ratkevičius gimė 1917 m. kovo 16-ąją Rusijoje, geležinkeliečio šeimoje. Augo
Šeštokuose, prie dvaro mokėsi groti fortepijonu ir smuiku. Konservatorijoje
studijavo dainavimą, lankė dramos studiją prie teatro Vilniuje, tapo dramos
aktoriumi. Vaikystėje Šeštokuose matęs liaudišką lėlių vaidinimą, su lėlių
teatro menu susipažino Mikolės Krinickaitės lėlių teatre Vilniuje. Vaidino
Telšių, vėliau Klaipėdos dramos teatruose. 1956 m. Klaipėdoje palikęs pusšimtį
sukurtų vaidmenų ir keletą režisuotų spektaklių, susidėjęs lėles kuriamam
pirmam vaidinimui, su žmona aktore Valerija Ratkevičiene persikėlė į
Marijampolę. Po metų, tuometinio kultūros ministro Juozo Banaičio įsakymu,
įkurtas Kapsuko lėlių teatras, S. Ratkevičių paskiriant direktoriumi ir
režisieriumi. 1958 m. gegužės 18 d. įvyko pirmoji premjera „Stebuklingas
Aladino žibintas“. 1960-aisiais S. Ratkevičius su kolektyvu persikėlė į Kauną,
glaudėsi filharmonijos filialo salėje. Tuometinio kultūros ministro pavaduotojo
Vytauto Jakelaičio iniciatyva uždarius „Pionieriaus“ kino teatrą pastatas
rekonstruotas lėlių teatrui.
Pirmojo dešimtmečio lėlių teatro kūrybiniai ieškojimai buvo
vainikuoti 1968 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Rygoje. S. Ratkevičiaus
režisuota „Zuikių mokykla“ pripažinta geriausiu spektakliu vaikams, o „Eglė
žalčių karalienė“ pelnė geriausio nacionalinio spektaklio titulą. Sulaukęs ir
Maskvos lėlininkų pripažinimo, teatras 1972 m. išvyko gastrolių po Europą
(tarptautiniame festivalyje Bulgarijoje buvo apdovanotas sidabro medaliu už
spektaklį „Zuikių mokykla“), o 1974 m. gastroliavo po Lotynų Ameriką.
S. Ratkevičius vadovavo teatrui nuo įsikūrimo iki 1990 m. Daug
dėmesio skyrė pedagogikai, režisavo apie keturias dešimtis spektaklių. Paskutinį
savo spektaklį „Gužučio muzikantai“ pastatė 1987 m. Ryškiausiai jo kūrybinę
raidą reprezentuoja I. Štoko „Velnių malūnas“, V. Majakovskio „Misterija buf“,
P. Mančevo „Zuikių mokykla“, S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“, Ch. Perrault
„Pelenė“, A. Popescu „Spindulėlis“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, S.
Ratkevičiaus „Joniukas“ (pagal J. Biliūno apysakas).
Daugiau kaip prieš 50 metų įkurtas Kauno valstybinis lėlių
teatras yra ištikimas savo tradicijai kurti vaikams. Stasio Ratkevičiaus
nuopelnai scenai ir vaikystei 2003 m. įvertinti Vytauto Didžiojo ordino
karininko kryžiumi, 2007 m. „Fortūnos“ statulėle, 2-ojo laipsnio Santakos
garbės ženklu. 2010 m. jam įteiktas Auksinis scenos kryžius ir padėkos premija
už Kauno valstybinio lėlių teatro sukūrimą, ugdymą ir puoselėjimą.
Apie Žydrąją paukštę šį kart
kalbėjausi su menininku visą savo gyvenimą paskyrusiu lėlių teatrui. Juk
pradžioje buvo tik svajonė... O šiemet, minint Tarptautinę teatro dieną,
Stasiui Ratkevičiui, sulaukusiam 93-jų, buvo įteiktas auksinis scenos kryžius
ir padėkos premija už Kauno valstybinio lėlių teatro
sukūrimą, ugdymą ir puoselėjimą.
Aplankiau garbųjį maestro (taip jį iki šiol vadina teatro kolegos) jo
namuose Kaune, kur langai pasisukę į Laisvės alėją leidžia nuolat matyti savąjį
teatrą, iš balkono pamoti nors trumpam užbėgantiems teatro žmonėms. Globojamas
rūpestingos dukros Joanos Misevičienės, kuri
visada yra netoliese, Stasys Ratkevičius ir šiandien gyvena lėlių teatru,
prisimena nueitą kelią, mintyse, kol leidžia jėgos, kurdamas dar vieną naują
spektaklį...
Stasys Ratkevičius, su dukra Joana Misevičiene, Kauno rotušėje
Buvau laukiama ir pagarbiai sutikta. Mane pasitiko besišypsantys
šeimininkai ir ne skubomis parengta kava-arbata, bet ponios Joanos suruošti
prašmatnūs pietūs. Ji – humanitarinių mokslų daktarė, filologė, dėstanti anglų
kalbą VDU, teologinės anglų kalbos vadovėlio autorė – mūsų pokalbio dalyvė ir
viso ką tėvelis pasakoja gyva liudininkė. Žinojau, kad šiuose namuose gyvena
žmonės turintys tradicijas, gerbiantys vertybes ir mokantys mėgautis pokalbiu.
Šnekučiavomės lėtai visai ne todėl, kad neturėjome kur skubėti. Tiesiog apie
kai kuriuos svarbius dalykus galima prabilti tik neskubant. Kitaip jie
nepastebimai išnyksta ir nebetenka prasmės mūsų gyvenime. Štai tada Stasys
Ratkevičius ir prasitarė apie ją, Žydrąją
paukštę. Ji – svajonės simbolis, neleidusi nurimti, vertusi ieškoti,
mokiusi ištverti, tikėti, kad viskas yra įmanoma. Argi ne šito moko ir
šiuolaikiniai sėkmės mokytojai?...
Įkurti teatrą vaikams buvo judviejų su Valerija svajonė. Deja, jau šešeri
metai, kai ji yra kartu tik atminimuose. Stasys Ratkevičius prisimena, kaip
jaunystėje, kartu su žmona Valerija Gruodyte Ratkevičiene, abiems pradėjus
dirbti Klaipėdos dramos teatre, gastrolėse kažkur
Skuodo rajone, jis, laukdamas užkulisyje išėjimo į sceną, pamatė kaip vaikai per durų plyšį, pasilipę ant dėžių,
stengiasi pamatyti bent kiek to „stebuklo“, kurį teatras
buvo atvežęs į kultūros namus. Spektaklis buvo vėlyvas, skirtas ne vaikams ir jiedu,
pasikalbėję su Valerija, nuo tada nebegalėjo nurimti. Suprato – teatras vaikams
Lietuvoje yra labai reikalingas! Taip prasidėjo kelionė link svajonės. Tačiau
įgyti patirties, įgūdžių, gaminti ir valdyti lėles, įveikti iššūkius ir dar
daug ko teko mokytis nuosekliai ir kantriai, ne vienerius metus. Nė karto nei
vienas nepasigailėjo palikę sklandžiai pradėjusią klostytis karjerą dramos
teatre. Valerija ne tik buvo šalia, bet ir padėjo brandinti idėjas. Suprasdama,
kad teatre vaikams labai svarbi yra pedagoginė pusė, ji net įstojo Klaipėdos
pedagoginę mokyklą. Vedamas svajonės sukurti teatrą vaikams, Stasys Ratkevičius
prisiminė vaikystėje Šeštokuose matytą liaudišką lėlių vaidinimą, poros metų
patirtį su Valerija vaidinant prieškario Vilniuje, Mikolės Krinickaitės lėlių
teatre ir ėmėsi darbo. Tai buvo apie 1951-uosius. O kai, šalia darbo Klaipėdos
dramos teatre, jie savo rankomis jau buvo pasisiuvę keletą lėlių bandomajam
spektakliui, užėjęs į svečius režisierius Romualdas Juknevičius paklausė - ar
jie čia rimtai? Teko atsakyti, kad labai rimtai ir abu darbą tęsė jau gavę
režisieriaus palaikymą. Šiandien Stasys Ratkevičius žino, jei kartą Žydroji paukštė sušvito tau prieš akis –
ramybės nebeturėsi. Nebus nuobodu. Bandant ją pavyti gyvenimas darosi įdomus,
prasmingas, o bendražygių anksčiau ar vėliau būtinai atsiranda.
Vedami
tos didelės svajonės abu nepabijojo palikti Klaipėdą, persikelti su lėlėmis į
Marijampolę (tuometinį Kapsuką) ir tik po dviejų metų, 1960 m. – į Kauną. Tai tik istorijos faktai, bet visą šį
laiką galvota koks tas teatras
vaikams, t.y. savas lėlių teatras
vaikams turėtų būti. Stasys Ratkevičius prisimena, kad buvo nuvažiavęs ir į
Maskvą pasižiūrėti kaip atrodo garsusis Sergejaus Obrazcovo lėlių teatras . Prisipažįsta, kad šis teatras įspūdžio jam nepadarė, nors technine prasme
ten buvo ko pasimokyti. Prisimena, kad jo miniatiūrų spektaklis „Nepaprastas
koncertas“, su daugybę šokančių ir dainuojančių lazdelinių lėlių, buvo puikus
reginys. Tačiau, kai dar aktoriaujant Klaipėdoje, jis pamatė čia gastrolėms
atvykusio Didžiojo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) lėlių teatro,
vadovaujamo režisieriaus Michailo Koroliovo, spektaklį K. Čapeko
„Auksiniame rojuje“, buvo suintriguotas daug rimčiau. Ir vėliau, jau dirbdamas
savajame teatre Kaune, jis prisipažino dažnai lyginęs šiuos du garsiausius buvusioje
sąjungoje lėlių teatrus, pirmenybę suteikdamas M. Koroliovui. Kiek vėliau,
nuosekliau susipažinęs su jo kūryba, S. Ratkevičius ypač vertino šio
režisieriaus nuomonę, pastebėdamas, kad „jo estetika yra palanki siekti
drąsesnės stilizacijos“ (iš S. Ratkevičiaus kn. rankraščio „Visos mano
dienos“, p.167). Taigi, nuo pirmojo darbo „Stebuklingas Aladino žibintas“, su
natūralistinėmis lėlėmis, iki geriausių savo spektaklių, kurtų su dailininku Vitalijumi Mazūru, teko daug druskos suvalgyti
ir iečių sulaužyti kol atėjo pripažinimas.
Padrąsintas prisiminti kaip mokė lėlių valdymo
paslapčių savo teatro aktorius, režisierius žino ką pasakyti: „Jei
grįžtume prie mokyklos, tai aš reikalavau iš aktorių pirmiausiai padaryti taip,
kaip žmogus daro, bet su lėle. Tokį lėlės valdymo metodą pripažino ir
M. Koroliovas. Ne Maskvos S. Obrazcovas man buvo autoritetas, o
M. Koroliovas. Jis pritarė tokiam aktorių ugdymui, kai realistinis lėlės
judesys padeda lavėti ir aktoriui-lėlininkui“. Kad šios režisieriaus pastangos pasiteisino,
ne kartą yra liudiję patys aktoriai. Elena Žekienė, pasakojo
studentams-lėlininkams apie šį metodą kūrybinio susitikimo su žiūrovais metu,
2006 m. lankydamasi Klaipėdoje su muziejinėmis Kauno lėlėmis pirmą kartą
išvykusiomis mėnesiui į parodą, kurią, minėdamas profesionalaus lėlių teatro
Lietuvoje 70-tį, inicijavo Klaipėdos lėlių teatras ,
ir prisipažino, kad jai pačios brangiausios, įdomiausios, „paklusniausios“ yra
lazdelinės lėlės. Ilgametė lėlių teatro aktorės patirtis, įgyta dirbant su režisieriumi
S.Ratkevičiumi ir jo mokiniais Kauno valstybiname lėlių teatre, suformavo
nuomonę, kad šios lėlės geriausiai tinkamos perteikti aktoriaus emocijas,
sinchroniškai atliepti personažo balso intonacijomis. Nenuostabu, juk šios
kartos aktorių už širmos vedžiojamų lazdelinių (gapitinių) lėlių valdymo pamokos natūraliai buvo išmoktos
repetuojant ir vaidinant Stasio Ratkevičiaus geriausiuose spektakliuose. Tai
ištisa lėlių teatro epocha. Iš jų vėliau mokėsi ir jaunesnieji kolegos. Lėlių
teatro aktorystės įvaldymo patirtis šiame teatre ėmėsi apibendrinti jau
vėlesnės kartos Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Laima Rupšytė
Strazdauskienė, savo diplominiame rašto darbe „Kauno lėlių teatro aktorinė
mokykla“, kurį 2005 m. parašė baigdama Jaroslavlio valstybinį teatro
institutą (Rusija). Stasys Ratkevičius mielai pasakoja apie paties ugdytus
lėlių teatro aktorius, kurie su juo buvo nuo pat 1958 m. , t.y. nuo teatro kūrimosi laiko. Dabar jie taip pat jau
vadinami veteranais. Su dėkingumu ir meile jis kalba apie Reginą Čeponienę,
Ramutę Kabelkaitę, Oną Ireną Stankevičieną, Eleną Čyvienę ir iš jo režisieriaus
vairą perėmusį Algimantą Stankevičių. Nepamiršta šiek tiek vėliau
prisijungusios Elenos Žekienės, kuri perėmė ir tęsia Valerijos kurto ir
puoselėto Kauno lėlių teatro muziejaus globotojos pareigas. Kalbėdamas apie
lėlių muziejų maestro prisipažįsta mėgstantis jame tiesiog pamedituoti. Čia
saugomos lėlės naudojamos edukaciniuose renginiuose, jos šiandien ne tik
vaikams, bet ir jam pačiam primena senas istorijas, daugybę festivalių
Lietuvoje ir užsienyje, keliones pas Vengrijos,
Italijos, Lenkijos, Bulgarijos, Suomijos, Danijos, Švedijos, Vokietijos,
Čekijos, buvusios Sovietų Sąjungos, net Lotynų Amerikos šalių vaikus.
Tai vis prisiminimai. Bet Stasio Ratkevičiaus balsas pažvalėja
džiaugiantis, kad teatras ir dabar
yra gerose rankose. Jis supranta, kad tik sumaniai vadovaujant dabartiniam
teatro vadovui Sigitui Klibavičiui, Kauno lėlės išgyveno sunkmečius, garsėjo
šventėmis, festivaliu „Šypsos lėlės ir vaikai“, liko ištikimos tradicijai kurti
ir vaidinti vaikams. Svarbiausia, kad dabartinio vadovo ir žmoniškosios savybės
yra vertingos. Maestro nuomone, jis − nuovokus, turi atjautos dovaną, moka
žiūrėti į priekį. „Kartais aš jį provokuoju pasakyti savo nuomonę ir matu, kad
jis gerai jaučia teatro reikalus“, džiaugiasi pašnekovas.
Režisierius prisipažįsta, kad per 50 metų Kauno lėlių teatre, su
įvairiais dailininkais, kūrė ne vien šedevrus. Buvo ir nepavykusių ieškojimų.
Tačiau bendradarbiaujant su dailininku Vitalijumi Mazūru gimę spektakliai
P. Manševo „Zuikių mokykla“ (1968), S. Nėries „Eglė žalčių
karalienė“, su E. Balsio muzika (1968, atnaujintas 1978), A. Popesku
„Spindulėlis“ (1971) jam tikrai yra labai arti širdies ir bus svarbūs gal ne
tik Kauno, bet ir Lietuvos lėlių teatro istorijai. Apie šiuos spektaklius
gražių atsiliepimų pačiam yra tekę girdėti ne tik iš M. Koroliovo, bet ir
skaityti kritikių lėlių teatro specialisčių Elonoros Špet, Natalijos Smirnovos,
Irinos Žarovcevos ir kitų tekstuose.
Taip šnekučiuojantis saulė ėmė krypti vakarop
ir ponia Joana priminė, kad atėjo metas kavai. O garbusis maestro nepailsdamas
dalinosi mintimis apie tai, kad ir dabar tiki, jog vaikų teatre labiausiai
reikia gerumo, dėmesio vaikui ir grožio. Jo nuomone teatre vaikams viskas turi
tam tarnauti – net interjeras, sutinkančių žmonių santykis į vaiką. Jie su
Valerija visada stengėsi žiūrėti į priekį, stebėti ir surasti tokias formas,
kad vaikai tą dėmesį pajustų. Ponia Joana, užaugusi tėvams nuolat diskutuojant
apie lėlių teatrą, jam pritaria ir papildo tėvelio mintį, sakydama, kad dar
labai yra svarbu tiesa. Tačiau režisierius patikslina – „Bet aš vadinu tai
gerumu!“ Jam šis žodis atrodo talpesnis. „Ir dramos teatre turi būti svarbu
kaip vaikai yra sutinkami, kai ateina į teatrą“, – dėsto jis mintį toliau, –
„jei su vaiku elgsiesi kaip su protingu žmogumi, jis puikiausiai į tai
atsiliepia“.
Bandau pasiteirauti garbiojo pašnekovo, kaip atsitiko, kad iš pradžių
studijavęs dainavimą konservatorijoje, vėliau tapo dramos aktoriumi ir abu su
žmona pasirinko tokį keistą ir visai nepopuliarų žanrą, kaip lėlių teatras ? O jis šypsosi ir po pauzės tyliai sako:
„Gyvenime buvo daug sutapimų, kurie tapo labai reikšmingi... Svarbiausia, jog
stengiausi likti ištikimas tėvui duotam priesakui – gyventi taip, kad pėdsakas
liktų!
Išliks. Tikrai išliks. Jau išliko! Ir visai nesvarbu, kad Žydroji paukštė liko tik svajonėse. Ji
juk – nesugaunama, nepavejama... O Stasys Ratkevičius, tarsi nė kiek nepavargęs
nuo pokalbio, vėl prasitaria: „ ...prieš porą metų
dar galvojau pastatyti paskutinį spektaklį. Pagal Meterlinką... Dabar jau jėgos
senka. Tai būtų buvęs didelis spektaklis apie Žydrąją paukštę... Ryškiausia scena – nušvitimas, kai pro langą
vaikai pamato ją...“. Bandau įsivaizduoti vėl atsinaujinančio Kauno lėlių
teatro viziją, per idėją, kurią Stasys Ratkevičius įduotų teatro jauniesiems,
statydamas M. Meterlinko „Žydrąją paukštę“ didžiojoje Kauno valstybinio
lėlių teatro scenoje... Nepajuntu kaip išsprūsta klausimas: o kas galėtų būti
dailininkas? O kompozitorius? Jis žino. Mintyse tikriausiai aptarinėja su jais
įsivaizduojamo spektaklio scenas. Tekstas jau seniai yra iškopiūruotas ir
paruoštas repeticijoms. Ir Stasys Ratkevičius tyliai, bet aiškiai pro šypseną sušnabžda
– „...Vitalijus Mazūras... O dėl muzikos bandyčiau tartis su kauniečiu
Giedriumi Kuprevičiumi...“ Jis pažvalėja kalbėdamas apie nerealizuotą savo
svajonę ir tęsia – „...man žavi Meterlinko mistika. Režisieriui yra kur
„pasišakoti“... Kai iš naujo vėl skaitau
pjesę vis bandau įsivaizduoti nušvitimą, kai vaikai pamato Žydrąją paukštę, kuris veda iš namų ir kurio negali pamiršti.“
Pajutau, kad atsisveikinome su garsiuoju Stasiu Ratkevičiumi ir ponia
Joana artimesni negu susitikome. Tai dėl Žydrosios
paukštės... Ačiū Jums!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą