Visi
nori būti laimingi, bet... Šiuo atveju laimingų ir kitaip „laimingų“ sutikau socialinio
darbo erdvėje. Joje kasdien darbuodamasi užimtumo specialistės pareigose, stebiu
kaip auga ir tyliai pražysta asmenybės! Pražysta kukliais neryškiais
žiedeliais, tokiais kad jais ir gėrėtis norisi atsargiai. Lankant mūsų, t.y. Klaipėdos m. socialinės paramos centro (KSPC), klientus,
šalia tyliai, tačiau kūrybiškai besidarbuojančių kolegių, širdį užlieja gerumas
ir pojūtis, kad laimės nėra ko ieškoti nežinia kur. Tereikia pastebėti žmones
ir stabtelėti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Jie šalia. Viena iš jų – Danutė
Razutienė. Iš jos tikrai yra ko ir pasimokyti, kad nereikėtų eiti laimės
ieškoti nežinia kur.
Šiandien,
kai visuomeninėje, darbinėje ir net šeimų erdvėje sunku yra atsiriboti nuo to
kas vyksta pasaulyje, prisimenu vieno savo šviesios atminties mokytojo ištartus
žodžius – „Jeigu nori būt laimingas –
knisk savo daržą!“ Jis tada gal citavo kokį man nežinomą išminčių. Tačiau šiuo neramiu
metu jaučiuosi kviečiama stabtelėti ir prisiminti, kad tas „daržas“ yra ne tik
žemės ūkio veikla, o kažkas daugiau. Tai erdvė, kurioje susitinka „mažutėliai‘,
padėdami vienas kitam pakelti kartais, kitų akimis žiūrint, visai nelengvą gyvenimą.
Taigi dairausi aplink tų „mažutėlių“, kurie ir šiuo neramiu metu dirba, gyvendami
kukliai, tyliai atlikdami savo pareigas ir su meile tarnaudami kitiems.
Brangūs tie kasdienybės veidai. Klaipėdos miesto Socialinės paramos centre tokių – ne vienas, tiksliau ne viena, nes individualios priežiūros darbuotojomis dirba moterys, kasdien padedančios buityje ir kasdienėje veikloje mūsų paslaugų gavėjams – senyviems ir žmonėms su sunkia negalia, kurių visuomenė beveik nemato, nepastebi, nepasiilgsta. O gal čia tinka prisiminti, kad visi esame „mažutėliai“, kol nesusireikšminame skaičiuodami savo gerų darbų? Visų „mažutėlių“ dėmesio laukas – šalia esantis kitas, su panašiais žmogiškais poreikiais, kuris be pagalbos neišgyventų nė dienos. Gyvybiškai svarbūs yra mums visiems socialiniai ryšiai, žmogaus orumas, santykiai. Be to nė vienas negalime jaustis saugiai. Taigi, „mažutėliai“ esame visi. Ir paprasta yra, kai prisimenu Žodį, kuris kviečia pasilenkti prie kenčiančio, būti kartu ar šalia: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte." Mt 25, 31-46
Prieš keletą metų dalyvavau
Socialinės paramos centro renginyje, kuriame, minėdami socialinio darbuotojo
dieną, kolegos iš savo tarpo balsuodami rinko geriausią darbuotoją. Viena iš jų
tapo socialinio darbuotojo padėjėja Danutė Razutienė. Tada jos nepažinojau,
o dabar, kai jau penkti metai susitinkame pas tuos pačius mūsų globojamus
žmones, supratau kodėl. Danutė dirba individualios lankomosios
priežiūros darbuotoja. Dėmesinga, su akyse blyksinčia, iš giliai nušvintančia atsargia
šypsena. Ji rami ir visada gerai nusiteikusi. Apie rūpestingumą nėra ko nė
sakyti. Tačiau nuostabu, kaip jos dėmesys vienu metu sugeba aprėpti keletą
objektų. Tvarkydamasi kitame kambaryje, ji sugeba neprašyta surasti vilnonius
siūlus, kurių tuo pačiu metu pažadu atneši klientei, ateidama kitą kartą. Tik
paklausia – „o gal šitie tiks?“ Danutės
paduotas kamuoliukas nustebina ne tik mane, bet pradžiugina ir klientę Astą (vardas
pakeistas). Su negalia susitaikiusiai
moteriai daug kas atrodo neįmanoma. Bandome nerti vąšeliu, nes Asta kol buvo
sveika, jaunystėje mėgdavo nerti. Tik deja, rankos jau neklauso. Parodau jai kaip
paprastai virvelę galima nerti be vąšelio ir padedu jai, pati rankomis
palaikydama siūlą. Danutė tvarkydamasi stebi ir padrąsina Astą, sakydama, kad
taip visai lengva ir dar įdomiau. Pamažu mezgasi mūsų bendradarbiavimo
santykiai, kurie Astai neįmanomus dalykus padeda paversti realiais.
Palaikydamos viena kitos kūrybiškumą padedame ir Astai patikėti, kad kūrybiniai
darbeliai įtraukia, padeda, nors po mažą žingsnelį keliauti link rezultato, o
tada patikėti, kad gyvenimas ir žmogui su negalia gali teikti daugiau
džiaugsmo. Ketvirti metai besidarbuodamos kartu jau ne vieną pergalę esame
pasiekusios. Štai kad ir šiemet. Astos kūrybiniai darbai padedant
Danutei, buvo eksponuoti Dienos socialinės globos skyriaus (DSGS) surengtoje
užimtumo veiklų parodoje „Kūrybiškumui atvėrus duris“.
Ne be Danutės pagalbos ant
stalelio puikuojasi ant popieriaus lapo įsitaisęs, Astos nerta virvele
išvedžiotas, vilnonis katinas. Danutė ant komodos Astos kambaryje rado vietos
kartono gabalėliuose suklijuotiems klientės koliažams. Jiems, skirtingais metų
laikais, abi rinkome gamtinę medžiagą, nes Asta pati padaryti to negali. Viską
sunku išpasakoti. Bet tai, kaip su moterimi bendrauja Danutė Razutienė, yra tylus
pavyzdys ir paskatinimas man, gal ir kitiems socialinio darbo „mažutėliams“,
niekada nenuleisti rankų. Reikia žmogui ne tik duonos ir kasdienio buitiško
aptarnavimo. Žmogus nebūtų žmogumi, jei nesvajotų, jei nepagalvotų apie
Aukščiausiojo valią, kuris mus visas ir suvedė...
Prieš pora metų daugelį visiškai įkalino namuose ir apribojo socialines paslaugas gaunančius paslaugų gavėjus pandemija. Užimtumo veiklos buvo įvardintos kaip nebūtinos paslaugos. Liko atskirtyje ir savo namuose be pagalbos negalinti judėti Asta. Iš jos, kaip ir daugelio mūsų klientų, buvo atimtas taip reikalingas žmogiškas bendravimas, sutrikdyti socialiniai ryšiai. Užimtumo veiklos galėjo vykti tik nuotoliniu būdu. Kaip ir daugelis mūsų klientų Asta nesinaudoja nei išmaniuoju telefonu, nei internetu. Pasitarusios su Danute radome išeitį kaip galėčiau palaikyti ryšį su Asta. Danutė pasiūlė naudotis asmeniniu interneto ryšiu jos telefone, nes klientė pageidavo girdėti Dievo žodį. Sekdama krikščioniškąjį kalendorių ėmiau per nuotolį skaityti Astai, jos pageidaujamus tekstus iš Biblijos, vėliau ir kitus straipsnius.
Per nuotolį Danutė, kartu su Asta dalyvavo tekstilės terapinėse veiklose, kartu kurdamos išdaigiškas veido kaukes. Vėliau moteris prisijungė prie grupės, dalyvavusios tarptautiniame projekte „Giedokim kaip gieda karaliai“. Jo dalyviai turėjo iš geltonų siūlų nusimegzti ar nusinerti karūnas, kad Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ją, karūnuoti galėtų giedoti tautišką giesmę. Kai susitikome po karantino, paklausiau kaip Danutei sekėsi megzti karūnas sau ir Astai? Ji juk vienintelė ėmėsi numegzti ne tik sau, bet ir klientei...
Danutė
prasitaria – „Tiesiog
ėmiausi ir tiek. Laiko turėjau. Nesu mezgėja, tai buvo ir sunku. Nenorėjau
pasirodyti kad nieko nemoku tai pabandžiau, kaip ir visos, padaryti ką galiu.
Sėdėjau internete, dvi dienas ieškojau, suradau raštų, schemų ir pabandžiau. Nežinojau
net nuo ko pradėti. Mezgiau, ardžiau ir vėl mezgiau, bet paskui pavyko. Gal ne
taip gražiai, kaip norėtųsi, bet numezgiau.“ Pasitikslinau ar teisingai
supratau, kad ta proga ji megzti išmoko? Moteris patvirtino – „Neturėjau net
virbalų. Nieko. Ir ne iš pirmo karto pavyko. Per kietai mezgėsi, ardžiau, akis
suspaudžiau, ardžiau, permezgiau. Kartais ir iki nakties pasėdėdavau.“
Kokia paprasta ir aiški motyvacija! Ėmė ir numezgė moteris dvi geltonas, vilnines „karališkas“ karūnas – sau ir klientei.
Štai kokie gali būti kasdienybėje „mažutėliai“ ir, rodos, visai nesivargindami tarnauti kitam, nesureikšmindami darbo, pareigos, o pakylėdami paprastą kasdienišką būtį iki tarnystės. Taigi, visai nesvarbu koks tavo darbas. Svarbus yra žmogaus santykis į kitą, į „mažutėlį“, kurį savo buvimu šalia gali ne tik pradžiuginti, bet ir pakylėti!
Ne be reikalo liaudyje yra sakoma – „Jeigu nori būt laimingas, neieškok laimės – BŪK!”
Tekstas publikuotas portale https://www.atviraklaipeda.lt/2022/12/01/jeigu-nori-but-laimingas-tiesiog-buk/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą