Jie ilgai ir laimingai gyveno

Paprastai pasakos baigiasi žodžiais „...o tada, jie ilgai ir laimingai gyveno“. Dažnai dar pridedant „ir aš ten buvau, alų-midų geriau, burnoj neturėjau...“ Taigi. O ši pasaka prasideda – „Jie ilgai ir laimingai gyveno!“...

Iš tiesų, senelis ir senelė kažkada seniai seniai, visai nieko neturėjo. Tik mokyklos baigimo pažymėjimus. Tada jie buvo jauni jauni. Dabar, kai seneliai ilgai ir laimingai gyvena, jau žino, kad visai nebaisu nieko neturėti, kai gyvenimas tik prasideda... Ir skubėti nereikia. Juk laimė dažniausiai slepiasi visai šalia... 

Mokėsi seneliai Dievą mylėti ir gyvendami vis labiau vienas kitą pamilo. Dabar, kai jie iš tiesų ilgai ir laimingai gyvena sau lyg niekur nieko – juos lanko vaikai ir anūkai. Kitur gyvena mažieji ir rašo seneliams paprastus popierinius laiškus, kurių jie labai labai laukia. Senelė skaito, o senelis klauso. Senelė duoną kepa, žoleles renka, džiovina. Senelis vyriškais reikalais užsiima. Vakarais susėda gerti arbatos, šnekučiuojasi. O paskui, kai bičiulius pasikviečia į svečius ragauti kvapnios žolelių arbatos ir jiems pasakoja apie brangiausias gyvenimo dovanas.

Tikriausiai nujaučiate, kad ne visos dovanos „leidžiasi“ nufotografuojamos. O tai kas svarbiausia yra matoma tik širdimi... Tačiau šios šiltos, su meile rankomis kurtos seneliui ir senelei šlepetės – matoma dovana. Seneliai džiaugiasi. Jiems šilta, gera kartu sėdėti ir gyventi taip, kad vaikai iš jų išmoktų kaip reikia ilgai ir laimingai gyventi.

Klausiate kaip mokytis? Raskite laiko pasakoms, kurias seka senelis ir senelė... Tereikia rasti laiko paklausyti... 

Iki susitikimo pasakų pasaulyje! Su meile, Salomėja...  

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>