Salomėja Burneikaitė
spausdinta "Klaipėdos" dienraščio kultūros priede "Durys" 2010-03-25
Nepaprastas rankų šešėlių teatras „Budrugana-Gagra“ iš Gruzijos, lankęsis Lietuvoje vasario 28 – kovo 8 dienomis, neaplenkė ir Klaipėdos.
Norėjosi paliesti nepaliečiama
Gastrolės tikrai neeilinės. Reklama, regis, buvo minimali, bet klaipėdiečiai, prijaučiantys gruzinams ir neabejingi teatrui, vieni kitiems persiuntinėjo žinutes apie artėjantį unikalaus gruzinų rankų šešėlių teatro „Budrugana-Gagra“ vizitą Klaipėdoje, kovo 5-ąją kvietusį ateiti į Klaipėdos dailės parodų rūmus.
Mums, lietuviams, kasdien kartojantiems žodį „krizė“ ir laukiantiems jos padarinių, buvo proga dalyvauti spektaklyje, kurį kūrė žmonės – menininkai, sudėtingomis šaliai sąlygomis nepamirštantys svajonės, gerbiantys savo profesiją ir mylintys savo tėvynę. Tai buvo galima jausti sėdint tarp žiūrovų ir pasibaigus spektakliui, kai nustoję ploti daugelis publikos susirinko už ekrano. Norėjosi paliesti nepaliečiama, dar pratęsti susitikimą, bent pabandyti savo rankomis išgauti kuriamo silueto šešėlį.
Daugelis gerai atmename Lietuvos laisvės virsmo metus, ateities lūkesčius, kurie padeda geriau įsivaizduoti, ką atnešė 2008 m. rugpjūčio įvykiai Gruzijoje. Šios temos neišvengėme ir po spektaklio šnekučiuodamiesi su „Budrugana-Gagra“ trupės aktoriais.
Palaikant vienas kitą
Susitikime Vilniuje šio teatro vadovas prof. Gela Kandelakis pasakė: „Į Lietuvą atiduoti to, ką turime geriausia – savo talentus, – atvažiavome todėl, kad kultūra – tai galingiausias ginklas, kai siekiame Laisvės ir Taikos. Todėl, kad tikime, jog šalyje, kuri mums taip daug morališkai padėjo, kai buvo labai sunku, galėsime parodyti tai, kas yra geriausia, sukursime dialogą, kuris mums padės palaikyti vienas kitą, kai to jums ar mums labai reikės“.
Kad tai nebuvo fasadiniai-ritualiniai žodžiai, įsitikinome ir susitikimuose pajūryje. Be Vilniaus ir Kauno, „Budrugana-Gagra“ trupė su spektakliais lankėsi Klaipėdoje ir Palangoje. Deja, šio teatro įkūrėjo – legendinio Gruzijos aktoriaus ir režisieriaus prof. G.Kandelakio Klaipėdoje nesulaukėme. Trupę į pajūrį atlydėjo kino menininkas Henrikas Gulbinas. Pristatydamas „Budrugana-Gagra“ pasirodymą Klaipėdoje, jis paaiškino, kad profesorius liko Vilniuje įgarsinti savo paties filmo, kuris netrukus turėtų būti rodomas per Nacionalinę Lietuvos TV.
Kuriamas tarsi iš nieko
Šešėlių teatro spektakliai nėra naujiena nei pasaulyje, nei Europoje. Rytuose šešėlių teatro tradicija siekia šimtmečius. Daugelyje šalių egzistuoja maži šešėlių teatrai, lėlininkai solistai kuria savo programas ir keliauja po pasaulį, visą teatrą sutalpindami keliuose lagaminuose.
„Budrugana-Gagra“ teatras iš Gruzijos ypatingas tuo, kad visi jo šešėlių stebuklai gimsta gyvai naudojant vien tik aktorių rankas ir naudojantis vien tik žmogaus rankų plastinėmis galimybėmis. Toks teatras kuriamas tarsi iš nieko.
Nesunku įsivaizduoti, kad tokiame šešėlių teatre lėlės negalima laikyti daiktu. Tai tik vizualinė plastinė forma ar objektas, sukuriamas ekrane ir egzistuojantis tik spektaklio metu. Kiekvieną kartą visus spektaklio personažus, jo vyksmą tenka kurti iš naujo. „Budrugana-Gagra“ teatro lėlių neįmanoma nei pasiskolinti, nei parduoti, nei nufotografuoti. Nuotraukoje matytume tik žmogaus rankas, o ne meškiuką Nazare, ančiuką, medžius ar kitus pavidalus.
Šis teatras yra unikalus savo nemedžiagiškumu. Jis naudoja vien kūrybines galias, remdamasis didžiule aktorių kantrybe, vaizduote, pačia teatro idėja. O tai visada užburia.
Spektaklyje – kaip kine
Nedidelėje scenoje, kurią, kaip įprasta šešėlių teatre, sudarė baltos drobės ekranas, pastatytas nesunkiai pritaikytoje spektakliui vienoje iš Klaipėdos dailės parodų rūmų salių, pusantros valandos stebėjome mažo meškiuko, vardu Nazare, gyvenimo epizodus nuo pavasario iki žiemos, jungiamus vos juntamos siužetinės linijos. Jo vardą sužinojome tik spektakliui pasibaigus, nes šešėlių vaidinimas vyko vien skambant muzikai.
Išgirdau, kaip maža mergytė, sėdėjusi mamai ant kelių, iš nuostabos ištarė: „Ak, kaip kine!“ Iš grotuvo sklindant pažįstamiems klasikos garsams, džiazo muzikos parafrazėms ir gruzinų daugiabalsei liaudies dainai, aštuoni jauni aktoriai savo rankomis prieš mūsų akis kūrė stebuklą − pasaulį be agresijos, kuriame vyravo darna, šviesa, harmonija ir vyko Gyvenimas. Baltame ekrane prieš mus atgijo viskas – medžiai, žolytės, gyvūnai, jūra…
Neapsigaukite manydami, kad spektaklis buvo labai realistiškas. Toli gražu ne. Šešėlių teatre visada yra budinama vaizduotė, nes ekrane galime matyti tik personažų siluetus. Mažos mergytės pasakymas „Kaip kine!“ man priminė, kad šį teatrą kuria žmonės, daug metų studijuojantys kiną ir randantys galių likti ištikimi savo profesijai.
Aktoriai – pabėgėliai iš Gagros
„Budrugana-Gagra“ teatras Lietuvoje lankėsi pirmą kartą, bet, tikimės, ne paskutinį. Po spektaklio, kol trupės aktorius Vadimas Šubitidzė norintiems pabandyti rodė, kaip sudėti rankas, kad ekrane išvystumėme vieno ar kito gyvūno siluetą, pakalbinau jo kolegą Orestą Todua.
Jis pasakojo, kad visi aštuoni šio teatro aktoriai yra pabėgėliai iš Abchazijos, Gagros miesto. Kai kurie iš jų su šiuo teatru yra dešimt ir daugiau metų. Trupė, vadovaujama prof. G.Kandelakio, kuris buvo ir jų dėstytojas, repetuoja bei kuria teatrą neturėdami nei patalpų, nei etatų, nei lėšų. Jie dirba tiesiog iš maksimalizmo ir tikėjimo, kad sugrįš į Gagrą su visu teatro repertuaru ir toliau vaidins savo žmonėms pačiuose atokiausiuose kaimuose. Jie svajoja apie Gagrą, savo gimtinę ir kraštą, kurio likimui yra neabejingi.
Gyveno palėpėje
Teatro idėja prof. G.Kandelakiui gimė 1985 m. Jis rengėsi kurti lėlių teatrą ir keliauti su spektakliais po Gruziją, jos kaimus. Idėja buvo puiki, bet vyriausybei neskyrus tam pinigų, jis pabandė su studentais kurti tiesiog rankų šešėliais. Paaiškėjo, kad tai gali būti dar įdomiau.
Iš pradžių teatras vadinosi tiesiog „Budrugana“. Jokių patalpų jis niekada neturėjo, teko ieškotis vietos rūsiuose ar palėpėse. O.Todua prasitarė, kad trupė iki šiol nemokamai glaudžiasi gruzinų lėlių teatro palėpėje, taip gyvena ir verčiasi jau 13 metų.
Tik praeitą vasarą visi apsidžiaugė gavę režisieriaus Roberto Sturua kvietimą rodyti spektaklius Šota Rustavelio teatro mažojoje scenoje.
„Taigi salę mes jau gavome, − dalijosi mintimis Orestas. − Bet rugpjūčio įvykiai Gruzijoje sutrukdė mums ten įeiti”.
Perėmė studentai
„Budrugana-Gagra“ pavadinimas primena, kad dabartinė teatro trupė yra antroji. Jų pirmtakai pirmąjį spektaklį 1991 m. suvaidino Paryžiuje, o po to prasidėjo Gruzijos išsivadavimo periodas, Rusijai pradėjus tikrą karą su Gruzija, vadinamą Šiaurės Osetijos ir Abchazijos karu. Trupė nuo to laiko vaidino tik užsienyje – Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Japonijoje. Tai buvo 1993, 1995, 1998 m., kol teatras iširo.
Kaip pasakojo O.Todua, jų trupės nariai, dabartiniai „Budrugana-Gagra“ aktoriai, buvo Gruzijos Šota Rustavelio teatro ir kino instituto prof. G.Kandelakio eksperimentinio kino režisierių kurso studentai. Jiems patiko pirmieji „Budrugana“ teatro spektakliai, bet trupė iširo, o jie – dabartiniai aktoriai – priėmė prof. G.Kandelakio pasiūlymą perimti teatrą.
Dabar teatras vadinasi „Budrugana-Gagra“, simboliškai primindamas, kad visi aštuoni teatro aktoriai yra pabėgėliai iš Abchazijos. Repertuarą šiuo metu sudaro du spektakliai. Dar du repetuojami. Vienas iš jų, suaugusiems, bus skirtas šimtametei džiazo istorijai. Kitas, pavadintas „Kalnu“, – abstrakčiųfigūrų spektaklis. O išraiškos priemonės kaip visada – tik rankos, jų plastika, muzika ir šviesa.
Lietuviai kvietė į namus
„Kai gausime leidimą grįžti į Abchaziją, mes rengiamės grįžti su savo teatru ir įkurti kino studiją”, − oriai dalijosi svajonėmis O.Todua.
Klausydamasi jo ir matydama jo akis neabejojau, kad tai vieną dieną tikrai įvyks. O kol kas Orestas kalbėjo toliau: „Mes visi tikimės, kad taip bus, nes turime daug draugų, kurie mums padeda. Lietuviai pirmieji atsiliepė reaguodami į rugpjūčio įvykius. Kai pas mus važinėjo tankai, buvo įvesta tūkstančiai kareivių ir atrodė, kad nebėra jokios vilties išgyventi prieš tokią jėgą, įjungę televizorių pamatėme mitingus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje...“
Ir nesustodamas tęsė: „Be galo esame dėkingi Lietuvai, nes tokio žiūrovo kaip Lietuvoje mes neįsivaizdavome. Čia patyrėme ypatingą dėmesį ir žmogišką šilumą... Matyt, ta sovietinių laikų priespauda suformavo mumyse artumo jausmą, kuris prasiveržia draugiškumo ženklais. Vilniuje po spektaklio žmonės tiesiog mus kvietė į namus pailsėti, pavakaroti, pasikalbėti. Ir tas jaukus dėmesys, sklindantis iš žiūrovų, keliauja paskui mus nuo Vilniaus, per Klaipėdą iki Palangos. Žmonės kviečiasi savo draugus ir važiuoja į Palangą, kad dar kartą pamatytų mūsų spektaklį. Neįtikėtina. Vilniuje vietoj dviejų kartų mes vaidinome tris spektaklius per vieną dieną”.
Aš taip pat bandžiau pakviesti „Budrugana-Gagra“ svečius su lėlininkais pavakaroti Klaipėdos lėlių teatre, tačiau jie išskubėjo į Palangą, „Ramybės” kultūros centrą, kuris sunkiai sutalpino visus norinčius pamatyti jų spektaklį. Bet svečiai patikino, kad mielai atvyks į Lietuvą dar kartą. Gal vėl pasimatysime ir Klaipėdoje, „Karakumų asilėlio“ festivalyje. Juk kiekviena idėja prasideda nuo svajonės.
