Lėlių amžinybės atspindžiai Jūratės Januškevičiūtės paveiksluose

Susitikome ne tik lėlininkams įdomioje dailės parodoje „Kas tu?“. Ją, Kultūros tarybai finansavus, Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre surengė viena iš šio teatro kūrėjų, menininkė Jūratė Januškevičiūtė. Nenuostabu, kad Klaipėdos  lėlių  teatrui teko ir šio projekto kuratoriaus misija.

Daugelis šiandien jau neįsivaizduoja Klaipėdos kultūrinės paletės be Klaipėdos lėlių teatro. O tam kad jis gimtų, talentinga menininkė pirmiausiai turėjo turėti svajonę, suburti grupelę bendraminčių, o tada nueiti nepaprastą kūrybos kelią, besitęsiantį gerokai daugiau nei 30 metų.

Klaipėdoje gimusi ir augusi, teatru susidomėjusi dar vaikystėje, Jūratė Januškevičiūtė pirmoji mūsų mieste ir pasėjo profesionalaus lėlių teatro „bacilą“. KU Menų fakultete prie Režisūros katedros, jai pavyko suburti patikėjusių idėja dėstytojų būrelį, kurie suprato, kad profesionalus lėlių teatras Klaipėdoje turi atsirasti. Lengviausia būtų pasakyti „kaip tarė – taip padarė“. Ne tik lėlių spektaklius Jūratė pati statė, juos režisavo, lėles ir scenografiją kūrė. Tinkama dramaturgine medžiaga lėlių teatrui teko pačiai pasirūpinti, pjeses rašyti, bendraminčių aktorių būrelį suburti, kartu su jais „lėles prakalbinti“, į festivalius vykti, lėlių teatro formų kaitą, visuotinį vyksmą stebėti ir, žinoma, auginti savąją teatro idėją. 

Esu viena iš lėlių teatro Klaipėdoje pradžios dalyvių ir liudininkių, tai pamenu, kad Jūratei niekada nepakako vien lėlių teatro. Ji tapė, fotografavo, rašė pjeses, rengė parodas, kūrė lėlių animacinius filmus, jungdama įvairias kūrybines technikas. Šiandien Klaipėdos lėlių teatre kuria ir dirba profesionalūs lėlininkai, teatro vairą perėmę jos mokiniai, įgiję profesiją, pagal Jūratės parengtą programą. Lėlininkai toliau savo kūryba garsina Klaipėdos vardą Lietuvoje ir Tarptautinėje erdvėje ir nežada sustoti nes profesijos pamatai – stiprūs.

O Jūratė Januškevičiūtė tęsdama kūrybinį kelią nesustoja. Štai ir atėjo laikas naujai parodai, į kurią Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre menininkė pakvietė ne tik lėlių teatro mylėtojus, bet ir visus, net nepažįstamus klaipėdiečius. Parodos atidarymas – šventė visiems, kas laukė ir žino, kad Jūratės Januškevičiūtės kūryba visada žada paslaptį. Naujoji paroda „Kas tu?“ skatina į lėlę pažvelgti naujai, tarsi leisdama jai atgyti kitais pavidalais – paveiksluose, perteikiančiuose kitokią minties giją, nei buvę lėlių spektakliai. Visą nedidelio senamiesčio namelio erdvę užpildė paveikslai, kurių personažai tarsi kviečia pokalbiui, klausdami kiekvieno asmeniškai „kas tu?“. Keletas darbų primena Jūratės kurtus lėlių animacinius filmus.

Parodoje rodomi du iš jų, „Nuojauta“ ir „Sušalę sapnai“, kurių herojai vėliau tapo „paveikslų modeliais“. Šie filmukai pažįstami Tarptautinio lėlių festivalio „Materia Magica“ dalyviams, kurį eilę metų rengia šią parodą kuruojantis Klaipėdos lėlių teatras. Keletas knygelės „Džiunglių skyriaus istorijos“ iliustracijų kviečia susipažinti su herojais, primenančiais ilgus metus sėkmę nešusį lėlių spektaklį „Žirafa su kojinėmis“. Kūrusi lėles ir vizualinį pavidalą spektakliui Jūratė Januškevičiūtė dabar paruošė leidybai spalvingą knygelę, laukiančią savo leidėjo. 

Dauguma parodoje eksponuojamų darbų sukurti paskutiniaisiais metais, naudojant mišrią techniką (pieštuką, tušą, fotografiją ir kt.), vis tiek primena lėles. Menininkei tiesiog įdomu eiti toliau. „Nuo lėlių nėra ko bėgti“, juokauja Jūratė ir džiaugiasi atradusi ir sau naujų dalykų.

Judant tarp paveikslų, įkvėptų ankstesnio lėlių gyvenimo, mintyse skamba ir kiti, neištarti klausimai – „gal atpažįsti save?“, „kur skubi?“, „gal stabtelėtum?“, „ar pameni, kad buvau tau svarbi?“... Įsiklausant į šią vizualiai bylojančią klausimų tėkmę apima ar užvalo ypatinga atmosfera. Paroda – tarsi gyva, nors judesys tik įsivaizduojamas. Ir nenuostabu, nes Jūratė – teatro žmogus, o teatras – veiksmo menas. Menininkė nematoma ranka tarsi bando mus pavedėti tolyn, kur kūrybos vandenys srūva laisvai, žuvys – sparuotos, gali skraidyti, angelai globodami žmogų ar lėlę tyliai rymo, valčiai nešant gyvybę namo. O Amžinybės viltis tyliai srūva tolyn gyvenimu besitęsiančiu kūryba... Nepamirštamas senas karalius, švytinčia karūna, galvą parėmęs lėliškomis rankomis...

Pristatydama savo parodą Jūratė Januškevičiūtė priminė, kad kai kurie paveikslai – būsimų, jau parašytų jos knygelių iliustracijos, belaukiančios naujų materializacijų... Pati menininkė prasitaria, jog „paroda – apie teatrinės lėlės pomirtinį gyvenimą.“ Jos metu lėlė atgimsta ir dažnai tampa visai kitu, sunkiai atpažįstamu herojumi. Lėlė įgauna naują pavidalą jau ne teatriniame veiksme, o vaizduojamojo meno kūrinyje, kur gyvavimo taisyklės – kitos..

Nuostabu kaip Jūratės lėlės jai pačiai tapo naujų kūrinių įkvėpėjomis. Tarsi įgavusios kūnus naujomis sąlygomis, kitomis formomis lėlės tęsia gyvenimą, kuris šiek tiek panašius į buvusį kino ar teatro scenoje.

Salomėja Burneikaitė

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/09/13/leliu-amzinybes-atspindziai-jurates-januskeviciutes-paveiksluose/

Kokia graži esi,
smilgele, ant Viešpaties tako!
Kokia liauna
ir kokia - mano…
Visą gyvenimą, tarsi skruzdélė
lipu į tave
apie save vis galvodama…
Nieko ir neturiu daugiau,
po šia saulele,
Lietuvėle tu mūsų.
širdy supuojama...                    

 

2017-07-06

Avelei baltąjai

Su tavim, baltoji, visos mano dienos,

visos aklos ilgos naktys su tavim!

Tu – gyvybė mano ir gyvenimas,

Tu – sena pavargusi mano viltis...

 

Sutikau tave paliktą, gyvą klajojančią –

sielą alkaną, uodžiančią kelią namop

ir sustojau paguosti neganytos našlaitės beraštės,

dėliojančią raidėmis – kur Piemuo...

 

Taip save pažinau praregėjusią, gyvą nubudusią,

mokiaus tyliai rypuodama keltis ir eit...

Troškau rasti tikrą ganyklą Jo, sau ir seseriai – 

tai avelei, dangaus baltumo spalvos.

 

Tavo turtas – mažutis vario varpelis,

Kur močiutė parišo, kai augom mudvi kartu...

Ir veduos dabar ją – savo dvynę, paskui mamą, močiutę, save-moterį,

Pro debesį baltą šypsančią, su giesmele...

 

Skambalėlį, tą vario, imu sau už Dovaną.

Pavadėlį avelės sudilusį palieku rankai Jo.

Žinau jau, namai – vieta, kurioje susitinkame visos,

pasiilgusios pievų tikrųjų, tyro baltumo spalvos

 

2023-05-19

Ką apie kaukes atskleidė paroda KAUKĖS

 

Visu gražumu įsisiautėjus gegužiui susiklostė neeilinė proga nukakti į Juodrkantę. Ir ne šiaip sau kartu su bendradarbiais praleidome čia keletą valandų. Viskas žydi, kvepia, žaliuoja, o Liudviko Rėzos kultūros centre kolegė Marina Lendraitienė, pakvietusi prisidėti ir mūsų klientą dailininką Dmitrij Dekteriov (Baltasar), surengė tapybos darbų parodą KAUKĖS. Įsimintina tai, kad jai ši paroda buvo pirmoji, o Dmitrijui, paskutiniu metu itin aktyviai viliojamam kūrybos, vien čia ji buvo jau antroji. Klaipėdos socialinės paramos centras neturi tikslo organizuoti parodas, tačiau jos darbuotojai, kartu su specialistais, jau žino kokią didelę, asmenybę išlaisvinančią galią teikia kūrybiškumas ir jo terapišką poveikį daranti veikla. 

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Ši paroda buvo sumanyta, kaip visuma to, ką gali teikti neįprastų dalykų savyje tyrinėjimas, lietimasis prie meno, bandant giliau pažinti save, kitą žmogų, padrąsinti svarstantį, abejojantį, pajausti kokie svarbūs esame vieni kitiems. Atidarydamas parodą Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis pasidžiaugė besitęsiančiu bendradarbiavimu su mūsų centru ir pakvietė išdrįsti pabūti be kaukių, žvelgiant į savas „kaukes“, kurias patys, nors ir netiesiogiai nešiojam kasdien, kaip socialinės būtybės, veikiančios pagal prisiimtas socialines roles.

Apžiūrint paveikslus norėjosi sustoti, pažvelgti vis kitu rakursu, atkreipti dėmesį į spalvinę gamą ir atpažinti „kaukes“, kurias ne iš karto galima įžiūrėti... Tarkim, paveiksle matome sėdinčią vienišą juodaplaukę, su vyno taure, grakščiai ranka parėmusią smakrą... O veidas neįžiūrimas. Jo nėra? Už ko ji slepiasi? Kokia yra jos kaukė? Arba, kitame paveiksle,  besislepiantis po trumpais mėlynais potėpiais, vos įžiūrimas spalvų mirgėjime žmogaus veidas? Koks jis? Pripažinkime, visiems drąsiau gyveni su viena ar kita kauke. Tačiau bendravimas pilnaverčiu tampa, kai išdrįstame pasitikėti kitu žmogumi... Lydimi panašių minčių apžiūrėjome KAUKIŲ paveikslus ir kalbėjomės, dalinomės mintimis... 

Mūsų centre dirba ne tik socialiniai darbuotojai. Nebūtumėm galėję čia atvykti, jei šalia mūsų klientų kasdien dėmesingai neplušėtų individualios priežiūros darbuotojos – dėmesingos, nuoširdžios, išradingos – teikiančios kasdienes paslaugas. Šiandien į parodą vykti kartu panoro visi kas tik galėjo ir pajėgė. Džiaugėmės bendrame rate, dairydamiesi parodoje KAUKĖS visa komanda, kartu su psichologėmis Julija ir Natalija, slaugytoja Leonora, užimtumo specialiste Salomėja ir, be abejo, klientus lydėjusiomis individualios priežiūros darbuotojomis Virgina ir Vanda.

Baigiamąja dalimi atidarant parodą KAUKĖS tapo praktinė dailės terapijos pažintinė sesija, kurią pravedė pas mus dirbanti ukrainietė psichologė Natalija. Pirmiausiai ji atsiprašė, kad dar nekalba lietuviškai kaip norėtų, nors mokosi. Ji, panaudodama foliją, pakvietė mus susikurti emocijų kaukes. Ši psichologei pažįstama metodika padeda jai pačiai ir klientams, todėl priminė ir mums, kaip svarbu kiekvienam atpažinti ir pripažinti savo emocijas, leisti joms būti, stebėti kuo galime padėti sau, kad per ilgai nevargintų nei skausmas, nei netikras džiaugsmas. Susikūrę emocijų kaukes iš folijos, pajutome kad jos – taip pat neamžinos.

Ši trumpa dailės terapijos sesija išryškino parodos KAUKĖS autorių mintis, primenančias, jog „kiekvienas iš mūsų neretai prisidengiame kauke, po kuria slepiame kompleksus, baimes, savo tikrąjį Aš. Tai trukdo mums pažinti save, atsiskleisti, artimai bendrauti su žmonėmis“.

Publikuota portale "Atvira Klaipėda"

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/05/15/ka-apie-kaukes-atskleide-paroda-kaukes/

STUDENTAMS - APIE SOCIALINIO UŽIMTUMO TERAPIJĄ

Su miela, akimis besišypsančią KU SvMF Socialinio darbo katedros docente dr. Indre Dirgėliene esame pažįstamos daugelį metų. Yra išlikę atmintyje, kad prieš daugelį metų, kai teko vesti miesto dainų šventę Klaipėdos miesto Vasaros koncertų estradoje, pristačiau ir jos vadovaujamą Klaipėdos kolegijos kolektyvą, pavadinimu „Tautosakos mokykla“. Įsirašė atmintyje, nes toks kolektyvo vardas bylojo ne šiaip kažką, o tarsi atspindėjo vadovės įvardintą viziją – padėti jaunimui suprasti ir perimti tautos paveldo tradicines vertybes, dainuojant liaudies dainas, giedant ir kankliuojant draugėje.  

Daugiau kaip dešimtmetį mudvi pasisveikindavome susitikusios KU koridoriuose. Socialinio darbo katedra ėmė ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, be galo svarbius ir reikalingus, atsikūrus  mūsų valstybei. Indrė apsigynė disertaciją, tapo socialinių mokslų daktare, jai suteiktas doc. pedagoginis vardas. Vėliau tapo supervizore, įvairių iniciatyvų socialiniame darbe pradininke, išliko paprasta, lengvai bendraujančia su studentais, įdėmios akies nenuleidžiančia nuo pašnekovo ir dėmesinga bet kokio socialinio statuso žmogui.

Kai prieš penketą metų Klaipėdos socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė pakvietė mane dirbti užimtumo specialiste, Indrė džiugiai padrąsino ištardama, kad galėsime bendradarbiauti. Ji priminė, kad kūrybingi žmonės itin reikalingi socialiniame darbe. Juk kiekvienas yra unikali asmenybė, nori būti išgirstas, suprastas teisingai. Labiausiai žmogus laukia nuoširdaus dėmesio, asmeniško požiūrio, gilaus gebėjimo palaikyti, padrąsinti, atskleisti autentišką kūrybiškumo jėgą. Ypač svarbus yra kiekvienam žmogiškojo orumo pripažinimas. Tai neabejotinai svarbu buvo ir mūsų centro vadovei Dianai, pakvietusiai mane lankyti senyvo amžiaus bei negalios ribojamus centro klientus jų pačių namuose.

Ir štai atėjo diena, kai Indrė pakvietė pasikalbėti su jos studentais. Sutikau nesvarstydama. Jos dėstomas dalykas, kurio metu susėdome už apskrito stalo, vadinasi socialinio užimtumo terapija. Fantastika! Juk tai apima visa, kuo nuolat savarankiškai tyrinėdama ir mokydamasi pati užsiimu, kai lankau  DSGS (Dienos socialinės globos skyriaus) paslaugų gavėjus jų namuose. Žinau, kad ne iš karto kabinetuose leidžiantys laiką įvairių institucijų socialinio darbo specialistai ar valdžios žmonės supranta, ko iš tiesų reikia, ko ilgisi, ko trūksta uždarume įkalintam žmogui. Kūrybiškas žvilgsnis padeda realiai susivokti, atsiliepti ir padėti jam, diena iš dienos laiką leidžiančiam daugiafunkcinėje lovoje, neįgaliojo vežimėlyje ar gebančiam pajudėti tik vaikštynės pagalba, kai visas gyvenimo laikas – namų aplinka, televizorius ir vaizdas pro langą...

Pastebiu, kad šiandien jau daug kas, nors lėtai, bet keičiasi. Socialinio darbuotojo specialybė Lietuvoje – vis dar jauna. Reikalavimai – didžiuliai. Ne kartą teko girdėti aplinkinių repliką, irzliai mestelint „o kur žiūri socialiniai darbuotojai?“ Apskritojo stalo pašnekovams susipažinus, ėmus kalbėtis, pristatymo ir prisistatymo „šiurpuliukai“ išsisklaidė. Supratau, kad kalbuosi su rimtai studijuojančiais, besiruošiančiais tapti bendražygiais, jaunais, bet jau turinčiais patirties žmonėmis. Kai kurie iš jų jau dirba socialinio darbo srityje. Atvykę iš Plungės, Kretingos, Telšių rajonų, net Vilniaus, jie domisi socialinio užimtumo terapinėmis galimybėmis, meno terapija, psichoterapija, gerontologija, neįgaliųjų integracijos bei socializacijos klausimais ir kt. Kokia gi yra kasdienė mano praktika? Studentai žino ir jau patyrė, kad užimtumo specialistas dažniausiai dirba su grupėmis globos namuose, dienos centruose, neįgaliųjų organizacijose. Tačiau Indrė norėjo, kad studentai sužinotų ir pajustų, kokį kelią tenka nueiti kol pavyksta prakalbini asmeniškai vieną žmogų, jo paties namuose. Juk gyvendamas vienas, padedant tik individualios priežiūros darbuotojai, jaučiasi niekam nesvarbus ir nežinia kokios mintys sukasi jo galvoje. Tiesą pasakius tada pirmą kartą ėmiau ieškoti žodžių kaip apsakyti, išreikšti, apibudinti tai ką veikiu kiekvieną kartą.

Papasakojau studentams keletą konkrečių atvejų, su pavyzdžiais. Pabandžiau atskleisti kaip sekėsi kalbėtis su viena senute, kartu vartant jos brangų nuotraukų albumą. Pasitikėdama manimi ji dalinosi jautriais prisiminimais jau ruošdamasi pasitikti Amžinybę. Jaučiau senolę atsisveikinant su viskuo kas jai buvo brangu, atveriant man tolimą prisiminimų kertelę. O kalbėjomės mudvi žemaitiškai...

Trumpai pristačiau geranorišką pusamžį vyrą, tapusį savanoriu, kai atradome jo norą  padėti kitiems. Tai buvo pirmasis mano klientas, nuo jaunystės jis leidžiantis laiką daugiafunkcinėje lovoje ir neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau kompiuteris ir internetas padeda rasti platesnę veiklų įvairovę negu kitiems. Jis, kamuojamas autoimuninės ligos, nuolat mankštinasi. Jo pastangų dėka mudu atradome būdų padėti dar silpnesniems už jį. Pasiūliau pabandyti sukurti kryžiažodžių senukui ištiktam insulto, kuris mėgo juos spręsti, o dabar laikė save „niekam tikusiu“. Jis sutiko. Ir tai dar ne viskas...

Negalėjau nepriminti jauniems žmonėms, kaip yra svarbu įvairios jų pačių kompetencijos, įgytos skirtingais būdais. Socialinio užimtumo tikslais visa tai gali būti naudojama praktiškai. Priminiau, kad pati nuolat mokausi. Pasakojau, kaip internete paskelbiau, jog noriu įsigyti liaudiškas kankles, kad galėtumėm kiek nors pamuzikuoti, su tais, kuriuos lankau. Atsiliepė muzikos instrumentų meistras, kuris susižeidęs ranką nebegali groti, o jas dovanojęs man, paprašė už jį pasimelsti! Nustebo paslaugų gavėjas, kuriam apie tai papasakojau ir ištarė – „Salomėja, gal galėtumėt jas kitą kartą atsinešti. Niekada nesu kanklių matęs...“

Šypsodamasi prisiminiau manęs laukdavusią šimtametę senolę. Prisiartinusi su vežimėliu pati atidarydavo duris ir džiugiai ištardavo „kaip aš jūsų laukiau!“ Močiutė buvo lengvai bendraujantis žmogus, tačiau taip susiklostė kad likusi viena pasaulyje galėjo tik prisiminti palaidojusi tris vaikus, du vyrus, artimuosius nutolusius užsieniuose... Šviesiausias laikas jai – jaunystės prisiminimai, tarnystė Lietuvos karininko šeimoje, Šaulių sąjungoje, globėjai, padėję įgyti siuvėjos amatą, nutolusios giminės ir šeimos šventės, kurioms pati kruopščiai ruošdavosi. Klausydama senolės ir sugalvodavau ką mudviem veikti kartu. Apžiūrinėjant jos nertas servetėles, siuvinėtas pagalvėles, bandėme vėl nerti vąšeliu. Besišnekučiuodamos vasaros karščių metu, mudvi iš popieriaus karpėme vėduokles. O man atsinešus lėlę – mažą meškiuką Rudį, ėmėme abi kalbėtis eiliuotai. Negalėjau nutylėti kaip sutrikau, kai ta pati močiutė, jau man  išeinant, netikėtai ištarė „o gal mudvi, ponia Salomėja, išgerkim arbatos?“, taip išreikšdama vienatvės pojūtį, ilgesį, troškimą bendrauti, pasitikėjimą. Spėkit, ar sutikau?

Paskaitos laikas slinko link pabaigos, bet dar ištraukiau kamuolį spalvotų virvelių. Pasiūliau studentams panaudojant jas savo rankomis pasigaminti skirtuką knygai. Panašų į tuos, kuriuos dovanojome kiekvienam, šiais metais surengtos užimtumo veiklų parodos atidarymo „Kūrybiškumui atvėrus duris“ metu. Svarbu tai, kad šias virveles vien rankų pirštais nunėrė pusamžė moteris, kamuojama išsėtinės sklerozės ir menkai begalinti išlikti savarankiška. Norėjau, kad klausantieji įsitikintų, kaip svarbu yra dirbti komandoje, kai bendradarbiauja užimtumo specialistė ir lankomosios priežiūros darbuotoja. Tik jos palaikoma moteris nėrė kasdien, prinėrė tiek, kad parodoje pristatėme didžiulį, jos derintų spalvų sienos pano, daug mozaikiškai iš virvelių sudėliotų paveikslų, atvirukų, visus apdalinome skirtukais, su spalvotų virvelių „uodegėlėmis“. Tekstus skirtukams – sparnuotas jiems svarbias frazes ar citatą iš Šv. Rašto, parinko patys paslaugų gavėjai, darbuotojai išspausdino ir dalino parodos lankytojams. O vieno skirtuko įrašas bylojo – „Malonu būti reikalingam!“ Tame atsiskleidžia visa socialinio užimtumo terapijos esmė.

Pasigamino studentai ir jų dėstytoja Indrė skirtuką, ranka įrašydami jiems patiems svarbius žodžius. Virvelių dar liko... Bet pajutau supratingą dėkingumą, kai viena studentė paklausė ar negalėčiau jai padovanoti tą virvelių kamuolį, kad parsivežtų į globos namus, kuriuose dirba, su proto negalią turinčias asmenimis. Taigi – žmogaus ryšys su žmogumi turi būti tęsiamas. Turėsiu aš ir vėl ką papasakoti savo žmonėms!

Šis susitikimas primins, kad užimtumo veikla yra daugiau negu žinoti kuo užsiimti. Ne be reikalo dr. Indrės Dirgėlienės dėstomas dalykas, kurio metu pakvietė pasidalinti praktine patirtimi, vadinasi socialinio užimtumo terapija!

Publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2023/02/13/studentams-apie-socialinio-uzimtumo-terapija/

Megzti kojines - terapinė veikla

 

Šį kartą net raginti moterų nereikėjo, o tik informuoti ir sutarti laiką. 

Taigi, vėl rinkosi moterys po darbų į TERAPINIŲ VEIKLŲ grupę. Šį kartą mezgėme kojines. Ir ne šiaip sau, o atsiliepdamos į paraginimą kartu sušildyti Ukrainoje šąlančius žmones.

Moterų vakarojimai draugėje – sena liaudiška, nuo balanos gadynės dar atmenama tradicija. Rinkdavosi tada darbštuolėlių pulkelis kaimo troboje, prie bendro žiburio, kartu plunksnas paplėšydavo, smulkius rankdarbiais užsiimdavo, viena kitą pamokindavo, o kartu ir pasišnekėdavo.  To tai moterims niekada negana, nes susikaupusias emocijas iškalbėti norisi. Kartu išsivaloma nuo dienos rūpesčių, susiderinant darnoje, kad rytojaus darbai lengva ranka pradedami būtų, „širdį atgavus“ ir su gerais linkėjimais.

        XXI a. dabar jau, o mūsų moterys dienos laiką skiria rūpinimųsi kitais. Tos, kurios anksčiau pabandė taip vakaroti ir patiko, atėjo vėl, o tada tos ir kitas paragino. Vos telpame Klaipėdos socialinės paramos centro „studija“ vadinamame kambarėlyje. Darbuojasi kartu Dienos socialinės globos ir Pagalbos namuose darbštuolėlės atviromis širdimis ir dosniomis rankomis besidalindamos sava kojinių mezgimo patirtimi, prisiminimais, bei atsineštais „užkandukais“, saldumynais. Susiglaudusios šalia viena kitos, visos megzdamos kojines pasikalbame ne tik apie Ukrainos bėdą, bet ir savus rūpestėlius. Kartu pajuokaujame, sustiprindamos viena kitą geru žodžiu, trumpa istorija ar pasakojimu. O vėliu, kai moterys nuėjusios pas savo globojamus žmones papasakoja ką veikia vakarais, tai ir iš jų tarpo atsiranda norinčių prisidėti!

Štai pluoštelis teksto trupinėlių, iš dalyvių žodinių refleksijų:

       

· „Štai ir vėl susirinkome į terapines veiklas. Vienoms tai buvo turimų įgūdžių panaudojimas. Kitoms – tikras įššūkis, nes kojines mezgame pirmą kartą. Bet koks geras jausmas užpildo, kai numezgi pirmąją kojinę! Negali patikėti, kad tai padarei!” Rita Z.

·     „Man labai miela prisiminus, kaip mama mokino vaikystėje megzti kojines... O dabar labai smagu, kad visas socialinių „Bitučių“ pogrupis bendrystėje kartu, su DSGS kolegėmis gali pabendrauti...“  Rita

· „Puikus bendravimas su Salomėja! Ir įdomių istorijų pasiklausom megzdamos kojines“  Natalija P.

·     „Jaučiu, kaip atpalaiduoja galvelę kojinių mezgimas, nors mezgu pirmą kartą... Ačiū už bendrystę! Roma

·      „Taip sesutės vakarais mezgė, bendravo, dalinosi patirtimi ir prisiminimais...“ Natalija

·      „Mezgimas – tai puiki terapija atsipalaidavimui. Išsivalo kartu mintys, pasimiršta problemos.“ Jovita S.

·      „Labai gera terapija, atsipalaidavimas, bendravimas!“ Gražina

·  „Ėjau su baime, nes galvojau kaip reikės prisiminti tą kojinių mezgimą... O susitikus su moterimis išdrąsėjau, visai smagiai leidžiame laiką, ateina atsipalaidavimas. O dar Salomėjos paskaityti eilėraščiai ir skaitiniai iš viso „pravėdina“ atsineštas problemas.“ Danutė R.

·      „Geros emocijos...“ Sigita

·      „Labai puiki terapija, atsipalaidavimas, bendravimas, puikios emocijos“ Alma K.

·     „Dėka Salomėjos supratau, kad mezgimas yra kūryba, poilsis ir terapija, pabėgimas nuo kasdienybės ir iš kart galima turėti puikų relaksą“ Diana M.

·     „Labai patinka laisva ir pozityvi atmosfera“  Irina

·     „Šie užsiėmimai suteikia ramybę, puikių bendravimą grupėje!“ Aldona

Ar dera poezija ir raudonųjų burokėlių sriuba?

Natūralu, kad tarp gaunančiųjų užimtumo veiklų paslaugas daug yra itin senyvo amžiaus žmonių, kuriuos pagarbiai vadiname senoliais. Dirbdama užimtumo specialiste apsilankymų metu ieškau individualiai, kas galėtų būti įdomu kiekvienam atskirai, būtent šiandien. Vis dar mokausi dėmesingumo. Mokausi išklausyti, net pajausti ką žmogus nutyli, vengia išsakyti, apie ką nori pasikalbėti, ką anksčiau mėgo, ko ilgisi dabar.

Deja, ne taip retai, senoliai jaučiasi nebereikalingi, nes visa kas buvo gera ir gražu, dabar yra likę praeityje. Mūsų susitikimų pokalbiai priklauso ir nuo oro, ir santykių su artimaisiais, ir kylančių prisiminimų, išgyventų nutolusių patirčių. Bet kai pavyksta prakalbinti, namuose slaugomi senoliai labiausiai nori pasikalbėti ir būti išgirsti, suprasti, nori išsikalbėti. Kartais jie nori išsakyti minčių apie nevertingą, skausmingai išgyvenamą save nuvertinančią būseną. Tiesa, po truputį kalbėdamiesi, visada randame kuo užsiimti. Tačiau naujasis atvejis yra visai kitoks...

Lankomosios priežiūros darbuotoja Džiuljeta Puteikienė, su kuria bendradarbiaujame jau penkti metai, pakvietė mane pas „naują“ močiutę. Ir netiesa, kad šiai, daugiafunkcinėje lovoje slaugomai, nevaikštančiai ir mažai begalinčiai pajudėti senutei tereikia vaistų, higienos priemonių ir pavalgyti. Pirmiausiai krito į akis virš lovos kabantis, tarsi ją globojantis baltas, vąšeliu nunertas angelėlis. Susipažinome, pradėjome šnekučiuotis. Ir štai, beveik akla, nedaug begirdinti, išgyvenusi insultą, 94-rių metų moteris, kurią lankiau pirmą kartą, mane nustebino ir jautriai nudžiugino! Džiuljeta buvo minėjusi, kad ši moteris – buvusi mokytoja ir mėgsta poeziją. D4mesinga darbuotoja ir pati jai paskaitydavo, tačiau mane pakvietė prisijungti, kad DSGS paslaugų gavėja gautų daugiau malonių patirčių.

Mudviem trumpai susipažinus, Džiuljeta man  rankas įdavė Salomėjos Nėries 1974 m. išleistą poezijos tomelį. Mėgo senutė šios poetės lyriką. Paklausus kokį eilėraštį norėtų išgirsi, senolė aiškiai pasakė, kad prieškariai yra patys gražiausi. O taip, žinoma... Tada ėmiau skaityti jai eilėraščius apie jaunystę, meilę gyvenimui, tikėjimo ir savęs paieškas, meilės išgyvenimus, vis paklausdama ar senutė dar nepavargo, ar paskaityti ir dar... Taip, noriu, atsakydavo! Ir skaičiau jai poezijos posmus. Skaičiau lėtai, raiškiai, emocingai skaičiau gerą valandą. Ir kaip galėjau pavargti! Juk pati jaunystėje, studijavau teatro meną, mokiausi scenos kalbos ir šioje situacijoje jaučiausi labai reikalinga. Gal nepatikėsite, bet pajutau kokia graži gali būti gili senatvė, jei gyvenimas buvo gražus, jei žmogus mylėjo jį ir žmones, mylėjo savo darbą, obelų ir vyšnių sodą, tebemyli šeimą, artimuosius, jais pasitiki.

Atsisveikinome, kai lankomosios priežiūros darbuotojai Džiuljetai atėjo laikas patiekti mėgstamą senolės raudonųjų burokėlių sriubą (tikrai ne barščius).

Gera jausti kaip gyvenime viskas teisingai dera!

Publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/zyma/salomeja-burneikaite/