Avelei baltąjai

Su tavim, baltoji, visos mano dienos,

visos aklos ilgos naktys su tavim!

Tu – gyvybė mano ir gyvenimas,

Tu – sena pavargusi mano viltis...

 

Sutikau tave paliktą, gyvą klajojančią –

sielą alkaną, uodžiančią kelią namop

ir sustojau paguosti neganytos našlaitės beraštės,

dėliojančią raidėmis – kur Piemuo...

 

Taip save pažinau praregėjusią, gyvą nubudusią,

mokiaus tyliai rypuodama keltis ir eit...

Troškau rasti tikrą ganyklą Jo, sau ir seseriai – 

tai avelei, dangaus baltumo spalvos.

 

Tavo turtas – mažutis vario varpelis,

Kur močiutė parišo, kai augom mudvi kartu...

Ir veduos dabar ją – savo dvynę, paskui mamą, močiutę, save-moterį,

Pro debesį baltą šypsančią, su giesmele...

 

Skambalėlį, tą vario, imu sau už Dovaną.

Pavadėlį avelės sudilusį palieku rankai Jo.

Žinau jau, namai – vieta, kurioje susitinkame visos,

pasiilgusios pievų tikrųjų, tyro baltumo spalvos

 

2023-05-19

Ką apie kaukes atskleidė paroda KAUKĖS

 

Visu gražumu įsisiautėjus gegužiui susiklostė neeilinė proga nukakti į Juodrkantę. Ir ne šiaip sau kartu su bendradarbiais praleidome čia keletą valandų. Viskas žydi, kvepia, žaliuoja, o Liudviko Rėzos kultūros centre kolegė Marina Lendraitienė, pakvietusi prisidėti ir mūsų klientą dailininką Dmitrij Dekteriov (Baltasar), surengė tapybos darbų parodą KAUKĖS. Įsimintina tai, kad jai ši paroda buvo pirmoji, o Dmitrijui, paskutiniu metu itin aktyviai viliojamam kūrybos, vien čia ji buvo jau antroji. Klaipėdos socialinės paramos centras neturi tikslo organizuoti parodas, tačiau jos darbuotojai, kartu su specialistais, jau žino kokią didelę, asmenybę išlaisvinančią galią teikia kūrybiškumas ir jo terapišką poveikį daranti veikla. 

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Ši paroda buvo sumanyta, kaip visuma to, ką gali teikti neįprastų dalykų savyje tyrinėjimas, lietimasis prie meno, bandant giliau pažinti save, kitą žmogų, padrąsinti svarstantį, abejojantį, pajausti kokie svarbūs esame vieni kitiems. Atidarydamas parodą Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis pasidžiaugė besitęsiančiu bendradarbiavimu su mūsų centru ir pakvietė išdrįsti pabūti be kaukių, žvelgiant į savas „kaukes“, kurias patys, nors ir netiesiogiai nešiojam kasdien, kaip socialinės būtybės, veikiančios pagal prisiimtas socialines roles.

Apžiūrint paveikslus norėjosi sustoti, pažvelgti vis kitu rakursu, atkreipti dėmesį į spalvinę gamą ir atpažinti „kaukes“, kurias ne iš karto galima įžiūrėti... Tarkim, paveiksle matome sėdinčią vienišą juodaplaukę, su vyno taure, grakščiai ranka parėmusią smakrą... O veidas neįžiūrimas. Jo nėra? Už ko ji slepiasi? Kokia yra jos kaukė? Arba, kitame paveiksle,  besislepiantis po trumpais mėlynais potėpiais, vos įžiūrimas spalvų mirgėjime žmogaus veidas? Koks jis? Pripažinkime, visiems drąsiau gyveni su viena ar kita kauke. Tačiau bendravimas pilnaverčiu tampa, kai išdrįstame pasitikėti kitu žmogumi... Lydimi panašių minčių apžiūrėjome KAUKIŲ paveikslus ir kalbėjomės, dalinomės mintimis... 

Mūsų centre dirba ne tik socialiniai darbuotojai. Nebūtumėm galėję čia atvykti, jei šalia mūsų klientų kasdien dėmesingai neplušėtų individualios priežiūros darbuotojos – dėmesingos, nuoširdžios, išradingos – teikiančios kasdienes paslaugas. Šiandien į parodą vykti kartu panoro visi kas tik galėjo ir pajėgė. Džiaugėmės bendrame rate, dairydamiesi parodoje KAUKĖS visa komanda, kartu su psichologėmis Julija ir Natalija, slaugytoja Leonora, užimtumo specialiste Salomėja ir, be abejo, klientus lydėjusiomis individualios priežiūros darbuotojomis Virgina ir Vanda.

Baigiamąja dalimi atidarant parodą KAUKĖS tapo praktinė dailės terapijos pažintinė sesija, kurią pravedė pas mus dirbanti ukrainietė psichologė Natalija. Pirmiausiai ji atsiprašė, kad dar nekalba lietuviškai kaip norėtų, nors mokosi. Ji, panaudodama foliją, pakvietė mus susikurti emocijų kaukes. Ši psichologei pažįstama metodika padeda jai pačiai ir klientams, todėl priminė ir mums, kaip svarbu kiekvienam atpažinti ir pripažinti savo emocijas, leisti joms būti, stebėti kuo galime padėti sau, kad per ilgai nevargintų nei skausmas, nei netikras džiaugsmas. Susikūrę emocijų kaukes iš folijos, pajutome kad jos – taip pat neamžinos.

Ši trumpa dailės terapijos sesija išryškino parodos KAUKĖS autorių mintis, primenančias, jog „kiekvienas iš mūsų neretai prisidengiame kauke, po kuria slepiame kompleksus, baimes, savo tikrąjį Aš. Tai trukdo mums pažinti save, atsiskleisti, artimai bendrauti su žmonėmis“.

Publikuota portale "Atvira Klaipėda"

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/05/15/ka-apie-kaukes-atskleide-paroda-kaukes/