Kelionė link pasakos, glūdinčios tavo širdyje...

Esame taip įsitraukę skubėti, kaupti žinias, informaciją, skaityti greitai, kad jau beveik pamiršome, jog kadaise, o tai yra „seniai seniai“, buvome žodinės kultūros kraštas, visas svarbiausias žinias perduodantis sakytiniu būdu... Tuo ir vertingas yra tautos paveldas, išlikęs PASAKOSE. Tačiau turime skirti dėmesio ir laiko tą išmintį atpažinti...

Rytų kultūros aukso fondas saugo ne tik savąją pasakojamąją tradiciją, bet ir primena ką tradicija gali duoti šiuolaikiniam žmogui, t.y. mums... Tokia yra Tahir‘o Shah‘o knyga apie Maroko šalies pasakotojus „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“. Ji kviečia apsidairyti, pamatyti, įsižiūrėti, įsiklausyti ir prisiminti ką esame praradę, bet gal būt dar šiek tiek pamename... 

Pajauskite kaip atsiliepia bent ši viena knygos citata jūsų širdyje...

„ – Bet juk pasaulyje tiek daug įvairių pasakų, kokia tikimybė rasti tą, kuri susijusi su tavimi?

– Tai ir yra nuostabiausia, - atsakė chirurgas. – Jei ieškosi pasakos, ji pati tave susiras... tarsi vedama nuojautos.“

Štai kaip „kalbina“ mus senoji išmintis... O juk lobių lobiai glūdi ir mūsų senolių - krašto šviesuolių paliktose mums pasakose!

Tereikia neskubėti ir pajausite tuksint savo paties širdį, prabylančią apie tai, kas svarbiausia yra JUMS!

Salomėjos „Pasakų akademija“ pagal pasakas rengia kūrybines dirbtuves, tiek vaikams, tiek suaugusiems, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Rašykite mums!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia> 

https://www.facebook.com/PasakuAkademija/

Atsimerk...

Nesusireikšmink,

išdidžiai skambėdamas!

Giedodamas klausyk,

kaip paukščių čiulbėjimas,

upės tekėjimas,

obuolių byrėjimas,

žolės žydėjimas,

kaip duonos kvepėjimas

skleidžiasi Gyvenimu!

Protingam  įvaizdyje,

bylojančiame apie tavo tuštybę,

atsimerk!

                                                                        

                                         1999-09-16 14.45

Šventė

Baltoji avele,

Širdelę man gelia...

Parodyki kelią

Į žalią pievelę,

Kur tavo motelė

Giedojo giesmelę...

Baltoji avele,

Paglostyk galvelę...

                                2016-11-24

Porcelianinė meilės istorija lėlių teatre

Salomėja Burneikaitė

Porcelianas labai trapus ir su juo elgtis reikia atsargiai. Meilė – taip pat trapi ir gali bet kada sudužti. Vienas neatsargus judesys, žodis ir „dzingt“..., liko iš jos tik kelios šukelės. Ši istorija tokia tikra, kad pirmą kartą žiūrėdama spektaklį „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ Klaipėdos lėlių teatre, visai netikėtai finale pajutau skruostu riedančią tikrą nuosavą ašarą. O tai lėlių teatre nutinka retai. Ypač tiems, kurie jaučiasi „žinovais“ ir daugelį metų  matė bei regėjo nemažai labai įvairaus lėlių teatro... Porcelianas šiuo atveju turi ne tik simbolinę, bet ir tiesioginę daiktišką prasmę. Juk mažosios Abilenos ir jos mylimo triušio Edvardo istorijoje veikia ir tikros porcelianinės lėlės.  Be abejo, joms tenka „gyveni“ visai neporcelianiniame pasaulyje, tarp kitų, daug šiurkštesnių gyvenimo tikrumą atspindinčių faktūrų.

Lėlių teatro menas iš tiesų yra kerintis, nuolat atsinaujinantis ir budinantis mūsų širdis labai asmeniškai, plačia ir nenuspėjama raiškos priemonių įvairove. Pastarąjį dešimtmetį lėlių teatro meninė kalba atgimsta prabildama į mus daiktų ar objektų teatro raiškos būdais, drąsindama naujai pažvelgti į save daiktų pasaulyje. Tokia ir yra ta „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Ji įtraukia, kviesdama susimąstyti.  Argi ne todėl sudaiktėjimo laikmečio kontekste kilusios problemos, susvetimėjimo grimasos, dažno iš mūsų vidinis pažeistumas, tikros giliausios žmogiškos meilės neišsakytas (ar nuslėptas) alkis, prabyla net tragedijomis mūsų kasdienybėje. O štai lėlių teatre atrandame trapiai ir jautriai praskleidžiamą nuoširdų gėrio ilgesį, gimusį dar mažose širdelėse, prabylantį kiekvienam kitaip, ataidintį iš savos autentiškos vaikystės. Ir nesvarbu, kad kai kurie iš mūsų pasijuntame šiek tiek sutrikę. Juk vedini savo atžalėlių, išeiname iš šio lėlių spektaklio jau padrąsinti emociškai, nors kai kurie mažyliai po „Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės“  ir uždavinėja tėveliams keistus klausimus – „Tai triušis gyvas?“, „Ar tu mane tikrai myli?“ arba „Mama, o kodėl tu verki?“

Lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė retai eina lengviausiu keliu. Šį kartą pasirinkusi lėlių teatre įkūnyti Keitės diKamilio (Kate diCamilo) „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ ji kartu su bendražygiais nuėjo nelengvą, bet įdomų ieškojimų kelią (premjera 2015 m. vasario 28 d.) ir prabilo į mus nepaprastai įtaigia lėlių teatro kalba, suprantama ne tik vaikams, bet ypatingu būdu atliepiančia ir suaugusiųjų širdyse. Tenka prisiminti, kad visi buvome vaikais... Nors spektaklis orientuotas į žiūrovus nuo ketverių metų, gera literatūra visada yra daugiaplanė, kaip ir nemirtingasis „Mažasis Princas“, „Skudurinės Onutės pasakėlės“ ar kuri nors Anderseno pasaka. Beje, galėtų būti įdomu, jei teatras ryžtųsi šį spektaklį rodyti ne tik šeimai, vaikams, bet atskirai ir suaugusiųjų publikai.

Teatro salė – mažutė. Spektaklis – jaukus ir kamerinis. Kalbėjimo būdas – intymus ir asmeniškas. Beje, spektaklyje nėra teksto, tariamo įprastais pažįstamais žodžiais. Aktoriai kalbasi pačių susikurta „garsiakalbe“, kuri išreiškia emocijų kaitą, nuotaikų įvairovę, leidžia jausti veiksmo temo-ritmą, įvykių prasmę. Toks kalbėjimo būdas suprantamas ir įvairiakalbei publikai. Puikiai spektaklyje veikia lėlių teatro profesionalė, pelnytai žvaigžde jau tituluojama aktorė Renata Kutaitė. Neveltui „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ jai lėmė šiemet būti įvertintai „Padėkos kauke“, už vaidmenį būtent šiame spektaklyje. Jos scenos partneris Vytautas Kairys dėmesingai talkina Renatai, manipuliuodamas lėliškais pavidalais ir atsakingai iš jos mokydamasis lėlės valdymo paslapčių. Mažos mergaitės Abilenos mylimas žaislinis triušis, vardu Edvardas Tiuleinas, šių aktorių dėka  kartu su žiūrovais išgyvena tikrą meilės kelionę, nuo nerūpestingo, nieko nemylinčio išpaikinto išdaigininko, išgyvenant nuotykius, netektis, patyčias, skausmą, baimę, neviltį, iki grįžimo namo, patiriant daugybę išmėginimų, meilę, dūžtančią porceliano širdį ir galų gale – tikrą prisikėlimą, kaip stebuklą lėlių teatre! Tuo ir yra ypatingas, archajiškasis, nuostabusis lėlių teatro menas...

Kiekvienas geras spektaklis prasideda  nuo idėjos. Tikrai ne be reikalo režisierę Gintarę sužavėjo, tarsi atsitiktinai į jos rankas patekusi knyga apie nepaprasto triušio, kuris tampa ypatingu mažos mergaitės Abilenos mylimuoju, istorija ir jos subtili gelmė. Tačiau kaip tą trapų siužetą su tyliais minties vingiais perteikti lėlių teatro žiūrovams? Vaizduotėje gimė sumanymas spektakliui panaudoti tarsi „išaugtus“ ir nebereikalingus vaikams žaislus. Jais buvo žaista, mokytasi gyventi, kurti. Tie meškučiai, lėlės, juokdariai, įvairios mašinos, delfinai, tigras, drakonas, riedlentininkas, lėlių kambarėlio miniatiūriniai baldai, įvairiausios mašinos, barškučiai, krepšeliai ir kitokia žaislinė „įranga“ tikriausiai buvo kam nors dovanoti, mylėti, branginami. Režisierė nusprendė tuose „atmylėtuose“ žaisluose bandyti budinti ir  gaivinti išlikusį vaikystės pojūtį. Teatras prisiėmė iššūkį jų kaip nors gauti. Skelbė miesto laikraščiuose, kreipėsi į Klaipėdos lėlių teatro lankytojus, draugus, bičiulius, su prašymu atnešti nebereikalingus žaislus, paminint, kad jie bus naudojami naujai kuriamame spektaklyje. Iš didžiulės daiktų daugybės spektaklio kūrėjai atsirinko tik tuos kurie galėjo atgyti, tinkamai derėdami vizualiniame „Nepaprastos Edvardo Tiuleino istorijos“ sprendime. Be to, dailininkei-režisierei Gintarei teko aplankyti nemažai pigių rūbų ir labai brangių antikvarinių parduotuvių, nes porcelianinis Edardo Tiuleino pasaulis buvo aristokratiškai išrankus. Iš sukauptos tikrų žaislų visumos spektaklyje panaudota gal tik koks ketvirtis surinkto turto. Nepatikėsite, bet kai kurie aukotojai smalsaudami ateina pamatyti kaip ir kur „apsigyveno“ jų mylimukai.

Kūrybinė „Tiueino“ komanda – tik iš keleto žmonių. Ir veikė jie tik jiems vieniems suprantamu būdu. Be abejo, Gintarė Radvilavičiūtė yra scenarijaus autorė, režisierė ir dailininkė, bet kūrybinis ieškojimų procesas vyko išbandant surinktas lėles, kitokią atributiką, improvizuojant ir „prijaukinant“ kartu su aktoriais. Tiesa, Vytautas Kairys prisijungė vėliau, kai abi kartu, su ilgamete Gintarės bendražyge, nuosekliai ištikima Klaipėdos lėlių teatrui Renata, pajuto – būtinai reikalingas partneris vyras. Buvo svarbu, kad lėliškoji Tiuleino erdvė turėtų abu pasaulio polius ir galėtų vykti spalvingi ir guodžiantys, mįslingi, nebylūs, svarbūs, įdomūs konkretūs personažų dialogai. Renata džiaugiasi, kad tinkama vieta atsirado ir jos vaikystės lėlei, kurios gyvenimas stebuklingai atgimė, liečiant ją tikrosios šeimininkės rankoms. Muzikiniu spektaklio audiniu  atsakingai rūpinosi Donatas Bielkauskas. Jo indėlis toks, kad garsų pasaulis darniai įsiaudžia meninėje visumoje ir lieka beveik nepastebimas. Šviesų dailininkas Gediminas Babelis subtiliai ir tiksliai paryškina tai kas svarbiausia.

Jau daugiau kaip metai prasisuko nuo „Nepaprastų Edvardo Tiuleino istorijų“ premjeros dienos Klaipėdos lėlių teatre. Sceniškoji Tiuleino kelionė plečiasi, spektaklis auga, įgauna naujų spalvų. Įdomu jį žiūrėti dar kartą, su kita publika. Nebylusis Tiuleinas išlieka ir jaunas, ir brandus. Pagaliau spektaklis tampa įdomiu ne tik Klaipėdos publika, sulaukia kitakalbių žiūrovų pripažinimo, šiek tiek jau pakeliavo ir po Lietuvą. Ne kartą rodytas Vilniuje, Menų spaustuvėje, Kauno valstybiniame lėlių teatre, XXI Tarptautinio lėlių teatrų festivalio metu. Norisi palinkėti spektakliui naujų kelionių į žiūrovų širdis. Te būna jis laukiamas ir suprantamas visiems, kurie dar mokosi mylėti. Te primena tikrosios meilės skonį tiems, kurie ją išgyveno ir tebebrangina. Ir tegul porcelianinė meilės istorija kartojasi, būna pasakojama vis naujai, vis kitiems, kol mylėti žemėje dar yra kam. 

Publikacija dienraščio "Klaipėda" Kultūros ir meno žurnale DURYS: 

https://issuu.com/diena/docs/durys_04_28/14

Pasaka be galo

Tikiu, kad visi esate kada nors girdėję bent vieną pasaką "be galo" ... Bet argi tai nebuvo labai seniai? ...  Kol dar darbai darbeliai neužvijo, kol kasdienybė neįtraukė, kol pavasarinio atgimimo gaiva budina ieškoti gėrio, išdrįskite paklausyti  PASAKOS BE GALO, kurią, tokią trapią ir amžiną, paliko mums poetė Janina Degutytė.  Kartu su Linu Švirinu studijoje DABARTIS ją įgarsinome... Man ji dvelkia pavasariu, žydinčia Amžinybe ir Gyvenimu, kuris nesibaigia ...

https://soundcloud.com/salom-ja-burneikait

Lietuva, būk stipri!

http://lietuve.lt/nuomone/lietuva-buk-stipri

       Tolsta vasaros atostogos, kelionės, jų metu sutikti žmonės ir įspūdžiai, o emocijos ir mintys, kuriomis noriu dalintis, kutena ir prašosi užrašomos... Nors su Vokietijos lietuvių bendruomenės aktyviais nariais susipažinau ir bendravau liepos pabaigoje,  vis dar negaliu pamiršti devynmetės mergaitės žodžių „Lietuva, būk stipri!“... Juos mažoji spalvotai įrašė bendrame piešinyje  Vasario 16-osios gimnazijoje surengtos vasaros stovyklos metu.  Daug gero, man naujo ir įdomaus, bylojančio apie laisvų žmonių gyvenimo būdą, net savo misijos prisiėmimą, pajutau ne jų žodžiuose, bet darbuose, aplinkoje, bendravimo būde... 

           Esu dėkinga naujai mano bičiulei Angelei Daivai Digaitytei, pakvietusiai mane aplankyti kraštą, kuris man iki šio buvo nepažįstamas ir svetimas. Vykau į Vokietiją paįvairindama atostogas, norėdama patirti naujų įspūdžių. Nuo vaikystės esu smalsi ir jaučiau, kad esu laukiama. Labiau už turistines keliones mėgstu tokias, kuriose dera profesiniai interesai ir laisvalaikis, galimybė susipažinti, dalintis ir pačiai patirti ką nors naujo. Prisipažinsiu, šį kartą viliojo ir žmonės, kurie gyvendami svečiuose kraštuose moka gyventi kartu su Lietuva. Radau daugiau negu tikėjausi. Pajutau jėgą ir meilę, kuri man prakalbo devynmetės, augančios sąmoningų,  pilietiškų lietuvių šeimoje, nes ji piešia Lietuvą, kuriai linki stiprybės! 

          Lietuvos žiniasklaidoje mirga statistika ir dejonės, jog Lietuva baigia išsivaikščioti. Sunkiai rastume šeimą, kurios nepalietė emigracija. Nesiimu svarstyti kiek tame yra tiesos, bet noriu pasidalinti džiugia nuostaba apie tai, ką patyriau per vieną liepos savaitę viešėdama prie Reino.

         Žinodama, kad esu teatrologė, D.A. Digaitytė  sudomino mane  Tarptautiniu gatvės teatrų festivaliu, kuris liepos 23-26 dienomis vyko Liudvigshafene. Pirmiausiai ji lydėjo mane po šalį rodydama gražiausias vynuogių krašto vietas, įžymybes, parodas. Sužinojau daug naujo apie lietuvių bendruomenės gyvenimą Vokietijoje.  Daivos pamiltas gatvės teatrų festivalis šiemet vyko jau šešioliktą kartą ir stebino, jog čia gyvenančiai bičiulei būtinai norėjosi pasidalinti šiuo renginiu su kuo nors iš Lietuvos...  Vaikščiodama Liudvigshafeno gatvėmis patyriau,  kur dirba, ką veikia, kaip bendrauja čia gyvenatys lietuviai. Keletą net sutikome  lankantis festivalio spektakliuose ir trumpai visi šnektelėjome dalindamiesi įspūdžiais. Jų jau neišskirtumėm kaip saviškių margoje publikoje ar daugiatautėje minioje, jei nebūtų prabilę lietuviškai. Daiva su jais pasikalbėjo ir apie būsimus renginius, ryšius su Lietuva, lietuvišką gėlių darželį Liudvigshafeno V.Hacko šiuolaikinio meno muziejaus sodelyje. Su kitais lietuviais pasidalino ir džiaugsmu, sulaukus viešnios iš Lietuvos...

Gatvės teatrų festivalio spektakliai, kaip ir dera, buvo pramoginiai, skirti savaitgalio poilsiui, netikėtiems naujiems įspūdžiams patirti. Išnaudojant vešlią platanų lajos teikiamą paunksmę karštą dieną,  miesto skveruose, aikštėse ir tiesiog gatvių perėjose, sustabdžius eismą ar kūrybiškai išnaudojant jo nenutrūkstamumą, nuolat mainėsi artistų iš Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos pasirodymai bei įvairiausios judančios akcijos, vaidybinės provokacijos, su cirko elementais, gatvės lėlininkų fokusais. Gatvės meno profesionalai efektingai, triukšmingai ar pagarbiai, subtiliai linksmino kiekvieną, ieškantį savaitgalio pramogų. Tuo pačiu metu stebėjau,  kaip laisvai ir be perdėto dėmesio randa vietą publikoje, laisvai išsitenka ir juda spalvingais rateliais žmonės su negalia.  Lietuvoje to, deja, dar turime siekti, nes visuomenės sąmonė kinta lėčiau, negu norėtųsi...

Išskirtinė vieta Liudvigshafene ne tik mano globėjai, bet ir man tapo simboliškas lietuviškas gėlių darželis, kurį D.A. Digaitytė įkūrė ir puoselėja prie šiuolaikinio meno muziejaus. Čia, tarp kitų tautų, įvairių bendrijų, visuomeninių judėjimų, kokiai nors reikšmingai idėjai skirtų žaliųjų oazių (yra ir biblijinių augalų sodelis), nesunku atpažinti moters rankų puoselėjamas nevystančias žaliąsias rūtas ir kitus saviškiams pažįstamus žalumynus bei gėles, auginamus iš Lietuvoje surinktų sėklų. Pagal sezoną jie atnaujinami, natūraliai vysta ir vėl žaliuoja, tačiau lietuviška atributika, trispalvės motyvais dekoruoti akmenėliai išryškina bendrą idėją, primindami – mes esame, gyvename, mes kartu! Žvelgiant į šioje žalioje erdvėje įrengtus daugybės skirtingų žmonių puoselėjamas augalų kompozicijas su atitinkama atributika neapleidžia mintis, kad šitaip tyliai mokomasi sugyvenimo tarp tautų, idėjų, kultūrų, religijų, šiuolaikiškai gyvais būdais. Visai netikėtai čia patekome į budistų šventę, kuri vyko su koncertiniais pasirodymais, nacionaliniais kostiumais, kukliomis vaišėmis lankytojams. Daiva čia – saviškė. Šypsodamasi, žibančiomis akimis pristatė ji mane  –  viešnią iš Lietuvos – šio Reino-Nekaro kultūros draugijos pirmininkei Eleonorei Hefner, Tarptautinio moterų klubo direktorei Rosanai Cavalaro. Bičiulė man pasakojo ir apie čia vykusią panašią Kultūrų šventę, kurioje dalyvavo ir lietuviai – su Vokietijos lietuvių bendruomenės lietuviško folkloro ansamblio „Jorė“  dainomis, muzika, šokiais, lietuviškais valgiais pristatydami Lietuvą Liudvigshafeno bendruomenei.

Kelionę Vokietijoje vainikavo su jauduliu lauktas susitikimas Vasario 16-osios gimnazijoje  Hiutenfelde. Čia Vokietijos lietuvių bendruomenė jau trečią kartą organizavo lituanistinę vaikų stovyklą. Tankiau plakė širdis matant vis artėjantį Renhofo pilies, kurioje įsikūrusi VLB valdyba, bokštą. Tai juk čia – lietuvybės lopšys nuo pokario laikų. Apie VLB įkurtą Vasario 16-osios gimnaziją tiek girdėta, ją baigusieji užsiaugina stiprias tautiškumo šaknis. Iš tolo pilies bokšte ryškėja saulės apšviesta lietuviška trispalvė. Mudviejų su Daiva išskėstomis rankomis tiesiogine prasme išbėga pasitikti Jurgita Noreikaitė-Pickel. Ji – šios stovyklos organizatorė, VLB valdybos ir tarybos narė, kuri rūpinosi stovyklos programa, vadovais, vaikais, jų buitimi ir maitinimu, rado laiko šypsodamasi aprodyti pilį, gimnazijos patalpas, biblioteką, koplyčią, papasakoti apie gyvenimą čia, darbą, visų tarnystę bendrai sutelkiant jėgas. Šią, antrąją stovyklos dieną, susipažinome su vaikais, vadovais ir dar nesulaukę pietų  panirome į pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pasaulį. Mat ši pasaka ir buvo visas stovyklos veiklas jungianti tema. Tiesą pasakius, nesitikėjau tokios gyvos reakcijos, ištraukusi iš krepšio lauktuvių vaikams iš Lietuvos atvežtą tikrą eglės kankorėžį. Vaikai uodė jo kvapą, bandydami pajusti, kokia yra Eglės žalčių karalienės žemė... Iki pat pavakarės žaidėme, kalbėjomės, keliavome iki parodų salės pilyje paskui lietuvišką vilnonių siūlų kamuolį. Ten tarsi gintaro rūmų  atspindžiai jūros dugne sutiko dailininkės Danos Baronienės paveikslai. Juos atradau vos prieš pora valandų, Jurgitai aprodant pilį, gėrėjausi ir buvau nustebinta, kaip jie dera „Eglės žalčių karalienės“ temoje. Dar noriu pasidžiaugti vadovų ir visų, kurie dirbo stovykloje, sutelktumu. Kai baigdama dienos užsiėmimus pakviečiau vaikus ant didžiulio lapo išpiešti dienos įspūdžius, emocijas, mintis, nustebau, kad piešia ne tik vaikai, bet neraginti piešia ir mokytojai, ir vadovai... O prieš atsisveikindama ten ir perskaičiau tarp visų ornamentų, raštų, piešinių, įrašytus žodžius, kurie man tapo nepaprastai svarbūs – „Lietuva, būk stipri!” Štai, koks yra lietuvybės lopšys! Su šiais įspūdžiais grįžau namo į Lietuvą, jais dalinuosi, dalinsiuosi ir labai noriu, kad jie pildytųsi!

 

                                                                                                                                Salomėja Burneikaitė

   

 

 

 

 

 

Eeilėraštis... įsiklausyti...

Tikrai subtilus Indrės Sekevičienė​s, poetės kurią savo džiaugsmui "atradau" šį pavasarį tekstas!... Įskaičiau pati, nes jis man atsivėrė tik "įsiklausius" į žodžius baltame popieriaus lape... (dėkui už įrašą kolegai Algirdui Zigmantui​)...  Beje, juk kol suprantame, kad Dievas yra Meilė, tenka pasidžiaugti ne tik rožių žiedais ir kvepiančių žiedlapių taku, bet ir dygiu vainiku, žvyrkeliais, šakų kirčiais, žeidžiančiais veidą ir kūną... O tada sustoji, įsiklausau ir...visai nejučia pajauti, kad ne veltui taip brangiai sumokėta...  Tik tada suvoki realią ir tikrą, bet visai naują šio kelio vertę... Eilėraštis įsiklausyti