Ar dera poezija ir raudonųjų burokėlių sriuba?

Natūralu, kad tarp gaunančiųjų užimtumo veiklų paslaugas daug yra itin senyvo amžiaus žmonių, kuriuos pagarbiai vadiname senoliais. Dirbdama užimtumo specialiste apsilankymų metu ieškau individualiai, kas galėtų būti įdomu kiekvienam atskirai, būtent šiandien. Vis dar mokausi dėmesingumo. Mokausi išklausyti, net pajausti ką žmogus nutyli, vengia išsakyti, apie ką nori pasikalbėti, ką anksčiau mėgo, ko ilgisi dabar.

Deja, ne taip retai, senoliai jaučiasi nebereikalingi, nes visa kas buvo gera ir gražu, dabar yra likę praeityje. Mūsų susitikimų pokalbiai priklauso ir nuo oro, ir santykių su artimaisiais, ir kylančių prisiminimų, išgyventų nutolusių patirčių. Bet kai pavyksta prakalbinti, namuose slaugomi senoliai labiausiai nori pasikalbėti ir būti išgirsti, suprasti, nori išsikalbėti. Kartais jie nori išsakyti minčių apie nevertingą, skausmingai išgyvenamą save nuvertinančią būseną. Tiesa, po truputį kalbėdamiesi, visada randame kuo užsiimti. Tačiau naujasis atvejis yra visai kitoks...

Lankomosios priežiūros darbuotoja Džiuljeta Puteikienė, su kuria bendradarbiaujame jau penkti metai, pakvietė mane pas „naują“ močiutę. Ir netiesa, kad šiai, daugiafunkcinėje lovoje slaugomai, nevaikštančiai ir mažai begalinčiai pajudėti senutei tereikia vaistų, higienos priemonių ir pavalgyti. Pirmiausiai krito į akis virš lovos kabantis, tarsi ją globojantis baltas, vąšeliu nunertas angelėlis. Susipažinome, pradėjome šnekučiuotis. Ir štai, beveik akla, nedaug begirdinti, išgyvenusi insultą, 94-rių metų moteris, kurią lankiau pirmą kartą, mane nustebino ir jautriai nudžiugino! Džiuljeta buvo minėjusi, kad ši moteris – buvusi mokytoja ir mėgsta poeziją. D4mesinga darbuotoja ir pati jai paskaitydavo, tačiau mane pakvietė prisijungti, kad DSGS paslaugų gavėja gautų daugiau malonių patirčių.

Mudviem trumpai susipažinus, Džiuljeta man  rankas įdavė Salomėjos Nėries 1974 m. išleistą poezijos tomelį. Mėgo senutė šios poetės lyriką. Paklausus kokį eilėraštį norėtų išgirsi, senolė aiškiai pasakė, kad prieškariai yra patys gražiausi. O taip, žinoma... Tada ėmiau skaityti jai eilėraščius apie jaunystę, meilę gyvenimui, tikėjimo ir savęs paieškas, meilės išgyvenimus, vis paklausdama ar senutė dar nepavargo, ar paskaityti ir dar... Taip, noriu, atsakydavo! Ir skaičiau jai poezijos posmus. Skaičiau lėtai, raiškiai, emocingai skaičiau gerą valandą. Ir kaip galėjau pavargti! Juk pati jaunystėje, studijavau teatro meną, mokiausi scenos kalbos ir šioje situacijoje jaučiausi labai reikalinga. Gal nepatikėsite, bet pajutau kokia graži gali būti gili senatvė, jei gyvenimas buvo gražus, jei žmogus mylėjo jį ir žmones, mylėjo savo darbą, obelų ir vyšnių sodą, tebemyli šeimą, artimuosius, jais pasitiki.

Atsisveikinome, kai lankomosios priežiūros darbuotojai Džiuljetai atėjo laikas patiekti mėgstamą senolės raudonųjų burokėlių sriubą (tikrai ne barščius).

Gera jausti kaip gyvenime viskas teisingai dera!

Publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/zyma/salomeja-burneikaite/