Daugelis iš mūsų žinome, koks stebuklingas laikas yra Adventas. Tuo laiku,
laukdami šv.Kalėdų, bandome rimti, stengiamės baigti pradėtus darbus, grąžinti
skolas, susitaikyti su Dievu... ir paruošti savo širdis stebuklui.
Meno bibliotekoje vykusioje adventinės popietės metu, buvo galima tiesiog
kolekcionuoti PASAKAS... O čia tą vakarą rinkosi suaugusieji, vedini vos vienu
kitu vaikeliu. Ir iš kur toks noras pasibūti toliau nuo reklamų ir skubėjimo?!
Matyt to labai jau ilgisi žmonės… Argi ne PASAKA yra sugrįžimas į kultūros
šaknis, kur „atlekia elnias Devyniaragis“, artėdamas su saule ant ragų? Argi ne
pasakiškai skamba kai tik šiame laike girdime dainuojant gyvai „siuntė mane
leliumoj, o dalyviai patys natūraliai atitaria „leliumoj, sena motinėlė
leliumoj“?... Argi ne panašu kaip
PASAKOJ čia pat yra matyti tikrų riešutų, obuolių ar medaus dubenėlį iš krašto,
kur „pieno upės tekėjo“, kur „aukso obuoliai riedėjo“...
„Tenai kitaip skaras
ryšėjo,
Kitaip mus mokė rašto.
Bet mes visi seniai išėjom
Iš to kitokio krašto. “ (Jonas Strielkūnas
„Tenai“)
O didžiausias džiaugsmas buvo sutikti močiutę, vardu
Eugenija, kuri šį susitikimą padarė dar pasakiškesniu atsinešdama savo
rankdarbių. Jos megztose spalvingose raštuotose pirštinėse ir mažose
kojinaitėse daugybė elnių ir paukštelių pritupdyta, gėlelių prisodinta... Ir pasakojo
ji, kaip megzdama anūkėliui kojinaites ir margindama jas spalvomis, pridėjo ir
linkėjimą – „kad kojelės, kurios nešios jas, būtų stiprios ir greitos!“
Nuo tada žinau – kolekcionuoju PASAKAS! Renku jas, kad
nepasimestų, neištirptų kasdienybėje ir kad galėčiau jomis dalintis, kai
prireiks, kad ne tik kojelės, bet ir širdelės sušilusios, ir akelės nustebusios
šviesiau pasaulį matytų, svajoti imtų!
Salomėjos „Pasakų akademija“ tam ir yra, kad lengviau
būtų kelią rasti „gyvenimo universitetuose“...
Iki susitikimo pasakų pasaulyje.
Su meile, Salomėja.
Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą