Ten, kur pasakų laukia vaikai

Visai ne toks kaip norėtųsi susitikimas įvyko Klaipėdos vaikų ligoninėje. Tiesa, čia vaikai patenka tik kai labai labai reikia ir jiems būna nejauku... Todėl labai malonu yra juos čia pradžiuginti. Nuostabu yra tai, kad čia dirba puiki ergoterapeutė Larisa Šolkova, kuri vaikams stengiasi padėti, sudomindama ir lėlėmis. Ji, kaip ir visi dėmesingi medikai, moka ir nuolat bando vis kitokiais būdais padėti mažiesiems sveikti. Šį kartą su lėlėmis susitikome #ERGOTERAPIJOS kabinete. O kur lėlės - ten ir pasakos! 

Tiesa, čia yra įvairiausios įrangos, padedančios vaikams stiprėti, įveikti negali1, tačiau ir lėlės yra kaip tik tam. Jos taip pat padeda vaikams atgauti jėgas, padėti prabilti, kalbėti, judėti, sudomindamos pačios savimi ir, žinoma, kuriamomis pasakomis. Kai nuotaika gera, tai ir sveikti norisi labiau!

Ergoterapeutė Larisa Solkova turi ilgametę darbo su vaikais patirtį ir moka valdyti pirštininę lėlę. Taip globoja viena kitą - #lėlė lėlytę, o #ergoterapeutė Larisa - jas abi kartu, su mažąja paciente. Taip drąsiau ir yra kam pasipasakoti...

Baltą pūkuotą lėlę-tigriuką galima ne tik paliesti, bet ir apkabinti. O mažose rankytėse jis tampa "beveik gyvu" ir tada nebaisu visai...

Štai todėl su lėlėmis keliauju ten, kur galiu pradžiuginti tuos, kurie alksta padrąsinimo, džiaugsmo, juoko...

Dabar jūs žinote, kuo su jumis dar galėsiu pasidalinti.

Salomėjos "Pasakų akademija" rengia kūrybines dirbtuves, tiek vaikams, tiek suaugusiems, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją kelionę. Rašykite mums!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

AUDIMAS SENOVINIU SKIETELIU

 

SALOMĖJOS "PASAKŲ AKADEMIJA"·2017 M. KOVO 23 D.

Visi tekstilės rankdarbiai prasideda nuo siūlo... Bet ir žodis šalia rankdarbių siūlo yra itin svarbioje vietoje. Juk senovėje viskas vyko vienu metu. Žmonės kartu dirbo, kūrė, žaidė, ilsėjosi, tuo pačiu metu pasakodami istorijas ir mokydamiesi iš jų išminties. Įsiklausykite , kaip netoli nuo PASAKOS yra šie trumpi senoviniai liaudiški pasakymai:

„Mintį megzti..., mintį austi...“.

„Mintis veja mintį...“,

„Siūlai siūlai susivykit, siūlo galo nepalikit“,

„Savi marškiniai – arčiau kūno!“

Vakaro kursų DAILIŲJŲ TEKSTILĖS RANKDARBIŲ TERAPINIS ASPEKTAS dalyvės buvo tokios smalsios, dėmesingos ir norinčios sužinoti daugiau, kad pačiai kilo noras pasimokyti kitokio juostų audimo būdo, kad galėčiau ir vėl dalintis tuo, ką naujai pamėgau!

Dėkui technologijų mokytojai Ramunei Našlėnienei, kuri pamokė austi juostą senoviniu skieteliu. Tokius įtaisus gaminti vaikus moko mokytojas Darius Gruzdys. Įsitikinau, koks nuostabus derinys yra kūrybiškai bendradarbiauti, papildant vieniems kitus! Audimas senoviniu skieteliu - nuostabiai paprastas būdas patirti, kad nauja yra tai, kas sena, bet pamiršta... Taigi - pabandžiau, pasimokiau ir pati išaudžiau tikrą, "berašte" vadinamą, juostą senoviniu skieteliu. Patikėkite, tai gana paprasta, bet labai įdomu! 

Dabar ir jūs žinote, kuo su jumis dar galėsiu pasidalinti.

Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves, tiek vaikams, tiek suaugusiems, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Rašykite mums!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia> 

Takeliu, paskui tekstilės rankdarbius...

SALOMĖJOS "PASAKŲ AKADEMIJA"·2017 M. KOVO 2 d.

Pasakose galime rasti visa, kas mums svarbu ir šiandien, jei tik norime žvelgti giliau... Programa rengta galvojant apie paveldo vietą šiandien, tęstinumą to, kas ne tik girdėta ar mokytasi, bet ir išbandyta, patirta ir nuolat praktikuojama. Pajudinti vaizduotei prisiminkite, kaip Eglė, pasakoje „Eglė žalčių karalienė“, tam, kad aplankytų gimtinę, turėjo suverpti vilnų kuodelį... Našlaitei Sigutei, pasakoje „Sigutė“, padeda karvutė, už ją pagamindama išaustus ir pasiūtus marškinėlius... O „Miegančioji gražuolė“ būtinai turėjo verpstuku įsidurti į pirštą, tam, kad gyvenimas pajudėtų iš sąstingio... Taigi, viskas yra susiję su tekstile, nes „Savi marškiniai – arčiau kūno! “ ...

Mes gyvename XXI a., o pažinimas vyksta įvairesnėmis formomis. Taigi, turite progą prisijungti.

Jei sudomina teorinis-praktinis seminaras, su kūrybinėmis dirbtuvėmis pagal neformalaus ugdymo programą, skaitykite žemiau:

DAILIŲJŲ TEKSTILĖS RANKDARBIŲ TERAPINIS ASPEKTAS Dauguma esame girdėję, jog mezgimas nervus gydo. Į tekstilės rankdarbių kūrimo veiksmus šį kartą siūlome pažiūrėsime kiek plačiau. Prisiminkime tautos kultūros istorijos sunkiausius tarpsnius ir pamatysime, kad ypatingais gyvenimo momentais žmonės dažnai stengėsi rasti nusiraminimą kurdami smulkius, įprastus, dažnai ir kūrybiškumo reikalaujančius rankdarbius. Svarbus terapiniu aspektu yra pats veikimas, veiksmo procesas. Tokie rankdarbiai kaip audimas, nėrimas, rišimas ir kt. panašūs rankdarbiai atliekami su meile, juos dedikuojant artimui, ar tiesiog kitam žmogui, įgauna ne vien materialią vertę. Visas tautodailės lobynas ir žmonių prisiminimai byloja, kad panašių rankdarbių atlikimas ne tik stiprina psichologiškai, bet ir padeda glaudinti tarpasmeninius santykius, daiktine forma išreikšti dėmesį kitam, atskleisti jausmus, stiprinti savivertę.

Susidarius grupelei norinčių, pakviesiu pavakaroti po darbų, pagal programą "Dailiųjų tekstilės dirbinių terapinis aspektas“. Numatomi penki susitikimai, kurių metu išmoksite austi vytines bei rinktines juostas, įvaldysite kilpinėlių (frivolite) bei dailiųjų nėrinių vąšeliu technikas ir surasite kaip savo rankomis atliktiems rankdarbiams rasti tinkamiausią pritaikymo būdą ir vietą, dekoruojant rūbus ar jaukinant savo aplinką.

Kursus vedu aš, lektorė Salomėja Burneikaitė, turinti ne tik tautodailinės tekstilės rankdarbių patirties, meno kūrėjos statusą, bet ir dešimtmetę praktiką meno terapijos srityje. Esu Lietuvos meno terapijos asociacijos narė, dramos pedagogė, todėl jungdama įvairius veiksmo metodus savo darbe atrandu vietos ir tekstilės rankdarbiams. Kartu iš naujo atrasite nepelnytai primirštą, bet vėl atgimstančią, kruopštumą, nuoseklumą, kūrybiškumą ugdančią veiklą, skatinančią išmokti kurti dailiuosius tekstilės rankdarbius keturiomis aukščiau išvardintomis tekstilės technikomis, pajausite, pažinti sau tinkamiausią, įvardinsite ir pasimėgausite kūrybos bei darbo technikomis stimuliuojamu terapiniu procesu.

Į pirmąjį užsiėmimą siūlau atsinešti tai, ką norite - gal mylimą mamos, močiutės, ar savo rankdarbį, gal keletą mėgstamų faktūrų ar spalvų siūlių kamuoliukų, o gal tik kilusių klausimų sąrašą. Dirbsime grupėje, todėl svarbus yra ir dalinimasis patirtimis. Svarbiausia – išdrįskite skirti laiko sau ir leiskitės į kelionę pasitikėdamos! Programą gausite el. paštu, kai užsiregistruosite. Mokesčio už kursus klausimą aptarsime kai bus aiškus žmonių skaičius grupėje. Tegul negalia, kuklumas ar nepriteklius netampa trukdžiu dalyvauti! Taigi, galite pasikviesti ir draugių, kad būtų smagiau.

Tegul Jūsų rankų darbo sušildyti tekstilės rankdarbiai, kuriuose tarsi „įmegzta meilė“, „ištvermingai įrištas ar išnertas rūpestėlis“, „suausti geriausi linkėjimai“ taps vertingi ir brangūs Jums ir Jūsų artimiesiems..

Lauksiu Jūsų laiškučių... Visas detales ir kilusius klausimus aptarsime vietoje.

Mane rasite:

el.paštu: salomeja.burneikaite@gmail.com; mob.t.: +370 615 16604

arba Salomėja Burneikaitė https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10208892159774034&type=3

Nuoširdžiai, Salomėja iš „Pasakų akademijos“

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Kelionė link pasakos, glūdinčios tavo širdyje...

Esame taip įsitraukę skubėti, kaupti žinias, informaciją, skaityti greitai, kad jau beveik pamiršome, jog kadaise, o tai yra „seniai seniai“, buvome žodinės kultūros kraštas, visas svarbiausias žinias perduodantis sakytiniu būdu... Tuo ir vertingas yra tautos paveldas, išlikęs PASAKOSE. Tačiau turime skirti dėmesio ir laiko tą išmintį atpažinti...

Rytų kultūros aukso fondas saugo ne tik savąją pasakojamąją tradiciją, bet ir primena ką tradicija gali duoti šiuolaikiniam žmogui, t.y. mums... Tokia yra Tahir‘o Shah‘o knyga apie Maroko šalies pasakotojus „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“. Ji kviečia apsidairyti, pamatyti, įsižiūrėti, įsiklausyti ir prisiminti ką esame praradę, bet gal būt dar šiek tiek pamename... 

Pajauskite kaip atsiliepia bent ši viena knygos citata jūsų širdyje...

„ – Bet juk pasaulyje tiek daug įvairių pasakų, kokia tikimybė rasti tą, kuri susijusi su tavimi?

– Tai ir yra nuostabiausia, - atsakė chirurgas. – Jei ieškosi pasakos, ji pati tave susiras... tarsi vedama nuojautos.“

Štai kaip „kalbina“ mus senoji išmintis... O juk lobių lobiai glūdi ir mūsų senolių - krašto šviesuolių paliktose mums pasakose!

Tereikia neskubėti ir pajausite tuksint savo paties širdį, prabylančią apie tai, kas svarbiausia yra JUMS!

Salomėjos „Pasakų akademija“ pagal pasakas rengia kūrybines dirbtuves, tiek vaikams, tiek suaugusiems, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Rašykite mums!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia> 

https://www.facebook.com/PasakuAkademija/

Atsimerk...

Nesusireikšmink,

išdidžiai skambėdamas!

Giedodamas klausyk,

kaip paukščių čiulbėjimas,

upės tekėjimas,

obuolių byrėjimas,

žolės žydėjimas,

kaip duonos kvepėjimas

skleidžiasi Gyvenimu!

Protingam  įvaizdyje,

bylojančiame apie tavo tuštybę,

atsimerk!

                                                                        

                                         1999-09-16 14.45

Šventė

Baltoji avele,

Širdelę man gelia...

Parodyki kelią

Į žalią pievelę,

Kur tavo motelė

Giedojo giesmelę...

Baltoji avele,

Paglostyk galvelę...

                                2016-11-24

Porcelianinė meilės istorija lėlių teatre

Salomėja Burneikaitė

Porcelianas labai trapus ir su juo elgtis reikia atsargiai. Meilė – taip pat trapi ir gali bet kada sudužti. Vienas neatsargus judesys, žodis ir „dzingt“..., liko iš jos tik kelios šukelės. Ši istorija tokia tikra, kad pirmą kartą žiūrėdama spektaklį „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ Klaipėdos lėlių teatre, visai netikėtai finale pajutau skruostu riedančią tikrą nuosavą ašarą. O tai lėlių teatre nutinka retai. Ypač tiems, kurie jaučiasi „žinovais“ ir daugelį metų  matė bei regėjo nemažai labai įvairaus lėlių teatro... Porcelianas šiuo atveju turi ne tik simbolinę, bet ir tiesioginę daiktišką prasmę. Juk mažosios Abilenos ir jos mylimo triušio Edvardo istorijoje veikia ir tikros porcelianinės lėlės.  Be abejo, joms tenka „gyveni“ visai neporcelianiniame pasaulyje, tarp kitų, daug šiurkštesnių gyvenimo tikrumą atspindinčių faktūrų.

Lėlių teatro menas iš tiesų yra kerintis, nuolat atsinaujinantis ir budinantis mūsų širdis labai asmeniškai, plačia ir nenuspėjama raiškos priemonių įvairove. Pastarąjį dešimtmetį lėlių teatro meninė kalba atgimsta prabildama į mus daiktų ar objektų teatro raiškos būdais, drąsindama naujai pažvelgti į save daiktų pasaulyje. Tokia ir yra ta „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Ji įtraukia, kviesdama susimąstyti.  Argi ne todėl sudaiktėjimo laikmečio kontekste kilusios problemos, susvetimėjimo grimasos, dažno iš mūsų vidinis pažeistumas, tikros giliausios žmogiškos meilės neišsakytas (ar nuslėptas) alkis, prabyla net tragedijomis mūsų kasdienybėje. O štai lėlių teatre atrandame trapiai ir jautriai praskleidžiamą nuoširdų gėrio ilgesį, gimusį dar mažose širdelėse, prabylantį kiekvienam kitaip, ataidintį iš savos autentiškos vaikystės. Ir nesvarbu, kad kai kurie iš mūsų pasijuntame šiek tiek sutrikę. Juk vedini savo atžalėlių, išeiname iš šio lėlių spektaklio jau padrąsinti emociškai, nors kai kurie mažyliai po „Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės“  ir uždavinėja tėveliams keistus klausimus – „Tai triušis gyvas?“, „Ar tu mane tikrai myli?“ arba „Mama, o kodėl tu verki?“

Lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė retai eina lengviausiu keliu. Šį kartą pasirinkusi lėlių teatre įkūnyti Keitės diKamilio (Kate diCamilo) „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ ji kartu su bendražygiais nuėjo nelengvą, bet įdomų ieškojimų kelią (premjera 2015 m. vasario 28 d.) ir prabilo į mus nepaprastai įtaigia lėlių teatro kalba, suprantama ne tik vaikams, bet ypatingu būdu atliepiančia ir suaugusiųjų širdyse. Tenka prisiminti, kad visi buvome vaikais... Nors spektaklis orientuotas į žiūrovus nuo ketverių metų, gera literatūra visada yra daugiaplanė, kaip ir nemirtingasis „Mažasis Princas“, „Skudurinės Onutės pasakėlės“ ar kuri nors Anderseno pasaka. Beje, galėtų būti įdomu, jei teatras ryžtųsi šį spektaklį rodyti ne tik šeimai, vaikams, bet atskirai ir suaugusiųjų publikai.

Teatro salė – mažutė. Spektaklis – jaukus ir kamerinis. Kalbėjimo būdas – intymus ir asmeniškas. Beje, spektaklyje nėra teksto, tariamo įprastais pažįstamais žodžiais. Aktoriai kalbasi pačių susikurta „garsiakalbe“, kuri išreiškia emocijų kaitą, nuotaikų įvairovę, leidžia jausti veiksmo temo-ritmą, įvykių prasmę. Toks kalbėjimo būdas suprantamas ir įvairiakalbei publikai. Puikiai spektaklyje veikia lėlių teatro profesionalė, pelnytai žvaigžde jau tituluojama aktorė Renata Kutaitė. Neveltui „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ jai lėmė šiemet būti įvertintai „Padėkos kauke“, už vaidmenį būtent šiame spektaklyje. Jos scenos partneris Vytautas Kairys dėmesingai talkina Renatai, manipuliuodamas lėliškais pavidalais ir atsakingai iš jos mokydamasis lėlės valdymo paslapčių. Mažos mergaitės Abilenos mylimas žaislinis triušis, vardu Edvardas Tiuleinas, šių aktorių dėka  kartu su žiūrovais išgyvena tikrą meilės kelionę, nuo nerūpestingo, nieko nemylinčio išpaikinto išdaigininko, išgyvenant nuotykius, netektis, patyčias, skausmą, baimę, neviltį, iki grįžimo namo, patiriant daugybę išmėginimų, meilę, dūžtančią porceliano širdį ir galų gale – tikrą prisikėlimą, kaip stebuklą lėlių teatre! Tuo ir yra ypatingas, archajiškasis, nuostabusis lėlių teatro menas...

Kiekvienas geras spektaklis prasideda  nuo idėjos. Tikrai ne be reikalo režisierę Gintarę sužavėjo, tarsi atsitiktinai į jos rankas patekusi knyga apie nepaprasto triušio, kuris tampa ypatingu mažos mergaitės Abilenos mylimuoju, istorija ir jos subtili gelmė. Tačiau kaip tą trapų siužetą su tyliais minties vingiais perteikti lėlių teatro žiūrovams? Vaizduotėje gimė sumanymas spektakliui panaudoti tarsi „išaugtus“ ir nebereikalingus vaikams žaislus. Jais buvo žaista, mokytasi gyventi, kurti. Tie meškučiai, lėlės, juokdariai, įvairios mašinos, delfinai, tigras, drakonas, riedlentininkas, lėlių kambarėlio miniatiūriniai baldai, įvairiausios mašinos, barškučiai, krepšeliai ir kitokia žaislinė „įranga“ tikriausiai buvo kam nors dovanoti, mylėti, branginami. Režisierė nusprendė tuose „atmylėtuose“ žaisluose bandyti budinti ir  gaivinti išlikusį vaikystės pojūtį. Teatras prisiėmė iššūkį jų kaip nors gauti. Skelbė miesto laikraščiuose, kreipėsi į Klaipėdos lėlių teatro lankytojus, draugus, bičiulius, su prašymu atnešti nebereikalingus žaislus, paminint, kad jie bus naudojami naujai kuriamame spektaklyje. Iš didžiulės daiktų daugybės spektaklio kūrėjai atsirinko tik tuos kurie galėjo atgyti, tinkamai derėdami vizualiniame „Nepaprastos Edvardo Tiuleino istorijos“ sprendime. Be to, dailininkei-režisierei Gintarei teko aplankyti nemažai pigių rūbų ir labai brangių antikvarinių parduotuvių, nes porcelianinis Edardo Tiuleino pasaulis buvo aristokratiškai išrankus. Iš sukauptos tikrų žaislų visumos spektaklyje panaudota gal tik koks ketvirtis surinkto turto. Nepatikėsite, bet kai kurie aukotojai smalsaudami ateina pamatyti kaip ir kur „apsigyveno“ jų mylimukai.

Kūrybinė „Tiueino“ komanda – tik iš keleto žmonių. Ir veikė jie tik jiems vieniems suprantamu būdu. Be abejo, Gintarė Radvilavičiūtė yra scenarijaus autorė, režisierė ir dailininkė, bet kūrybinis ieškojimų procesas vyko išbandant surinktas lėles, kitokią atributiką, improvizuojant ir „prijaukinant“ kartu su aktoriais. Tiesa, Vytautas Kairys prisijungė vėliau, kai abi kartu, su ilgamete Gintarės bendražyge, nuosekliai ištikima Klaipėdos lėlių teatrui Renata, pajuto – būtinai reikalingas partneris vyras. Buvo svarbu, kad lėliškoji Tiuleino erdvė turėtų abu pasaulio polius ir galėtų vykti spalvingi ir guodžiantys, mįslingi, nebylūs, svarbūs, įdomūs konkretūs personažų dialogai. Renata džiaugiasi, kad tinkama vieta atsirado ir jos vaikystės lėlei, kurios gyvenimas stebuklingai atgimė, liečiant ją tikrosios šeimininkės rankoms. Muzikiniu spektaklio audiniu  atsakingai rūpinosi Donatas Bielkauskas. Jo indėlis toks, kad garsų pasaulis darniai įsiaudžia meninėje visumoje ir lieka beveik nepastebimas. Šviesų dailininkas Gediminas Babelis subtiliai ir tiksliai paryškina tai kas svarbiausia.

Jau daugiau kaip metai prasisuko nuo „Nepaprastų Edvardo Tiuleino istorijų“ premjeros dienos Klaipėdos lėlių teatre. Sceniškoji Tiuleino kelionė plečiasi, spektaklis auga, įgauna naujų spalvų. Įdomu jį žiūrėti dar kartą, su kita publika. Nebylusis Tiuleinas išlieka ir jaunas, ir brandus. Pagaliau spektaklis tampa įdomiu ne tik Klaipėdos publika, sulaukia kitakalbių žiūrovų pripažinimo, šiek tiek jau pakeliavo ir po Lietuvą. Ne kartą rodytas Vilniuje, Menų spaustuvėje, Kauno valstybiniame lėlių teatre, XXI Tarptautinio lėlių teatrų festivalio metu. Norisi palinkėti spektakliui naujų kelionių į žiūrovų širdis. Te būna jis laukiamas ir suprantamas visiems, kurie dar mokosi mylėti. Te primena tikrosios meilės skonį tiems, kurie ją išgyveno ir tebebrangina. Ir tegul porcelianinė meilės istorija kartojasi, būna pasakojama vis naujai, vis kitiems, kol mylėti žemėje dar yra kam. 

Publikacija dienraščio "Klaipėda" Kultūros ir meno žurnale DURYS: 

https://issuu.com/diena/docs/durys_04_28/14