Jeigu nori būt laimingas - tiesiog BŪK!

Visi nori būti laimingi, bet... Šiuo atveju laimingų ir kitaip „laimingų“ sutikau socialinio darbo erdvėje. Joje kasdien darbuodamasi užimtumo specialistės pareigose, stebiu kaip auga ir tyliai pražysta asmenybės! Pražysta kukliais neryškiais žiedeliais, tokiais kad jais ir gėrėtis norisi atsargiai. Lankant mūsų, t.y. Klaipėdos m. socialinės paramos centro (KSPC), klientus, šalia tyliai, tačiau kūrybiškai besidarbuojančių kolegių, širdį užlieja gerumas ir pojūtis, kad laimės nėra ko ieškoti nežinia kur. Tereikia pastebėti žmones ir stabtelėti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Jie šalia. Viena iš jų – Danutė Razutienė. Iš jos tikrai yra ko ir pasimokyti, kad nereikėtų eiti laimės ieškoti nežinia kur.

Šiandien, kai visuomeninėje, darbinėje ir net šeimų erdvėje sunku yra atsiriboti nuo to kas vyksta pasaulyje, prisimenu vieno savo šviesios atminties mokytojo ištartus žodžius –  „Jeigu nori būt laimingas – knisk savo daržą!“ Jis tada gal citavo kokį man nežinomą išminčių. Tačiau šiuo neramiu metu jaučiuosi kviečiama stabtelėti ir prisiminti, kad tas „daržas“ yra ne tik žemės ūkio veikla, o kažkas daugiau. Tai erdvė, kurioje susitinka „mažutėliai‘, padėdami vienas kitam pakelti kartais, kitų akimis žiūrint, visai nelengvą gyvenimą. Taigi dairausi aplink tų „mažutėlių“, kurie ir šiuo neramiu metu dirba, gyvendami kukliai, tyliai atlikdami savo pareigas ir su meile tarnaudami kitiems.

Brangūs tie kasdienybės veidai. Klaipėdos miesto Socialinės paramos centre tokių – ne vienas, tiksliau ne viena, nes individualios priežiūros darbuotojomis dirba moterys, kasdien padedančios buityje ir kasdienėje veikloje mūsų paslaugų gavėjams – senyviems ir žmonėms su sunkia negalia, kurių visuomenė beveik nemato, nepastebi, nepasiilgsta. O gal čia tinka prisiminti, kad visi esame „mažutėliai“, kol nesusireikšminame skaičiuodami savo gerų darbų? Visų „mažutėlių“ dėmesio laukas – šalia esantis kitas, su panašiais žmogiškais poreikiais, kuris be pagalbos neišgyventų nė dienos. Gyvybiškai svarbūs yra mums visiems socialiniai ryšiai, žmogaus orumas, santykiai. Be to nė vienas negalime jaustis saugiai. Taigi, „mažutėliai“ esame visi. Ir paprasta yra, kai prisimenu Žodį, kuris kviečia pasilenkti prie kenčiančio, būti kartu ar šalia: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte." Mt 25, 31-46  

Prieš keletą metų dalyvavau Socialinės paramos centro renginyje, kuriame, minėdami socialinio darbuotojo dieną, kolegos iš savo tarpo balsuodami rinko geriausią darbuotoją. Viena iš jų tapo socialinio darbuotojo padėjėja Danutė Razutienė. Tada jos nepažinojau, o dabar, kai jau penkti metai susitinkame pas tuos pačius mūsų globojamus žmones, supratau kodėl. Danutė dirba individualios lankomosios priežiūros darbuotoja. Dėmesinga, su akyse blyksinčia, iš giliai nušvintančia atsargia šypsena. Ji rami ir visada gerai nusiteikusi. Apie rūpestingumą nėra ko nė sakyti. Tačiau nuostabu, kaip jos dėmesys vienu metu sugeba aprėpti keletą objektų. Tvarkydamasi kitame kambaryje, ji sugeba neprašyta surasti vilnonius siūlus, kurių tuo pačiu metu pažadu atneši klientei, ateidama kitą kartą. Tik paklausia –  „o gal šitie tiks?“ Danutės paduotas kamuoliukas nustebina ne tik mane, bet pradžiugina ir klientę Astą (vardas pakeistas).  Su negalia susitaikiusiai moteriai daug kas atrodo neįmanoma. Bandome nerti vąšeliu, nes Asta kol buvo sveika, jaunystėje mėgdavo nerti. Tik deja, rankos jau neklauso. Parodau jai kaip paprastai virvelę galima nerti be vąšelio ir padedu jai, pati rankomis palaikydama siūlą. Danutė tvarkydamasi stebi ir padrąsina Astą, sakydama, kad taip visai lengva ir dar įdomiau. Pamažu mezgasi mūsų bendradarbiavimo santykiai, kurie Astai neįmanomus dalykus padeda paversti realiais. Palaikydamos viena kitos kūrybiškumą padedame ir Astai patikėti, kad kūrybiniai darbeliai įtraukia, padeda, nors po mažą žingsnelį keliauti link rezultato, o tada patikėti, kad gyvenimas ir žmogui su negalia gali teikti daugiau džiaugsmo. Ketvirti metai besidarbuodamos kartu jau ne vieną pergalę esame pasiekusios. Štai kad ir šiemet. Astos kūrybiniai darbai padedant Danutei, buvo eksponuoti Dienos socialinės globos skyriaus (DSGS) surengtoje užimtumo veiklų parodoje „Kūrybiškumui atvėrus duris“.

Ne be Danutės pagalbos ant stalelio puikuojasi ant popieriaus lapo įsitaisęs, Astos nerta virvele išvedžiotas, vilnonis katinas. Danutė ant komodos Astos kambaryje rado vietos kartono gabalėliuose suklijuotiems klientės koliažams. Jiems, skirtingais metų laikais, abi rinkome gamtinę medžiagą, nes Asta pati padaryti to negali. Viską sunku išpasakoti. Bet tai, kaip su moterimi bendrauja Danutė Razutienė, yra tylus pavyzdys ir paskatinimas man, gal ir kitiems socialinio darbo „mažutėliams“, niekada nenuleisti rankų. Reikia žmogui ne tik duonos ir kasdienio buitiško aptarnavimo. Žmogus nebūtų žmogumi, jei nesvajotų, jei nepagalvotų apie Aukščiausiojo valią, kuris mus visas ir suvedė...

Prieš pora metų daugelį visiškai įkalino namuose ir apribojo socialines paslaugas gaunančius paslaugų gavėjus pandemija. Užimtumo veiklos buvo įvardintos kaip nebūtinos paslaugos. Liko atskirtyje ir savo namuose be pagalbos negalinti judėti Asta. Iš jos, kaip ir daugelio mūsų klientų, buvo atimtas taip reikalingas žmogiškas bendravimas, sutrikdyti socialiniai ryšiai. Užimtumo veiklos galėjo vykti tik nuotoliniu būdu. Kaip ir daugelis mūsų klientų Asta nesinaudoja nei išmaniuoju telefonu, nei internetu. Pasitarusios su Danute radome išeitį kaip galėčiau palaikyti ryšį su Asta. Danutė pasiūlė naudotis asmeniniu interneto ryšiu jos telefone, nes klientė pageidavo girdėti Dievo žodį. Sekdama krikščioniškąjį kalendorių ėmiau per nuotolį skaityti Astai, jos pageidaujamus tekstus iš Biblijos, vėliau ir kitus straipsnius.

Per nuotolį Danutė, kartu su Asta dalyvavo tekstilės terapinėse veiklose, kartu kurdamos išdaigiškas veido kaukes. Vėliau moteris prisijungė prie grupės, dalyvavusios tarptautiniame projekte „Giedokim kaip gieda karaliai“. Jo dalyviai turėjo iš geltonų siūlų nusimegzti ar nusinerti karūnas, kad Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ją, karūnuoti galėtų giedoti tautišką giesmę. Kai susitikome po karantino, paklausiau kaip Danutei sekėsi megzti karūnas sau ir Astai? Ji juk vienintelė ėmėsi numegzti ne tik sau, bet ir klientei...

Danutė prasitaria –  „Tiesiog ėmiausi ir tiek. Laiko turėjau. Nesu mezgėja, tai buvo ir sunku. Nenorėjau pasirodyti kad nieko nemoku tai pabandžiau, kaip ir visos, padaryti ką galiu. Sėdėjau internete, dvi dienas ieškojau, suradau raštų, schemų ir pabandžiau. Nežinojau net nuo ko pradėti. Mezgiau, ardžiau ir vėl mezgiau, bet paskui pavyko. Gal ne taip gražiai, kaip norėtųsi, bet numezgiau.“ Pasitikslinau ar teisingai supratau, kad ta proga ji megzti išmoko? Moteris patvirtino – „Neturėjau net virbalų. Nieko. Ir ne iš pirmo karto pavyko. Per kietai mezgėsi, ardžiau, akis suspaudžiau, ardžiau, permezgiau. Kartais ir iki nakties pasėdėdavau.“ 

Kokia paprasta ir aiški motyvacija! Ėmė ir numezgė moteris dvi geltonas, vilnines „karališkas“ karūnas – sau ir klientei. 

Štai kokie gali būti kasdienybėje „mažutėliai“ ir, rodos, visai nesivargindami tarnauti kitam, nesureikšmindami darbo, pareigos, o pakylėdami paprastą kasdienišką būtį iki tarnystės. Taigi, visai nesvarbu koks tavo darbas. Svarbus yra žmogaus santykis į kitą, į „mažutėlį“, kurį savo buvimu šalia gali ne tik pradžiuginti, bet ir pakylėti!

Ne be reikalo liaudyje yra sakoma – „Jeigu nori būt laimingas, neieškok laimės – BŪK!”

Tekstas publikuotas portale https://www.atviraklaipeda.lt/2022/12/01/jeigu-nori-but-laimingas-tiesiog-buk/

TERAPINIS VAKAROJIMAS KARTU

Moterys, socialinio darbo erdvėje baigusios dienos darbus kaip tarnystę artimui, susiburdavo pavakaroti, kad ir nuotoliniu būdu. Tokie susibūrimai svarbūs, kaip jėgas atstatanti veikla. Vis radosi ir radosi grupelė vakarojimams kartu, kaip mokė dar mano mama, su rankdarbiu rankose leisdama daugelį gyvenimo valandų ir vis kviesdavusi pabūti kartu. Dabar – tai laikas skiriamas terapinėms veikoms tekstilės technikomis. 

Šį kartą pasitelkusios drobę ir lino siūlus ėmėmės rankdarbių, socialinė darbuotoja Rita Smilgevičienė subūrė savo pogrupio moteris. Vienbalsiai nusprendėme, kad geriau būtų vakaroti gyvai, tačiau išnaudojome ir galimybę bendrauti per nuotolį. Kiekviena savo namuose, su arbatos puodeliu patogioje sofoje svarstėme kokį bendrą darbą kartu nuveiksime. Apsisprendėme kurti lino drobės servetėles, vąšeliu lininiais siūlais apnerdamos jų kraštus. Jei paklausite, susitikusios moterys jums papasakos kas lino drobę dovanojo, iš kur lininiai siūlai „atsirado“, kokią arbatą pasirinko, kam tos servetėlės atiteks ir kodėl. Man tik norisi prisipažinti, kad pačiai širdis sąla, skaitant grupelės narių atsiliepimus apie tai, kaip jautėsi, ką atrado, išmoko, sužinojo. 

Moterys ne tik nėrė, bet ir konsultavo viena kitą, drąsino, džiaugėsi viena kitos darbu. O kalboms pritilus beneriant, pasiūliau paklausyti mano skaitomų pariktų prozos tekstų. Taigi, išnaudojome ir biblioterpijos galimybes, jungiant rankdarbio kūrimą su skaitymu balsu, poetiniais apmąstymais, prisiminimais, pasipasakojimais, atsiliepimais. Tikiu, kad ir jūs pasidžiaugsite mūsų veikla, nes svarbi yra bendrystė, jaučiama ir dalyvių atsiliepimuose:

„Kai nusprendžiau dalyvauti meno terapijos veikloje, neįsivaizdavau kaip tai atrodys. Dabar galiu pasakyti, kad tai nuostabi nauja patirtis, kurios metu ne tik užsiimi nėrimu, bet ir išgirsti profesionaliai skaitomą pasakojimą, kuris nukelia tave mintimis ten, apie ką gali pagalvoti, susimąstyti. Ačiū, Salomėja, už mokėjimą vesti tuo keliuku!”

„Ši terapinė veikla padėjo man prisiminti savo babytę, jos sudėtingą likimą, nes buvo ištremta... O atmintin grįžo todėl, kad panaudojau jos „palikimą“ – didelį kamuolį lino siūlų, kuriais pasidalinau su kolegėmis. Jie buvo skirti suausti į lovatieses, staltieses ir kt.“

 „Ačiū! Buvo šilta ir jauku, sklido moteriška jaunaties energija. Ačiū už skaitymus ir pasikalbėjimus. Buvo smagu laikas su kolegėmis!“

„Nėrimas man – relaksacija. Mintys nubėga toli toli, nieko nebegalvoji. Mėgstu nerti. Dar mokykloje buvau apsinėrusi mokyklinės prijuostės sparnus. Besilaukdama dukrų vis ką nors nerdavau...“

„Dar kartą ačiū už nuostabiai praleistą laiką ir šiltą angelišką balsą. Buvo nuostabūs vakarai, sugrįžimas į praeitį, tiesiog jaučiau, kad a.a. mamytė mezgė šalia manęs. Puiki meditacija, apkabinu maldoje!”

Atgaiva ir man yra skaityti tokius atsiliepimus, o kartu ir vakaroti moterų ratelyje...

Brangią  dovaną vis dar „išpakuoju“ ir džiaugiuosi po daugelio metų, kai mama jau iš aukštybių begali žvelgti į mus neriančias kartu. Jai nėrimas ir rankdarbiai buvo tyli tarnystė, nes mėgdavo ne tik nerti, bet ir dovanoti kitiems. Išvydusi kiek ji paliko mums savo kruopščiai kurtų ir skoningų nėrinių, viena mano draugė žemaitė nustebusi pratarė – „Va je tau, čia juk tavo mamos rožančiai!

fotografavo Rita Smilgevičienė

2021-10-25

Išipildžiusios pasakos

   Daugeliui teko girdėti, o gal ir patys patyrėte, kad pasakos kartasi pildosi? Tiksliau taip ir atsirado ši nedidelė pasakų knygelė, nes pasakos pačios prašėsi užrašomos. Ją sumanė Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotojai, o surinktas pasakėles į knygą sudėliojo nuoširdi šios idėjos sumanytoja Vilma Ratkevičienė. „Pasakėlės apie didžiausią laimę - vaiko džiaugsmą” liudija išsipildžiusią vaikų svajonę turėti tikrus namus, mamą ir tėtį, būti mylimu ir mylėti iš visos mažos širdelės.

Pasakose, kurias kūrė globėjai ir įtėviai, atrasite sau artimų ir giliai širdyje pažįstamų situacijų. Jose atsiskleidžią ką jaučia vaikai, išgyvendami atskirtį, vienišumą, netekę galimybės patirti tai, į ką teisę turi kiekvienas vaikas - augti mylinčioje šeimoje. Socialiniai darbuotojai, tapdami tokių vaikų istorijų liudytojais, kartu liūdėjo, verkė ir juokėsi, suvokdami kaip sunku priimti šviesų pasaulį į skaudančią širdelę. Skaitydami šias kupinas meilės ir žmogiško gerumo pasakas rasite ir savo aplinkoje panašių “voveriukų”, “kiškučių”, “žvirbliukų”, tebegyvenančių šviesia viltimi. O juk visos šios pasakos gimė iš tikrų ir skaudžių gyvenimo istorijų.

Šios paskos – terapinės. Jomis prisiliečiama ir prie įtėvių istorijų. Visus herojus jungia kelionė į svajonę, kuri juos suveda. Pasakiškai perteikia tikras istorijas fėjos, princesės, nykštukai, angelėliai, spindulėliai, stebuklingos sėklos, karaliai ir karalienės, bylojančios apie tai, kad pasaulyje yra ką mylėti, jei tavo širdis ne iš akmens.

Knyga iliustruota vaikų piešiniais, kurie padės suprasti ką išgyvena atskirties vaikai ir globėjai, kol pildosi jų svajonė!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Verslas, ekonomika ir... pasakos

 Gal dažnas ir nujaučia, kad kūrybiškumui ribų nėra, tačiau kodėl kartais atrodo, kad ne visi tam esame gimę? Tikrai visi, nes kūrybiškumas yra prigimtinė kiekvieno žmogaus savybė. Štai ir patys galit "pasiskaityti" kai su jomis susitinkama, kaip jos atsiveria:  https://minfo.lt/zmones/straipsnis/salomejos-pasaku-akademija-39

Pasakos gali tapti savita konsultacija, jei užstrigote kokioje situacijoje ir, palikę stereotipus, nuoširdžiai ieškote kitokio sprendimo. Jose užkoduota tikroji išmintis išbandyta šimtmečiais ir  šią savybę iki šiol ne vieno sąmonėje pajudina. O pabandžius pažvelgti kitu kampu į seniai nusibodusias, „išaugtas“ vaikystės pasakas – netikėtai gali atsiverti akys.

Tokį „praregėjimą“, intriguodama ne tik moksleivius, bet ir kolegas, trumpoje savo paskaitoje „Verslas, ekonomika ir... pasakos“ pasiūlė pajusti Klaipėdos Baltijos gimnazijos ekonomikos mokytoja-metodininkė Laima Krasauskienė. Nuėjau, paklausiau ir išgirdau man įdomių dalykų. Mokytoja kvietė pro „verslumo akinius“ pažvelgti į tokias pasakas kaip „Trys paršiukai“, „Mergaitė su degtukais“, „Batuotas katinas“, ‚Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Aladino žibintas“, kitas. Priminė pasakėčią „Varna ir sūris“, kurioje varna lieka „geros reklamos auka“ ir panašu, kad tai dar ne pabaiga. Argi ne nuostabu, kad pasakų klodai ir kodai iš naujo pajudinami liečiantis prie pažįstamų kasdienių siužetų.

Pasakose, jei mokėsime jas tinkamai perskaityti – yra visko, kaip ir gyvenime. Ir fizikos, ir lyrikos, poezijos, literatūros ir net ekonomikos, kviečiančios patiems pasidaryti išvadas anksčiau, negu liksime nesupratę kas atsitiko, kaip ta močiutė prie suskilusios geldos, iš pasakos „Auksinė žuvelė“...

Tai bent idėjų naujiems tyrinėjimams, žaidimams ir net kūrybinėms dirbtuvėms!

Nuoširdžiai, Salomėja iš „Pasakų akademijos“ .

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Kaip tetulė mezga pasakas...

Visai ne seniai seniai tai buvo, o tiesiog dabar yra! Gyvena tokia tetulė ir lyg niekur nieko, paprasčiausiai, savomis rankomis, akelė po akelės, mezga sau mažus megztiniukus ir kojinėles, lyg laiko marias turėtų. Ir kaip gi jai nemegzti!?

Gyvenimas juk, kaip siūlų kamuolys, gali bet kada pasibaigti... O šitaip bent liks kokiems veikeliams keli megztinėliai – raštuoti, šilti, o svarbiausia – jaukiai mažylius apkabinantys -  „Myliu myliu, spust spust, prie širdelės glust, glust...“ vis pasidainuoja...  Nebejauna tetulė, bet gerai pamena iš to laiko kai pati nedidukė tebuvo, kad kartais labai trokšta vaiko širdelė, kad jį kas apkabintų, o nėra kam... Arba laiko tokiems niekams pritrūksta... Arba nei to - nei ano. Taip ir užauga vaikelis, pamylėtas daug mažiau, negu tada norėjosi...  Negerai taip...

 

Nepatikėsite, bet mezgimas gali būti ne tik darbas ar koks buitinis veiksmas iš reikalo... Tai va, begyvendama tetulė ėmė ir išmoko, kad galima megzti ir kitaip. Galima megzti, raštuoti ir marginti istorijas, kurios vieną dieną, jei apsigyvena tarp mylimų žmonių gali virsti brangiomis, į nieką neiškeičiamomis PASAKOMIS, kuriose galima įsisupti ir pasiguosti!    

Taigi, tai ir yra, kad gyvena sau tokia tetulė, kuri tiesiog iš meilės gyvenimui, mezga jaukius vilnonius drabužiukus mažiems vaikeliams, kad jiems pasaulyje šilčiau būtų gyventi. Tokie vaikeliai auga ne tik tėvelių rūpesčio apsupti, bet ir kažkaip kitaip apkabinti ar susupti, aprengti su meile megztais nertinukais, kojinikėmis, kepurėlėmis, šalikiukais...

Senovėje daugelis tokias  mameles ar tetules turėjo, jas mylėjo, pasiilgdavo ir vis sugrįždavo jų aplankyti ir apkabinti. Sakydavo žmonės, kad jų vaikai gerais žmonėmis užaugdavo. Kažin ar taip būta dėl megztinukų, kojinikių, ar dėl PASAKŲ, kurias į juos įmegzdavo? Kas bežino...  

O jei tebegyvena kur tokia tetulė ir dabar dar tebemezga, tai gal dar vilties yra, kad ir ši pasaka gerai baigsis? Juk ne šiaip sau daugelis dar pamena, kaip kaime užaugęs dėdė, vardu Marcelijus Martinaitis, gražiai sudėjo „Tu numegzk man, mama, kelią...“  O juk pagal tuos žodžius ir dainą sudėjo žmonės, patys dar padainuoja, prisimena, susigraudina...  

Jei pasiilgtumėte apkabinami, žinokite, kad Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves suaugusiems ir vaikams, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Išdrįskite atsiliepti ir parašyti mums!

Iki susitikimo megztų pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Šnekantys paukšteliai gimtosios kalbos pamokoje

 

Lėlės lengvai padeda mums rasti takelį jungiantį gyvenimą ir pasaką. Gera buvo patirti kaip Eduardo Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje pasiilgta lėlių! Čia apsilankiau pas pradinukus su, prieš keletą metų Lietuvių kalbos draugijos iniciatyva gimusiais Klaipėdoje, „šnekančiais paukštukais”. Taigi, tie paukštukai yra lėlės. Šarka, kuri visur skraido, viską renka ir viskuo domisi bei Palėdžiukas, kuris yra labai protingas, viską žino, moka teisingus žodžius pasirinkti, taisyklingai kalbėti, todėl ir kitus ima drąsinti. Netruko pralėkti laikas kartu, lankantis lietuvių kalbos pamokoje pas trečiokus. Išbandėme ir įsitikinome kaip lėlės gali padėti rišliai ir vaizdingai kalbėti, dalyvauti dialoge ar paprasčiausiai „suteikia drąsos“ vaikams vieniems kitus pašnekinti. Beje, o Šarka dar ir nesivaržydama žemaitiškai šnekino vaikelius ir savo „išminties perlus” barstė... 

Ką išmoksi - ant pečių nenešiosi!  Taip ėmė vystytis ir nauja pasaka, kuri prasidėjo labai paprastai - „Gyveno vieną kartą senelė ir turėjo gražią mažą anūkėlę... “ 

Šis susitikimas buvo tik gera pradžia! Vėliau lėlės apsilankė ir kitose vietose. Jau tada džiaugėsi ir mokytoja, kad vaikai žaismingai bendravo, šnekinami Šarkos ir Pelėdžiuko. 

Jie nesunkiai prisiminė daugybę lietuviškų patarlių, sugalvojo vaizdingų posakių ir net patys kūrė lėles, kurias “mokė kalbėti”!  Net namų darbai su lėlėmis  mokinukams tapo įdomiais, įtraukiančiais, pranoko mokytojos bei mūsų visų lūkesčius!

 

Salomėjos „Pasakų akademija“ su paukšteliais apsilankys ir pas jus, kai tik panorėsite. Tereikia parašyti  mums!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

                                 Su meile, Salomėja...

                                 Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>