Lėlės - tarsi tiltai į vaikystės Kalėdas

Gatvės, aikštės, vitrinos ima puoštis kalėdiniais blizgučiais ir nejučia šiluma užlieja mintis... Tai laukimo laikas, apmąstant metų prasmingus darbus. Šiek tiek suklūstame, stebėdami kaip miestas puošiasi švytinčiomis dekoracijomis. Šyptelime tyliai, prisimindami kas buvo vertingiausia, nepakeičiama, gal net amžina... Tinkamas metas yra grąžinti skolas- pažadus, rasti laiko pabūti su šeima. O gal galime gražinti bent mažą dalelę „skolų vaikystei“, tiesdami tiltus į žmones per lėlę?

Dirbdama užimtumo specialiste Klaipėdos socialinė paramos centre pastebėjau, kad mūsų globojamiems žmonėms, tiems kuriems paslaugas teikiame jų pačių namuose, lėlės taip pat yra svarbios. Senoliams jos dažnai yra gerų ir saldžių prabėgusio gyvenimo prisiminimų dalis. Sutikau močiučių, kurios su grauduliu pasakoja, kad vaikystėje neturėjo lėlių. Tekdavo pačioms jas susisukti iš skudurėlių, kad būtų ką supti. Kai kas parodo vaikų arba bendradarbių dovanotą didžiulį meškiną ar tigrą, dovanotą išleidžiant į užtarnautą poilsį, nuo tada garbingai įsitaisiusį ant sofos. Tos namų lėlės – prisiminimų saugotojos. Viena kita močiutė prasitaria, kad ir dabar gal pajėgtų numegzti rūbelių kokios mergaitės mylimai lėlei, jei tik atsirastų kas nori. Taigi, svarbus ir niekuo nepakeičiamas yra kartų ryšys, galintis užsimegzti per lėlę. 

Daugelio mintys laukiant Šv. Kalėdų dažnai sugrąžina į vaikystę, kai laiko turėjome apsčiai, buvome laimingi, visada mylimi, paguosti, sustiprinti. Dabar patys auginame vaikus ir anūkus, o laikas nuolat nejučia teka tartum pro pirštus. Skubėdami nepastebime, kad sūneliai ir dukrytės dažnai paliekami augti patys. Kaip išeina... Laiko jiems skiriame tiek, kiek suspėjame... Ar galime ką nors daryti kitaip? Gal tereikia sustoti akimirkai ir... atrasime stebuklą?

Neseniai nuo vienos močiutės gavau dovanų lėlę, kuri yra parsivežta iš tolimojo Sibiro, kai teko ten ne savo valia pagyventi... O, kad jūs žinotumės kokią brangią, sunkią, bet gražią atmintį ji saugo. Ne be reikalo tos gražuolės amžius turėtų būti apie aštuoniasdešimt metų.  Man ji panaši į šokėją ispanę, o gal kokią austrę ar vokietę. Lėlės šeimininkė Sibire baigė siuvėjų kursus, kad galėtų siūdama užsidirbti pragyvenimui. Klausydama močiutės istorijos nusistebėjau, kaip siuvėja pajėgė rūpintis lėle, kai sunku buvo tiesiog išgyventi. Sibiran moteris pateko būdama jauna mergina ir patylėjusi prataria, kad grožio ieškojo, norėjosi prasiskaidrinti kasdienybę. Kitaip gal ir nebūtų pajėgusi išgyventi...

O kad jūs būtumėt matę, kai suvirpėjo senukui rankos kai tą ryškiai išpuoštą gražuolę nusinešiau pas jį, mažai bematantį... Ilgai dar klausiausi jo prisiminimų apie Sibire praleistą vaikystę, kol su tėvu grįžo į Lietuvą. Kaip švelniai jis lietė lėlės plaukus, glostė ryškiaspalves rūbelio klostes, pagarbiai nedrįsdamas pakelti nė sijono kraštelio. Senolis visada buvo išradingas ir „prie technikos“. Klaipėdos įstaigose kai reikėdavo ir brandžiame amžiuje sugebėdavo rasti išskirtinius techninių sprendimų ir juos įvykdyti. Besišnekučiuojant su juo parodžiau, kad ši lėlė turi paslaptį – pakeistą vieną klubo sąnarį. Taigi, jos šeimininkei turėjo padėti koks nors brolelis, buvęs artimajai nagingu atjaučiančiu meistru. 

Neįkainojamai brangu yra liestis prie tokių istoriją. Daug lėlės „atsimena“ ir taip gali mums tapti lieptais į atmintį, jei tik skirsime vieni kitiems šiek tiek laiko.

Taigi, pabandykite užsimerkti ir prisiminti seną vaikystės draugę lėlę. Tik nesakykite, kad lėlės – tik mergaitėms. Neapsimeskite rūpestingi tėčiai-„berniukai“, kad jūsų tai neliečia. Negi neturėjote vaikystėje kokio mielo meškiuko, ar ištįsusiomis ausimis papilkėjusio nuo jūsų pačių ašarų zuikio, be kurio neužmigdavote, kurį nešiodavotės visada kartu? Ar pagalvojote kodėl dažnai ir šiais laikais mielus meškiukus, pingviniukus, pūkuotus didžiaakius ančiukus ar kitokias lėlytes segite prie kuprinių, solidžių portfelių, automobilio ar buto raktų, krepšių, slepiate rankinėse, vidinėse kišenės, net darbo stalčiuose? Juos sodiname ir šalia savo „draugo“ kompiuterio...

Taigi, tereikia prisiminti, kad išmintinga sena draugė lėlė lydi žmogų nuo pat žmonijos vaikystės. Vaikas augdamas taip pat išgyvena visas virsmo brandžiu stadijas. O lėlė – tai įdvasintas daiktas. Ji paties žmogaus sukonstruota, kaip gyvai būtybei savo pavidalu artimas modelis, kaip daiktas ar žaislas, turi ilgą istoriją. Tam tikra prasme jis (žaislas ar daiktas) simboliškai atskleidžia ir mūsų pačių santykį su aplinka. Lėlė tiek žmogui, tiek ir vaikui padeda suvokti pasaulį per simbolius. Dvasią turinti žaidimų draugė vaikui padeda pažinti pasaulį, jo dėsnius, pasitikti gyvenimo iššūkius ir pagal amžių jaustis vis saugiau. Ir nereikia tam specialaus laiko...

Šiam Kalėdų laukimo laike – eidami, važiuodami autobusu, stovėdami eilėse, prisiminkite brangią vaikystės pasaką ir leiskite jai būti kartu. Nebijokite, niekas apie tai nesužinos. Tiesiog žibančiomis akimis grįšite namo pas savo brangiausius. Jūsų vaikams vaikystės pasaulis – lyg pasaka. O jame svarbią vietą užimate jūs – tėvai ir seneliai, tetos, dėdės ir mylimieji, draugai ir klasiokai. Sukurkite savo rankomis ypatingą lėlę tiems, kuriuos mylite. Tegul ji turės ypatingą kišenėlę laiškams, saldžią saldaininę širdelę, sijonėlį iš vaikystėje nešioto rūbelio, gal dabar nebemadingą šukuoseną ar kaseles. Leiskite jiems ilgai ilgai prisiminti jus, kaip tiems mūsų globojamiems senoliams, branginantiems saldžius prisiminimus per ypatingą lėlę.  

Beje, pūkuotas pelėdžiukas-raktų pakabukas – tai pat lėlė, tapusi įdvasintu pavidalu.  Tokie maži „daikčiukai“ tikrai guodžia ir stiprina. Jie tarsi primena, kad Kalėdų dovanos – mūsų širdyse ir patys turime išmokti jomis dalintis. Ilgimės švelnumo visi, todėl tie įdvasinti daiktai – tarsi saugumo salelės, dažnai nejaukiame suaugusiųjų pasaulyje. Šitaip per lėlę mus gelbsti ir globoja labai asmeniška jos istorija – nors yra labai panaši į pasaką.

Prieškalėdinis laikas, kai ieškome dovanų artimiausiems, labai tinkamas laikas išjungti televizorių ir padovanoti šiek tiek ypatinga veikla ir mintimis užpildyto laiko savo brangiausiems. Ir tegul visos pasakos apie mielus pelėdžiukus, šokėjas, tigrus ar meškučius, gal net Batmanus baigiasi „... jie ilgai laimingai gyveno!”

Salomėja Burneikaitė

Mintys, grįžus iš Tekančios saulės šalies

Mano namai, mano tėvynė, darbas, visos mano meilės – čia, Lietuvoje. Kelionės vilioja, traukia ir žavi. Bet ir atostogų kelionėje vis dairiausi kas toje Tekančios Saulės šalyje kitaip negu pas mus? Šiuo metu mano darbo laukas yra socialinių paslaugų sritis, tad ir atsitolinus mintys sukosi apie socialinės erdvę, žmonių pasirinkimus, įpročius, situacijas.

 

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

Apsistojus senojoje Japonijos sostinėje Kiote teko keliauti traukiniais, metro, autobusais, pėsčiomis ir net taksi. Tai – milijoninis miestas, iš kurio kasdien pasukdavome įvairiomis kryptimis. Nepamiršau atostogaudama, kad mano darbovietė yra Klaipėdos miesto socialinės paramos centras, todėl stengiausi atkreipti dėmesį ir pastebėti socialinio lauko situacijas, dalykus – žmonių įpročius, santykius, gyvensenos ypatumus, pagyvenusių bei žmonių su negalia judėjimo ar veiklų pasirinkimo galimybes.

Laikas ir oras pasitaikė dieviškai gražus – pats sakurų sužydėjimas, kai japonai švenčia Hanami. Tai šventė pilna gyvenimo džiaugsmo, kai tiesiog gėrimasi žiedais. Tuo metu ji visuotinai švenčiama ne tik dieną, bet ir naktį. Negalima buvo nejausti ypatingos ir nuoširdžios pagarbos visai gamtai. Tai ilgus amžius ugdyta pajauta, susijusi su tikėjimu, tūkstantmečiais puoselėjama tradicija, gerbiant ir garbinant šventus medžius, augaliją, kuriai skiriamos šventvietės. Prisipažinsiu, suspaudė širdį prisiminus kaip kertami miškai Lietuvoje, nors miškingumas pas mus yra kur kas mažesnis negu Japonijoje. Lankėme įvairiausius sodus – augalų kompozicijų, suderintų su aplinka, landšaftu, samanų, akmenų, su vandens baseinais, terasomis, arbatos nameliais, imperatoriškąsias vilas ir pan. Ir nenustojau nuolat gėrėtis, kaip kiekvienam japonui svarbu yra patirti grožį, harmoniją, estetiškai darnią savą aplinką.

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

   

Kartą stotelėje mūsų grupelė laukdama autobuso visai negarsiai šnekučiavosi lietuviškai, o šalia išgirdęs nesuprantamą jam šneką senukas angliškai pasiteiravo iš kokios mes šalies. Paaiškinome, kad iš Lietuvos. Kad būtumėt matę kaip jis nudžiugo! Išsitraukė žemėlapių atlasą, parodė jau anksčiau pasižymėtą mūsų šalį Europos žemyne. Pasitikslino ar tikrai mes iš tokių tolybių atvykome pamatyti Japonijos? Tada, gavęs teigiamą atsakymą, paklausė kaip lietuviškai pasisveikinti, padėkoti ir atsiprašyti. Suklegome tardami „laba diena“, „ačiū“ ir „atsiprašau“. Senyvo amžiaus japonas ištarė keletą kartų pats žodžius lietuviškai, užsirašė ir jų transkripciją į užrašų knygutę, kurioje jis, pasirodo, kolekcionuoja dar nežinomų kalbų svarbiausius žodžius. Pirma mintis buvo – kam jam tai? Nepamiršau, kad užimtumo specialiste Lietuvoje dirbu su senyvo amžiaus ir negalią turinčiais žmonėmis. Ir supratau koks išmintingas tas senolis! Nežinau ar jis namuose, kaip mūsiškiai, sprendžia kryžiažodžius, tačiau yra radęs užsiėmimą, padedantį megzti naujus ryšius, lavinti atmintį, duoti darbo smegenims, tolinti demenciją. Ar pažįstate tokių „kolekcininkų“ Lietuvoje? Apskritai japonai stengiasi kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje, prižiūri namų augalus, rūpinasi aplinka, gyvūnais, vertina bendruomeninius ryšius.

Stotelėse japonai sustoja į eilę ir į transporto priemonę lipa neskubėdami, nesistumdydami, gerbdami nusistovėjusią tvarką. Autobuso vairuotojas pats praneša stotelių pavadinimus,  padėkoja per priekines duris išlipančiam kiekvienam važiavusiam. Svetimšaliams tenka sutelkti dėmesį ir elgtis taip, kaip elgiasi vietiniai, nors pastabų čia niekas nedavinėja. O geležinkelio stotelėse yra net išbraižytos nukreipiančios rodyklės, grafiškai paaiškinančios kurioje eilėje laukti tinkamo vagono. Beje, yra ir vagonų, į kuriuos nurodoma lipti tik moterims.

Transporto priemonėse, gerbdami kiekvieno asmeninę erdvę, žmonės tarp savęs nesikalba, nesinaudoja mobiliuoju telefonu. Tačiau ne kartą pastebėjau autobuse ar traukinyje važiuojančius japonus skaitant paprastą popierinę knygą. Ypač patraukė akį neįgaliesiems skirtoje sėdynėje ramiai įsitaisiusi senyvo amžiaus moteris, skaitanti gana storą knygą, prašytą japoniškais hieroglifų stulpeliais iš dešinės į kairę.

Gerokai vyresnio amžiaus žmonės pastebimi visur. Jų daug ir jie nėra apkūnūs. Japonų senoliai  keliauja, patys apsiperka, stengiasi rūpintis savimi. Jie nuolat juda, važiuoja dviračiais, stengiasi kuo ilgiau išlikti darbingi. Daug kur aptaravimo srityje matėme dirbančius itin brandaus amžiaus žmones. Kai dairiausi lauktuvių, vienoje mažoje privačioje parduotuvėlėje mane sutiko nuolankiai besišypsanti žavi porelė, tarsi „senelis ir senelė“ – du senučiukai, nekalbantys angliškai. Jie neįkyriai stengėsi atspėti mano poreikius, stebėjo ką panorėsiu įsigyti. „Senelė“ parodė ir padavė išsirinkti vieną iš kelių japoniško rašto tekstilinių servetėlių, o „senelis“ paslaugiai kalkuliatoriuje parodė jų kainą. Džiugiai įsigijau bent kelias ir japoniškai ištariau jiedviem „arigato“.

Negalėjau nepastebėti kaip Japonijoje keliauja sunkiai judantys, senyvi, negalią turintys žmonės. Jų visur laukia patogūs, pritaikyti judėjimui pandusai, liftai, keltuvai, lengvai atsiveriančios durys. Dažnoje kavinėje patogu yra prisėdus prie staliuko patiekalus rinktis ir užsisakyti iš meniu, įstaigos planšetėje. Teko patirti kaip užsakytus patiekalus, pagal pažymėto staliuko numerį, atveža akelėm-lempelėm mirksintis robotas. Daug čia tokių pagalbininkų. Galima tikėtis, kad netrukus ir pas mus jie „įsiterps“ aptarnavimo sferoje.

 
 Keliaujant nuo vieno sodo prie kito, laisvu laiku užsukau nuošalioje gatvelėje į mažą suvenyrų dirbtuvėlę-parduotuvėlę. Darbuotoja pasitiko su šypsena. Lentynėlėse – mažyčiai keramikos, stiklo, tekstilės darbeliai. Nusižiūrėjau keletą, pastebėdama, jog čia kainos žymiai mažesnės negu miesto centre. Tuoj pastebėjai užrašą anglų kalba, primenantį, kad viskas čia sukurta proto ir intelekto negalią turinčių asmenų, kurie bus labai dėkingi, jei šie kūrinėliai mums patiks. Be abejo, įsigijau porą ryškiai dekoruotų tekstilės darbelių. Tik reikia ilgesnio paaiškinimo kaip ir kur juos panaudoti Lietuvoje. Tai vis lauktuvės socialinio darbo kolegėms. Vaikščiodama pagalvodavau – yra  ko pasimokyti iš Japonų, norisi raginti kurti, dalintis. 

Dauguma japonų miestuose gyvena labai suspaustoje erdvėje. Vietos mažai, o jie taip viską suplanuoja, kad keleto šaligatvio plytelių plote išsitenka ir įėjimas, ir dviratis arba mažas automobiliukas, gal skalbinių džiovyklė, bet visada – dar ir keletas vazonų su augalų kompozicijomis ar atkreipianti dėmesį ikebanos puokštė. Kelio galą nuvažiavę autobusu, traukėme vieną rytą vorele link imperatoriškosios vilos sodų, o staiga prieš akis čia pat iš pirmo namo aukšto durų išniro senučiukė su laistytuvėliu, siekianti vos ne prie praeivių kojų palaistyti savo augalėlius.

Turėjome susitikimą ir su mūsų kelionės „Japoniškų sodų takais“ vadovės Lauros Fukumoto Popkytės mokytoju, kuris yra kraštovaizdžio meistras. Laura ne vienerius metus gilinosi, kartu dirbdama, į japoniškų sodų kūrimo ir priežiūros paslaptis. Savoje itališko tipo arbatinėje mus pasitiko senyvo amžiaus vyras, su lazdele, papasakodamas kaip ją prieš keletą metų ją įsirengė. Tada supažindino su čia dirbančia panašaus amžiaus moterimi, kuri laukė mūsų, išsidėsčiusi ant stalo pulkelį gervių, kačiukų, lapiukų – margų jos rankų darbo origami lankstinukų. Pasakoju, nes visa tai yra apie vyresnio amžiau žmonių pastangas būti aktyviais, būti reikalingais, rasti kaip būti naudingais. Laura pagarbai pristatė mokytojo darbus ne tik Japonijoje. Meistras pasakojo apie bendradarbiavimą su lietuvaite, noriai dalinosi mintimis japoniškų sodų kultūrą. Įsiminiau jo atsakymą į klausimą kas yra svarbiausia kuriant sodą: „remtis savo krašto augalais ir naudoti juos, siekiant dermės su gyvenama aplinka“.

Apibendrinant „japoniškas patirtis“ noriu prisiminti dar vieną seneliuką. Jį sutikome, tiksliau radome, sėdintį prie upės ant patiesto kilimėlio, išsidėsčiusį ratu savų rankų darbelius iš plonų lankstomų vielučių. Toks laisvai „filosofiškas užsiėmimas“, kai ta vieta ir vadinosi „Filosofų alėja“. Šalia – upė, virš galvos – žiedlapius barstančios sakuros, šalia – vaikšto ir eina žmonės, o jis, užsidėjęs akinius, lanksto replutėmis iš mažų grandelių kažką naujo... Gal kas panorės įsigyti? Panorėjau, įsigijau. Ir man tai primins Tekančios Saulės šalį Japoniją, kurios niekas kitas nematė.

Salomėja Burneikaitė

publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/27/mintys-grizus-is-tekancios-saules-salies/

Daulėlio lėlio...

Daulėlio lėlio, avele baltoji...

Daulėlio lėlio, dausų spalvos...

Daulėlio lėlio, vėjo kanklelėm...

Daulėlio lėlio, virš mano galvos...

Daulėlio lėlio, bālta-nešālta...

Daulėlio lėlio, vilnoniam glėby.

Daulėlio lėlio, sūpuoki tyliai...

Šnabždėsiu, myliu, Tave, amžinai...

Išipildžiusios pasakos

   Daugeliui teko girdėti, o gal ir patys patyrėte, kad pasakos kartasi pildosi? Tiksliau taip ir atsirado ši nedidelė pasakų knygelė, nes pasakos pačios prašėsi užrašomos. Ją sumanė Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotojai, o surinktas pasakėles į knygą sudėliojo nuoširdi šios idėjos sumanytoja Vilma Ratkevičienė. „Pasakėlės apie didžiausią laimę - vaiko džiaugsmą” liudija išsipildžiusią vaikų svajonę turėti tikrus namus, mamą ir tėtį, būti mylimu ir mylėti iš visos mažos širdelės.

Pasakose, kurias kūrė globėjai ir įtėviai, atrasite sau artimų ir giliai širdyje pažįstamų situacijų. Jose atsiskleidžią ką jaučia vaikai, išgyvendami atskirtį, vienišumą, netekę galimybės patirti tai, į ką teisę turi kiekvienas vaikas - augti mylinčioje šeimoje. Socialiniai darbuotojai, tapdami tokių vaikų istorijų liudytojais, kartu liūdėjo, verkė ir juokėsi, suvokdami kaip sunku priimti šviesų pasaulį į skaudančią širdelę. Skaitydami šias kupinas meilės ir žmogiško gerumo pasakas rasite ir savo aplinkoje panašių “voveriukų”, “kiškučių”, “žvirbliukų”, tebegyvenančių šviesia viltimi. O juk visos šios pasakos gimė iš tikrų ir skaudžių gyvenimo istorijų.

Šios paskos – terapinės. Jomis prisiliečiama ir prie įtėvių istorijų. Visus herojus jungia kelionė į svajonę, kuri juos suveda. Pasakiškai perteikia tikras istorijas fėjos, princesės, nykštukai, angelėliai, spindulėliai, stebuklingos sėklos, karaliai ir karalienės, bylojančios apie tai, kad pasaulyje yra ką mylėti, jei tavo širdis ne iš akmens.

Knyga iliustruota vaikų piešiniais, kurie padės suprasti ką išgyvena atskirties vaikai ir globėjai, kol pildosi jų svajonė!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Verslas, ekonomika ir... pasakos

 Gal dažnas ir nujaučia, kad kūrybiškumui ribų nėra, tačiau kodėl kartais atrodo, kad ne visi tam esame gimę? Tikrai visi, nes kūrybiškumas yra prigimtinė kiekvieno žmogaus savybė. Štai ir patys galit "pasiskaityti" kai su jomis susitinkama, kaip jos atsiveria:  https://minfo.lt/zmones/straipsnis/salomejos-pasaku-akademija-39

Pasakos gali tapti savita konsultacija, jei užstrigote kokioje situacijoje ir, palikę stereotipus, nuoširdžiai ieškote kitokio sprendimo. Jose užkoduota tikroji išmintis išbandyta šimtmečiais ir  šią savybę iki šiol ne vieno sąmonėje pajudina. O pabandžius pažvelgti kitu kampu į seniai nusibodusias, „išaugtas“ vaikystės pasakas – netikėtai gali atsiverti akys.

Tokį „praregėjimą“, intriguodama ne tik moksleivius, bet ir kolegas, trumpoje savo paskaitoje „Verslas, ekonomika ir... pasakos“ pasiūlė pajusti Klaipėdos Baltijos gimnazijos ekonomikos mokytoja-metodininkė Laima Krasauskienė. Nuėjau, paklausiau ir išgirdau man įdomių dalykų. Mokytoja kvietė pro „verslumo akinius“ pažvelgti į tokias pasakas kaip „Trys paršiukai“, „Mergaitė su degtukais“, „Batuotas katinas“, ‚Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Aladino žibintas“, kitas. Priminė pasakėčią „Varna ir sūris“, kurioje varna lieka „geros reklamos auka“ ir panašu, kad tai dar ne pabaiga. Argi ne nuostabu, kad pasakų klodai ir kodai iš naujo pajudinami liečiantis prie pažįstamų kasdienių siužetų.

Pasakose, jei mokėsime jas tinkamai perskaityti – yra visko, kaip ir gyvenime. Ir fizikos, ir lyrikos, poezijos, literatūros ir net ekonomikos, kviečiančios patiems pasidaryti išvadas anksčiau, negu liksime nesupratę kas atsitiko, kaip ta močiutė prie suskilusios geldos, iš pasakos „Auksinė žuvelė“...

Tai bent idėjų naujiems tyrinėjimams, žaidimams ir net kūrybinėms dirbtuvėms!

Nuoširdžiai, Salomėja iš „Pasakų akademijos“ .

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Kaip tetulė mezga pasakas...

Visai ne seniai seniai tai buvo, o tiesiog dabar yra! Gyvena tokia tetulė ir lyg niekur nieko, paprasčiausiai, savomis rankomis, akelė po akelės, mezga sau mažus megztiniukus ir kojinėles, lyg laiko marias turėtų. Ir kaip gi jai nemegzti!?

Gyvenimas juk, kaip siūlų kamuolys, gali bet kada pasibaigti... O šitaip bent liks kokiems veikeliams keli megztinėliai – raštuoti, šilti, o svarbiausia – jaukiai mažylius apkabinantys -  „Myliu myliu, spust spust, prie širdelės glust, glust...“ vis pasidainuoja...  Nebejauna tetulė, bet gerai pamena iš to laiko kai pati nedidukė tebuvo, kad kartais labai trokšta vaiko širdelė, kad jį kas apkabintų, o nėra kam... Arba laiko tokiems niekams pritrūksta... Arba nei to - nei ano. Taip ir užauga vaikelis, pamylėtas daug mažiau, negu tada norėjosi...  Negerai taip...

 

Nepatikėsite, bet mezgimas gali būti ne tik darbas ar koks buitinis veiksmas iš reikalo... Tai va, begyvendama tetulė ėmė ir išmoko, kad galima megzti ir kitaip. Galima megzti, raštuoti ir marginti istorijas, kurios vieną dieną, jei apsigyvena tarp mylimų žmonių gali virsti brangiomis, į nieką neiškeičiamomis PASAKOMIS, kuriose galima įsisupti ir pasiguosti!    

Taigi, tai ir yra, kad gyvena sau tokia tetulė, kuri tiesiog iš meilės gyvenimui, mezga jaukius vilnonius drabužiukus mažiems vaikeliams, kad jiems pasaulyje šilčiau būtų gyventi. Tokie vaikeliai auga ne tik tėvelių rūpesčio apsupti, bet ir kažkaip kitaip apkabinti ar susupti, aprengti su meile megztais nertinukais, kojinikėmis, kepurėlėmis, šalikiukais...

Senovėje daugelis tokias  mameles ar tetules turėjo, jas mylėjo, pasiilgdavo ir vis sugrįždavo jų aplankyti ir apkabinti. Sakydavo žmonės, kad jų vaikai gerais žmonėmis užaugdavo. Kažin ar taip būta dėl megztinukų, kojinikių, ar dėl PASAKŲ, kurias į juos įmegzdavo? Kas bežino...  

O jei tebegyvena kur tokia tetulė ir dabar dar tebemezga, tai gal dar vilties yra, kad ir ši pasaka gerai baigsis? Juk ne šiaip sau daugelis dar pamena, kaip kaime užaugęs dėdė, vardu Marcelijus Martinaitis, gražiai sudėjo „Tu numegzk man, mama, kelią...“  O juk pagal tuos žodžius ir dainą sudėjo žmonės, patys dar padainuoja, prisimena, susigraudina...  

Jei pasiilgtumėte apkabinami, žinokite, kad Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves suaugusiems ir vaikams, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Išdrįskite atsiliepti ir parašyti mums!

Iki susitikimo megztų pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>