Nikolajus: „Gyvensiu, kol pavyks apgauti likimą“

 Socialinio darbo laukas man, kaip dramos (teatro) specialistei, praktikuojančiai veiklose įvairius kūrybinius metodus, yra kasdienių iššūkių teritorija. Tačiau įdomi be galo. Padirbėjusi keletą metų pastebi, kad užimtumo veiklos – socialinių įgūdžių palaikymo ir ugdymosi erdvė – nejučia tampa svarbia tiek klientui, tiek tam, kuris lanko klientą.

Mudviejų pažintis su Nikolajumi prasidėjo beveik prieš aštuonerius metus. Tada pradėjau lankyti vyriškį jo namuose, kaip užimtumo specialistė, pradėjusi dirbti tarptautiniame projekte „Matyk kitą kelią“. Prisipažinsiu, nežinojau nuo ko pradėti, tačiau projekto pavadinimas skatino nuolat ieškoti atsakymų. Nebuvo tada dar užimtumo specialistų teikiančių paslaugas klientams jų pačių namuose. Supratau, kad kiekvienas žmogus turi individualių poreikių, o mano tikslas turėtų būti padėti tuos poreikius patiems atpažinti, atrasti, atkleisti, pripažinti, gal ir kuo nors ne kasdienišku sudominti.

Esmė ta, kad Klaipėdos miesto socialinės paramos centras teikia paslaugas senyvo amžiaus ar negalios ištiktims žmonėms. Darbuotojai talkina kasdieniuose namų darbuose. Tačiau Centro Socialinės globos skyriaus (DSGS) atsakomybė yra rūpintis itin sunkią negalią turinčiais žmonėmis, kurie be mūsų darbuotojų pagalbos neišsiverstų nė dienos. Dažnas jų turi tenkintis didžiąją laiko dalį leisdami daugiafunkcinėje lovoje. Nikolajus yra vienas iš jų. Svarbu tai, kad vyriškis nėra senyvo amžiaus. Jam dar toli iki pusamžystės. Tik jis vienas ir su juo gyvenusi mama žinojo ką jam teko įveikti. Tačiau šiandien Nikolajus yra guvus, išradingas, kūrybingas, besidomintis menu ir skaitmeninėmis technologijomis. Knygų lentynoje – didžiuliai aukštos kokybės meno albumai, knygos anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Vyras turi humoro jausmą, yra žvalus, itin kūrybiškas, pagarbiai bendrauja su žmonėmis moka kurti ir palaikyti bendrystę.

Mudviejų su Nikolajumi pažintis vystėsi laipsniškai, mokantis pasitikėti vienas kitu. Kasdien su juo laiką leidžia individualios priežiūros darbuotojos, lanko kineziterapeutė, psichologė, slaugytoja. Na ir aš, kaip užimtumo specialistė, kas savaitę jaučiuosi laukiama. Mudu visada turime apie ką pasikalbėti. Aptariame filmus, koncertus, dailės parodas, kurias Nikolajus lanko nuotoliu įvairiuose interneto portaluose. Kartu pakeliaujame ir po tolimus kraštus, į kuriuos ir aš tikriausiai niekada nenukeliausiu. Su Nikolajumi įdomu. Jis filosofiškai ir kūrybiškai žvelgia į savo kasdienybę, sakydamas „gyvensiu, kol pavyks apgauti likimą“. Nuobodu nebūna, tačiau lengva taip pat ne. Galiu atskleisti, kad neturėdamas nė 20-ties, jis nėrė į vandenį nepatikimoje vietoje, o ištikusi rimta stuburo trauma pakeitė jo gyvenimą visam laikui. Tėvui, sporto treneriui, iškeliavus į amžinybę, Nikolajus liko gyventi su mama, kurios taip pat prieš keletą metų neteko. Perspektyva – senelių namai? Nikolajus nelinkęs susitaikyti su tokia ateitimi. Jis eina savu taku – tiesiog gyvena, padedamas tų, kurie gali ir nori jam padėti kaip specialistai, draugai ir tiesiog žmonės. Neįtikėtina, kaip jam tai sekasi! Savaitgaliais kartais aplanko draugai. Be kita ko jis ir pats randa būdų padėti kitiems. Senyvo amžiaus mama buvo prikaupusi nemažai daiktų „ateičiai“. Prasidėjus Ukrainos karui Nikolajus pirmas iš mūsų klientų didelę dalį šiltų rūbų, namų apyvokos daiktų paskyrė labdarai.

Jau pirmojo mudviejų susitikimo metu Nikolajus prasitarė, kad norėtų geriau išmoti lietuvių kalbą. Pasiūliau atnešti keletą knygų. Nepatikėsite, jis pasirinko H. Hesės „Sidharthą“ ir iki šiol nepaliauja tyrinėti filosofinių temų įvairiausiais atspindėjimo būdais. Pabandė piešti tačiau skaitmeninių technologijų galimybės jam teikia daugiau laisvės pojūčio. Džiugus atradimas jam buvo virtualios realybės projektai, atkeliavę į Klaipėdą, pagal Čiurlionio paveikslus. Nikolajus be galo dėkingas yra individualios priežiūros darbuotojoms ilgai jį lankiusiai Virginijai Petreikienei ir dabar nuolat esančiai šalia Ritai Bručkutei, padedančioms norimus jam renginius tapti prieinamais.

Bandydama atrasti kaip padėti išreikšti prigimtinį žmogaus kūrybiškumą, kartą paklausiau ar jam žinoma kas yra koliažas. Nikolajus susidomėjo žodžių skambesiu ir pratarė, kad įdomu, nes Kolia jį vadino mama, o tarp „Kolia ir koliažas“ yra kažkas nenusakomai bendro... Pasikalbėjome. Pasisiūliau padėti „pavaduodama“ jo rankas ir daryti ko negali jis pats. Juk kūrėjui svarbiausia yra galva, vaizduotė, fantazija, idėjos, kurias galima išreikšti įvairiomis dailės raiškos priemonėmis. Tada ir prasidėjo. Nusprendėme koliažams naudoti spalvotų žurnalų paveikslėlius. Centro moterys rinko, perdavė, nešė įvairiausius spaudinius, kad būtų iš ko paveikslėlius rinktis, karpyti, derinti, montuoti, dėlioti akims tinkamą ir jam vienam pažįstamos idėjos raiškos rezultatą. Jau eina aštunti metai, kaip ant didelių vatmano lapų klijuojant pasirinktus karpinius gimsta paveikslai, kurių siužetai, panašūs į filosofiškus vaizdų pokalbius. Šiandien Nikolajus ne tik realizuoja savo idėjas koliažo technika, bet ir svajoja sukurti, kaip jis sako, tikrą koliažą, kuris bus meno kūrinys.

Nikolajus prisipažįsta, kad dailininku dar nesijaučia, tačiau vis tiek nesustoja. Mūsų darbuotojos Marinos Lendraitienės rūpesčiu jis jau keletą kartų dalyvavo dailininkų pleneruose Neringoje, kartu su kitu mūsų centro klientu tikru dailininku Dmitrijumi. Ten praleistas laikas ir pokalbiai su būriu plenero dalyvių teikia drąsos ir net įkvepia bandyti išreikšti save drobėje, nors ir padedant kitiems.

Nemažai reikia tos pagalbos. Turint sunkią negalią nepaprasta yra judėti ir specialiai neįgaliajam pritaikytais rateliais. Kaip padėti sau Nikolajus ieško ir pats, nuolat nepamiršta treniruotis, kad raumenys atlaikytų krūvius valdant savo vežimėlį. O kartais nutrinta rankų oda, pūslės – niekis, palyginus koks brangus ir įdomus yra gyvenimas, su galimybe siekti daugiau. Nikolajus myli žmones, moka bendrauti dėmesingai, todėl kiekvienas mūsų darbuotojas susipažinęs su juo atsiliepia empatiškai ir stengiasi daryti kiek nors daugiau, negu privalo.

Atskleisiu paslaptį. Mudu su Nikolajumi ruošiamės autorinei jo koliažų parodai. Dar daug ką reikia nuveikti, bet mes nesustosime. Keletą jo kūrinių, kartu su kitais mūsų klientų darbais prieš keletą metų eksponavome užimtumo veiklų parodoje „Kūrybiškumui atvėrus duris“, kuri vyko Lietuvos respublikos seime. Kartu vykome į Vilnių, pristačius parodą važiavome ir liftu pakilome į Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti ką tai reiškė žmogui, kuriam, dar prieš kurį laiką tai atrodė visiškai neįmanoma...

Niekada nepamiršiu Nikolajaus žodžių, kuriuos jis tyliai ištarė pasibaigus parodos, kur buvo eksponuojami ir jo darbai, pristatymui. Žvelgdamas į būrį darbuotojų, lydėjusių dalyvius, vyras ištarė: „Šiandien aš esu laimingas!“.

Galiu prisipažinti, todėl ir dirbu užimtumo specialiste šalia kitų socialinio darbo bendražygių, todėl esu šalia savo klientų, nes norėčiau kada nors vėl išgirsti – „Šiandien aš esu laimingas!“

publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2026/03/07/nikolajus-gyvensiu-kol-pavyks-apgauti-likima/#comment-250451

Salomėja Burneikaitė

Kai garbingas amžius ateina kartu su išmintimi…

Socialinio darbo lauke būna švenčių, kai garbingo jubiliejaus sulaukusius žmones norisi ne tik sveikinti, bet ir  papasakoti apie juos kitiems. 

Žinot ką veikiame? Mes auginame bendrystę, santykius, stiprindami ryšį žmogaus su žmogumi. Tai yra socialinių įgūdžių palaikymo būdai senolių namuose, kartu puoselėjant malonių "prisiminimų darželį", kuris bendradarbiaujant darbuotojams gali pražydėti vėl ir vėl, naujais, netikėtai spalvingais žiedais!

Mudu su ponu Vaclovu Rekašiumi susipažinome prieš trejus metus. Rodos, lyg visai neseniai, o štai jau ir jo 90-mečio kartu sulaukta! Klaipėdos miesto socialinės paramos centro (KSPC) Pagalbos namuose skyrius paslaugas pradėjo teikti dar anksčiau, tačiau mudu su Vaclovu suartino užimtumo veiklų poreikis. Tik stebėtis nuolat galiu koks kūrybingas senolis išliko iki pat to laiko, kai amžius, regis, galėtų stabdyti daryti tai, ką iš tikrųjų norisi.

Gyvena ponas Vaclovas šiandien vienas, likusiame šeimos bute, prisimindamas tai, kas buvo ne tik sunku, bet ir kiek gražaus buvo jo gyvenime. Kaip tikras žemaitis kalba jis nedaug, tačiau užsitarnavus pasitikėjimą žmogiškai ir nuoširdžiai atsiveria, bevartant senas fotografijas.

O kad jūs galėtumėt išgirsti kaip senolis pasakoja apie savo jaunystės Klaipėdą, kur lyg greitkeliu pralėkė visas jo gyvenimas. Gimęs ir augęs Žemaitijoje, pamilęs žemę, pagaliau įsitvirtino jis Tauralaukio daržininkystės ūkyje. Čia ir liko. Sukūrė šeimą, augino vaikus.  Ne tik dirbo su įvairia žemės ūkio technika, bet ir armoniką pamėgo, tapo svarbiu bendruomenėje. Taigi, ta pati armonika dabar padeda išsklaidyti ir vienišumo jausmą, kuris vis tik skverbiasi prisiminus šeimos bei artimųjų netektis. Užimtumo veikų metu susitikę mudu pamuzikuojame kartu. Vaclovas yra susidaręs anksčiau išmoktų armonika grotų melodijų ir dainų sąrašą, tai mudu ir padainuojame. Dviese drąsiau, o ir įdomiau, ir linksmiau, kai pavyksta sutarti net dviem balsais. Vasarą mudu kartu pavaikštinėjame. Tada jau senolis pasakoja nesustodamas. Ar buvote kada Tauralaukyje? Ar bent žinote, kad ten, kur dabar mašinos visų greičiu pralekia - buvo pievos, laukai, augo sodas... Ne tik jam, bet ir man miela matyti, kad prie daugiabučio plačiai lapoja ir giles barsto trys gražuoliai ąžuolai, jo paties jaunystėj sodinti. Apgenėti, žinoma, šiek tiek reikėtų. Bet gaila būtų, jei kas nupjautų, nors šiek tiek horizontą ir užstoja.

Užtat žiemą, dar nepasnigus, Vaclovas laukia zylučių, kad galėtų stebėti jų gyvenimą pro langą. Norisi senoliui ir jomis pasirūpinti. Dėl jų ir lesyklėlę savomis rankomis pavyko sukonstruoti. Kad žinotumėt, kiek jis visokių dalykų pripasakoja apie paukštukų pomėgius ir net jų įpročius. Tada jau abu stebime zylių gyvenimą pro buto langą. Beje, susitikę aptariame ne tik paukštelių, bet ir žmonių bendravimo ypatumus, skirtumus, net charakterius. Gražu, kai garbingas amžius ateina kartu su išmintimi, o išmintingo žmogus norisi ne tik klausytis, bet ir jo tiesą išgirsti!

Ir medžio darbai senoliui nėra naujiena nuo jaunystės. Pamėgo jis drožti ir mielai rodo savų rankų darbo lentynėles, kurios taip patiko jo žmonai. Koridoriuje – ir keletas anūko pirmųjų drožinių, kuriuos išdrožti Vaclovas pats jį pamokė. 

Tai dar ne viskas. Man jis buvo surengęs net tokį beveik „egzaminą“, parodydamas iš vielos sukonstruotą „praktinį galvosūkį“. Nustebau – štai senolis sukonstravo, o aš krapščiausi ilgai, kol pavyko aną "atrakinti". Pradžioje atrodė, kad tai visai neįmanoma. Jei ateisite pavasarį į viešai jau trečius metus rengiamą KSPC „Palangės sodininkų šventę“, tikiuosi Vaclovas sutiks ir jus „paegzaminuoti“. Gal net armonika pagros. Juk ne be reikalo nuolat prisimename parepetuoti. 

Beje, nuotaikų, kaip žinote, gyvenime būna įvairių ir ne visada lengva gerą nuotaką atgauti. Štai vieną kartą atėjau užimtumo veikloms, o jam – viskas „ne kaip“.  Nors ir paukšteliai ant palangės trupinėlius lesioja, ir svogūnai, ir gėlės vešliai žaliuoja. Jis šiaip yra labai dėkingas, kad prižiūrėti jas padeda laukiama miela individualios priežiūros darbuotoja Roma Raibužytė-Paulauskienė. Mūsų darbe siurprizai – beveik kasdienybė. Tačiau kartą atėjusi pas Vaclovą nustebau, kad ir šitaip galima. Nepatikėsite, bet man teko šokti solo tiesiog virtuvėje, su gyva muzika! Ką bekalbėčiau, senoliui tą dieną viskas buvo ne taip, kaip norėtųsi. Netekusi vilties išdrįsau juokaudama paklausti – „Tai gal norite, kad jums pašokčiau?“. „Gali!“, – atsakė tikras žemaitis. Supratusi, kad teigiamas atsakymas yra gerai, sutikau – „gerai, bet tik jei tamsta pagrosi...“ Štai tada nuėjo Vaclovas į kambarį ir iš ten atsinešė savo seną draugę armoniką. Tai bent pasilinksminom abu visai be juokų, savo pačių nuostabai!

Kadangi Vaclovas vertina ir mėgsta bendriją, tai kartais susitinkame ir trise. Smagu yra ne tik dirbti, bet ir tiesiog pasišnekučiuoti. Aplanko senolį ir daugiau centro darbuotojų. Bet mieliausia jam yra ta, kuri daugiausiai padeda namų ruošoje. Kartais nutinka, kad Roma verda pietus, o mudu drauge dainuojame, Vaclovui pritariant armonika. Pradeda jis dažniausiai maršo ar valso melodijomis, nuo jaunystės vakaruškų muzikos. O tada – kas jam nepamirštama ir gyventi padeda – „Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa...“, „Jaunystė negrįžta, žinok, žinok, žinok!“

Sulaukti garbingo amžiaus yra Dievo dovana! Dar didesnė Dovana yra sulaukti 90-čio mylit žmones, prisimenant brangius mylimuosius, bendražygius jų darbus ir randant gyvenimo džiaugsmo kiekvienoje išaušusioje dienoje!

Salomėja Burneikaitė

Tekstas publikuotas portale "Atvira Klaipėda"

https://www.atviraklaipeda.lt/2026/01/26/kai-garbingas-amzius-ateina-kartu-su-ismintimi/