Daulėlio lėlio...

Daulėlio lėlio, avele baltoji...

Daulėlio lėlio, dausų spalvos...

Daulėlio lėlio, vėjo kanklelėm...

Daulėlio lėlio, virš mano galvos...

Daulėlio lėlio, bālta-nešālta...

Daulėlio lėlio, vilnoniam glėby.

Daulėlio lėlio, sūpuoki tyliai...

Šnabždėsiu, myliu, Tave, amžinai...

Kokia graži esi,
smilgele, ant Viešpaties tako!
Kokia liauna
ir kokia - mano…
Visą gyvenimą, tarsi skruzdélė
lipu į tave
apie save vis galvodama…
Nieko ir neturiu daugiau,
po šia saulele,
Lietuvėle tu mūsų.
širdy supuojama...                    

 

2017-07-06

Ar dera poezija ir raudonųjų burokėlių sriuba?

Natūralu, kad tarp gaunančiųjų užimtumo veiklų paslaugas daug yra itin senyvo amžiaus žmonių, kuriuos pagarbiai vadiname senoliais. Dirbdama užimtumo specialiste apsilankymų metu ieškau individualiai, kas galėtų būti įdomu kiekvienam atskirai, būtent šiandien. Vis dar mokausi dėmesingumo. Mokausi išklausyti, net pajausti ką žmogus nutyli, vengia išsakyti, apie ką nori pasikalbėti, ką anksčiau mėgo, ko ilgisi dabar.

Deja, ne taip retai, senoliai jaučiasi nebereikalingi, nes visa kas buvo gera ir gražu, dabar yra likę praeityje. Mūsų susitikimų pokalbiai priklauso ir nuo oro, ir santykių su artimaisiais, ir kylančių prisiminimų, išgyventų nutolusių patirčių. Bet kai pavyksta prakalbinti, namuose slaugomi senoliai labiausiai nori pasikalbėti ir būti išgirsti, suprasti, nori išsikalbėti. Kartais jie nori išsakyti minčių apie nevertingą, skausmingai išgyvenamą save nuvertinančią būseną. Tiesa, po truputį kalbėdamiesi, visada randame kuo užsiimti. Tačiau naujasis atvejis yra visai kitoks...

Lankomosios priežiūros darbuotoja Džiuljeta Puteikienė, su kuria bendradarbiaujame jau penkti metai, pakvietė mane pas „naują“ močiutę. Ir netiesa, kad šiai, daugiafunkcinėje lovoje slaugomai, nevaikštančiai ir mažai begalinčiai pajudėti senutei tereikia vaistų, higienos priemonių ir pavalgyti. Pirmiausiai krito į akis virš lovos kabantis, tarsi ją globojantis baltas, vąšeliu nunertas angelėlis. Susipažinome, pradėjome šnekučiuotis. Ir štai, beveik akla, nedaug begirdinti, išgyvenusi insultą, 94-rių metų moteris, kurią lankiau pirmą kartą, mane nustebino ir jautriai nudžiugino! Džiuljeta buvo minėjusi, kad ši moteris – buvusi mokytoja ir mėgsta poeziją. D4mesinga darbuotoja ir pati jai paskaitydavo, tačiau mane pakvietė prisijungti, kad DSGS paslaugų gavėja gautų daugiau malonių patirčių.

Mudviem trumpai susipažinus, Džiuljeta man  rankas įdavė Salomėjos Nėries 1974 m. išleistą poezijos tomelį. Mėgo senutė šios poetės lyriką. Paklausus kokį eilėraštį norėtų išgirsi, senolė aiškiai pasakė, kad prieškariai yra patys gražiausi. O taip, žinoma... Tada ėmiau skaityti jai eilėraščius apie jaunystę, meilę gyvenimui, tikėjimo ir savęs paieškas, meilės išgyvenimus, vis paklausdama ar senutė dar nepavargo, ar paskaityti ir dar... Taip, noriu, atsakydavo! Ir skaičiau jai poezijos posmus. Skaičiau lėtai, raiškiai, emocingai skaičiau gerą valandą. Ir kaip galėjau pavargti! Juk pati jaunystėje, studijavau teatro meną, mokiausi scenos kalbos ir šioje situacijoje jaučiausi labai reikalinga. Gal nepatikėsite, bet pajutau kokia graži gali būti gili senatvė, jei gyvenimas buvo gražus, jei žmogus mylėjo jį ir žmones, mylėjo savo darbą, obelų ir vyšnių sodą, tebemyli šeimą, artimuosius, jais pasitiki.

Atsisveikinome, kai lankomosios priežiūros darbuotojai Džiuljetai atėjo laikas patiekti mėgstamą senolės raudonųjų burokėlių sriubą (tikrai ne barščius).

Gera jausti kaip gyvenime viskas teisingai dera!

Publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/zyma/salomeja-burneikaite/

TERAPINIS VAKAROJIMAS KARTU

Moterys, socialinio darbo erdvėje baigusios dienos darbus kaip tarnystę artimui, susiburdavo pavakaroti, kad ir nuotoliniu būdu. Tokie susibūrimai svarbūs, kaip jėgas atstatanti veikla. Vis radosi ir radosi grupelė vakarojimams kartu, kaip mokė dar mano mama, su rankdarbiu rankose leisdama daugelį gyvenimo valandų ir vis kviesdavusi pabūti kartu. Dabar – tai laikas skiriamas terapinėms veikoms tekstilės technikomis. 

Šį kartą pasitelkusios drobę ir lino siūlus ėmėmės rankdarbių, socialinė darbuotoja Rita Smilgevičienė subūrė savo pogrupio moteris. Vienbalsiai nusprendėme, kad geriau būtų vakaroti gyvai, tačiau išnaudojome ir galimybę bendrauti per nuotolį. Kiekviena savo namuose, su arbatos puodeliu patogioje sofoje svarstėme kokį bendrą darbą kartu nuveiksime. Apsisprendėme kurti lino drobės servetėles, vąšeliu lininiais siūlais apnerdamos jų kraštus. Jei paklausite, susitikusios moterys jums papasakos kas lino drobę dovanojo, iš kur lininiai siūlai „atsirado“, kokią arbatą pasirinko, kam tos servetėlės atiteks ir kodėl. Man tik norisi prisipažinti, kad pačiai širdis sąla, skaitant grupelės narių atsiliepimus apie tai, kaip jautėsi, ką atrado, išmoko, sužinojo. 

Moterys ne tik nėrė, bet ir konsultavo viena kitą, drąsino, džiaugėsi viena kitos darbu. O kalboms pritilus beneriant, pasiūliau paklausyti mano skaitomų pariktų prozos tekstų. Taigi, išnaudojome ir biblioterpijos galimybes, jungiant rankdarbio kūrimą su skaitymu balsu, poetiniais apmąstymais, prisiminimais, pasipasakojimais, atsiliepimais. Tikiu, kad ir jūs pasidžiaugsite mūsų veikla, nes svarbi yra bendrystė, jaučiama ir dalyvių atsiliepimuose:

„Kai nusprendžiau dalyvauti meno terapijos veikloje, neįsivaizdavau kaip tai atrodys. Dabar galiu pasakyti, kad tai nuostabi nauja patirtis, kurios metu ne tik užsiimi nėrimu, bet ir išgirsti profesionaliai skaitomą pasakojimą, kuris nukelia tave mintimis ten, apie ką gali pagalvoti, susimąstyti. Ačiū, Salomėja, už mokėjimą vesti tuo keliuku!”

„Ši terapinė veikla padėjo man prisiminti savo babytę, jos sudėtingą likimą, nes buvo ištremta... O atmintin grįžo todėl, kad panaudojau jos „palikimą“ – didelį kamuolį lino siūlų, kuriais pasidalinau su kolegėmis. Jie buvo skirti suausti į lovatieses, staltieses ir kt.“

 „Ačiū! Buvo šilta ir jauku, sklido moteriška jaunaties energija. Ačiū už skaitymus ir pasikalbėjimus. Buvo smagu laikas su kolegėmis!“

„Nėrimas man – relaksacija. Mintys nubėga toli toli, nieko nebegalvoji. Mėgstu nerti. Dar mokykloje buvau apsinėrusi mokyklinės prijuostės sparnus. Besilaukdama dukrų vis ką nors nerdavau...“

„Dar kartą ačiū už nuostabiai praleistą laiką ir šiltą angelišką balsą. Buvo nuostabūs vakarai, sugrįžimas į praeitį, tiesiog jaučiau, kad a.a. mamytė mezgė šalia manęs. Puiki meditacija, apkabinu maldoje!”

Atgaiva ir man yra skaityti tokius atsiliepimus, o kartu ir vakaroti moterų ratelyje...

Brangią  dovaną vis dar „išpakuoju“ ir džiaugiuosi po daugelio metų, kai mama jau iš aukštybių begali žvelgti į mus neriančias kartu. Jai nėrimas ir rankdarbiai buvo tyli tarnystė, nes mėgdavo ne tik nerti, bet ir dovanoti kitiems. Išvydusi kiek ji paliko mums savo kruopščiai kurtų ir skoningų nėrinių, viena mano draugė žemaitė nustebusi pratarė – „Va je tau, čia juk tavo mamos rožančiai!

fotografavo Rita Smilgevičienė

2021-10-25

Išipildžiusios pasakos

   Daugeliui teko girdėti, o gal ir patys patyrėte, kad pasakos kartasi pildosi? Tiksliau taip ir atsirado ši nedidelė pasakų knygelė, nes pasakos pačios prašėsi užrašomos. Ją sumanė Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotojai, o surinktas pasakėles į knygą sudėliojo nuoširdi šios idėjos sumanytoja Vilma Ratkevičienė. „Pasakėlės apie didžiausią laimę - vaiko džiaugsmą” liudija išsipildžiusią vaikų svajonę turėti tikrus namus, mamą ir tėtį, būti mylimu ir mylėti iš visos mažos širdelės.

Pasakose, kurias kūrė globėjai ir įtėviai, atrasite sau artimų ir giliai širdyje pažįstamų situacijų. Jose atsiskleidžią ką jaučia vaikai, išgyvendami atskirtį, vienišumą, netekę galimybės patirti tai, į ką teisę turi kiekvienas vaikas - augti mylinčioje šeimoje. Socialiniai darbuotojai, tapdami tokių vaikų istorijų liudytojais, kartu liūdėjo, verkė ir juokėsi, suvokdami kaip sunku priimti šviesų pasaulį į skaudančią širdelę. Skaitydami šias kupinas meilės ir žmogiško gerumo pasakas rasite ir savo aplinkoje panašių “voveriukų”, “kiškučių”, “žvirbliukų”, tebegyvenančių šviesia viltimi. O juk visos šios pasakos gimė iš tikrų ir skaudžių gyvenimo istorijų.

Šios paskos – terapinės. Jomis prisiliečiama ir prie įtėvių istorijų. Visus herojus jungia kelionė į svajonę, kuri juos suveda. Pasakiškai perteikia tikras istorijas fėjos, princesės, nykštukai, angelėliai, spindulėliai, stebuklingos sėklos, karaliai ir karalienės, bylojančios apie tai, kad pasaulyje yra ką mylėti, jei tavo širdis ne iš akmens.

Knyga iliustruota vaikų piešiniais, kurie padės suprasti ką išgyvena atskirties vaikai ir globėjai, kol pildosi jų svajonė!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

PASAKA, AUGINANTI MEILEI...

Ši knyga - nepaprasta. Tik tas nepaprastumas turi tau „atsiverti“...  Gavęs ją dovanų  ir perskaitęs tikrai pasijusi mylimas, svarbus, vienintelis ir/ar ... augintas Meilei! Paniręs į Kate DiCamillo PASAKĄ „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ pajusi ir suprasi, kad šios knygos negali dovanoti bet kas, o tik žmogus, kuriam tu rūpi... Ir visai nebūtinai šiandien esi paaugęs vaikas, ar jauna mamytė, kad sužinotum, jog tavo vaikystės patirtys liko su tavimi amžinai, augino tave žmogumi, skatino ir padėjo veikti, keistis tampant asmenybe, kuria  esi dabar...

Visi norime būti mylimi ir mylėti, bet... Kai šiandien visi ieškome ir linkime vieni kitiems ramybės, istorija apie porcelianinę lėlę-triušį, jaukiai iliustruota į senovinius panašiais paveikslėliais, primins kaip yra mokomasi mylėti... O argi nėra svarbu tai prisiminti nuolat?

Turiu šią knygą. Ją perskaičiau ir pamėgau. Dalinuosi ja su draugiais ir bičiuliais, kurie nori ją perskaityti... Dar daugiau – labai džiaugiuosi, kai grąžindami ją žmonės dėkoja ir šypsodamiesi sako, kad nieko gražesnio per pastarąjį dešimtmetį jiems neteko patirti... Galite atsiliepti, jei ir jūs norėsite sužinoti kuo gaivina ir guodžia širdį istorija, iš kurios „kyšo seno vaikystės triušelio ausys“.

 

Skaitykime pasakas kartu, su Salomėjos “Pasakų akademija”!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką  skaitykite čia>

KAIP GIMSTA RAŠTUOTA PASAKA

 

Gyveno kartą vienas mažas berniukas. Laimingai gyveno. Turėjo mylinčius mamą, tėtį, senelį, močiutę, bočiuką, mamulę, daug žaislų, Kalėdų eglutę ir dar daug viso kito. Jis lankė vaikų darželį, bet labai nenorėdavo tenai miegoti... Ir vieną dieną, kai staiga visai netikėtai ir baltai baltai pasnigo, darželyje jis užmigo.

O po dienos miego jis pabudo su šiltomis ir beveik stebuklingomis avelės vilnos raštuotomis kojinaitėmis. Gera su tokiomis iš miego pabusti! Nustebo mažylis, kad devyniaragiais elniais išmargintos kojinės gali būti tokios nepaprastos... Jos ne tik gražios, bet ir labai keistos, nes atsirado kartu su PASAKA... Ta pasaka - apie močiutę, kuri mezga vaikams raštuotas pasakas! Todėl dabar ir pildosi nepaliaujamai jos raštuoti linkėjimai vaikeliui - „kad kojelės, kurios jas nešios būtų greitos ir stiprios“! Gal atspėsit kas tą šiltą, devyniaragiais raštuotą pasaką mažyliui pasekė?

Megzkime istorijas kartu su Salomėjos “Pasakų akademija”!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>  

PASAKOS "GYVENA" VISUR

Gal ir sunku patikėti, tačiau pasaką galimą patirti ir bibliotekoje. Tiesa, tai buvo ne šiemet, tačiau tokia yra Klaipėdoje...

Daugelis iš mūsų žinome, koks stebuklingas laikas yra Adventas. Tuo laiku, laukdami šv.Kalėdų, bandome rimti, stengiamės baigti pradėtus darbus, grąžinti skolas, susitaikyti su Dievu... ir paruošti savo širdis stebuklui.

Meno bibliotekoje vykusioje adventinės popietės metu, buvo galima tiesiog kolekcionuoti PASAKAS... O čia tą vakarą rinkosi suaugusieji, vedini vos vienu kitu vaikeliu. Ir iš kur toks noras pasibūti toliau nuo reklamų ir skubėjimo?!

Matyt to labai jau ilgisi žmonės… Argi ne PASAKA yra sugrįžimas į kultūros šaknis, kur „atlekia elnias Devyniaragis“, artėdamas su saule ant ragų? Argi ne pasakiškai skamba kai tik šiame laike girdime dainuojant gyvai „siuntė mane leliumoj, o dalyviai patys natūraliai atitaria „leliumoj, sena motinėlė leliumoj“?...  Argi ne panašu kaip PASAKOJ čia pat yra matyti tikrų riešutų, obuolių ar medaus dubenėlį iš krašto, kur „pieno upės tekėjo“, kur „aukso obuoliai riedėjo“...

„Tenai kitaip skaras ryšėjo,
Kitaip mus mokė rašto.
Bet mes visi seniai išėjom
Iš to kitokio krašto. “ (Jonas Strielkūnas „Tenai“)

O didžiausias džiaugsmas buvo sutikti močiutę, vardu Eugenija, kuri šį susitikimą padarė dar pasakiškesniu atsinešdama savo rankdarbių. Jos megztose spalvingose raštuotose pirštinėse ir mažose kojinaitėse daugybė elnių ir paukštelių pritupdyta, gėlelių prisodinta... Ir pasakojo ji, kaip megzdama anūkėliui kojinaites ir margindama jas spalvomis, pridėjo ir linkėjimą – „kad kojelės, kurios nešios jas, būtų stiprios ir greitos!“

Nuo tada žinau – kolekcionuoju PASAKAS! Renku jas, kad nepasimestų, neištirptų kasdienybėje ir kad galėčiau jomis dalintis, kai prireiks, kad ne tik kojelės, bet ir širdelės sušilusios, ir akelės nustebusios šviesiau pasaulį matytų, svajoti imtų!

Salomėjos „Pasakų akademija“ tam ir yra, kad lengviau būtų kelią rasti „gyvenimo universitetuose“...

Iki susitikimo pasakų pasaulyje.

Su meile, Salomėja.

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>