Kai garbingas amžius ateina kartu su išmintimi…

Socialinio darbo lauke būna švenčių, kai garbingo jubiliejaus sulaukusius žmones norisi ne tik sveikinti, bet ir  papasakoti apie juos kitiems. 

Žinot ką veikiame? Mes auginame bendrystę, santykius, stiprindami ryšį žmogaus su žmogumi. Tai yra socialinių įgūdžių palaikymo būdai senolių namuose, kartu puoselėjant malonių "prisiminimų darželį", kuris bendradarbiaujant darbuotojams gali pražydėti vėl ir vėl, naujais, netikėtai spalvingais žiedais!

Mudu su ponu Vaclovu Rekašiumi susipažinome prieš trejus metus. Rodos, lyg visai neseniai, o štai jau ir jo 90-mečio kartu sulaukta! Klaipėdos miesto socialinės paramos centro (KSPC) Pagalbos namuose skyrius paslaugas pradėjo teikti dar anksčiau, tačiau mudu su Vaclovu suartino užimtumo veiklų poreikis. Tik stebėtis nuolat galiu koks kūrybingas senolis išliko iki pat to laiko, kai amžius, regis, galėtų stabdyti daryti tai, ką iš tikrųjų norisi.

Gyvena ponas Vaclovas šiandien vienas, likusiame šeimos bute, prisimindamas tai, kas buvo ne tik sunku, bet ir kiek gražaus buvo jo gyvenime. Kaip tikras žemaitis kalba jis nedaug, tačiau užsitarnavus pasitikėjimą žmogiškai ir nuoširdžiai atsiveria, bevartant senas fotografijas.

O kad jūs galėtumėt išgirsti kaip senolis pasakoja apie savo jaunystės Klaipėdą, kur lyg greitkeliu pralėkė visas jo gyvenimas. Gimęs ir augęs Žemaitijoje, pamilęs žemę, pagaliau įsitvirtino jis Tauralaukio daržininkystės ūkyje. Čia ir liko. Sukūrė šeimą, augino vaikus.  Ne tik dirbo su įvairia žemės ūkio technika, bet ir armoniką pamėgo, tapo svarbiu bendruomenėje. Taigi, ta pati armonika dabar padeda išsklaidyti ir vienišumo jausmą, kuris vis tik skverbiasi prisiminus šeimos bei artimųjų netektis. Užimtumo veikų metu susitikę mudu pamuzikuojame kartu. Vaclovas yra susidaręs anksčiau išmoktų armonika grotų melodijų ir dainų sąrašą, tai mudu ir padainuojame. Dviese drąsiau, o ir įdomiau, ir linksmiau, kai pavyksta sutarti net dviem balsais. Vasarą mudu kartu pavaikštinėjame. Tada jau senolis pasakoja nesustodamas. Ar buvote kada Tauralaukyje? Ar bent žinote, kad ten, kur dabar mašinos visų greičiu pralekia - buvo pievos, laukai, augo sodas... Ne tik jam, bet ir man miela matyti, kad prie daugiabučio plačiai lapoja ir giles barsto trys gražuoliai ąžuolai, jo paties jaunystėj sodinti. Apgenėti, žinoma, šiek tiek reikėtų. Bet gaila būtų, jei kas nupjautų, nors šiek tiek horizontą ir užstoja.

Užtat žiemą, dar nepasnigus, Vaclovas laukia zylučių, kad galėtų stebėti jų gyvenimą pro langą. Norisi senoliui ir jomis pasirūpinti. Dėl jų ir lesyklėlę savomis rankomis pavyko sukonstruoti. Kad žinotumėt, kiek jis visokių dalykų pripasakoja apie paukštukų pomėgius ir net jų įpročius. Tada jau abu stebime zylių gyvenimą pro buto langą. Beje, susitikę aptariame ne tik paukštelių, bet ir žmonių bendravimo ypatumus, skirtumus, net charakterius. Gražu, kai garbingas amžius ateina kartu su išmintimi, o išmintingo žmogus norisi ne tik klausytis, bet ir jo tiesą išgirsti!

Ir medžio darbai senoliui nėra naujiena nuo jaunystės. Pamėgo jis drožti ir mielai rodo savų rankų darbo lentynėles, kurios taip patiko jo žmonai. Koridoriuje – ir keletas anūko pirmųjų drožinių, kuriuos išdrožti Vaclovas pats jį pamokė. 

Tai dar ne viskas. Man jis buvo surengęs net tokį beveik „egzaminą“, parodydamas iš vielos sukonstruotą „praktinį galvosūkį“. Nustebau – štai senolis sukonstravo, o aš krapščiausi ilgai, kol pavyko aną "atrakinti". Pradžioje atrodė, kad tai visai neįmanoma. Jei ateisite pavasarį į viešai jau trečius metus rengiamą KSPC „Palangės sodininkų šventę“, tikiuosi Vaclovas sutiks ir jus „paegzaminuoti“. Gal net armonika pagros. Juk ne be reikalo nuolat prisimename parepetuoti. 

Beje, nuotaikų, kaip žinote, gyvenime būna įvairių ir ne visada lengva gerą nuotaką atgauti. Štai vieną kartą atėjau užimtumo veikloms, o jam – viskas „ne kaip“.  Nors ir paukšteliai ant palangės trupinėlius lesioja, ir svogūnai, ir gėlės vešliai žaliuoja. Jis šiaip yra labai dėkingas, kad prižiūrėti jas padeda laukiama miela individualios priežiūros darbuotoja Roma Raibužytė-Paulauskienė. Mūsų darbe siurprizai – beveik kasdienybė. Tačiau kartą atėjusi pas Vaclovą nustebau, kad ir šitaip galima. Nepatikėsite, bet man teko šokti solo tiesiog virtuvėje, su gyva muzika! Ką bekalbėčiau, senoliui tą dieną viskas buvo ne taip, kaip norėtųsi. Netekusi vilties išdrįsau juokaudama paklausti – „Tai gal norite, kad jums pašokčiau?“. „Gali!“, – atsakė tikras žemaitis. Supratusi, kad teigiamas atsakymas yra gerai, sutikau – „gerai, bet tik jei tamsta pagrosi...“ Štai tada nuėjo Vaclovas į kambarį ir iš ten atsinešė savo seną draugę armoniką. Tai bent pasilinksminom abu visai be juokų, savo pačių nuostabai!

Kadangi Vaclovas vertina ir mėgsta bendriją, tai kartais susitinkame ir trise. Smagu yra ne tik dirbti, bet ir tiesiog pasišnekučiuoti. Aplanko senolį ir daugiau centro darbuotojų. Bet mieliausia jam yra ta, kuri daugiausiai padeda namų ruošoje. Kartais nutinka, kad Roma verda pietus, o mudu drauge dainuojame, Vaclovui pritariant armonika. Pradeda jis dažniausiai maršo ar valso melodijomis, nuo jaunystės vakaruškų muzikos. O tada – kas jam nepamirštama ir gyventi padeda – „Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa...“, „Jaunystė negrįžta, žinok, žinok, žinok!“

Sulaukti garbingo amžiaus yra Dievo dovana! Dar didesnė Dovana yra sulaukti 90-čio mylit žmones, prisimenant brangius mylimuosius, bendražygius jų darbus ir randant gyvenimo džiaugsmo kiekvienoje išaušusioje dienoje!

Salomėja Burneikaitė

Tekstas publikuotas portale "Atvira Klaipėda"

https://www.atviraklaipeda.lt/2026/01/26/kai-garbingas-amzius-ateina-kartu-su-ismintimi/

Lėlės - tarsi tiltai į vaikystės Kalėdas

Gatvės, aikštės, vitrinos ima puoštis kalėdiniais blizgučiais ir nejučia šiluma užlieja mintis... Tai laukimo laikas, apmąstant metų prasmingus darbus. Šiek tiek suklūstame, stebėdami kaip miestas puošiasi švytinčiomis dekoracijomis. Šyptelime tyliai, prisimindami kas buvo vertingiausia, nepakeičiama, gal net amžina... Tinkamas metas yra grąžinti skolas- pažadus, rasti laiko pabūti su šeima. O gal galime gražinti bent mažą dalelę „skolų vaikystei“, tiesdami tiltus į žmones per lėlę?

Dirbdama užimtumo specialiste Klaipėdos socialinė paramos centre pastebėjau, kad mūsų globojamiems žmonėms, tiems kuriems paslaugas teikiame jų pačių namuose, lėlės taip pat yra svarbios. Senoliams jos dažnai yra gerų ir saldžių prabėgusio gyvenimo prisiminimų dalis. Sutikau močiučių, kurios su grauduliu pasakoja, kad vaikystėje neturėjo lėlių. Tekdavo pačioms jas susisukti iš skudurėlių, kad būtų ką supti. Kai kas parodo vaikų arba bendradarbių dovanotą didžiulį meškiną ar tigrą, dovanotą išleidžiant į užtarnautą poilsį, nuo tada garbingai įsitaisiusį ant sofos. Tos namų lėlės – prisiminimų saugotojos. Viena kita močiutė prasitaria, kad ir dabar gal pajėgtų numegzti rūbelių kokios mergaitės mylimai lėlei, jei tik atsirastų kas nori. Taigi, svarbus ir niekuo nepakeičiamas yra kartų ryšys, galintis užsimegzti per lėlę. 

Daugelio mintys laukiant Šv. Kalėdų dažnai sugrąžina į vaikystę, kai laiko turėjome apsčiai, buvome laimingi, visada mylimi, paguosti, sustiprinti. Dabar patys auginame vaikus ir anūkus, o laikas nuolat nejučia teka tartum pro pirštus. Skubėdami nepastebime, kad sūneliai ir dukrytės dažnai paliekami augti patys. Kaip išeina... Laiko jiems skiriame tiek, kiek suspėjame... Ar galime ką nors daryti kitaip? Gal tereikia sustoti akimirkai ir... atrasime stebuklą?

Neseniai nuo vienos močiutės gavau dovanų lėlę, kuri yra parsivežta iš tolimojo Sibiro, kai teko ten ne savo valia pagyventi... O, kad jūs žinotumės kokią brangią, sunkią, bet gražią atmintį ji saugo. Ne be reikalo tos gražuolės amžius turėtų būti apie aštuoniasdešimt metų.  Man ji panaši į šokėją ispanę, o gal kokią austrę ar vokietę. Lėlės šeimininkė Sibire baigė siuvėjų kursus, kad galėtų siūdama užsidirbti pragyvenimui. Klausydama močiutės istorijos nusistebėjau, kaip siuvėja pajėgė rūpintis lėle, kai sunku buvo tiesiog išgyventi. Sibiran moteris pateko būdama jauna mergina ir patylėjusi prataria, kad grožio ieškojo, norėjosi prasiskaidrinti kasdienybę. Kitaip gal ir nebūtų pajėgusi išgyventi...

O kad jūs būtumėt matę, kai suvirpėjo senukui rankos kai tą ryškiai išpuoštą gražuolę nusinešiau pas jį, mažai bematantį... Ilgai dar klausiausi jo prisiminimų apie Sibire praleistą vaikystę, kol su tėvu grįžo į Lietuvą. Kaip švelniai jis lietė lėlės plaukus, glostė ryškiaspalves rūbelio klostes, pagarbiai nedrįsdamas pakelti nė sijono kraštelio. Senolis visada buvo išradingas ir „prie technikos“. Klaipėdos įstaigose kai reikėdavo ir brandžiame amžiuje sugebėdavo rasti išskirtinius techninių sprendimų ir juos įvykdyti. Besišnekučiuojant su juo parodžiau, kad ši lėlė turi paslaptį – pakeistą vieną klubo sąnarį. Taigi, jos šeimininkei turėjo padėti koks nors brolelis, buvęs artimajai nagingu atjaučiančiu meistru. 

Neįkainojamai brangu yra liestis prie tokių istoriją. Daug lėlės „atsimena“ ir taip gali mums tapti lieptais į atmintį, jei tik skirsime vieni kitiems šiek tiek laiko.

Taigi, pabandykite užsimerkti ir prisiminti seną vaikystės draugę lėlę. Tik nesakykite, kad lėlės – tik mergaitėms. Neapsimeskite rūpestingi tėčiai-„berniukai“, kad jūsų tai neliečia. Negi neturėjote vaikystėje kokio mielo meškiuko, ar ištįsusiomis ausimis papilkėjusio nuo jūsų pačių ašarų zuikio, be kurio neužmigdavote, kurį nešiodavotės visada kartu? Ar pagalvojote kodėl dažnai ir šiais laikais mielus meškiukus, pingviniukus, pūkuotus didžiaakius ančiukus ar kitokias lėlytes segite prie kuprinių, solidžių portfelių, automobilio ar buto raktų, krepšių, slepiate rankinėse, vidinėse kišenės, net darbo stalčiuose? Juos sodiname ir šalia savo „draugo“ kompiuterio...

Taigi, tereikia prisiminti, kad išmintinga sena draugė lėlė lydi žmogų nuo pat žmonijos vaikystės. Vaikas augdamas taip pat išgyvena visas virsmo brandžiu stadijas. O lėlė – tai įdvasintas daiktas. Ji paties žmogaus sukonstruota, kaip gyvai būtybei savo pavidalu artimas modelis, kaip daiktas ar žaislas, turi ilgą istoriją. Tam tikra prasme jis (žaislas ar daiktas) simboliškai atskleidžia ir mūsų pačių santykį su aplinka. Lėlė tiek žmogui, tiek ir vaikui padeda suvokti pasaulį per simbolius. Dvasią turinti žaidimų draugė vaikui padeda pažinti pasaulį, jo dėsnius, pasitikti gyvenimo iššūkius ir pagal amžių jaustis vis saugiau. Ir nereikia tam specialaus laiko...

Šiam Kalėdų laukimo laike – eidami, važiuodami autobusu, stovėdami eilėse, prisiminkite brangią vaikystės pasaką ir leiskite jai būti kartu. Nebijokite, niekas apie tai nesužinos. Tiesiog žibančiomis akimis grįšite namo pas savo brangiausius. Jūsų vaikams vaikystės pasaulis – lyg pasaka. O jame svarbią vietą užimate jūs – tėvai ir seneliai, tetos, dėdės ir mylimieji, draugai ir klasiokai. Sukurkite savo rankomis ypatingą lėlę tiems, kuriuos mylite. Tegul ji turės ypatingą kišenėlę laiškams, saldžią saldaininę širdelę, sijonėlį iš vaikystėje nešioto rūbelio, gal dabar nebemadingą šukuoseną ar kaseles. Leiskite jiems ilgai ilgai prisiminti jus, kaip tiems mūsų globojamiems senoliams, branginantiems saldžius prisiminimus per ypatingą lėlę.  

Beje, pūkuotas pelėdžiukas-raktų pakabukas – tai pat lėlė, tapusi įdvasintu pavidalu.  Tokie maži „daikčiukai“ tikrai guodžia ir stiprina. Jie tarsi primena, kad Kalėdų dovanos – mūsų širdyse ir patys turime išmokti jomis dalintis. Ilgimės švelnumo visi, todėl tie įdvasinti daiktai – tarsi saugumo salelės, dažnai nejaukiame suaugusiųjų pasaulyje. Šitaip per lėlę mus gelbsti ir globoja labai asmeniška jos istorija – nors yra labai panaši į pasaką.

Prieškalėdinis laikas, kai ieškome dovanų artimiausiems, labai tinkamas laikas išjungti televizorių ir padovanoti šiek tiek ypatinga veikla ir mintimis užpildyto laiko savo brangiausiems. Ir tegul visos pasakos apie mielus pelėdžiukus, šokėjas, tigrus ar meškučius, gal net Batmanus baigiasi „... jie ilgai laimingai gyveno!”

Salomėja Burneikaitė

Kai rankos augina – šypsosi širdys...

Kas galėjo pagalvoti, kad surėmus pečius galima nukeliauti taip toli…

Kaip Klaipėdos miesto socialinės paramos centro užimtumo specialistė turiu pareigą lankyti mūsų klientus jų namuose ir rasti būdų sudominti juos užsiimti prasminga veikla. Patiriu daug džiaugsmo valandų, įdomumo ir niekada nubūna nuobodu. Vieniši, negalios apriboto judėjimo ir senyvi žmonės yra pasiilgę bendravimo. Besikalbėdami keliaujame įvairiausiais apmąstymų bei prisiminimų takeliais. Laikui bėgant pastebėjau, kad daugelis žmonių ką nors augina tiesiog ant savo palangių. Iš to ir gimė idėja, dar 2024 m. pavasarį, surengti „Palangės sodininkų šventę“. Ji sutartinai sutelkė daugelį mūsų darbuotojų, kiek tik leido klientų fizinės galios ir mūsų centro pajėgos. Nekalbėjome apie negalią ar senatvę! Visi, kurie ką nors savo namuose augina tapo palangės sodininkais. Auginti – taip pat yra veikla. Ir labai prasminga. Bet šiandien – ne apie šventę, o apie fotografijų parodas, kurios tapo sudėtine šventės dalimi. Nepatikėsite, bet po šventės jas panoro pamatyti ir kiti, pakviesdami perkelti fotografijų kompozicijas į kitas erdves.

Taigi, ne mažai per metus „pakeliavo“ mūsų centre parengta fotografijų paroda. Jos autorė yra mūsų centro individualios priežiūros darbuotoja Marina Lendraitienė. Ji, pasitelkusi skvarbią akį, kūrybines galias ir pomėgį fotografuoti, lankė mūsų klientus namuose, kalbino juos ir pakėlusi objektyvą spragsėjo aparatu. Šiemet turėjome jau dvi kompozicijas, pavadintas „Palangės sodininkų portretai“ ir „Auginančios rankos“. 

Pirmiausiai parodos sulaukė Centro darbuotojų, o svarbiausia – mūsų paslaugų gavėjų susidomėjimo. Daugelis jų džiaugėsi Marinos nuotraukomis kaip itin brangintinomis dovanomis. Darbai iš tiesų skleidžia gėrį, brandaus amžiaus žmogaus grožį. Jo suteikia prasminga veikla auginant augalus ir atskleidžiant malonų visų prisidėjusių socialinį įsitraukimą.

Praėjusių metų rudenį parodą „Palangės sodininkų portretai“, pranešime pasakodama apie „Palangės sodininkų šventę, pristačiau Respublikos socialinių darbuotojų metinėje konferencijoje Telšiuose. Po to gavome pirmąjį pakvietimą perkelti parodą į Kretingą. Visą mėnesį į veidus fotografijise galėjo įsižiūrėti Dienos veiklos centro Kretingoje lankytojai ir svečiai. Po to buvome pakviesti parodą perkelti į ,,Pajūrio senelių namus“ Kretingoje, kad ir jie turėtų galimybę įsižiūrėti į šviesius amžėjančių mūsų paslaugų gavėjų veidus. Keliaujančia paroda norėjosi padrąsinti atskirtyje gyvenančius žmones nebijoti senatvės, tikėti gyvenimu, prasminga veikla ir mums pavyko. Gražiausias atsiliepimas iš senelių buvo, kai išgirdome tariant – „Bet juk ir mes galime ką nors auginti!”

Nesustojome. Po pranešimo „Per socialinį užimtumą į geresnę gyvenimo kokybę“, mano padaryto Lietuvos biblioterapijos asociacijos mokslinėje-praktinėje konferencijoje pavadinimu „Gyvenimo kryžkelės: savižudybių prevencija ir pagalba įvairioms amžiaus grupėms”, buvome pakviesti parodą „Auginančios rankos“ eksponuoti Šiaulių rajono savivaldybės sveikatos centre Kuršėnų ligoninės slaugos skyriaus aplinkoje. Skaitydami atsiliepimus, surinktus psichologės Donatos, radome jaudinančių globojamų senelių įrašų – „Ar čia ji visada bus? Taip gražiau...“, „Nėra čia jokių rūpesčių, bėdų, tik  grožis ir darbas”, „Visada malonu matyti, kaip kažkas auga”, „Tiesiog ramina širdį.“, „Rankos, kurios dirba ir augina – geras ženklas“, „Nesvarbu, koks sunkus gyvenimas, kaip sveikatos nėra, visada galima pasodinti sėklelę”, „Pažiūrėk, kaip  nufotografuota kiekviena raukšlelė. Koks didelis kontrastas tarp senų rankų ir jauno daigo!”

Metas pasidžiaugti, kad po to ekspoziciją „Auginančios rankos“ pristatėme ir mėnesį palikome svečiuotis Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų skyriuje. Tarp kitų įrašų atsiliepimų knygoje itin daug pasakantys yra šios įstaigos bibliotekininkės Aušros žodžiai – „Ačiū už įkvepiančią parodą, kuri sulaukė daugybės bibliotekos lankytojų komplimentų. Ačiū, kad įžvelgėte grožį ir augimą, kartais ir klestėjimą, ten, kur jo atrodytų, yra maža...“

Na o ką tik, minint Klaipėdos socialinės paramos centro 25-rių metų sukaktį, fotografijų parodą „Auginančios rankos“ eksponavome konferencijos „Tarp iššūkių ir vilties: kryptingas bendradarbiavimas ir veiksmas socialinio darbo praktikoje“ dalyviams, susirinkusiems iš visos Lietuvos. Ne vienas ir čia negailėjo jautrių žodžių Marinos fotografijoms, stebėdami jų detales. Jaudinančiai brangu buvo išgirsti atvykusį iš Vilniaus kun. Ričardą Doveiką – vieną iš lektorių, garbingą konferencijos svečią, stabtelėjusį apžvelgti fotografijų ekspoziciją, žibančiomis akimis pratariant „Labai prasminga idėja. Labai!”

Salomėja Burneikaitė

Mintys, grįžus iš Tekančios saulės šalies

Mano namai, mano tėvynė, darbas, visos mano meilės – čia, Lietuvoje. Kelionės vilioja, traukia ir žavi. Bet ir atostogų kelionėje vis dairiausi kas toje Tekančios Saulės šalyje kitaip negu pas mus? Šiuo metu mano darbo laukas yra socialinių paslaugų sritis, tad ir atsitolinus mintys sukosi apie socialinės erdvę, žmonių pasirinkimus, įpročius, situacijas.

 

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

Apsistojus senojoje Japonijos sostinėje Kiote teko keliauti traukiniais, metro, autobusais, pėsčiomis ir net taksi. Tai – milijoninis miestas, iš kurio kasdien pasukdavome įvairiomis kryptimis. Nepamiršau atostogaudama, kad mano darbovietė yra Klaipėdos miesto socialinės paramos centras, todėl stengiausi atkreipti dėmesį ir pastebėti socialinio lauko situacijas, dalykus – žmonių įpročius, santykius, gyvensenos ypatumus, pagyvenusių bei žmonių su negalia judėjimo ar veiklų pasirinkimo galimybes.

Laikas ir oras pasitaikė dieviškai gražus – pats sakurų sužydėjimas, kai japonai švenčia Hanami. Tai šventė pilna gyvenimo džiaugsmo, kai tiesiog gėrimasi žiedais. Tuo metu ji visuotinai švenčiama ne tik dieną, bet ir naktį. Negalima buvo nejausti ypatingos ir nuoširdžios pagarbos visai gamtai. Tai ilgus amžius ugdyta pajauta, susijusi su tikėjimu, tūkstantmečiais puoselėjama tradicija, gerbiant ir garbinant šventus medžius, augaliją, kuriai skiriamos šventvietės. Prisipažinsiu, suspaudė širdį prisiminus kaip kertami miškai Lietuvoje, nors miškingumas pas mus yra kur kas mažesnis negu Japonijoje. Lankėme įvairiausius sodus – augalų kompozicijų, suderintų su aplinka, landšaftu, samanų, akmenų, su vandens baseinais, terasomis, arbatos nameliais, imperatoriškąsias vilas ir pan. Ir nenustojau nuolat gėrėtis, kaip kiekvienam japonui svarbu yra patirti grožį, harmoniją, estetiškai darnią savą aplinką.

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

   

Kartą stotelėje mūsų grupelė laukdama autobuso visai negarsiai šnekučiavosi lietuviškai, o šalia išgirdęs nesuprantamą jam šneką senukas angliškai pasiteiravo iš kokios mes šalies. Paaiškinome, kad iš Lietuvos. Kad būtumėt matę kaip jis nudžiugo! Išsitraukė žemėlapių atlasą, parodė jau anksčiau pasižymėtą mūsų šalį Europos žemyne. Pasitikslino ar tikrai mes iš tokių tolybių atvykome pamatyti Japonijos? Tada, gavęs teigiamą atsakymą, paklausė kaip lietuviškai pasisveikinti, padėkoti ir atsiprašyti. Suklegome tardami „laba diena“, „ačiū“ ir „atsiprašau“. Senyvo amžiaus japonas ištarė keletą kartų pats žodžius lietuviškai, užsirašė ir jų transkripciją į užrašų knygutę, kurioje jis, pasirodo, kolekcionuoja dar nežinomų kalbų svarbiausius žodžius. Pirma mintis buvo – kam jam tai? Nepamiršau, kad užimtumo specialiste Lietuvoje dirbu su senyvo amžiaus ir negalią turinčiais žmonėmis. Ir supratau koks išmintingas tas senolis! Nežinau ar jis namuose, kaip mūsiškiai, sprendžia kryžiažodžius, tačiau yra radęs užsiėmimą, padedantį megzti naujus ryšius, lavinti atmintį, duoti darbo smegenims, tolinti demenciją. Ar pažįstate tokių „kolekcininkų“ Lietuvoje? Apskritai japonai stengiasi kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje, prižiūri namų augalus, rūpinasi aplinka, gyvūnais, vertina bendruomeninius ryšius.

Stotelėse japonai sustoja į eilę ir į transporto priemonę lipa neskubėdami, nesistumdydami, gerbdami nusistovėjusią tvarką. Autobuso vairuotojas pats praneša stotelių pavadinimus,  padėkoja per priekines duris išlipančiam kiekvienam važiavusiam. Svetimšaliams tenka sutelkti dėmesį ir elgtis taip, kaip elgiasi vietiniai, nors pastabų čia niekas nedavinėja. O geležinkelio stotelėse yra net išbraižytos nukreipiančios rodyklės, grafiškai paaiškinančios kurioje eilėje laukti tinkamo vagono. Beje, yra ir vagonų, į kuriuos nurodoma lipti tik moterims.

Transporto priemonėse, gerbdami kiekvieno asmeninę erdvę, žmonės tarp savęs nesikalba, nesinaudoja mobiliuoju telefonu. Tačiau ne kartą pastebėjau autobuse ar traukinyje važiuojančius japonus skaitant paprastą popierinę knygą. Ypač patraukė akį neįgaliesiems skirtoje sėdynėje ramiai įsitaisiusi senyvo amžiaus moteris, skaitanti gana storą knygą, prašytą japoniškais hieroglifų stulpeliais iš dešinės į kairę.

Gerokai vyresnio amžiaus žmonės pastebimi visur. Jų daug ir jie nėra apkūnūs. Japonų senoliai  keliauja, patys apsiperka, stengiasi rūpintis savimi. Jie nuolat juda, važiuoja dviračiais, stengiasi kuo ilgiau išlikti darbingi. Daug kur aptaravimo srityje matėme dirbančius itin brandaus amžiaus žmones. Kai dairiausi lauktuvių, vienoje mažoje privačioje parduotuvėlėje mane sutiko nuolankiai besišypsanti žavi porelė, tarsi „senelis ir senelė“ – du senučiukai, nekalbantys angliškai. Jie neįkyriai stengėsi atspėti mano poreikius, stebėjo ką panorėsiu įsigyti. „Senelė“ parodė ir padavė išsirinkti vieną iš kelių japoniško rašto tekstilinių servetėlių, o „senelis“ paslaugiai kalkuliatoriuje parodė jų kainą. Džiugiai įsigijau bent kelias ir japoniškai ištariau jiedviem „arigato“.

Negalėjau nepastebėti kaip Japonijoje keliauja sunkiai judantys, senyvi, negalią turintys žmonės. Jų visur laukia patogūs, pritaikyti judėjimui pandusai, liftai, keltuvai, lengvai atsiveriančios durys. Dažnoje kavinėje patogu yra prisėdus prie staliuko patiekalus rinktis ir užsisakyti iš meniu, įstaigos planšetėje. Teko patirti kaip užsakytus patiekalus, pagal pažymėto staliuko numerį, atveža akelėm-lempelėm mirksintis robotas. Daug čia tokių pagalbininkų. Galima tikėtis, kad netrukus ir pas mus jie „įsiterps“ aptarnavimo sferoje.

 
 Keliaujant nuo vieno sodo prie kito, laisvu laiku užsukau nuošalioje gatvelėje į mažą suvenyrų dirbtuvėlę-parduotuvėlę. Darbuotoja pasitiko su šypsena. Lentynėlėse – mažyčiai keramikos, stiklo, tekstilės darbeliai. Nusižiūrėjau keletą, pastebėdama, jog čia kainos žymiai mažesnės negu miesto centre. Tuoj pastebėjai užrašą anglų kalba, primenantį, kad viskas čia sukurta proto ir intelekto negalią turinčių asmenų, kurie bus labai dėkingi, jei šie kūrinėliai mums patiks. Be abejo, įsigijau porą ryškiai dekoruotų tekstilės darbelių. Tik reikia ilgesnio paaiškinimo kaip ir kur juos panaudoti Lietuvoje. Tai vis lauktuvės socialinio darbo kolegėms. Vaikščiodama pagalvodavau – yra  ko pasimokyti iš Japonų, norisi raginti kurti, dalintis. 

Dauguma japonų miestuose gyvena labai suspaustoje erdvėje. Vietos mažai, o jie taip viską suplanuoja, kad keleto šaligatvio plytelių plote išsitenka ir įėjimas, ir dviratis arba mažas automobiliukas, gal skalbinių džiovyklė, bet visada – dar ir keletas vazonų su augalų kompozicijomis ar atkreipianti dėmesį ikebanos puokštė. Kelio galą nuvažiavę autobusu, traukėme vieną rytą vorele link imperatoriškosios vilos sodų, o staiga prieš akis čia pat iš pirmo namo aukšto durų išniro senučiukė su laistytuvėliu, siekianti vos ne prie praeivių kojų palaistyti savo augalėlius.

Turėjome susitikimą ir su mūsų kelionės „Japoniškų sodų takais“ vadovės Lauros Fukumoto Popkytės mokytoju, kuris yra kraštovaizdžio meistras. Laura ne vienerius metus gilinosi, kartu dirbdama, į japoniškų sodų kūrimo ir priežiūros paslaptis. Savoje itališko tipo arbatinėje mus pasitiko senyvo amžiaus vyras, su lazdele, papasakodamas kaip ją prieš keletą metų ją įsirengė. Tada supažindino su čia dirbančia panašaus amžiaus moterimi, kuri laukė mūsų, išsidėsčiusi ant stalo pulkelį gervių, kačiukų, lapiukų – margų jos rankų darbo origami lankstinukų. Pasakoju, nes visa tai yra apie vyresnio amžiau žmonių pastangas būti aktyviais, būti reikalingais, rasti kaip būti naudingais. Laura pagarbai pristatė mokytojo darbus ne tik Japonijoje. Meistras pasakojo apie bendradarbiavimą su lietuvaite, noriai dalinosi mintimis japoniškų sodų kultūrą. Įsiminiau jo atsakymą į klausimą kas yra svarbiausia kuriant sodą: „remtis savo krašto augalais ir naudoti juos, siekiant dermės su gyvenama aplinka“.

Apibendrinant „japoniškas patirtis“ noriu prisiminti dar vieną seneliuką. Jį sutikome, tiksliau radome, sėdintį prie upės ant patiesto kilimėlio, išsidėsčiusį ratu savų rankų darbelius iš plonų lankstomų vielučių. Toks laisvai „filosofiškas užsiėmimas“, kai ta vieta ir vadinosi „Filosofų alėja“. Šalia – upė, virš galvos – žiedlapius barstančios sakuros, šalia – vaikšto ir eina žmonės, o jis, užsidėjęs akinius, lanksto replutėmis iš mažų grandelių kažką naujo... Gal kas panorės įsigyti? Panorėjau, įsigijau. Ir man tai primins Tekančios Saulės šalį Japoniją, kurios niekas kitas nematė.

Salomėja Burneikaitė

publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/27/mintys-grizus-is-tekancios-saules-salies/

ŠIRDIES DOVANOS TRIJŲ KARALIŲ DIENĄ

Šventei ilgai ruoštasi, jos laukta. O kalėdinis laikotarpis šiemet, kai kurioms Klaipėdos rajono bendruomenėms, baigėsi ne įprasta prakartėkių paroda, o „Šėpos teatrų“ festivaliu Trijų karalių dieną. Jį inicijavo, rengė edukacijas ir jau daugelį metų ištikimai bei nuosekliai puoselėja Dovilų etninės kultūros centras. Taigi, šiemet pirmą kartą buvau pakviesta į Trijų karalių šventę Doviluose, kur rajono bendruomenių entuziastai iš Vėžaičių, Kretingalės, Plikių ir Birbinčių, rodė mažus vaidinimus su lėlėmis, pagal vieną scenarijų, pavadintą „Betliejaus istorija“. Tai buvo naujas žingsnis etnokultūrinėje erdvėje ne tik Doviluose. Juk ne lėlėms, o mums žmonėms, čia švietė šiaudinių sodų žvaigždės, skambėjo žodžiai, liaudies instrumentų garsai, kalėdinės melodijos. Spindėjo džiaugsmu ir dalyvių akys, atpažįstant brangias ŠIRDIES DOVANAS.

Kiekvienas šventei yra ruošiamasi. Advento laiku buvo rengiamasi, mokomasi, kartu vakarojant bendruomenėse buvo kuriamos lėlės, repetuojama. O kiek jaudulio, kai perteikti Betliejaus istoriją susirinkta draugėn, dalinantis bendruomenių naminio vakarojimo vaisiais. Kiekviena iš jų atvežė savą vaidinimą, rengtą pagal pažįstamą scenarijų, naudojant tradiciškai, kaip senovėje, pačių susikurtas ypatingas biblijinio siužeto lėles – Mariją, Juozapą, kūdikėlį Jėzų, aveles, asiliuką, kitas. Net iš Gargždų šv. archangelo Mykolo bažnyčios atvykęs į šventę kunigas Mindaugas Stonys prisipažino, kad niekada nėra tekę to matyti.

Jau žengiant snieguotu keliuku, iš tolo sveikinomės su atvykstančiais rajono bendruomenių nariais, nešinais pintinėmis, dėželėmis, nešuliais, pyragais. Vos įžengus į jaukią renovuotą ir šventiškai išdabintą centro salę pasitiko Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė su anūkėliais. Matėmės ne pirmą kartą, tai ir šnektelėjome, laukdamos vaidinimų su lėlėmis. Moteris džiaugėsi augančiu bendruomenės narių įsitraukimu į veiklas. Jos anūkai susidomėjo nertomis spalvotomis, mano atsivežtomis apyrankėmis, o mažiausias net karūnėlę iš jų pasidarė, pasidabindamas karališkai. Uždėję rankas ant širdelių mažieji panoro nusifotografuoti su apyrankėmis prie Dovilų „šėpos“. Vėliau įdėmiai ją apžiūrinėjo visi besidomintys smalsuoliai. Buvo miela matyti kaip natūraliai vaikus traukia širdies dalykai. Juk mažutėliai nežinojo, kad šias apyrankes pati, su malda, vien pirštais nėrė sunkios neglios paliesta moteris, kuriai labai svarbu, kad jos maži darbeliai teiktų džiaugsmo kitiems. Kaip BĮ KSPC (BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro) užimtumo specialistė pasidžiaugiau, kaip prasmingai mezgasi nauji žmogiški ir socialiniai ryšiai. Jaudinančiai gražu, kai tokią dieną ir kiti dalyviai, sužinoję mūsų klientės istoriją, panoro įsigyti jos „stiprybės apyrankėmis“ pavadintų darbelių.

Svarbu tai, kad „Šėpos teatras“ Dovilų etninės kultūros centre  buvo įkurtas dar vadovaujant ilgametei kūrybingai kultūros darbuotojai Lilijai Kerpienei. Tada, dar 2006 m., Jonas Tilvikas, dabar jau centro direktorius, sugalvojo išbandyti šį nutolusį etninėje kultūroje, menkai pažįstamą tautodailės, mėgėjiško namų teatro aplinkoje gimusį, o kartu ir krikščioniškos edukacijos šeimoje rūšį, „Šėpos teatrą“. Būdamas smalsiu Klaipėdos universiteto studentu, jau tada Jonas domėjosi ne tik etnologija, bet ir kineziterapija, liaudies medicina, lėlių teatru. Pagaliau tapo humanitarinių mokslų daktaru. Jungdamas įvairias sveikatos stiprinimo bei meno sritis jis išmano, koks svarbus yra holistinis požiūris į žmogų – kūno, sielos, dvasios vienovės puoselėjimas, lemiantis tikrąją sveikatą.  O juk senojoje etninėje kultūroje galime rasti visa ko šaknis, tereikia norinčių giliau jas pažinti. Praktikuodamas kaip kineziterapeutas Jonas pastebėjo, kad iš tiesų „Šėpos“ lėlių valdymas turi įtakos rankų judesių lavinimui, gali talkinti ištikus negaliai. 

Ratas apsisuko, kai susitikome didelėje bendruomenėje, jau turinčioje kartu įgytų vertingų patirčių. Juk kiekvienas – vaikas ir suaugęs, kenčiantis ir ieškantis, dirbantis ir švenčiantis, negalios atskirtas ir gebantis padėti, sustiprinti – turime širdį, mokančią mylėti ir dalintis širdies dovanomis. Taigi, uždėję ranką ant širdies, kaip tie vaikeliai ir keliaukime per Naujuosius, nuolankiai atsiliepdami gavus širdies Dovaną, prisiimkime atsakomybę jomis dalintis su visais, kurie šalia.

Salomėja Burneikaitė

Publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2024/01/08/sirdies-dovanos-triju-karaliu-diena/

Daulėlio lėlio...

Daulėlio lėlio, avele baltoji...

Daulėlio lėlio, dausų spalvos...

Daulėlio lėlio, vėjo kanklelėm...

Daulėlio lėlio, virš mano galvos...

Daulėlio lėlio, bālta-nešālta...

Daulėlio lėlio, vilnoniam glėby.

Daulėlio lėlio, sūpuoki tyliai...

Šnabždėsiu, myliu, Tave, amžinai...

Lėlių amžinybės atspindžiai Jūratės Januškevičiūtės paveiksluose

Susitikome ne tik lėlininkams įdomioje dailės parodoje „Kas tu?“. Ją, Kultūros tarybai finansavus, Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre surengė viena iš šio teatro kūrėjų, menininkė Jūratė Januškevičiūtė. Nenuostabu, kad Klaipėdos  lėlių  teatrui teko ir šio projekto kuratoriaus misija.

Daugelis šiandien jau neįsivaizduoja Klaipėdos kultūrinės paletės be Klaipėdos lėlių teatro. O tam kad jis gimtų, talentinga menininkė pirmiausiai turėjo turėti svajonę, suburti grupelę bendraminčių, o tada nueiti nepaprastą kūrybos kelią, besitęsiantį gerokai daugiau nei 30 metų.

Klaipėdoje gimusi ir augusi, teatru susidomėjusi dar vaikystėje, Jūratė Januškevičiūtė pirmoji mūsų mieste ir pasėjo profesionalaus lėlių teatro „bacilą“. KU Menų fakultete prie Režisūros katedros, jai pavyko suburti patikėjusių idėja dėstytojų būrelį, kurie suprato, kad profesionalus lėlių teatras Klaipėdoje turi atsirasti. Lengviausia būtų pasakyti „kaip tarė – taip padarė“. Ne tik lėlių spektaklius Jūratė pati statė, juos režisavo, lėles ir scenografiją kūrė. Tinkama dramaturgine medžiaga lėlių teatrui teko pačiai pasirūpinti, pjeses rašyti, bendraminčių aktorių būrelį suburti, kartu su jais „lėles prakalbinti“, į festivalius vykti, lėlių teatro formų kaitą, visuotinį vyksmą stebėti ir, žinoma, auginti savąją teatro idėją. 

Esu viena iš lėlių teatro Klaipėdoje pradžios dalyvių ir liudininkių, tai pamenu, kad Jūratei niekada nepakako vien lėlių teatro. Ji tapė, fotografavo, rašė pjeses, rengė parodas, kūrė lėlių animacinius filmus, jungdama įvairias kūrybines technikas. Šiandien Klaipėdos lėlių teatre kuria ir dirba profesionalūs lėlininkai, teatro vairą perėmę jos mokiniai, įgiję profesiją, pagal Jūratės parengtą programą. Lėlininkai toliau savo kūryba garsina Klaipėdos vardą Lietuvoje ir Tarptautinėje erdvėje ir nežada sustoti nes profesijos pamatai – stiprūs.

O Jūratė Januškevičiūtė tęsdama kūrybinį kelią nesustoja. Štai ir atėjo laikas naujai parodai, į kurią Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre menininkė pakvietė ne tik lėlių teatro mylėtojus, bet ir visus, net nepažįstamus klaipėdiečius. Parodos atidarymas – šventė visiems, kas laukė ir žino, kad Jūratės Januškevičiūtės kūryba visada žada paslaptį. Naujoji paroda „Kas tu?“ skatina į lėlę pažvelgti naujai, tarsi leisdama jai atgyti kitais pavidalais – paveiksluose, perteikiančiuose kitokią minties giją, nei buvę lėlių spektakliai. Visą nedidelio senamiesčio namelio erdvę užpildė paveikslai, kurių personažai tarsi kviečia pokalbiui, klausdami kiekvieno asmeniškai „kas tu?“. Keletas darbų primena Jūratės kurtus lėlių animacinius filmus.

Parodoje rodomi du iš jų, „Nuojauta“ ir „Sušalę sapnai“, kurių herojai vėliau tapo „paveikslų modeliais“. Šie filmukai pažįstami Tarptautinio lėlių festivalio „Materia Magica“ dalyviams, kurį eilę metų rengia šią parodą kuruojantis Klaipėdos lėlių teatras. Keletas knygelės „Džiunglių skyriaus istorijos“ iliustracijų kviečia susipažinti su herojais, primenančiais ilgus metus sėkmę nešusį lėlių spektaklį „Žirafa su kojinėmis“. Kūrusi lėles ir vizualinį pavidalą spektakliui Jūratė Januškevičiūtė dabar paruošė leidybai spalvingą knygelę, laukiančią savo leidėjo. 

Dauguma parodoje eksponuojamų darbų sukurti paskutiniaisiais metais, naudojant mišrią techniką (pieštuką, tušą, fotografiją ir kt.), vis tiek primena lėles. Menininkei tiesiog įdomu eiti toliau. „Nuo lėlių nėra ko bėgti“, juokauja Jūratė ir džiaugiasi atradusi ir sau naujų dalykų.

Judant tarp paveikslų, įkvėptų ankstesnio lėlių gyvenimo, mintyse skamba ir kiti, neištarti klausimai – „gal atpažįsti save?“, „kur skubi?“, „gal stabtelėtum?“, „ar pameni, kad buvau tau svarbi?“... Įsiklausant į šią vizualiai bylojančią klausimų tėkmę apima ar užvalo ypatinga atmosfera. Paroda – tarsi gyva, nors judesys tik įsivaizduojamas. Ir nenuostabu, nes Jūratė – teatro žmogus, o teatras – veiksmo menas. Menininkė nematoma ranka tarsi bando mus pavedėti tolyn, kur kūrybos vandenys srūva laisvai, žuvys – sparuotos, gali skraidyti, angelai globodami žmogų ar lėlę tyliai rymo, valčiai nešant gyvybę namo. O Amžinybės viltis tyliai srūva tolyn gyvenimu besitęsiančiu kūryba... Nepamirštamas senas karalius, švytinčia karūna, galvą parėmęs lėliškomis rankomis...

Pristatydama savo parodą Jūratė Januškevičiūtė priminė, kad kai kurie paveikslai – būsimų, jau parašytų jos knygelių iliustracijos, belaukiančios naujų materializacijų... Pati menininkė prasitaria, jog „paroda – apie teatrinės lėlės pomirtinį gyvenimą.“ Jos metu lėlė atgimsta ir dažnai tampa visai kitu, sunkiai atpažįstamu herojumi. Lėlė įgauna naują pavidalą jau ne teatriniame veiksme, o vaizduojamojo meno kūrinyje, kur gyvavimo taisyklės – kitos..

Nuostabu kaip Jūratės lėlės jai pačiai tapo naujų kūrinių įkvėpėjomis. Tarsi įgavusios kūnus naujomis sąlygomis, kitomis formomis lėlės tęsia gyvenimą, kuris šiek tiek panašius į buvusį kino ar teatro scenoje.

Salomėja Burneikaitė

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/09/13/leliu-amzinybes-atspindziai-jurates-januskeviciutes-paveiksluose/