Paprastai pasakos baigiasi žodžiais „...o tada, jie ilgai ir laimingai
gyveno“. Kartais dar pratęsiant, kad patikimiau atrodytų, „ir aš ten buvau,
alų-midų geriau, burnoj neturėjau...“
Taigi. O ši pasaka prasideda – „Jie ilgai ir laimingai gyveno!“...
Iš tiesų, senelis ir senelė kažkada, seniai seniai, visai nieko neturėjo. Tik mokyklos baigimo
pažymėjimus. Tada jie buvo labai jauni. Tokie jauni, kad anūkėliams sunku patikėti,
jog galima nuo jaunystės taip pasikeisti. Dabar, kai seneliai ilgai ir
laimingai gyvena, jie jau žino, kad visai nebaisu nieko neturėti, kai gyvenimas
tik prasideda... Ir skubėti nereikia. Juk laimės „už uodegos nepagausi“ ir
dažniausiai ji slepiasi visai šalia...
Mokėsi visą gyvenimą seneliai Dievą mylėti ir gyvendami
vis labiau vienas kitą pamilo. Dabar, kai jie iš tiesų ilgai ir laimingai
gyvena sau lyg niekur nieko – juos mielai aplanko vaikai ir anūkai. Kitur
gyvena mažieji ir rašo seneliams paprastus popierinius laiškus, kurių anie
labai labai laukia. Senelė skaito, o senelis klauso. Senelė duoną kepa, žoleles
renka, džiovina. Senelis vyriškais reikalais užsiima. Vakarais susėda gerti
arbatos, šnekučiuojasi. O paskui, kai bičiulius pasikviečia į svečius paskanauti
kvapnios žolelių arbatos, visi kartu kalbasi apie brangiausias gyvenimo dovanas
– laimę, meilę, bendrystę...
Tikriausiai nujaučiate, kad ne visos dovanos „leidžiasi“
nufotografuojamos. O tai kas svarbiausia juk yra matoma tik širdimi... Tačiau šios
šiltos, su meile rankomis kurtos seneliui ir senelei šlepetės – matoma dovana.
Seneliai džiaugiasi. Jiems šilta, gera kartu sėdėti ir gyventi taip, kad vaikai
iš jų patys mokytųsi kaip reikia ilgai ir laimingai gyventi.
Klausiate kaip mokytis? Raskite laiko pasakoms, kurias seka senelis ir senelė... Patys raskite laiko skaityti paskas. Ten viskas seniai surašyta. Tereikia rasti joms laiko...
Iki susitikimo pasakų pasaulyje!
Su meile,
Salomėja...
Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą