Nikolajus: „Gyvensiu, kol pavyks apgauti likimą“

 Socialinio darbo laukas man, kaip dramos (teatro) specialistei, praktikuojančiai veiklose įvairius kūrybinius metodus, yra kasdienių iššūkių teritorija. Tačiau įdomi be galo. Padirbėjusi keletą metų pastebi, kad užimtumo veiklos – socialinių įgūdžių palaikymo ir ugdymosi erdvė – nejučia tampa svarbia tiek klientui, tiek tam, kuris lanko klientą.

Mudviejų pažintis su Nikolajumi prasidėjo beveik prieš aštuonerius metus. Tada pradėjau lankyti vyriškį jo namuose, kaip užimtumo specialistė, pradėjusi dirbti tarptautiniame projekte „Matyk kitą kelią“. Prisipažinsiu, nežinojau nuo ko pradėti, tačiau projekto pavadinimas skatino nuolat ieškoti atsakymų. Nebuvo tada dar užimtumo specialistų teikiančių paslaugas klientams jų pačių namuose. Supratau, kad kiekvienas žmogus turi individualių poreikių, o mano tikslas turėtų būti padėti tuos poreikius patiems atpažinti, atrasti, atkleisti, pripažinti, gal ir kuo nors ne kasdienišku sudominti.

Esmė ta, kad Klaipėdos miesto socialinės paramos centras teikia paslaugas senyvo amžiaus ar negalios ištiktims žmonėms. Darbuotojai talkina kasdieniuose namų darbuose. Tačiau Centro Socialinės globos skyriaus (DSGS) atsakomybė yra rūpintis itin sunkią negalią turinčiais žmonėmis, kurie be mūsų darbuotojų pagalbos neišsiverstų nė dienos. Dažnas jų turi tenkintis didžiąją laiko dalį leisdami daugiafunkcinėje lovoje. Nikolajus yra vienas iš jų. Svarbu tai, kad vyriškis nėra senyvo amžiaus. Jam dar toli iki pusamžystės. Tik jis vienas ir su juo gyvenusi mama žinojo ką jam teko įveikti. Tačiau šiandien Nikolajus yra guvus, išradingas, kūrybingas, besidomintis menu ir skaitmeninėmis technologijomis. Knygų lentynoje – didžiuliai aukštos kokybės meno albumai, knygos anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Vyras turi humoro jausmą, yra žvalus, itin kūrybiškas, pagarbiai bendrauja su žmonėmis moka kurti ir palaikyti bendrystę.

Mudviejų su Nikolajumi pažintis vystėsi laipsniškai, mokantis pasitikėti vienas kitu. Kasdien su juo laiką leidžia individualios priežiūros darbuotojos, lanko kineziterapeutė, psichologė, slaugytoja. Na ir aš, kaip užimtumo specialistė, kas savaitę jaučiuosi laukiama. Mudu visada turime apie ką pasikalbėti. Aptariame filmus, koncertus, dailės parodas, kurias Nikolajus lanko nuotoliu įvairiuose interneto portaluose. Kartu pakeliaujame ir po tolimus kraštus, į kuriuos ir aš tikriausiai niekada nenukeliausiu. Su Nikolajumi įdomu. Jis filosofiškai ir kūrybiškai žvelgia į savo kasdienybę, sakydamas „gyvensiu, kol pavyks apgauti likimą“. Nuobodu nebūna, tačiau lengva taip pat ne. Galiu atskleisti, kad neturėdamas nė 20-ties, jis nėrė į vandenį nepatikimoje vietoje, o ištikusi rimta stuburo trauma pakeitė jo gyvenimą visam laikui. Tėvui, sporto treneriui, iškeliavus į amžinybę, Nikolajus liko gyventi su mama, kurios taip pat prieš keletą metų neteko. Perspektyva – senelių namai? Nikolajus nelinkęs susitaikyti su tokia ateitimi. Jis eina savu taku – tiesiog gyvena, padedamas tų, kurie gali ir nori jam padėti kaip specialistai, draugai ir tiesiog žmonės. Neįtikėtina, kaip jam tai sekasi! Savaitgaliais kartais aplanko draugai. Be kita ko jis ir pats randa būdų padėti kitiems. Senyvo amžiaus mama buvo prikaupusi nemažai daiktų „ateičiai“. Prasidėjus Ukrainos karui Nikolajus pirmas iš mūsų klientų didelę dalį šiltų rūbų, namų apyvokos daiktų paskyrė labdarai.

Jau pirmojo mudviejų susitikimo metu Nikolajus prasitarė, kad norėtų geriau išmoti lietuvių kalbą. Pasiūliau atnešti keletą knygų. Nepatikėsite, jis pasirinko H. Hesės „Sidharthą“ ir iki šiol nepaliauja tyrinėti filosofinių temų įvairiausiais atspindėjimo būdais. Pabandė piešti tačiau skaitmeninių technologijų galimybės jam teikia daugiau laisvės pojūčio. Džiugus atradimas jam buvo virtualios realybės projektai, atkeliavę į Klaipėdą, pagal Čiurlionio paveikslus. Nikolajus be galo dėkingas yra individualios priežiūros darbuotojoms ilgai jį lankiusiai Virginijai Petreikienei ir dabar nuolat esančiai šalia Ritai Bručkutei, padedančioms norimus jam renginius tapti prieinamais.

Bandydama atrasti kaip padėti išreikšti prigimtinį žmogaus kūrybiškumą, kartą paklausiau ar jam žinoma kas yra koliažas. Nikolajus susidomėjo žodžių skambesiu ir pratarė, kad įdomu, nes Kolia jį vadino mama, o tarp „Kolia ir koliažas“ yra kažkas nenusakomai bendro... Pasikalbėjome. Pasisiūliau padėti „pavaduodama“ jo rankas ir daryti ko negali jis pats. Juk kūrėjui svarbiausia yra galva, vaizduotė, fantazija, idėjos, kurias galima išreikšti įvairiomis dailės raiškos priemonėmis. Tada ir prasidėjo. Nusprendėme koliažams naudoti spalvotų žurnalų paveikslėlius. Centro moterys rinko, perdavė, nešė įvairiausius spaudinius, kad būtų iš ko paveikslėlius rinktis, karpyti, derinti, montuoti, dėlioti akims tinkamą ir jam vienam pažįstamos idėjos raiškos rezultatą. Jau eina aštunti metai, kaip ant didelių vatmano lapų klijuojant pasirinktus karpinius gimsta paveikslai, kurių siužetai, panašūs į filosofiškus vaizdų pokalbius. Šiandien Nikolajus ne tik realizuoja savo idėjas koliažo technika, bet ir svajoja sukurti, kaip jis sako, tikrą koliažą, kuris bus meno kūrinys.

Nikolajus prisipažįsta, kad dailininku dar nesijaučia, tačiau vis tiek nesustoja. Mūsų darbuotojos Marinos Lendraitienės rūpesčiu jis jau keletą kartų dalyvavo dailininkų pleneruose Neringoje, kartu su kitu mūsų centro klientu tikru dailininku Dmitrijumi. Ten praleistas laikas ir pokalbiai su būriu plenero dalyvių teikia drąsos ir net įkvepia bandyti išreikšti save drobėje, nors ir padedant kitiems.

Nemažai reikia tos pagalbos. Turint sunkią negalią nepaprasta yra judėti ir specialiai neįgaliajam pritaikytais rateliais. Kaip padėti sau Nikolajus ieško ir pats, nuolat nepamiršta treniruotis, kad raumenys atlaikytų krūvius valdant savo vežimėlį. O kartais nutrinta rankų oda, pūslės – niekis, palyginus koks brangus ir įdomus yra gyvenimas, su galimybe siekti daugiau. Nikolajus myli žmones, moka bendrauti dėmesingai, todėl kiekvienas mūsų darbuotojas susipažinęs su juo atsiliepia empatiškai ir stengiasi daryti kiek nors daugiau, negu privalo.

Atskleisiu paslaptį. Mudu su Nikolajumi ruošiamės autorinei jo koliažų parodai. Dar daug ką reikia nuveikti, bet mes nesustosime. Keletą jo kūrinių, kartu su kitais mūsų klientų darbais prieš keletą metų eksponavome užimtumo veiklų parodoje „Kūrybiškumui atvėrus duris“, kuri vyko Lietuvos respublikos seime. Kartu vykome į Vilnių, pristačius parodą važiavome ir liftu pakilome į Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti ką tai reiškė žmogui, kuriam, dar prieš kurį laiką tai atrodė visiškai neįmanoma...

Niekada nepamiršiu Nikolajaus žodžių, kuriuos jis tyliai ištarė pasibaigus parodos, kur buvo eksponuojami ir jo darbai, pristatymui. Žvelgdamas į būrį darbuotojų, lydėjusių dalyvius, vyras ištarė: „Šiandien aš esu laimingas!“.

Galiu prisipažinti, todėl ir dirbu užimtumo specialiste šalia kitų socialinio darbo bendražygių, todėl esu šalia savo klientų, nes norėčiau kada nors vėl išgirsti – „Šiandien aš esu laimingas!“

publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2026/03/07/nikolajus-gyvensiu-kol-pavyks-apgauti-likima/#comment-250451

Salomėja Burneikaitė

Lėlės - tarsi tiltai į vaikystės Kalėdas

Gatvės, aikštės, vitrinos ima puoštis kalėdiniais blizgučiais ir nejučia šiluma užlieja mintis... Tai laukimo laikas, apmąstant metų prasmingus darbus. Šiek tiek suklūstame, stebėdami kaip miestas puošiasi švytinčiomis dekoracijomis. Šyptelime tyliai, prisimindami kas buvo vertingiausia, nepakeičiama, gal net amžina... Tinkamas metas yra grąžinti skolas- pažadus, rasti laiko pabūti su šeima. O gal galime gražinti bent mažą dalelę „skolų vaikystei“, tiesdami tiltus į žmones per lėlę?

Dirbdama užimtumo specialiste Klaipėdos socialinė paramos centre pastebėjau, kad mūsų globojamiems žmonėms, tiems kuriems paslaugas teikiame jų pačių namuose, lėlės taip pat yra svarbios. Senoliams jos dažnai yra gerų ir saldžių prabėgusio gyvenimo prisiminimų dalis. Sutikau močiučių, kurios su grauduliu pasakoja, kad vaikystėje neturėjo lėlių. Tekdavo pačioms jas susisukti iš skudurėlių, kad būtų ką supti. Kai kas parodo vaikų arba bendradarbių dovanotą didžiulį meškiną ar tigrą, dovanotą išleidžiant į užtarnautą poilsį, nuo tada garbingai įsitaisiusį ant sofos. Tos namų lėlės – prisiminimų saugotojos. Viena kita močiutė prasitaria, kad ir dabar gal pajėgtų numegzti rūbelių kokios mergaitės mylimai lėlei, jei tik atsirastų kas nori. Taigi, svarbus ir niekuo nepakeičiamas yra kartų ryšys, galintis užsimegzti per lėlę. 

Daugelio mintys laukiant Šv. Kalėdų dažnai sugrąžina į vaikystę, kai laiko turėjome apsčiai, buvome laimingi, visada mylimi, paguosti, sustiprinti. Dabar patys auginame vaikus ir anūkus, o laikas nuolat nejučia teka tartum pro pirštus. Skubėdami nepastebime, kad sūneliai ir dukrytės dažnai paliekami augti patys. Kaip išeina... Laiko jiems skiriame tiek, kiek suspėjame... Ar galime ką nors daryti kitaip? Gal tereikia sustoti akimirkai ir... atrasime stebuklą?

Neseniai nuo vienos močiutės gavau dovanų lėlę, kuri yra parsivežta iš tolimojo Sibiro, kai teko ten ne savo valia pagyventi... O, kad jūs žinotumės kokią brangią, sunkią, bet gražią atmintį ji saugo. Ne be reikalo tos gražuolės amžius turėtų būti apie aštuoniasdešimt metų.  Man ji panaši į šokėją ispanę, o gal kokią austrę ar vokietę. Lėlės šeimininkė Sibire baigė siuvėjų kursus, kad galėtų siūdama užsidirbti pragyvenimui. Klausydama močiutės istorijos nusistebėjau, kaip siuvėja pajėgė rūpintis lėle, kai sunku buvo tiesiog išgyventi. Sibiran moteris pateko būdama jauna mergina ir patylėjusi prataria, kad grožio ieškojo, norėjosi prasiskaidrinti kasdienybę. Kitaip gal ir nebūtų pajėgusi išgyventi...

O kad jūs būtumėt matę, kai suvirpėjo senukui rankos kai tą ryškiai išpuoštą gražuolę nusinešiau pas jį, mažai bematantį... Ilgai dar klausiausi jo prisiminimų apie Sibire praleistą vaikystę, kol su tėvu grįžo į Lietuvą. Kaip švelniai jis lietė lėlės plaukus, glostė ryškiaspalves rūbelio klostes, pagarbiai nedrįsdamas pakelti nė sijono kraštelio. Senolis visada buvo išradingas ir „prie technikos“. Klaipėdos įstaigose kai reikėdavo ir brandžiame amžiuje sugebėdavo rasti išskirtinius techninių sprendimų ir juos įvykdyti. Besišnekučiuojant su juo parodžiau, kad ši lėlė turi paslaptį – pakeistą vieną klubo sąnarį. Taigi, jos šeimininkei turėjo padėti koks nors brolelis, buvęs artimajai nagingu atjaučiančiu meistru. 

Neįkainojamai brangu yra liestis prie tokių istoriją. Daug lėlės „atsimena“ ir taip gali mums tapti lieptais į atmintį, jei tik skirsime vieni kitiems šiek tiek laiko.

Taigi, pabandykite užsimerkti ir prisiminti seną vaikystės draugę lėlę. Tik nesakykite, kad lėlės – tik mergaitėms. Neapsimeskite rūpestingi tėčiai-„berniukai“, kad jūsų tai neliečia. Negi neturėjote vaikystėje kokio mielo meškiuko, ar ištįsusiomis ausimis papilkėjusio nuo jūsų pačių ašarų zuikio, be kurio neužmigdavote, kurį nešiodavotės visada kartu? Ar pagalvojote kodėl dažnai ir šiais laikais mielus meškiukus, pingviniukus, pūkuotus didžiaakius ančiukus ar kitokias lėlytes segite prie kuprinių, solidžių portfelių, automobilio ar buto raktų, krepšių, slepiate rankinėse, vidinėse kišenės, net darbo stalčiuose? Juos sodiname ir šalia savo „draugo“ kompiuterio...

Taigi, tereikia prisiminti, kad išmintinga sena draugė lėlė lydi žmogų nuo pat žmonijos vaikystės. Vaikas augdamas taip pat išgyvena visas virsmo brandžiu stadijas. O lėlė – tai įdvasintas daiktas. Ji paties žmogaus sukonstruota, kaip gyvai būtybei savo pavidalu artimas modelis, kaip daiktas ar žaislas, turi ilgą istoriją. Tam tikra prasme jis (žaislas ar daiktas) simboliškai atskleidžia ir mūsų pačių santykį su aplinka. Lėlė tiek žmogui, tiek ir vaikui padeda suvokti pasaulį per simbolius. Dvasią turinti žaidimų draugė vaikui padeda pažinti pasaulį, jo dėsnius, pasitikti gyvenimo iššūkius ir pagal amžių jaustis vis saugiau. Ir nereikia tam specialaus laiko...

Šiam Kalėdų laukimo laike – eidami, važiuodami autobusu, stovėdami eilėse, prisiminkite brangią vaikystės pasaką ir leiskite jai būti kartu. Nebijokite, niekas apie tai nesužinos. Tiesiog žibančiomis akimis grįšite namo pas savo brangiausius. Jūsų vaikams vaikystės pasaulis – lyg pasaka. O jame svarbią vietą užimate jūs – tėvai ir seneliai, tetos, dėdės ir mylimieji, draugai ir klasiokai. Sukurkite savo rankomis ypatingą lėlę tiems, kuriuos mylite. Tegul ji turės ypatingą kišenėlę laiškams, saldžią saldaininę širdelę, sijonėlį iš vaikystėje nešioto rūbelio, gal dabar nebemadingą šukuoseną ar kaseles. Leiskite jiems ilgai ilgai prisiminti jus, kaip tiems mūsų globojamiems senoliams, branginantiems saldžius prisiminimus per ypatingą lėlę.  

Beje, pūkuotas pelėdžiukas-raktų pakabukas – tai pat lėlė, tapusi įdvasintu pavidalu.  Tokie maži „daikčiukai“ tikrai guodžia ir stiprina. Jie tarsi primena, kad Kalėdų dovanos – mūsų širdyse ir patys turime išmokti jomis dalintis. Ilgimės švelnumo visi, todėl tie įdvasinti daiktai – tarsi saugumo salelės, dažnai nejaukiame suaugusiųjų pasaulyje. Šitaip per lėlę mus gelbsti ir globoja labai asmeniška jos istorija – nors yra labai panaši į pasaką.

Prieškalėdinis laikas, kai ieškome dovanų artimiausiems, labai tinkamas laikas išjungti televizorių ir padovanoti šiek tiek ypatinga veikla ir mintimis užpildyto laiko savo brangiausiems. Ir tegul visos pasakos apie mielus pelėdžiukus, šokėjas, tigrus ar meškučius, gal net Batmanus baigiasi „... jie ilgai laimingai gyveno!”

Salomėja Burneikaitė

Kai rankos augina – šypsosi širdys...

Kas galėjo pagalvoti, kad surėmus pečius galima nukeliauti taip toli…

Kaip Klaipėdos miesto socialinės paramos centro užimtumo specialistė turiu pareigą lankyti mūsų klientus jų namuose ir rasti būdų sudominti juos užsiimti prasminga veikla. Patiriu daug džiaugsmo valandų, įdomumo ir niekada nubūna nuobodu. Vieniši, negalios apriboto judėjimo ir senyvi žmonės yra pasiilgę bendravimo. Besikalbėdami keliaujame įvairiausiais apmąstymų bei prisiminimų takeliais. Laikui bėgant pastebėjau, kad daugelis žmonių ką nors augina tiesiog ant savo palangių. Iš to ir gimė idėja, dar 2024 m. pavasarį, surengti „Palangės sodininkų šventę“. Ji sutartinai sutelkė daugelį mūsų darbuotojų, kiek tik leido klientų fizinės galios ir mūsų centro pajėgos. Nekalbėjome apie negalią ar senatvę! Visi, kurie ką nors savo namuose augina tapo palangės sodininkais. Auginti – taip pat yra veikla. Ir labai prasminga. Bet šiandien – ne apie šventę, o apie fotografijų parodas, kurios tapo sudėtine šventės dalimi. Nepatikėsite, bet po šventės jas panoro pamatyti ir kiti, pakviesdami perkelti fotografijų kompozicijas į kitas erdves.

Taigi, ne mažai per metus „pakeliavo“ mūsų centre parengta fotografijų paroda. Jos autorė yra mūsų centro individualios priežiūros darbuotoja Marina Lendraitienė. Ji, pasitelkusi skvarbią akį, kūrybines galias ir pomėgį fotografuoti, lankė mūsų klientus namuose, kalbino juos ir pakėlusi objektyvą spragsėjo aparatu. Šiemet turėjome jau dvi kompozicijas, pavadintas „Palangės sodininkų portretai“ ir „Auginančios rankos“. 

Pirmiausiai parodos sulaukė Centro darbuotojų, o svarbiausia – mūsų paslaugų gavėjų susidomėjimo. Daugelis jų džiaugėsi Marinos nuotraukomis kaip itin brangintinomis dovanomis. Darbai iš tiesų skleidžia gėrį, brandaus amžiaus žmogaus grožį. Jo suteikia prasminga veikla auginant augalus ir atskleidžiant malonų visų prisidėjusių socialinį įsitraukimą.

Praėjusių metų rudenį parodą „Palangės sodininkų portretai“, pranešime pasakodama apie „Palangės sodininkų šventę, pristačiau Respublikos socialinių darbuotojų metinėje konferencijoje Telšiuose. Po to gavome pirmąjį pakvietimą perkelti parodą į Kretingą. Visą mėnesį į veidus fotografijise galėjo įsižiūrėti Dienos veiklos centro Kretingoje lankytojai ir svečiai. Po to buvome pakviesti parodą perkelti į ,,Pajūrio senelių namus“ Kretingoje, kad ir jie turėtų galimybę įsižiūrėti į šviesius amžėjančių mūsų paslaugų gavėjų veidus. Keliaujančia paroda norėjosi padrąsinti atskirtyje gyvenančius žmones nebijoti senatvės, tikėti gyvenimu, prasminga veikla ir mums pavyko. Gražiausias atsiliepimas iš senelių buvo, kai išgirdome tariant – „Bet juk ir mes galime ką nors auginti!”

Nesustojome. Po pranešimo „Per socialinį užimtumą į geresnę gyvenimo kokybę“, mano padaryto Lietuvos biblioterapijos asociacijos mokslinėje-praktinėje konferencijoje pavadinimu „Gyvenimo kryžkelės: savižudybių prevencija ir pagalba įvairioms amžiaus grupėms”, buvome pakviesti parodą „Auginančios rankos“ eksponuoti Šiaulių rajono savivaldybės sveikatos centre Kuršėnų ligoninės slaugos skyriaus aplinkoje. Skaitydami atsiliepimus, surinktus psichologės Donatos, radome jaudinančių globojamų senelių įrašų – „Ar čia ji visada bus? Taip gražiau...“, „Nėra čia jokių rūpesčių, bėdų, tik  grožis ir darbas”, „Visada malonu matyti, kaip kažkas auga”, „Tiesiog ramina širdį.“, „Rankos, kurios dirba ir augina – geras ženklas“, „Nesvarbu, koks sunkus gyvenimas, kaip sveikatos nėra, visada galima pasodinti sėklelę”, „Pažiūrėk, kaip  nufotografuota kiekviena raukšlelė. Koks didelis kontrastas tarp senų rankų ir jauno daigo!”

Metas pasidžiaugti, kad po to ekspoziciją „Auginančios rankos“ pristatėme ir mėnesį palikome svečiuotis Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų skyriuje. Tarp kitų įrašų atsiliepimų knygoje itin daug pasakantys yra šios įstaigos bibliotekininkės Aušros žodžiai – „Ačiū už įkvepiančią parodą, kuri sulaukė daugybės bibliotekos lankytojų komplimentų. Ačiū, kad įžvelgėte grožį ir augimą, kartais ir klestėjimą, ten, kur jo atrodytų, yra maža...“

Na o ką tik, minint Klaipėdos socialinės paramos centro 25-rių metų sukaktį, fotografijų parodą „Auginančios rankos“ eksponavome konferencijos „Tarp iššūkių ir vilties: kryptingas bendradarbiavimas ir veiksmas socialinio darbo praktikoje“ dalyviams, susirinkusiems iš visos Lietuvos. Ne vienas ir čia negailėjo jautrių žodžių Marinos fotografijoms, stebėdami jų detales. Jaudinančiai brangu buvo išgirsti atvykusį iš Vilniaus kun. Ričardą Doveiką – vieną iš lektorių, garbingą konferencijos svečią, stabtelėjusį apžvelgti fotografijų ekspoziciją, žibančiomis akimis pratariant „Labai prasminga idėja. Labai!”

Salomėja Burneikaitė

Mintys, grįžus iš Tekančios saulės šalies

Mano namai, mano tėvynė, darbas, visos mano meilės – čia, Lietuvoje. Kelionės vilioja, traukia ir žavi. Bet ir atostogų kelionėje vis dairiausi kas toje Tekančios Saulės šalyje kitaip negu pas mus? Šiuo metu mano darbo laukas yra socialinių paslaugų sritis, tad ir atsitolinus mintys sukosi apie socialinės erdvę, žmonių pasirinkimus, įpročius, situacijas.

 

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

Apsistojus senojoje Japonijos sostinėje Kiote teko keliauti traukiniais, metro, autobusais, pėsčiomis ir net taksi. Tai – milijoninis miestas, iš kurio kasdien pasukdavome įvairiomis kryptimis. Nepamiršau atostogaudama, kad mano darbovietė yra Klaipėdos miesto socialinės paramos centras, todėl stengiausi atkreipti dėmesį ir pastebėti socialinio lauko situacijas, dalykus – žmonių įpročius, santykius, gyvensenos ypatumus, pagyvenusių bei žmonių su negalia judėjimo ar veiklų pasirinkimo galimybes.

Laikas ir oras pasitaikė dieviškai gražus – pats sakurų sužydėjimas, kai japonai švenčia Hanami. Tai šventė pilna gyvenimo džiaugsmo, kai tiesiog gėrimasi žiedais. Tuo metu ji visuotinai švenčiama ne tik dieną, bet ir naktį. Negalima buvo nejausti ypatingos ir nuoširdžios pagarbos visai gamtai. Tai ilgus amžius ugdyta pajauta, susijusi su tikėjimu, tūkstantmečiais puoselėjama tradicija, gerbiant ir garbinant šventus medžius, augaliją, kuriai skiriamos šventvietės. Prisipažinsiu, suspaudė širdį prisiminus kaip kertami miškai Lietuvoje, nors miškingumas pas mus yra kur kas mažesnis negu Japonijoje. Lankėme įvairiausius sodus – augalų kompozicijų, suderintų su aplinka, landšaftu, samanų, akmenų, su vandens baseinais, terasomis, arbatos nameliais, imperatoriškąsias vilas ir pan. Ir nenustojau nuolat gėrėtis, kaip kiekvienam japonui svarbu yra patirti grožį, harmoniją, estetiškai darnią savą aplinką.

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

   

Kartą stotelėje mūsų grupelė laukdama autobuso visai negarsiai šnekučiavosi lietuviškai, o šalia išgirdęs nesuprantamą jam šneką senukas angliškai pasiteiravo iš kokios mes šalies. Paaiškinome, kad iš Lietuvos. Kad būtumėt matę kaip jis nudžiugo! Išsitraukė žemėlapių atlasą, parodė jau anksčiau pasižymėtą mūsų šalį Europos žemyne. Pasitikslino ar tikrai mes iš tokių tolybių atvykome pamatyti Japonijos? Tada, gavęs teigiamą atsakymą, paklausė kaip lietuviškai pasisveikinti, padėkoti ir atsiprašyti. Suklegome tardami „laba diena“, „ačiū“ ir „atsiprašau“. Senyvo amžiaus japonas ištarė keletą kartų pats žodžius lietuviškai, užsirašė ir jų transkripciją į užrašų knygutę, kurioje jis, pasirodo, kolekcionuoja dar nežinomų kalbų svarbiausius žodžius. Pirma mintis buvo – kam jam tai? Nepamiršau, kad užimtumo specialiste Lietuvoje dirbu su senyvo amžiaus ir negalią turinčiais žmonėmis. Ir supratau koks išmintingas tas senolis! Nežinau ar jis namuose, kaip mūsiškiai, sprendžia kryžiažodžius, tačiau yra radęs užsiėmimą, padedantį megzti naujus ryšius, lavinti atmintį, duoti darbo smegenims, tolinti demenciją. Ar pažįstate tokių „kolekcininkų“ Lietuvoje? Apskritai japonai stengiasi kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje, prižiūri namų augalus, rūpinasi aplinka, gyvūnais, vertina bendruomeninius ryšius.

Stotelėse japonai sustoja į eilę ir į transporto priemonę lipa neskubėdami, nesistumdydami, gerbdami nusistovėjusią tvarką. Autobuso vairuotojas pats praneša stotelių pavadinimus,  padėkoja per priekines duris išlipančiam kiekvienam važiavusiam. Svetimšaliams tenka sutelkti dėmesį ir elgtis taip, kaip elgiasi vietiniai, nors pastabų čia niekas nedavinėja. O geležinkelio stotelėse yra net išbraižytos nukreipiančios rodyklės, grafiškai paaiškinančios kurioje eilėje laukti tinkamo vagono. Beje, yra ir vagonų, į kuriuos nurodoma lipti tik moterims.

Transporto priemonėse, gerbdami kiekvieno asmeninę erdvę, žmonės tarp savęs nesikalba, nesinaudoja mobiliuoju telefonu. Tačiau ne kartą pastebėjau autobuse ar traukinyje važiuojančius japonus skaitant paprastą popierinę knygą. Ypač patraukė akį neįgaliesiems skirtoje sėdynėje ramiai įsitaisiusi senyvo amžiaus moteris, skaitanti gana storą knygą, prašytą japoniškais hieroglifų stulpeliais iš dešinės į kairę.

Gerokai vyresnio amžiaus žmonės pastebimi visur. Jų daug ir jie nėra apkūnūs. Japonų senoliai  keliauja, patys apsiperka, stengiasi rūpintis savimi. Jie nuolat juda, važiuoja dviračiais, stengiasi kuo ilgiau išlikti darbingi. Daug kur aptaravimo srityje matėme dirbančius itin brandaus amžiaus žmones. Kai dairiausi lauktuvių, vienoje mažoje privačioje parduotuvėlėje mane sutiko nuolankiai besišypsanti žavi porelė, tarsi „senelis ir senelė“ – du senučiukai, nekalbantys angliškai. Jie neįkyriai stengėsi atspėti mano poreikius, stebėjo ką panorėsiu įsigyti. „Senelė“ parodė ir padavė išsirinkti vieną iš kelių japoniško rašto tekstilinių servetėlių, o „senelis“ paslaugiai kalkuliatoriuje parodė jų kainą. Džiugiai įsigijau bent kelias ir japoniškai ištariau jiedviem „arigato“.

Negalėjau nepastebėti kaip Japonijoje keliauja sunkiai judantys, senyvi, negalią turintys žmonės. Jų visur laukia patogūs, pritaikyti judėjimui pandusai, liftai, keltuvai, lengvai atsiveriančios durys. Dažnoje kavinėje patogu yra prisėdus prie staliuko patiekalus rinktis ir užsisakyti iš meniu, įstaigos planšetėje. Teko patirti kaip užsakytus patiekalus, pagal pažymėto staliuko numerį, atveža akelėm-lempelėm mirksintis robotas. Daug čia tokių pagalbininkų. Galima tikėtis, kad netrukus ir pas mus jie „įsiterps“ aptarnavimo sferoje.

 
 Keliaujant nuo vieno sodo prie kito, laisvu laiku užsukau nuošalioje gatvelėje į mažą suvenyrų dirbtuvėlę-parduotuvėlę. Darbuotoja pasitiko su šypsena. Lentynėlėse – mažyčiai keramikos, stiklo, tekstilės darbeliai. Nusižiūrėjau keletą, pastebėdama, jog čia kainos žymiai mažesnės negu miesto centre. Tuoj pastebėjai užrašą anglų kalba, primenantį, kad viskas čia sukurta proto ir intelekto negalią turinčių asmenų, kurie bus labai dėkingi, jei šie kūrinėliai mums patiks. Be abejo, įsigijau porą ryškiai dekoruotų tekstilės darbelių. Tik reikia ilgesnio paaiškinimo kaip ir kur juos panaudoti Lietuvoje. Tai vis lauktuvės socialinio darbo kolegėms. Vaikščiodama pagalvodavau – yra  ko pasimokyti iš Japonų, norisi raginti kurti, dalintis. 

Dauguma japonų miestuose gyvena labai suspaustoje erdvėje. Vietos mažai, o jie taip viską suplanuoja, kad keleto šaligatvio plytelių plote išsitenka ir įėjimas, ir dviratis arba mažas automobiliukas, gal skalbinių džiovyklė, bet visada – dar ir keletas vazonų su augalų kompozicijomis ar atkreipianti dėmesį ikebanos puokštė. Kelio galą nuvažiavę autobusu, traukėme vieną rytą vorele link imperatoriškosios vilos sodų, o staiga prieš akis čia pat iš pirmo namo aukšto durų išniro senučiukė su laistytuvėliu, siekianti vos ne prie praeivių kojų palaistyti savo augalėlius.

Turėjome susitikimą ir su mūsų kelionės „Japoniškų sodų takais“ vadovės Lauros Fukumoto Popkytės mokytoju, kuris yra kraštovaizdžio meistras. Laura ne vienerius metus gilinosi, kartu dirbdama, į japoniškų sodų kūrimo ir priežiūros paslaptis. Savoje itališko tipo arbatinėje mus pasitiko senyvo amžiaus vyras, su lazdele, papasakodamas kaip ją prieš keletą metų ją įsirengė. Tada supažindino su čia dirbančia panašaus amžiaus moterimi, kuri laukė mūsų, išsidėsčiusi ant stalo pulkelį gervių, kačiukų, lapiukų – margų jos rankų darbo origami lankstinukų. Pasakoju, nes visa tai yra apie vyresnio amžiau žmonių pastangas būti aktyviais, būti reikalingais, rasti kaip būti naudingais. Laura pagarbai pristatė mokytojo darbus ne tik Japonijoje. Meistras pasakojo apie bendradarbiavimą su lietuvaite, noriai dalinosi mintimis japoniškų sodų kultūrą. Įsiminiau jo atsakymą į klausimą kas yra svarbiausia kuriant sodą: „remtis savo krašto augalais ir naudoti juos, siekiant dermės su gyvenama aplinka“.

Apibendrinant „japoniškas patirtis“ noriu prisiminti dar vieną seneliuką. Jį sutikome, tiksliau radome, sėdintį prie upės ant patiesto kilimėlio, išsidėsčiusį ratu savų rankų darbelius iš plonų lankstomų vielučių. Toks laisvai „filosofiškas užsiėmimas“, kai ta vieta ir vadinosi „Filosofų alėja“. Šalia – upė, virš galvos – žiedlapius barstančios sakuros, šalia – vaikšto ir eina žmonės, o jis, užsidėjęs akinius, lanksto replutėmis iš mažų grandelių kažką naujo... Gal kas panorės įsigyti? Panorėjau, įsigijau. Ir man tai primins Tekančios Saulės šalį Japoniją, kurios niekas kitas nematė.

Salomėja Burneikaitė

publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/27/mintys-grizus-is-tekancios-saules-salies/

ŠIRDIES DOVANOS TRIJŲ KARALIŲ DIENĄ

Šventei ilgai ruoštasi, jos laukta. O kalėdinis laikotarpis šiemet, kai kurioms Klaipėdos rajono bendruomenėms, baigėsi ne įprasta prakartėkių paroda, o „Šėpos teatrų“ festivaliu Trijų karalių dieną. Jį inicijavo, rengė edukacijas ir jau daugelį metų ištikimai bei nuosekliai puoselėja Dovilų etninės kultūros centras. Taigi, šiemet pirmą kartą buvau pakviesta į Trijų karalių šventę Doviluose, kur rajono bendruomenių entuziastai iš Vėžaičių, Kretingalės, Plikių ir Birbinčių, rodė mažus vaidinimus su lėlėmis, pagal vieną scenarijų, pavadintą „Betliejaus istorija“. Tai buvo naujas žingsnis etnokultūrinėje erdvėje ne tik Doviluose. Juk ne lėlėms, o mums žmonėms, čia švietė šiaudinių sodų žvaigždės, skambėjo žodžiai, liaudies instrumentų garsai, kalėdinės melodijos. Spindėjo džiaugsmu ir dalyvių akys, atpažįstant brangias ŠIRDIES DOVANAS.

Kiekvienas šventei yra ruošiamasi. Advento laiku buvo rengiamasi, mokomasi, kartu vakarojant bendruomenėse buvo kuriamos lėlės, repetuojama. O kiek jaudulio, kai perteikti Betliejaus istoriją susirinkta draugėn, dalinantis bendruomenių naminio vakarojimo vaisiais. Kiekviena iš jų atvežė savą vaidinimą, rengtą pagal pažįstamą scenarijų, naudojant tradiciškai, kaip senovėje, pačių susikurtas ypatingas biblijinio siužeto lėles – Mariją, Juozapą, kūdikėlį Jėzų, aveles, asiliuką, kitas. Net iš Gargždų šv. archangelo Mykolo bažnyčios atvykęs į šventę kunigas Mindaugas Stonys prisipažino, kad niekada nėra tekę to matyti.

Jau žengiant snieguotu keliuku, iš tolo sveikinomės su atvykstančiais rajono bendruomenių nariais, nešinais pintinėmis, dėželėmis, nešuliais, pyragais. Vos įžengus į jaukią renovuotą ir šventiškai išdabintą centro salę pasitiko Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė su anūkėliais. Matėmės ne pirmą kartą, tai ir šnektelėjome, laukdamos vaidinimų su lėlėmis. Moteris džiaugėsi augančiu bendruomenės narių įsitraukimu į veiklas. Jos anūkai susidomėjo nertomis spalvotomis, mano atsivežtomis apyrankėmis, o mažiausias net karūnėlę iš jų pasidarė, pasidabindamas karališkai. Uždėję rankas ant širdelių mažieji panoro nusifotografuoti su apyrankėmis prie Dovilų „šėpos“. Vėliau įdėmiai ją apžiūrinėjo visi besidomintys smalsuoliai. Buvo miela matyti kaip natūraliai vaikus traukia širdies dalykai. Juk mažutėliai nežinojo, kad šias apyrankes pati, su malda, vien pirštais nėrė sunkios neglios paliesta moteris, kuriai labai svarbu, kad jos maži darbeliai teiktų džiaugsmo kitiems. Kaip BĮ KSPC (BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro) užimtumo specialistė pasidžiaugiau, kaip prasmingai mezgasi nauji žmogiški ir socialiniai ryšiai. Jaudinančiai gražu, kai tokią dieną ir kiti dalyviai, sužinoję mūsų klientės istoriją, panoro įsigyti jos „stiprybės apyrankėmis“ pavadintų darbelių.

Svarbu tai, kad „Šėpos teatras“ Dovilų etninės kultūros centre  buvo įkurtas dar vadovaujant ilgametei kūrybingai kultūros darbuotojai Lilijai Kerpienei. Tada, dar 2006 m., Jonas Tilvikas, dabar jau centro direktorius, sugalvojo išbandyti šį nutolusį etninėje kultūroje, menkai pažįstamą tautodailės, mėgėjiško namų teatro aplinkoje gimusį, o kartu ir krikščioniškos edukacijos šeimoje rūšį, „Šėpos teatrą“. Būdamas smalsiu Klaipėdos universiteto studentu, jau tada Jonas domėjosi ne tik etnologija, bet ir kineziterapija, liaudies medicina, lėlių teatru. Pagaliau tapo humanitarinių mokslų daktaru. Jungdamas įvairias sveikatos stiprinimo bei meno sritis jis išmano, koks svarbus yra holistinis požiūris į žmogų – kūno, sielos, dvasios vienovės puoselėjimas, lemiantis tikrąją sveikatą.  O juk senojoje etninėje kultūroje galime rasti visa ko šaknis, tereikia norinčių giliau jas pažinti. Praktikuodamas kaip kineziterapeutas Jonas pastebėjo, kad iš tiesų „Šėpos“ lėlių valdymas turi įtakos rankų judesių lavinimui, gali talkinti ištikus negaliai. 

Ratas apsisuko, kai susitikome didelėje bendruomenėje, jau turinčioje kartu įgytų vertingų patirčių. Juk kiekvienas – vaikas ir suaugęs, kenčiantis ir ieškantis, dirbantis ir švenčiantis, negalios atskirtas ir gebantis padėti, sustiprinti – turime širdį, mokančią mylėti ir dalintis širdies dovanomis. Taigi, uždėję ranką ant širdies, kaip tie vaikeliai ir keliaukime per Naujuosius, nuolankiai atsiliepdami gavus širdies Dovaną, prisiimkime atsakomybę jomis dalintis su visais, kurie šalia.

Salomėja Burneikaitė

Publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2024/01/08/sirdies-dovanos-triju-karaliu-diena/

Ką apie kaukes atskleidė paroda KAUKĖS

 

Visu gražumu įsisiautėjus gegužiui susiklostė neeilinė proga nukakti į Juodrkantę. Ir ne šiaip sau kartu su bendradarbiais praleidome čia keletą valandų. Viskas žydi, kvepia, žaliuoja, o Liudviko Rėzos kultūros centre kolegė Marina Lendraitienė, pakvietusi prisidėti ir mūsų klientą dailininką Dmitrij Dekteriov (Baltasar), surengė tapybos darbų parodą KAUKĖS. Įsimintina tai, kad jai ši paroda buvo pirmoji, o Dmitrijui, paskutiniu metu itin aktyviai viliojamam kūrybos, vien čia ji buvo jau antroji. Klaipėdos socialinės paramos centras neturi tikslo organizuoti parodas, tačiau jos darbuotojai, kartu su specialistais, jau žino kokią didelę, asmenybę išlaisvinančią galią teikia kūrybiškumas ir jo terapišką poveikį daranti veikla. 

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Ši paroda buvo sumanyta, kaip visuma to, ką gali teikti neįprastų dalykų savyje tyrinėjimas, lietimasis prie meno, bandant giliau pažinti save, kitą žmogų, padrąsinti svarstantį, abejojantį, pajausti kokie svarbūs esame vieni kitiems. Atidarydamas parodą Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis pasidžiaugė besitęsiančiu bendradarbiavimu su mūsų centru ir pakvietė išdrįsti pabūti be kaukių, žvelgiant į savas „kaukes“, kurias patys, nors ir netiesiogiai nešiojam kasdien, kaip socialinės būtybės, veikiančios pagal prisiimtas socialines roles.

Apžiūrint paveikslus norėjosi sustoti, pažvelgti vis kitu rakursu, atkreipti dėmesį į spalvinę gamą ir atpažinti „kaukes“, kurias ne iš karto galima įžiūrėti... Tarkim, paveiksle matome sėdinčią vienišą juodaplaukę, su vyno taure, grakščiai ranka parėmusią smakrą... O veidas neįžiūrimas. Jo nėra? Už ko ji slepiasi? Kokia yra jos kaukė? Arba, kitame paveiksle,  besislepiantis po trumpais mėlynais potėpiais, vos įžiūrimas spalvų mirgėjime žmogaus veidas? Koks jis? Pripažinkime, visiems drąsiau gyveni su viena ar kita kauke. Tačiau bendravimas pilnaverčiu tampa, kai išdrįstame pasitikėti kitu žmogumi... Lydimi panašių minčių apžiūrėjome KAUKIŲ paveikslus ir kalbėjomės, dalinomės mintimis... 

Mūsų centre dirba ne tik socialiniai darbuotojai. Nebūtumėm galėję čia atvykti, jei šalia mūsų klientų kasdien dėmesingai neplušėtų individualios priežiūros darbuotojos – dėmesingos, nuoširdžios, išradingos – teikiančios kasdienes paslaugas. Šiandien į parodą vykti kartu panoro visi kas tik galėjo ir pajėgė. Džiaugėmės bendrame rate, dairydamiesi parodoje KAUKĖS visa komanda, kartu su psichologėmis Julija ir Natalija, slaugytoja Leonora, užimtumo specialiste Salomėja ir, be abejo, klientus lydėjusiomis individualios priežiūros darbuotojomis Virgina ir Vanda.

Baigiamąja dalimi atidarant parodą KAUKĖS tapo praktinė dailės terapijos pažintinė sesija, kurią pravedė pas mus dirbanti ukrainietė psichologė Natalija. Pirmiausiai ji atsiprašė, kad dar nekalba lietuviškai kaip norėtų, nors mokosi. Ji, panaudodama foliją, pakvietė mus susikurti emocijų kaukes. Ši psichologei pažįstama metodika padeda jai pačiai ir klientams, todėl priminė ir mums, kaip svarbu kiekvienam atpažinti ir pripažinti savo emocijas, leisti joms būti, stebėti kuo galime padėti sau, kad per ilgai nevargintų nei skausmas, nei netikras džiaugsmas. Susikūrę emocijų kaukes iš folijos, pajutome kad jos – taip pat neamžinos.

Ši trumpa dailės terapijos sesija išryškino parodos KAUKĖS autorių mintis, primenančias, jog „kiekvienas iš mūsų neretai prisidengiame kauke, po kuria slepiame kompleksus, baimes, savo tikrąjį Aš. Tai trukdo mums pažinti save, atsiskleisti, artimai bendrauti su žmonėmis“.

Publikuota portale "Atvira Klaipėda"

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/05/15/ka-apie-kaukes-atskleide-paroda-kaukes/

STUDENTAMS - APIE SOCIALINIO UŽIMTUMO TERAPIJĄ

Su miela, akimis besišypsančią KU SvMF Socialinio darbo katedros docente dr. Indre Dirgėliene esame pažįstamos daugelį metų. Yra išlikę atmintyje, kad prieš daugelį metų, kai teko vesti miesto dainų šventę Klaipėdos miesto Vasaros koncertų estradoje, pristačiau ir jos vadovaujamą Klaipėdos kolegijos kolektyvą, pavadinimu „Tautosakos mokykla“. Įsirašė atmintyje, nes toks kolektyvo vardas bylojo ne šiaip kažką, o tarsi atspindėjo vadovės įvardintą viziją – padėti jaunimui suprasti ir perimti tautos paveldo tradicines vertybes, dainuojant liaudies dainas, giedant ir kankliuojant draugėje.  

Daugiau kaip dešimtmetį mudvi pasisveikindavome susitikusios KU koridoriuose. Socialinio darbo katedra ėmė ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, be galo svarbius ir reikalingus, atsikūrus  mūsų valstybei. Indrė apsigynė disertaciją, tapo socialinių mokslų daktare, jai suteiktas doc. pedagoginis vardas. Vėliau tapo supervizore, įvairių iniciatyvų socialiniame darbe pradininke, išliko paprasta, lengvai bendraujančia su studentais, įdėmios akies nenuleidžiančia nuo pašnekovo ir dėmesinga bet kokio socialinio statuso žmogui.

Kai prieš penketą metų Klaipėdos socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė pakvietė mane dirbti užimtumo specialiste, Indrė džiugiai padrąsino ištardama, kad galėsime bendradarbiauti. Ji priminė, kad kūrybingi žmonės itin reikalingi socialiniame darbe. Juk kiekvienas yra unikali asmenybė, nori būti išgirstas, suprastas teisingai. Labiausiai žmogus laukia nuoširdaus dėmesio, asmeniško požiūrio, gilaus gebėjimo palaikyti, padrąsinti, atskleisti autentišką kūrybiškumo jėgą. Ypač svarbus yra kiekvienam žmogiškojo orumo pripažinimas. Tai neabejotinai svarbu buvo ir mūsų centro vadovei Dianai, pakvietusiai mane lankyti senyvo amžiaus bei negalios ribojamus centro klientus jų pačių namuose.

Ir štai atėjo diena, kai Indrė pakvietė pasikalbėti su jos studentais. Sutikau nesvarstydama. Jos dėstomas dalykas, kurio metu susėdome už apskrito stalo, vadinasi socialinio užimtumo terapija. Fantastika! Juk tai apima visa, kuo nuolat savarankiškai tyrinėdama ir mokydamasi pati užsiimu, kai lankau  DSGS (Dienos socialinės globos skyriaus) paslaugų gavėjus jų namuose. Žinau, kad ne iš karto kabinetuose leidžiantys laiką įvairių institucijų socialinio darbo specialistai ar valdžios žmonės supranta, ko iš tiesų reikia, ko ilgisi, ko trūksta uždarume įkalintam žmogui. Kūrybiškas žvilgsnis padeda realiai susivokti, atsiliepti ir padėti jam, diena iš dienos laiką leidžiančiam daugiafunkcinėje lovoje, neįgaliojo vežimėlyje ar gebančiam pajudėti tik vaikštynės pagalba, kai visas gyvenimo laikas – namų aplinka, televizorius ir vaizdas pro langą...

Pastebiu, kad šiandien jau daug kas, nors lėtai, bet keičiasi. Socialinio darbuotojo specialybė Lietuvoje – vis dar jauna. Reikalavimai – didžiuliai. Ne kartą teko girdėti aplinkinių repliką, irzliai mestelint „o kur žiūri socialiniai darbuotojai?“ Apskritojo stalo pašnekovams susipažinus, ėmus kalbėtis, pristatymo ir prisistatymo „šiurpuliukai“ išsisklaidė. Supratau, kad kalbuosi su rimtai studijuojančiais, besiruošiančiais tapti bendražygiais, jaunais, bet jau turinčiais patirties žmonėmis. Kai kurie iš jų jau dirba socialinio darbo srityje. Atvykę iš Plungės, Kretingos, Telšių rajonų, net Vilniaus, jie domisi socialinio užimtumo terapinėmis galimybėmis, meno terapija, psichoterapija, gerontologija, neįgaliųjų integracijos bei socializacijos klausimais ir kt. Kokia gi yra kasdienė mano praktika? Studentai žino ir jau patyrė, kad užimtumo specialistas dažniausiai dirba su grupėmis globos namuose, dienos centruose, neįgaliųjų organizacijose. Tačiau Indrė norėjo, kad studentai sužinotų ir pajustų, kokį kelią tenka nueiti kol pavyksta prakalbini asmeniškai vieną žmogų, jo paties namuose. Juk gyvendamas vienas, padedant tik individualios priežiūros darbuotojai, jaučiasi niekam nesvarbus ir nežinia kokios mintys sukasi jo galvoje. Tiesą pasakius tada pirmą kartą ėmiau ieškoti žodžių kaip apsakyti, išreikšti, apibudinti tai ką veikiu kiekvieną kartą.

Papasakojau studentams keletą konkrečių atvejų, su pavyzdžiais. Pabandžiau atskleisti kaip sekėsi kalbėtis su viena senute, kartu vartant jos brangų nuotraukų albumą. Pasitikėdama manimi ji dalinosi jautriais prisiminimais jau ruošdamasi pasitikti Amžinybę. Jaučiau senolę atsisveikinant su viskuo kas jai buvo brangu, atveriant man tolimą prisiminimų kertelę. O kalbėjomės mudvi žemaitiškai...

Trumpai pristačiau geranorišką pusamžį vyrą, tapusį savanoriu, kai atradome jo norą  padėti kitiems. Tai buvo pirmasis mano klientas, nuo jaunystės jis leidžiantis laiką daugiafunkcinėje lovoje ir neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau kompiuteris ir internetas padeda rasti platesnę veiklų įvairovę negu kitiems. Jis, kamuojamas autoimuninės ligos, nuolat mankštinasi. Jo pastangų dėka mudu atradome būdų padėti dar silpnesniems už jį. Pasiūliau pabandyti sukurti kryžiažodžių senukui ištiktam insulto, kuris mėgo juos spręsti, o dabar laikė save „niekam tikusiu“. Jis sutiko. Ir tai dar ne viskas...

Negalėjau nepriminti jauniems žmonėms, kaip yra svarbu įvairios jų pačių kompetencijos, įgytos skirtingais būdais. Socialinio užimtumo tikslais visa tai gali būti naudojama praktiškai. Priminiau, kad pati nuolat mokausi. Pasakojau, kaip internete paskelbiau, jog noriu įsigyti liaudiškas kankles, kad galėtumėm kiek nors pamuzikuoti, su tais, kuriuos lankau. Atsiliepė muzikos instrumentų meistras, kuris susižeidęs ranką nebegali groti, o jas dovanojęs man, paprašė už jį pasimelsti! Nustebo paslaugų gavėjas, kuriam apie tai papasakojau ir ištarė – „Salomėja, gal galėtumėt jas kitą kartą atsinešti. Niekada nesu kanklių matęs...“

Šypsodamasi prisiminiau manęs laukdavusią šimtametę senolę. Prisiartinusi su vežimėliu pati atidarydavo duris ir džiugiai ištardavo „kaip aš jūsų laukiau!“ Močiutė buvo lengvai bendraujantis žmogus, tačiau taip susiklostė kad likusi viena pasaulyje galėjo tik prisiminti palaidojusi tris vaikus, du vyrus, artimuosius nutolusius užsieniuose... Šviesiausias laikas jai – jaunystės prisiminimai, tarnystė Lietuvos karininko šeimoje, Šaulių sąjungoje, globėjai, padėję įgyti siuvėjos amatą, nutolusios giminės ir šeimos šventės, kurioms pati kruopščiai ruošdavosi. Klausydama senolės ir sugalvodavau ką mudviem veikti kartu. Apžiūrinėjant jos nertas servetėles, siuvinėtas pagalvėles, bandėme vėl nerti vąšeliu. Besišnekučiuodamos vasaros karščių metu, mudvi iš popieriaus karpėme vėduokles. O man atsinešus lėlę – mažą meškiuką Rudį, ėmėme abi kalbėtis eiliuotai. Negalėjau nutylėti kaip sutrikau, kai ta pati močiutė, jau man  išeinant, netikėtai ištarė „o gal mudvi, ponia Salomėja, išgerkim arbatos?“, taip išreikšdama vienatvės pojūtį, ilgesį, troškimą bendrauti, pasitikėjimą. Spėkit, ar sutikau?

Paskaitos laikas slinko link pabaigos, bet dar ištraukiau kamuolį spalvotų virvelių. Pasiūliau studentams panaudojant jas savo rankomis pasigaminti skirtuką knygai. Panašų į tuos, kuriuos dovanojome kiekvienam, šiais metais surengtos užimtumo veiklų parodos atidarymo „Kūrybiškumui atvėrus duris“ metu. Svarbu tai, kad šias virveles vien rankų pirštais nunėrė pusamžė moteris, kamuojama išsėtinės sklerozės ir menkai begalinti išlikti savarankiška. Norėjau, kad klausantieji įsitikintų, kaip svarbu yra dirbti komandoje, kai bendradarbiauja užimtumo specialistė ir lankomosios priežiūros darbuotoja. Tik jos palaikoma moteris nėrė kasdien, prinėrė tiek, kad parodoje pristatėme didžiulį, jos derintų spalvų sienos pano, daug mozaikiškai iš virvelių sudėliotų paveikslų, atvirukų, visus apdalinome skirtukais, su spalvotų virvelių „uodegėlėmis“. Tekstus skirtukams – sparnuotas jiems svarbias frazes ar citatą iš Šv. Rašto, parinko patys paslaugų gavėjai, darbuotojai išspausdino ir dalino parodos lankytojams. O vieno skirtuko įrašas bylojo – „Malonu būti reikalingam!“ Tame atsiskleidžia visa socialinio užimtumo terapijos esmė.

Pasigamino studentai ir jų dėstytoja Indrė skirtuką, ranka įrašydami jiems patiems svarbius žodžius. Virvelių dar liko... Bet pajutau supratingą dėkingumą, kai viena studentė paklausė ar negalėčiau jai padovanoti tą virvelių kamuolį, kad parsivežtų į globos namus, kuriuose dirba, su proto negalią turinčias asmenimis. Taigi – žmogaus ryšys su žmogumi turi būti tęsiamas. Turėsiu aš ir vėl ką papasakoti savo žmonėms!

Šis susitikimas primins, kad užimtumo veikla yra daugiau negu žinoti kuo užsiimti. Ne be reikalo dr. Indrės Dirgėlienės dėstomas dalykas, kurio metu pakvietė pasidalinti praktine patirtimi, vadinasi socialinio užimtumo terapija!

Publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2023/02/13/studentams-apie-socialinio-uzimtumo-terapija/