STUDENTAMS - APIE SOCIALINIO UŽIMTUMO TERAPIJĄ

Su miela, akimis besišypsančią KU SvMF Socialinio darbo katedros docente dr. Indre Dirgėliene esame pažįstamos daugelį metų. Yra išlikę atmintyje, kad prieš daugelį metų, kai teko vesti miesto dainų šventę Klaipėdos miesto Vasaros koncertų estradoje, pristačiau ir jos vadovaujamą Klaipėdos kolegijos kolektyvą, pavadinimu „Tautosakos mokykla“. Įsirašė atmintyje, nes toks kolektyvo vardas bylojo ne šiaip kažką, o tarsi atspindėjo vadovės įvardintą viziją – padėti jaunimui suprasti ir perimti tautos paveldo tradicines vertybes, dainuojant liaudies dainas, giedant ir kankliuojant draugėje.  

Daugiau kaip dešimtmetį mudvi pasisveikindavome susitikusios KU koridoriuose. Socialinio darbo katedra ėmė ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, be galo svarbius ir reikalingus, atsikūrus  mūsų valstybei. Indrė apsigynė disertaciją, tapo socialinių mokslų daktare, jai suteiktas doc. pedagoginis vardas. Vėliau tapo supervizore, įvairių iniciatyvų socialiniame darbe pradininke, išliko paprasta, lengvai bendraujančia su studentais, įdėmios akies nenuleidžiančia nuo pašnekovo ir dėmesinga bet kokio socialinio statuso žmogui.

Kai prieš penketą metų Klaipėdos socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė pakvietė mane dirbti užimtumo specialiste, Indrė džiugiai padrąsino ištardama, kad galėsime bendradarbiauti. Ji priminė, kad kūrybingi žmonės itin reikalingi socialiniame darbe. Juk kiekvienas yra unikali asmenybė, nori būti išgirstas, suprastas teisingai. Labiausiai žmogus laukia nuoširdaus dėmesio, asmeniško požiūrio, gilaus gebėjimo palaikyti, padrąsinti, atskleisti autentišką kūrybiškumo jėgą. Ypač svarbus yra kiekvienam žmogiškojo orumo pripažinimas. Tai neabejotinai svarbu buvo ir mūsų centro vadovei Dianai, pakvietusiai mane lankyti senyvo amžiaus bei negalios ribojamus centro klientus jų pačių namuose.

Ir štai atėjo diena, kai Indrė pakvietė pasikalbėti su jos studentais. Sutikau nesvarstydama. Jos dėstomas dalykas, kurio metu susėdome už apskrito stalo, vadinasi socialinio užimtumo terapija. Fantastika! Juk tai apima visa, kuo nuolat savarankiškai tyrinėdama ir mokydamasi pati užsiimu, kai lankau  DSGS (Dienos socialinės globos skyriaus) paslaugų gavėjus jų namuose. Žinau, kad ne iš karto kabinetuose leidžiantys laiką įvairių institucijų socialinio darbo specialistai ar valdžios žmonės supranta, ko iš tiesų reikia, ko ilgisi, ko trūksta uždarume įkalintam žmogui. Kūrybiškas žvilgsnis padeda realiai susivokti, atsiliepti ir padėti jam, diena iš dienos laiką leidžiančiam daugiafunkcinėje lovoje, neįgaliojo vežimėlyje ar gebančiam pajudėti tik vaikštynės pagalba, kai visas gyvenimo laikas – namų aplinka, televizorius ir vaizdas pro langą...

Pastebiu, kad šiandien jau daug kas, nors lėtai, bet keičiasi. Socialinio darbuotojo specialybė Lietuvoje – vis dar jauna. Reikalavimai – didžiuliai. Ne kartą teko girdėti aplinkinių repliką, irzliai mestelint „o kur žiūri socialiniai darbuotojai?“ Apskritojo stalo pašnekovams susipažinus, ėmus kalbėtis, pristatymo ir prisistatymo „šiurpuliukai“ išsisklaidė. Supratau, kad kalbuosi su rimtai studijuojančiais, besiruošiančiais tapti bendražygiais, jaunais, bet jau turinčiais patirties žmonėmis. Kai kurie iš jų jau dirba socialinio darbo srityje. Atvykę iš Plungės, Kretingos, Telšių rajonų, net Vilniaus, jie domisi socialinio užimtumo terapinėmis galimybėmis, meno terapija, psichoterapija, gerontologija, neįgaliųjų integracijos bei socializacijos klausimais ir kt. Kokia gi yra kasdienė mano praktika? Studentai žino ir jau patyrė, kad užimtumo specialistas dažniausiai dirba su grupėmis globos namuose, dienos centruose, neįgaliųjų organizacijose. Tačiau Indrė norėjo, kad studentai sužinotų ir pajustų, kokį kelią tenka nueiti kol pavyksta prakalbini asmeniškai vieną žmogų, jo paties namuose. Juk gyvendamas vienas, padedant tik individualios priežiūros darbuotojai, jaučiasi niekam nesvarbus ir nežinia kokios mintys sukasi jo galvoje. Tiesą pasakius tada pirmą kartą ėmiau ieškoti žodžių kaip apsakyti, išreikšti, apibudinti tai ką veikiu kiekvieną kartą.

Papasakojau studentams keletą konkrečių atvejų, su pavyzdžiais. Pabandžiau atskleisti kaip sekėsi kalbėtis su viena senute, kartu vartant jos brangų nuotraukų albumą. Pasitikėdama manimi ji dalinosi jautriais prisiminimais jau ruošdamasi pasitikti Amžinybę. Jaučiau senolę atsisveikinant su viskuo kas jai buvo brangu, atveriant man tolimą prisiminimų kertelę. O kalbėjomės mudvi žemaitiškai...

Trumpai pristačiau geranorišką pusamžį vyrą, tapusį savanoriu, kai atradome jo norą  padėti kitiems. Tai buvo pirmasis mano klientas, nuo jaunystės jis leidžiantis laiką daugiafunkcinėje lovoje ir neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau kompiuteris ir internetas padeda rasti platesnę veiklų įvairovę negu kitiems. Jis, kamuojamas autoimuninės ligos, nuolat mankštinasi. Jo pastangų dėka mudu atradome būdų padėti dar silpnesniems už jį. Pasiūliau pabandyti sukurti kryžiažodžių senukui ištiktam insulto, kuris mėgo juos spręsti, o dabar laikė save „niekam tikusiu“. Jis sutiko. Ir tai dar ne viskas...

Negalėjau nepriminti jauniems žmonėms, kaip yra svarbu įvairios jų pačių kompetencijos, įgytos skirtingais būdais. Socialinio užimtumo tikslais visa tai gali būti naudojama praktiškai. Priminiau, kad pati nuolat mokausi. Pasakojau, kaip internete paskelbiau, jog noriu įsigyti liaudiškas kankles, kad galėtumėm kiek nors pamuzikuoti, su tais, kuriuos lankau. Atsiliepė muzikos instrumentų meistras, kuris susižeidęs ranką nebegali groti, o jas dovanojęs man, paprašė už jį pasimelsti! Nustebo paslaugų gavėjas, kuriam apie tai papasakojau ir ištarė – „Salomėja, gal galėtumėt jas kitą kartą atsinešti. Niekada nesu kanklių matęs...“

Šypsodamasi prisiminiau manęs laukdavusią šimtametę senolę. Prisiartinusi su vežimėliu pati atidarydavo duris ir džiugiai ištardavo „kaip aš jūsų laukiau!“ Močiutė buvo lengvai bendraujantis žmogus, tačiau taip susiklostė kad likusi viena pasaulyje galėjo tik prisiminti palaidojusi tris vaikus, du vyrus, artimuosius nutolusius užsieniuose... Šviesiausias laikas jai – jaunystės prisiminimai, tarnystė Lietuvos karininko šeimoje, Šaulių sąjungoje, globėjai, padėję įgyti siuvėjos amatą, nutolusios giminės ir šeimos šventės, kurioms pati kruopščiai ruošdavosi. Klausydama senolės ir sugalvodavau ką mudviem veikti kartu. Apžiūrinėjant jos nertas servetėles, siuvinėtas pagalvėles, bandėme vėl nerti vąšeliu. Besišnekučiuodamos vasaros karščių metu, mudvi iš popieriaus karpėme vėduokles. O man atsinešus lėlę – mažą meškiuką Rudį, ėmėme abi kalbėtis eiliuotai. Negalėjau nutylėti kaip sutrikau, kai ta pati močiutė, jau man  išeinant, netikėtai ištarė „o gal mudvi, ponia Salomėja, išgerkim arbatos?“, taip išreikšdama vienatvės pojūtį, ilgesį, troškimą bendrauti, pasitikėjimą. Spėkit, ar sutikau?

Paskaitos laikas slinko link pabaigos, bet dar ištraukiau kamuolį spalvotų virvelių. Pasiūliau studentams panaudojant jas savo rankomis pasigaminti skirtuką knygai. Panašų į tuos, kuriuos dovanojome kiekvienam, šiais metais surengtos užimtumo veiklų parodos atidarymo „Kūrybiškumui atvėrus duris“ metu. Svarbu tai, kad šias virveles vien rankų pirštais nunėrė pusamžė moteris, kamuojama išsėtinės sklerozės ir menkai begalinti išlikti savarankiška. Norėjau, kad klausantieji įsitikintų, kaip svarbu yra dirbti komandoje, kai bendradarbiauja užimtumo specialistė ir lankomosios priežiūros darbuotoja. Tik jos palaikoma moteris nėrė kasdien, prinėrė tiek, kad parodoje pristatėme didžiulį, jos derintų spalvų sienos pano, daug mozaikiškai iš virvelių sudėliotų paveikslų, atvirukų, visus apdalinome skirtukais, su spalvotų virvelių „uodegėlėmis“. Tekstus skirtukams – sparnuotas jiems svarbias frazes ar citatą iš Šv. Rašto, parinko patys paslaugų gavėjai, darbuotojai išspausdino ir dalino parodos lankytojams. O vieno skirtuko įrašas bylojo – „Malonu būti reikalingam!“ Tame atsiskleidžia visa socialinio užimtumo terapijos esmė.

Pasigamino studentai ir jų dėstytoja Indrė skirtuką, ranka įrašydami jiems patiems svarbius žodžius. Virvelių dar liko... Bet pajutau supratingą dėkingumą, kai viena studentė paklausė ar negalėčiau jai padovanoti tą virvelių kamuolį, kad parsivežtų į globos namus, kuriuose dirba, su proto negalią turinčias asmenimis. Taigi – žmogaus ryšys su žmogumi turi būti tęsiamas. Turėsiu aš ir vėl ką papasakoti savo žmonėms!

Šis susitikimas primins, kad užimtumo veikla yra daugiau negu žinoti kuo užsiimti. Ne be reikalo dr. Indrės Dirgėlienės dėstomas dalykas, kurio metu pakvietė pasidalinti praktine patirtimi, vadinasi socialinio užimtumo terapija!

Publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2023/02/13/studentams-apie-socialinio-uzimtumo-terapija/

Megzti kojines - terapinė veikla

 

Šį kartą net raginti moterų nereikėjo, o tik informuoti ir sutarti laiką. 

Taigi, vėl rinkosi moterys po darbų į TERAPINIŲ VEIKLŲ grupę. Šį kartą mezgėme kojines. Ir ne šiaip sau, o atsiliepdamos į paraginimą kartu sušildyti Ukrainoje šąlančius žmones.

Moterų vakarojimai draugėje – sena liaudiška, nuo balanos gadynės dar atmenama tradicija. Rinkdavosi tada darbštuolėlių pulkelis kaimo troboje, prie bendro žiburio, kartu plunksnas paplėšydavo, smulkius rankdarbiais užsiimdavo, viena kitą pamokindavo, o kartu ir pasišnekėdavo.  To tai moterims niekada negana, nes susikaupusias emocijas iškalbėti norisi. Kartu išsivaloma nuo dienos rūpesčių, susiderinant darnoje, kad rytojaus darbai lengva ranka pradedami būtų, „širdį atgavus“ ir su gerais linkėjimais.

        XXI a. dabar jau, o mūsų moterys dienos laiką skiria rūpinimųsi kitais. Tos, kurios anksčiau pabandė taip vakaroti ir patiko, atėjo vėl, o tada tos ir kitas paragino. Vos telpame Klaipėdos socialinės paramos centro „studija“ vadinamame kambarėlyje. Darbuojasi kartu Dienos socialinės globos ir Pagalbos namuose darbštuolėlės atviromis širdimis ir dosniomis rankomis besidalindamos sava kojinių mezgimo patirtimi, prisiminimais, bei atsineštais „užkandukais“, saldumynais. Susiglaudusios šalia viena kitos, visos megzdamos kojines pasikalbame ne tik apie Ukrainos bėdą, bet ir savus rūpestėlius. Kartu pajuokaujame, sustiprindamos viena kitą geru žodžiu, trumpa istorija ar pasakojimu. O vėliu, kai moterys nuėjusios pas savo globojamus žmones papasakoja ką veikia vakarais, tai ir iš jų tarpo atsiranda norinčių prisidėti!

Štai pluoštelis teksto trupinėlių, iš dalyvių žodinių refleksijų:

       

· „Štai ir vėl susirinkome į terapines veiklas. Vienoms tai buvo turimų įgūdžių panaudojimas. Kitoms – tikras įššūkis, nes kojines mezgame pirmą kartą. Bet koks geras jausmas užpildo, kai numezgi pirmąją kojinę! Negali patikėti, kad tai padarei!” Rita Z.

·     „Man labai miela prisiminus, kaip mama mokino vaikystėje megzti kojines... O dabar labai smagu, kad visas socialinių „Bitučių“ pogrupis bendrystėje kartu, su DSGS kolegėmis gali pabendrauti...“  Rita

· „Puikus bendravimas su Salomėja! Ir įdomių istorijų pasiklausom megzdamos kojines“  Natalija P.

·     „Jaučiu, kaip atpalaiduoja galvelę kojinių mezgimas, nors mezgu pirmą kartą... Ačiū už bendrystę! Roma

·      „Taip sesutės vakarais mezgė, bendravo, dalinosi patirtimi ir prisiminimais...“ Natalija

·      „Mezgimas – tai puiki terapija atsipalaidavimui. Išsivalo kartu mintys, pasimiršta problemos.“ Jovita S.

·      „Labai gera terapija, atsipalaidavimas, bendravimas!“ Gražina

·  „Ėjau su baime, nes galvojau kaip reikės prisiminti tą kojinių mezgimą... O susitikus su moterimis išdrąsėjau, visai smagiai leidžiame laiką, ateina atsipalaidavimas. O dar Salomėjos paskaityti eilėraščiai ir skaitiniai iš viso „pravėdina“ atsineštas problemas.“ Danutė R.

·      „Geros emocijos...“ Sigita

·      „Labai puiki terapija, atsipalaidavimas, bendravimas, puikios emocijos“ Alma K.

·     „Dėka Salomėjos supratau, kad mezgimas yra kūryba, poilsis ir terapija, pabėgimas nuo kasdienybės ir iš kart galima turėti puikų relaksą“ Diana M.

·     „Labai patinka laisva ir pozityvi atmosfera“  Irina

·     „Šie užsiėmimai suteikia ramybę, puikių bendravimą grupėje!“ Aldona

Ar dera poezija ir raudonųjų burokėlių sriuba?

Natūralu, kad tarp gaunančiųjų užimtumo veiklų paslaugas daug yra itin senyvo amžiaus žmonių, kuriuos pagarbiai vadiname senoliais. Dirbdama užimtumo specialiste apsilankymų metu ieškau individualiai, kas galėtų būti įdomu kiekvienam atskirai, būtent šiandien. Vis dar mokausi dėmesingumo. Mokausi išklausyti, net pajausti ką žmogus nutyli, vengia išsakyti, apie ką nori pasikalbėti, ką anksčiau mėgo, ko ilgisi dabar.

Deja, ne taip retai, senoliai jaučiasi nebereikalingi, nes visa kas buvo gera ir gražu, dabar yra likę praeityje. Mūsų susitikimų pokalbiai priklauso ir nuo oro, ir santykių su artimaisiais, ir kylančių prisiminimų, išgyventų nutolusių patirčių. Bet kai pavyksta prakalbinti, namuose slaugomi senoliai labiausiai nori pasikalbėti ir būti išgirsti, suprasti, nori išsikalbėti. Kartais jie nori išsakyti minčių apie nevertingą, skausmingai išgyvenamą save nuvertinančią būseną. Tiesa, po truputį kalbėdamiesi, visada randame kuo užsiimti. Tačiau naujasis atvejis yra visai kitoks...

Lankomosios priežiūros darbuotoja Džiuljeta Puteikienė, su kuria bendradarbiaujame jau penkti metai, pakvietė mane pas „naują“ močiutę. Ir netiesa, kad šiai, daugiafunkcinėje lovoje slaugomai, nevaikštančiai ir mažai begalinčiai pajudėti senutei tereikia vaistų, higienos priemonių ir pavalgyti. Pirmiausiai krito į akis virš lovos kabantis, tarsi ją globojantis baltas, vąšeliu nunertas angelėlis. Susipažinome, pradėjome šnekučiuotis. Ir štai, beveik akla, nedaug begirdinti, išgyvenusi insultą, 94-rių metų moteris, kurią lankiau pirmą kartą, mane nustebino ir jautriai nudžiugino! Džiuljeta buvo minėjusi, kad ši moteris – buvusi mokytoja ir mėgsta poeziją. D4mesinga darbuotoja ir pati jai paskaitydavo, tačiau mane pakvietė prisijungti, kad DSGS paslaugų gavėja gautų daugiau malonių patirčių.

Mudviem trumpai susipažinus, Džiuljeta man  rankas įdavė Salomėjos Nėries 1974 m. išleistą poezijos tomelį. Mėgo senutė šios poetės lyriką. Paklausus kokį eilėraštį norėtų išgirsi, senolė aiškiai pasakė, kad prieškariai yra patys gražiausi. O taip, žinoma... Tada ėmiau skaityti jai eilėraščius apie jaunystę, meilę gyvenimui, tikėjimo ir savęs paieškas, meilės išgyvenimus, vis paklausdama ar senutė dar nepavargo, ar paskaityti ir dar... Taip, noriu, atsakydavo! Ir skaičiau jai poezijos posmus. Skaičiau lėtai, raiškiai, emocingai skaičiau gerą valandą. Ir kaip galėjau pavargti! Juk pati jaunystėje, studijavau teatro meną, mokiausi scenos kalbos ir šioje situacijoje jaučiausi labai reikalinga. Gal nepatikėsite, bet pajutau kokia graži gali būti gili senatvė, jei gyvenimas buvo gražus, jei žmogus mylėjo jį ir žmones, mylėjo savo darbą, obelų ir vyšnių sodą, tebemyli šeimą, artimuosius, jais pasitiki.

Atsisveikinome, kai lankomosios priežiūros darbuotojai Džiuljetai atėjo laikas patiekti mėgstamą senolės raudonųjų burokėlių sriubą (tikrai ne barščius).

Gera jausti kaip gyvenime viskas teisingai dera!

Publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/zyma/salomeja-burneikaite/

Jeigu nori būt laimingas - tiesiog BŪK!

Visi nori būti laimingi, bet... Šiuo atveju laimingų ir kitaip „laimingų“ sutikau socialinio darbo erdvėje. Joje kasdien darbuodamasi užimtumo specialistės pareigose, stebiu kaip auga ir tyliai pražysta asmenybės! Pražysta kukliais neryškiais žiedeliais, tokiais kad jais ir gėrėtis norisi atsargiai. Lankant mūsų, t.y. Klaipėdos m. socialinės paramos centro (KSPC), klientus, šalia tyliai, tačiau kūrybiškai besidarbuojančių kolegių, širdį užlieja gerumas ir pojūtis, kad laimės nėra ko ieškoti nežinia kur. Tereikia pastebėti žmones ir stabtelėti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Jie šalia. Viena iš jų – Danutė Razutienė. Iš jos tikrai yra ko ir pasimokyti, kad nereikėtų eiti laimės ieškoti nežinia kur.

Šiandien, kai visuomeninėje, darbinėje ir net šeimų erdvėje sunku yra atsiriboti nuo to kas vyksta pasaulyje, prisimenu vieno savo šviesios atminties mokytojo ištartus žodžius –  „Jeigu nori būt laimingas – knisk savo daržą!“ Jis tada gal citavo kokį man nežinomą išminčių. Tačiau šiuo neramiu metu jaučiuosi kviečiama stabtelėti ir prisiminti, kad tas „daržas“ yra ne tik žemės ūkio veikla, o kažkas daugiau. Tai erdvė, kurioje susitinka „mažutėliai‘, padėdami vienas kitam pakelti kartais, kitų akimis žiūrint, visai nelengvą gyvenimą. Taigi dairausi aplink tų „mažutėlių“, kurie ir šiuo neramiu metu dirba, gyvendami kukliai, tyliai atlikdami savo pareigas ir su meile tarnaudami kitiems.

Brangūs tie kasdienybės veidai. Klaipėdos miesto Socialinės paramos centre tokių – ne vienas, tiksliau ne viena, nes individualios priežiūros darbuotojomis dirba moterys, kasdien padedančios buityje ir kasdienėje veikloje mūsų paslaugų gavėjams – senyviems ir žmonėms su sunkia negalia, kurių visuomenė beveik nemato, nepastebi, nepasiilgsta. O gal čia tinka prisiminti, kad visi esame „mažutėliai“, kol nesusireikšminame skaičiuodami savo gerų darbų? Visų „mažutėlių“ dėmesio laukas – šalia esantis kitas, su panašiais žmogiškais poreikiais, kuris be pagalbos neišgyventų nė dienos. Gyvybiškai svarbūs yra mums visiems socialiniai ryšiai, žmogaus orumas, santykiai. Be to nė vienas negalime jaustis saugiai. Taigi, „mažutėliai“ esame visi. Ir paprasta yra, kai prisimenu Žodį, kuris kviečia pasilenkti prie kenčiančio, būti kartu ar šalia: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte." Mt 25, 31-46  

Prieš keletą metų dalyvavau Socialinės paramos centro renginyje, kuriame, minėdami socialinio darbuotojo dieną, kolegos iš savo tarpo balsuodami rinko geriausią darbuotoją. Viena iš jų tapo socialinio darbuotojo padėjėja Danutė Razutienė. Tada jos nepažinojau, o dabar, kai jau penkti metai susitinkame pas tuos pačius mūsų globojamus žmones, supratau kodėl. Danutė dirba individualios lankomosios priežiūros darbuotoja. Dėmesinga, su akyse blyksinčia, iš giliai nušvintančia atsargia šypsena. Ji rami ir visada gerai nusiteikusi. Apie rūpestingumą nėra ko nė sakyti. Tačiau nuostabu, kaip jos dėmesys vienu metu sugeba aprėpti keletą objektų. Tvarkydamasi kitame kambaryje, ji sugeba neprašyta surasti vilnonius siūlus, kurių tuo pačiu metu pažadu atneši klientei, ateidama kitą kartą. Tik paklausia –  „o gal šitie tiks?“ Danutės paduotas kamuoliukas nustebina ne tik mane, bet pradžiugina ir klientę Astą (vardas pakeistas).  Su negalia susitaikiusiai moteriai daug kas atrodo neįmanoma. Bandome nerti vąšeliu, nes Asta kol buvo sveika, jaunystėje mėgdavo nerti. Tik deja, rankos jau neklauso. Parodau jai kaip paprastai virvelę galima nerti be vąšelio ir padedu jai, pati rankomis palaikydama siūlą. Danutė tvarkydamasi stebi ir padrąsina Astą, sakydama, kad taip visai lengva ir dar įdomiau. Pamažu mezgasi mūsų bendradarbiavimo santykiai, kurie Astai neįmanomus dalykus padeda paversti realiais. Palaikydamos viena kitos kūrybiškumą padedame ir Astai patikėti, kad kūrybiniai darbeliai įtraukia, padeda, nors po mažą žingsnelį keliauti link rezultato, o tada patikėti, kad gyvenimas ir žmogui su negalia gali teikti daugiau džiaugsmo. Ketvirti metai besidarbuodamos kartu jau ne vieną pergalę esame pasiekusios. Štai kad ir šiemet. Astos kūrybiniai darbai padedant Danutei, buvo eksponuoti Dienos socialinės globos skyriaus (DSGS) surengtoje užimtumo veiklų parodoje „Kūrybiškumui atvėrus duris“.

Ne be Danutės pagalbos ant stalelio puikuojasi ant popieriaus lapo įsitaisęs, Astos nerta virvele išvedžiotas, vilnonis katinas. Danutė ant komodos Astos kambaryje rado vietos kartono gabalėliuose suklijuotiems klientės koliažams. Jiems, skirtingais metų laikais, abi rinkome gamtinę medžiagą, nes Asta pati padaryti to negali. Viską sunku išpasakoti. Bet tai, kaip su moterimi bendrauja Danutė Razutienė, yra tylus pavyzdys ir paskatinimas man, gal ir kitiems socialinio darbo „mažutėliams“, niekada nenuleisti rankų. Reikia žmogui ne tik duonos ir kasdienio buitiško aptarnavimo. Žmogus nebūtų žmogumi, jei nesvajotų, jei nepagalvotų apie Aukščiausiojo valią, kuris mus visas ir suvedė...

Prieš pora metų daugelį visiškai įkalino namuose ir apribojo socialines paslaugas gaunančius paslaugų gavėjus pandemija. Užimtumo veiklos buvo įvardintos kaip nebūtinos paslaugos. Liko atskirtyje ir savo namuose be pagalbos negalinti judėti Asta. Iš jos, kaip ir daugelio mūsų klientų, buvo atimtas taip reikalingas žmogiškas bendravimas, sutrikdyti socialiniai ryšiai. Užimtumo veiklos galėjo vykti tik nuotoliniu būdu. Kaip ir daugelis mūsų klientų Asta nesinaudoja nei išmaniuoju telefonu, nei internetu. Pasitarusios su Danute radome išeitį kaip galėčiau palaikyti ryšį su Asta. Danutė pasiūlė naudotis asmeniniu interneto ryšiu jos telefone, nes klientė pageidavo girdėti Dievo žodį. Sekdama krikščioniškąjį kalendorių ėmiau per nuotolį skaityti Astai, jos pageidaujamus tekstus iš Biblijos, vėliau ir kitus straipsnius.

Per nuotolį Danutė, kartu su Asta dalyvavo tekstilės terapinėse veiklose, kartu kurdamos išdaigiškas veido kaukes. Vėliau moteris prisijungė prie grupės, dalyvavusios tarptautiniame projekte „Giedokim kaip gieda karaliai“. Jo dalyviai turėjo iš geltonų siūlų nusimegzti ar nusinerti karūnas, kad Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ją, karūnuoti galėtų giedoti tautišką giesmę. Kai susitikome po karantino, paklausiau kaip Danutei sekėsi megzti karūnas sau ir Astai? Ji juk vienintelė ėmėsi numegzti ne tik sau, bet ir klientei...

Danutė prasitaria –  „Tiesiog ėmiausi ir tiek. Laiko turėjau. Nesu mezgėja, tai buvo ir sunku. Nenorėjau pasirodyti kad nieko nemoku tai pabandžiau, kaip ir visos, padaryti ką galiu. Sėdėjau internete, dvi dienas ieškojau, suradau raštų, schemų ir pabandžiau. Nežinojau net nuo ko pradėti. Mezgiau, ardžiau ir vėl mezgiau, bet paskui pavyko. Gal ne taip gražiai, kaip norėtųsi, bet numezgiau.“ Pasitikslinau ar teisingai supratau, kad ta proga ji megzti išmoko? Moteris patvirtino – „Neturėjau net virbalų. Nieko. Ir ne iš pirmo karto pavyko. Per kietai mezgėsi, ardžiau, akis suspaudžiau, ardžiau, permezgiau. Kartais ir iki nakties pasėdėdavau.“ 

Kokia paprasta ir aiški motyvacija! Ėmė ir numezgė moteris dvi geltonas, vilnines „karališkas“ karūnas – sau ir klientei. 

Štai kokie gali būti kasdienybėje „mažutėliai“ ir, rodos, visai nesivargindami tarnauti kitam, nesureikšmindami darbo, pareigos, o pakylėdami paprastą kasdienišką būtį iki tarnystės. Taigi, visai nesvarbu koks tavo darbas. Svarbus yra žmogaus santykis į kitą, į „mažutėlį“, kurį savo buvimu šalia gali ne tik pradžiuginti, bet ir pakylėti!

Ne be reikalo liaudyje yra sakoma – „Jeigu nori būt laimingas, neieškok laimės – BŪK!”

Tekstas publikuotas portale https://www.atviraklaipeda.lt/2022/12/01/jeigu-nori-but-laimingas-tiesiog-buk/

TERAPINIS VAKAROJIMAS KARTU

Moterys, socialinio darbo erdvėje baigusios dienos darbus kaip tarnystę artimui, susiburdavo pavakaroti, kad ir nuotoliniu būdu. Tokie susibūrimai svarbūs, kaip jėgas atstatanti veikla. Vis radosi ir radosi grupelė vakarojimams kartu, kaip mokė dar mano mama, su rankdarbiu rankose leisdama daugelį gyvenimo valandų ir vis kviesdavusi pabūti kartu. Dabar – tai laikas skiriamas terapinėms veikoms tekstilės technikomis. 

Šį kartą pasitelkusios drobę ir lino siūlus ėmėmės rankdarbių, socialinė darbuotoja Rita Smilgevičienė subūrė savo pogrupio moteris. Vienbalsiai nusprendėme, kad geriau būtų vakaroti gyvai, tačiau išnaudojome ir galimybę bendrauti per nuotolį. Kiekviena savo namuose, su arbatos puodeliu patogioje sofoje svarstėme kokį bendrą darbą kartu nuveiksime. Apsisprendėme kurti lino drobės servetėles, vąšeliu lininiais siūlais apnerdamos jų kraštus. Jei paklausite, susitikusios moterys jums papasakos kas lino drobę dovanojo, iš kur lininiai siūlai „atsirado“, kokią arbatą pasirinko, kam tos servetėlės atiteks ir kodėl. Man tik norisi prisipažinti, kad pačiai širdis sąla, skaitant grupelės narių atsiliepimus apie tai, kaip jautėsi, ką atrado, išmoko, sužinojo. 

Moterys ne tik nėrė, bet ir konsultavo viena kitą, drąsino, džiaugėsi viena kitos darbu. O kalboms pritilus beneriant, pasiūliau paklausyti mano skaitomų pariktų prozos tekstų. Taigi, išnaudojome ir biblioterpijos galimybes, jungiant rankdarbio kūrimą su skaitymu balsu, poetiniais apmąstymais, prisiminimais, pasipasakojimais, atsiliepimais. Tikiu, kad ir jūs pasidžiaugsite mūsų veikla, nes svarbi yra bendrystė, jaučiama ir dalyvių atsiliepimuose:

„Kai nusprendžiau dalyvauti meno terapijos veikloje, neįsivaizdavau kaip tai atrodys. Dabar galiu pasakyti, kad tai nuostabi nauja patirtis, kurios metu ne tik užsiimi nėrimu, bet ir išgirsti profesionaliai skaitomą pasakojimą, kuris nukelia tave mintimis ten, apie ką gali pagalvoti, susimąstyti. Ačiū, Salomėja, už mokėjimą vesti tuo keliuku!”

„Ši terapinė veikla padėjo man prisiminti savo babytę, jos sudėtingą likimą, nes buvo ištremta... O atmintin grįžo todėl, kad panaudojau jos „palikimą“ – didelį kamuolį lino siūlų, kuriais pasidalinau su kolegėmis. Jie buvo skirti suausti į lovatieses, staltieses ir kt.“

 „Ačiū! Buvo šilta ir jauku, sklido moteriška jaunaties energija. Ačiū už skaitymus ir pasikalbėjimus. Buvo smagu laikas su kolegėmis!“

„Nėrimas man – relaksacija. Mintys nubėga toli toli, nieko nebegalvoji. Mėgstu nerti. Dar mokykloje buvau apsinėrusi mokyklinės prijuostės sparnus. Besilaukdama dukrų vis ką nors nerdavau...“

„Dar kartą ačiū už nuostabiai praleistą laiką ir šiltą angelišką balsą. Buvo nuostabūs vakarai, sugrįžimas į praeitį, tiesiog jaučiau, kad a.a. mamytė mezgė šalia manęs. Puiki meditacija, apkabinu maldoje!”

Atgaiva ir man yra skaityti tokius atsiliepimus, o kartu ir vakaroti moterų ratelyje...

Brangią  dovaną vis dar „išpakuoju“ ir džiaugiuosi po daugelio metų, kai mama jau iš aukštybių begali žvelgti į mus neriančias kartu. Jai nėrimas ir rankdarbiai buvo tyli tarnystė, nes mėgdavo ne tik nerti, bet ir dovanoti kitiems. Išvydusi kiek ji paliko mums savo kruopščiai kurtų ir skoningų nėrinių, viena mano draugė žemaitė nustebusi pratarė – „Va je tau, čia juk tavo mamos rožančiai!

fotografavo Rita Smilgevičienė

2021-10-25

Išipildžiusios pasakos

   Daugeliui teko girdėti, o gal ir patys patyrėte, kad pasakos kartasi pildosi? Tiksliau taip ir atsirado ši nedidelė pasakų knygelė, nes pasakos pačios prašėsi užrašomos. Ją sumanė Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotojai, o surinktas pasakėles į knygą sudėliojo nuoširdi šios idėjos sumanytoja Vilma Ratkevičienė. „Pasakėlės apie didžiausią laimę - vaiko džiaugsmą” liudija išsipildžiusią vaikų svajonę turėti tikrus namus, mamą ir tėtį, būti mylimu ir mylėti iš visos mažos širdelės.

Pasakose, kurias kūrė globėjai ir įtėviai, atrasite sau artimų ir giliai širdyje pažįstamų situacijų. Jose atsiskleidžią ką jaučia vaikai, išgyvendami atskirtį, vienišumą, netekę galimybės patirti tai, į ką teisę turi kiekvienas vaikas - augti mylinčioje šeimoje. Socialiniai darbuotojai, tapdami tokių vaikų istorijų liudytojais, kartu liūdėjo, verkė ir juokėsi, suvokdami kaip sunku priimti šviesų pasaulį į skaudančią širdelę. Skaitydami šias kupinas meilės ir žmogiško gerumo pasakas rasite ir savo aplinkoje panašių “voveriukų”, “kiškučių”, “žvirbliukų”, tebegyvenančių šviesia viltimi. O juk visos šios pasakos gimė iš tikrų ir skaudžių gyvenimo istorijų.

Šios paskos – terapinės. Jomis prisiliečiama ir prie įtėvių istorijų. Visus herojus jungia kelionė į svajonę, kuri juos suveda. Pasakiškai perteikia tikras istorijas fėjos, princesės, nykštukai, angelėliai, spindulėliai, stebuklingos sėklos, karaliai ir karalienės, bylojančios apie tai, kad pasaulyje yra ką mylėti, jei tavo širdis ne iš akmens.

Knyga iliustruota vaikų piešiniais, kurie padės suprasti ką išgyvena atskirties vaikai ir globėjai, kol pildosi jų svajonė!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>