dermė: rugsėjo 2013

2013 m. rugsėjo 19 d., ketvirtadienis

NUOLAT ARTĖTI PRIE TIKRUMO... AMŽINAI...

Lietuvos scena, 2009, Nr.1/14, p.17-19.

Salomėja Burneikaitė

Elvyra Piškinaitė ir Almira Grybauskaitė spektaklyje „Baltos pasakos” aut. ir rež. Nijolė Indriūnaitė

Teatras, juk, yra... netikras pasaulis. Išgalvotas, sąlyginis, metaforiškas. Lėlių teatras – dar labiau. Čia net aktoriai − lėlės! Niekas nenori būti „lėlėmis“. Prisipažinsiu, man iki šiol neteko sutikti žmogaus, kuris nuo vaikystės būtų svajojęs tapti lėlių teatro aktoriumi. Tačiau Lietuvoje jau turime ne vieną šios profesijos atstovą, paskyrusį jai visą savo gyvenimą. Lėlių teatras – paslaptingas pasaulis. Gal iš tiesų jis − ypatinga meno sritis, turinti galių privilioti, įtraukti ar net „prijaukinti“ žmones, atrandančius šią profesiją ir išmokstančius jai tarnauti? O gal dėl paties lėlių teatro „netikrumo“ tie žmonės ima pastebėti ir geriau išreikšti tai, kas tikra, mokosi įsižiūrėti į tai, ką jaučiamės turį, kuo gyvename „tikrajame gyvenime“ ? Apie tai prakalbinus Nijolę Indriūnaitę − aktorę, režisierę ir dramaturgę, kuri Vilniaus teatre „Lėlė“ kuria jau ketvirtą dešimtį metų, ji tik nusijuokia ir ištaria kažkada nugirstą posakį: jeigu mes nematome pievutėje šokančių fėjų, tai dar ne įrodymas, kad jų ten nėra...

Likimas lėmė su Nijole susitikti „Lėlėje“, daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Garsiajam Vitalijui Mazūrui 1971 m. tapus šio teatro vyr. režisieriumi, baigusios Vilniaus kultūros mokyklą, abi iš karto tapome aktorėmis, o lėlių teatro pasaulį tik pradėjome mokytis pažinti. Mažučiame teatro namelyje Čiurlionio gatvėje, kurio salytė, pagal to laiko supratimą, tiko tik teatro repeticijoms, padedant aktorėms - Balio Lukošiaus mokinėms - Nijolei Gailiūtei, Marijai Leikauskaitei, Evelinai Platakytei, mokėmės valdyti lėles, suteikti joms gyvybės. Buvo nelengva ir ne visada įdomu. Meno vadovu tapęs V. Mazūras stengėsi pritraukti į teatrą jaunų žmonių, bandė rūpintis jų profesiniu augimu, kartu eidamas link savojo teatro vizijos. Jau tada matėme, kad kuriame teatre, kuris turi būti įdomus ne tik vaikams. Mazūras ieškojo, žaidė daiktais, objektais, kvietė prisijungti, barė, provokavo ir skatino nenurimti. Niekada nežinojome ar kitoje repeticijoje tęsime tai ką pradėjome vakar. Šis Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybos laikotarpis baigia ištirpti nežinioje, nes 1979 m. atėjo visas kursas dar jaunesnių lėlių teatro aktorių, baigusių studijas Vilniaus konservatorijoje ir prasidėjo jų – naujų žmonių laikas. „Atsitiktinumas“, kuris mus, Nijolę Indriūnaitę, Janiną Gudzinevičiūtę ir mane atvedė į „Lėlę“, lėmė tolesnį mūsų gyvenimą. Po ketverių mane metų „pašaukė“ Klaipėda, o Janina ir Nijolė liko ištikimos „Lėlei“ iki šiol. Neabejoju, kad visos pripažintumėm, jog tai buvo lėlių teatro pažinimo ir mokymosi laikas, nors jo nevainikavo mokyklos diplomai.

Aktorė, režisierė ir dramaturgė Nijolė Indriūnaitė, pradėjusi dirbti „Lėlės“ teatre (foto - Audrius Zavadskis)

Nijolė, regis, buvo pati tyliausia, kukliausia, visada kažką rašė. Kartais paskaitydavo, nustebindama. Kaip ji pati sako „tiesiog užsirašinėjau gyvenimą, kad lengviau būtų jį ištverti“. Mums patiko, kai ji skaitydavo:

Aš niekad nepasensiu ir niekad nenumirsiu

Gyvensiu ir gyvensiu, ir girioj uogas rinksiu...

Nuo pat pradžių, dar „gyvendami“ Čiurlionio g-vės namelyje, daug gastroliavome, važinėjome su spektakliais po Lietuvą, vykome į lėlių teatro festivalius, diskutavome ir, žinoma, svajojome. Ir tada ėmėme suvokti, kad labai svarbu žinoti tai, ko nori tu pats! Mazūras buvo mūsų mokytojas ir režisierius, dailininkas ir lėlių konstruktorius. Pabaltijo ir Baltarusijos lėlių teatrų festivalyje Minske, 1974 m., parodytas spektaklis S. Gedos „Pasaka apie stebuklingą berniuką“ sulaukė ne tik diskusijų, bet ir triumfo, o A. Gudelio „Gavrošo“ (V. Hugo romano „Vargdieniai“ motyvais) nei publika, nei kritika dar nebuvo pasirengusi priimti. Nijolė Indriūnaitė „gyvame plane“ vaidino Gavrošą - tyros širdies vaikiūkštį maksimalistą, kurio gūžynės su mirtimi negalėjo palikti kurčių pasaulio neteisybei. Spektaklyje nebuvo tradicinės širmos. Aktoriai – juodais triko, prožektoriai įšviesdavo jų rankose abstrakčių formų lėles ar tik jų fragmentus. Į „Gavrošą“ buvo sudėta begalė nervų, meilės ir širdies. Iki šiol nepamiršau Nijolės akių pasibaigus spektakliui. Jose žibėjo klausimas: nejaugi taip sunku vaidinti širdimi?... Sunkaus atsakymo šešėlį vėliau išskaičiau eilėraščiuose, kurių ji iki šiol negali nerašyti:

Liūdna širdis žvaigždžių mirgėjimo prikrinta...

Ir taip arti, ir taip arti jai lig žvaigždės...

- - - - - - -

... Ir kad pasaulyje buvimas

Yra tiktai pasirinkimas:

Ar tu už Meilę? Ar prieš ją?

− Štai ką žvaigždė kalbėjo danguje...

- - - - - - -.

...Kur man ieškoti stebuklingosios žvaigždės?

Tos, kuri kelią man nušvies,

Kai aš ieškosiu Tavo valios,

Jeigu nesu išminčius nei karalius?..

Tokia buvo pradžia. V. Mazūrui reikėjo aktorių, galinčių įgyvendinti jo teatro viziją. 1975 m. į teatrą vienas po kito atėjo buvusios Kauno pantomimos teatro aktoriai Z. Banevičius, V. Petruškevičius, A. Paplauskas. Jie vedė trupei judesio trenažus, padėjo ieškoti kūno plastikos erdvėje. Vokalo ir balso pratyboms vadovavo Jaunimo teatro muzikinės dalies vadas P. Keblikas. Nesvarbu, kad kritika rašė, jog „Lėlei“ trūksta aktorių, pajėgiančių įgyvendinti Mazūro idėjas. Jis kūrė teatrą ir bandė padėti tiems, kurie buvo su juo, skatindamas ieškoti. Persikėlus į naujas patalpas Arklių gatvėje, nenutilo ginčai apie tai koks turi būti lėlių teatras, koks jis yra tikras, koks - netikras... O svajoti ir mintyse kurti savąjį teatrą niekas negalėjo sutrukdyti. Tai buvo tikra.

Nijolė ir dabar neabejoja teisingai pasirinkusi likdama su „Lėle“. Ji ne tik liko, bet ir užaugo, gyvendama šalia lėlių, ėmė tarsi mąstyti su jomis kartu. Dabar ji – aktorė, režisierė, dramaturgė ir, regis, kad tai dar ne pabaiga. Mes jau buvome patikėję, kad lėlių teatro spektaklis gali gimti tik dailininkui lyderiaujant. Bet, pasirodo, gali būti ir kitaip. Svarbiausia yra idėja, o ją išreikšti, perteikti galima pasitelkti bendraminčių. Svarbu, kad kūrėjai pasitikėtų ir gerai jaustų vienas kitą. Toks ryšys užsimezgė su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene ir 1993 m. Lietuvos televizijoje gimė mažutis trapus ir perregimas karpinių ir šešėlių spektaklis „Mergytė su degtukais“. Nijolė buvo ne tik teksto autorė, aktorė, bet kartu su dailininke bandė materializuoti savo idėją. Labai sėkmingu šį TV spektaklį ne kartą pavadino ir Rimas Driežis. Nijolė jį vadina naujų darbų krikštatėviu, pripažindama − „...jis turi retą sugebėjimą išprovokuoti, padrąsinti kitus drąsesniems žingsniams kūryboje“. Prisimena, kaip kalbantis su Rimu, kartą šis ištarė norintis statyti Nijolės pjesę ir pridūrė: „tik parašyk, kad būtų daugiau nuo Dievo“. Taip gimė tekstas apie mažą mergytę, teigiančią, kad „pasaulis – paslaptis, kurią reikia įminti“. Iš jo 2000 m. „Lėlės“ teatro mažojoje salėje gimė melsvas, lyg šviesus ilgesys, lėlių spektaklis „Coliukė“. Dailininkas ir režisierius, žinoma, buvo Rimas Driežis, o viena iš aktorių – pati Nijolė. „Coliukė“ iki šiol laikosi repertuare, teatrui yra atnešusi ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose festivaliuose. Kita pjesė buvo „Pelenė“, kurią Rimas pasiūlė autorei pačiai ir pastatyti, kai atėjo laikas abiems su Janina švęsti pirmąjį gyvenimo jubiliejų. Janinai Gudzinevičiūtei labai tiko būti senele-fėja ir, mostelėjus burtų lazdele, „pabudinti“ geriausiąjį gyvenimo laiką, priverčiant žiūrovus tikėti stebuklu. Eiliuota pasaka „Pelenė“ (Š. Pero motyvais), režisuota jau pačios Nijolės, nuo 2002 m. „Lėlės“ repertuare vaidinama iki šiol. Mažoji „Lėlės“ teatro scena R. Driežo valia, kuris yra spektaklio dailininkas, pavirsta mechaniniu laikrodžiu, kuriame, senam mechanizmui stringant ir sukantis, sukasi spektaklio veiksmas, primindamas, tai, kas tikra ir labai svarbu. Lėlės, tarsi skulptūrėlės, juda valdomas nematomais magnetukais, o aktoriai, tarp kurių ir pati Nijolė Indriūnaitė, vis dainuoja:

Nors niekas niekas

Tuo netikėjo

Tačiau Pelenės

Laikas atėjo...

Kas tokio laiko

Rasti nemoka

Tas pas karalių

Niekad nešoka.

„Pelenės“ siužetas atpažįstamas pjesėje „Stebuklingi bateliai“, kurią, kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite, ji vėliau statė VšĮ „Trečiasis skambutis“ bei Panevėžio lėlių vežimo teatre. 2003 m. Nijolės Indriūnaitės tekstais „Lėlės“ teatre gimė spektaklis „Snieguolė ir septyni nykštukai“, pastatytas kartu su dailininke Neringa Keršulyte. Pjesė „Muzikinė dėžutė“, Nijolės parašyta 2004 m., (V. Odojevskio apsakymo motyvais), pagal kurią spektaklį „Lėlėje“ kūrė dailininkė Julija Skuratova, talkinant režisieriui Rimui Driežiui, sulaukė dėmesio ne viename Tarptautiniame festivalyje. Pjesė buvo išversta į lenkų kalbą ir pastatyta Poznanės animacijos teatre. O baigiantis 2005 m., savajame teatre, vėl kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Pauikštiene, Nijolė sukūrė patį šviesiausią ir gražiausią savo spektaklį „Baltos paskos“. Apie jį ne kartą jau buvo rašyta.

Nesuklysime pavadinę Nijolę Indriūnaitę aktore, dramaturge, režisiere. Tačiau ji pati neskuba tapatintis nė su vienu vardų. Be šių, ji dar yra mama, pedagogė, gal poetė o, visų pirma − žmogus. O pro visas šias „roles“ prasišviečia − atsakomybė, jungianti visa prie ko tik prisiliečia! Tai iš jos formavosi ir augo temos, į kurias Nijolė atsiliepia tekstais vaikams ir ne vaikams, tari kabėdamasi su H. K. Andersenu, Š. Pero ar V. Odojevskiu. Pagaliau šie tekstai virto labai gražia knyga, kurią išleido leidykla „Kronta“. Šiemet, per Trijų Karalių šventę, „Lėlės“ teatre „Baltų pasakų“ knyga buvo pristatyta skaitytojams, žiūrovams ir kolegoms, kurie seniai jos laukė. Kartu pridėtas DVD, kuriame Nijolės išsaugotas, kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite televizijoje kurto, spektaklio „Mergaitė su degtukais“ vaizdo įrašas. Į knygą sugulė visos penkios „Lėlės“ repertuare vaidinamos pjesės. Jų autorė eilę metų buvo nuominuota, o 2004 m. ir 2006 m. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA) dramaturgijos ir pjesių vertėjų kategorijoje N. Indriūnaitę pripažino metų autore.

Vaikų literatūros tyrinėtojas dr. Kęstutis Urba, dalyvavęs pristatant „Baltas pasakas“ įvardijo: „Nijolė Indriūnaitė − „Lėlės“ teatro žmogus − pratęsia tame teatre susiformavusias ir subrendusias poetinės vaikų dramaturgijos tradicijas, einančias nuo Vitalijaus Mazūro laikų“. Jei paklaustumėm pačios autorės kodėl gimsta toks, būtent poetinis teatras? Nijolė nežinotų kaip paaiškinti. Jai tai yra paslaptis ir, tikriausiai, DOVANA. „Jis tiesiog erdvesnis, talpesnis ir mielesnis širdžiai“, atsakytų.

Gerai žinome seną tiesą, kad viskas kas gražiausia žemėje gimsta iš meilės. Nijolė apie tai nekalba, bet visa savo kūryba kviečia eiti jos link, negailint savęs ir atvira širdimi. Pati nuolat stiebiasi, kaip prasitarė, „tikrumo link“... Neveltui „Baltų pasakų“ personažai pavadinti „šventės ieškotojomis“, pjesės autorės ir režisierės valia, netaria to žodžio į kurį veda visas spektaklis... MYLIU − įsišviečia moterims už nugarų, viename iš scenos langelių. Mažieji žiūrovai bando garsiai skaityti, atpažindami šio svarbaus žodžio reikšmę, o aktorės Elvyra Piškinaitė, Almira Grybauskaitė ir Bronė Braškytė spindinčiomis akimis jaukiai dainuoja:

Ir tikrai neužtenka

Šitą žodį žinoti −

Tam, kad šventė ateitų,

Reikia ją dovanoti...

Vaizdas, veiksmas, garsas ir filosofija, poezija, žodis... Viskas susilydo dar spektaklio sumanyme, kuris turi tapti spektakliu. Nijolė prisipažįsta, kad rašydama pjeses-pasakas, pirmiausia, visas jas suvaidina pati ir tik tada perkelia į spektaklį, o vėliau užrašo. Mes džiaugiamės šviesiais poetiškais spektakliais, o ji žino „eiliuoju, nes taip galima pasakyti daugiau, naudojant mažiau žodžių. Lėlių teatre žodžių kuo mažiau, tuo geriau“. Tačiau netikėtai prisipažįsta, kad kuo toliau, tuo vaidinti pačiai norisi vis mažiau. Gera, kai daugiau laiko gali skirti sau, rašymui, o ir kvietimų dalintis kūryba jau sulaukia ne tik savo teatre. Prieš metus menininkė jėgas išbandė naujai, dailininkės J. Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokyklos ir vaikų ir jaunimo meno galerijos bendrame projekte „Šešėlių skveras“, tiesiog prie Šv. Kotrynos bažnyčios, Moniuškos skvere kurdama šventę vilniečiams. O baigiantis 2008 m., Nijolė Indriūnaitė, su dailininke-scenografe Jurgita Jankute-Mirinavičiene bei Dina Kazakevičiūte ir Andriumi Merkevičiumi, sukūrė šešėlių teatro miniatiūrą projektui „Tebūnie naktis“. Šį kartą ji stengėsi patekti dar „arčiau tikrumo“, inscenizuodama Senojo Testamento Pradžios knygos „Giesmių giesmės“ tekstus ir nė žodžio nepridėdama nuo savęs.

Lėlių teatro žmonės dažnai yra kuklūs, nebijo būti nematomi. O laikas, kada galima „rinkti vaisius“ vis tiek ateina, jei, kaip sako Nijolė Indriūnaitė „nuolat eini tikrumo link...“

Tylus buvimas su lėlėmis

Salomėja Burneikaitė

Žurnalas „Lietuvos scena“, 2007, Nr. 3/8, p.22-24.

Ši mintis nepalieka manęs, bendraujant su Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene. Kalbamės neskubėdamos. Bandau iš jos išgauti kokią reikšmingą mintį apie darbo lėlių teatre pašaukimą ar prasmę, tada Aušra tyli. Po to jaukiai nusišypso ir pasiūlo apie tai kalbėtis su kuo nors kitu, labiau už ją nusipelniusiu Lietuvos lėlių teatrui. Tačiau šiandien Aušros darbų jau nebeįmanoma nepastebėti. Dar daugiau. Šiemet Kultūros ministerija jos kūrybą lėlių teatro srityje įvertino premija ir apdovanojo „Auksiniu scenos kryžiumi“ už kaukes, lėles ir scenografiją spektakliui „Daktaras Dolitlis“, Vilniaus teatre „Lėlė“, (režisierius Rimas Driežis).
Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė seniai yra nebe naujokė lėlių teatre. Šis aukštas apdovanojimas – nėra atsitiktinis įvertinimas už vieną gerai pavykusį spektaklį. Lėlių teatre atsitiktiniai žmonės ilgam nepasilieka, o Aušra į Vilniaus teatrą „Lėlė“ atėjo 1984 m., pakviesta Laimos Lankauskaitės. Vilniaus Dailės akademijos absolventė, kartu su patikėjusia ja lėlių teatro režisiere, kūrė savo pirmąjį lėlių spektaklį „Žvėrių karnavalas“ (šviesios atminties režisierė L. Lankauskaitė, libretas G. Mareckaitės, muzika C. Saint-Saenso ir M. Urbaičio, baletmeisteris J. Smoryginas). Jaunai dailininkei tai buvo itin sudėtingas uždavinys. Reikėjo sukurti lėles ir scenografiją muzikiniam spektakliui-baletui be teksto, kuriame meninis sprendimas atsiskleidė per vizualią plastiką, derančią su klasikine muzika bei subtiliu aktorių-lėlininkų darbu, taip vadinamajame „juodajame kabinete“. Man teko matyti šį spektaklį. Atmintyje jis išliko, kaip vieningas, trapus, elegantiškas reginys, tačiau, prisipažinsiu atvirai, Bagočiūnaitės pavardės tada dar neįsidėmėjau. Daug gilesnį įspūdį paliko 1990 m. Vilniaus teatro „Lėlė“ mažojoje salėje, kartu su režisieriumi Rimu Driežiu, kurtas spektaklis„Apie Jonelį“, pagal Žemaitę. Tai buvo šviesios atminties aktorės-lėlininkės Nijolės Gailiūtės monospektaklis, vaidintas su didele meile, kol tik leido aktorės sveikata. Ne kartą pati aktorė yra pasakojusi kaip dėmesingai dailininkė ieškojo kiekvienos spektaklio detalės, stengdamasi sukurti ne abstrakčią kaimišką aplinką, bet atskleisti trapią moterišką erdvę, kuri natūraliai mokė Jonelį pažinimo. Tai buvo tikrai labai turtingas režisieriaus, dailininkės ir aktorės bendras kūrybinis darbas, kuriame atgydavo medinė gelda, buities rakandai, paprastos pliauskos, kaip vaikai, sušokdavo maudytis į tikrą vandenį, o medinės raidės tarsi svajonėse įgydavo plunksnelių sparnelius. Mažyčiame trobos langelyje įsišvietus miniatiūriniam šešėlių teatrui Jonelio pasaulis darėsi stebuklingas. Dailininkė mielai prisimena: „Buvo gera ir įdomu dirbti su Rimu Driežiu. Daug visokių asociacijų prigalvodavom, jis labai jautriai, atsakingai žiūrėjo į šį darbą ir Nijolė Gailiūtė ieškojo vis geresnio rezultato negailėdama savęs, daug širdies įdėdama. Iš senų skudurų, močiutės siuvinių kažką dėliojau, norėjosi, kad šviestų tos sukandiję skylės kaip žvaigždės. Jonelio lėlę aktorė vyniojo į režisierės L. Lankauskaitės dovanotą seną nertą staltiesę, o lėles pagal eskizus išdrožė talentingas žmogus šviesios atminties Alis Šalkauskas“.

...net koridoriaus palangę Aušra išpuošė baltais popieriaus karpiniais, kuriuose paslaptingai ir jaukiai prasišviečia kitoks, daug trapesnis pasaulis... (nuotrauka iš tetaro LĖLĖ archyvo)

Nėra abejonės, kad lėlių teatre dirbantiems žmonėms reikalingos kažkokios ypatingos savybės. Dažnas iš jų pakalbintas pabrėžia begalinį atsidavimą lėlei, kruopštumą, mokėjimą nesusireikšminti pačiam. Panašu, kad Aušra turi visas šias savybes. Prisimindama savo kelią į lėlių teatrą, dailininkė su dėkingumu mini Dailės akademijos dėstytojus H. Ciparį, B. Lukošių ir R. Songailaitę. Pabrėžia, kad V. Mazūras, nors jai nedėstė, tačiau visada buvo ir yra didelis lėlių teatro autoritetas. O „Lėlės“ teatro įkūrėją Balį Lukošių, mokiusį scenos technologijų, dėsčiusį kostiumo ir teatro istoriją, dailininkė prisimena kaip labai metodišką dėstytoją ir šiltą žmogų. Aušra noriai ir su dėkingumu kalba apie kitus, pripažindama jų profesionalumą ir indėlį kuriant scenografiją ir lėles. Tačiau apie pačią dailininkę geriau yra kalbėtis su jos kolegomis. Ilgametės „Lėlės“ teatro aktorės, dabar jau dramaturgės bei režisierės, Nijolės Indriūnaitės nuomone „Aušra priklauso tiems tyliems žmonėms, kurių buvimas yra toks natūralus kad net nepastebimas. Kaip medžių. Kada reikia – žaliuoja, kada reikia – žydi, atėjo laikas – meta lapus. Taip tyliai ir ramiai ji visus darbus atlieka. Tokie žmonės, kaip Aušra, net nesusimąstydami naudinga tai jiems ar ne, grąžina mūsų teatrą, kuria bukletus, programėles, plakatus ir t.t. Kartais keistokai tokie žmonės atrodo dabartinio gyvenimo fone. Gal pasaulis be jų ir nesugriūtų, tačiau tikrai būtų skurdesnis.“

Jau daugiau, kaip dvidešimt metų Aušra atidavė lėlių teatrui. Jai kaip dailininkei teko gerai pažinti ir įvaldyti visas teatro „Lėlė“ erdves, apgyvendinant įvairius lėliškus pavidalus ir teatro fojė, ir kavinėje. Net koridoriaus palangę ji išpuošė baltais popieriaus karpiniais, kuriuose paslaptingai ir jaukiai prasišviečia kitoks, daug trapesnis pasaulis. O už plakatą, Stasio Ušinsko 100-mečiui skirtam Marionečių teatrų festivaliui, praėjusiais metais vykusiame Tarptautiniame teatro plakato konkurse, kurį rengė Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras, dalininkei Aušrai Bagočiūnaitei paskirta I-oji vieta.

Dirbta su daugeliu režisierių ir dailininkė prisipažįsta, kad iš kiekvieno vis ko nors pasimoko. Jos nuomone, teatre kitaip ir negali būti. „Kiekvienas mąsto savaip. Vieni režisieriai labiau orientuojasi į tikslą, kiti skiria daugiau laiko ieškojimams darbo procese. Iš kiekvieno kažką gauni, kiekvienam kažką atiduodi“, svarsto Aušra. Net keturis spektaklius „Lėlės“ teatre dailininkė kūrė su režisieriumi Algirdu Mikučiu. Iš jų, teatro Didžiojoje scenoje, šiandien sėkmingai gyvuoja S. Siudikos “Trys paršiukai” (premjera 1999 m.), S. Maršako „Katės Namai“ (premjera 2002 m.).

Darnus kūrybinis ryšys užsimezgė ir produktyviai tebesitęsia, nuo pat pirmojo bendro darbo 1994 m., pagal Anderseno pasakas, „Mergaitė su degtukais“ LTV, iki šiol, su „Lėlės“ teatro aktore, dramaturge ir režisiere Nijole Indriūnaite. Jos – poetiniai tekstai ir režisūra, Aušros – scenografija ir lėlės. Taip 2004 m. gimė spektaklis su lėlėmis „Stebuklingi bateliai“ VšĮ „Trečias skambutis“, o 2006 m. – Panevėžio lėlių vežimo teatre. Teatro vadovas Antanas Markuckis džiaugėsi, kad šį mažutį kamerinį spektaklį labai mėgsta mažieji žiūrovai, galintys sulaukti teatro atvykstant ir į tolimiausius kaimus. Nijolė Indriūnaitė pripažįsta:„Aušra daugiau yra gyvenimo stebėtoja ir labai atsargi jo dalyvė. Ji tarsi siekia savo kuriamais vaizdais, lėlėmis ir daiktais, atskleisti tai, kas paslėpta, kas labiau viduje, priminti sielos gyvenimą. Man patinka jos gebėjimas dirbti su trapia medžiaga, pavyzdžiui su popieriumi ir šviesa“. Dailininkė tęsia: „Dar prieš “Mergaitę su degtukais” Nijolė siūlė, rašė, abi norėjom kažkokio ne tokio „materialaus” teatro, labai savo. Tie parašymai tokie artimi man pasirodė. Nijolės sugebėjimas paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, ieškojimas didelio mažame, prasmės įžiūrėjimas nereikšmingame, mane įkvepia, duoda laisvę fantazijai.“ Pagaliau, 2005 m., prieš pat Šv. Kalėdas, Vilniaus „Lėlės“ teatre gimė spektaklis, pagal Anderseną, „Baltos pasakos“, kurio dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, o pjesės autorė ir režisierė Nijolė Indriūnaitė. Apie šį spektaklį net griežtoji A. Girdzijauskaitė (Literatūra ir menas, 2007.03.16) parašė: „Neturintis Lietuvoje tvirtesnių tradicijų šešėlių teatras jaukioje mažojoje „Lėlės“ saliukėje man ir visiems tądien žiūrėjusiems spektaklį pasirodė tobulas: objektų proporcijos, siluetų grakštumas, apšvietimas, kalbos skaidrumas ir lyrinė tonacija...“ .

Paskutinis dailininkės darbas Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklyje „Daktaras Dolitlis“, pagal Augustino Griciaus to paties pavadinimo pjesę, buvo apvainikuotas 2007-ųjų metų „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklio režisierius Rimas Driežis kartu su dailininke Aušra mažiesiems žiūrovams kūrė netikėtai linksmą reginį, verčiantį nuolat daryti atradimus ir be paliovos stebėtis. Įprastinių teatrinių lėlių erdvė fantastiškai išsiplečia pasirodžius efektingų dydžių ir formų personažams, kuriuos valdo net keli aktoriai. Jų kostiumai ir kaukės stilizuoti, primenantys sąlygiškai teatrą žaidžiančius ir pokštaujančius commedia dell’arte personažus. Tačiau gigantiški gyvūnai „Daktare Dolitlyje“ yra jaukūs ir vaikams nebaisūs. Nei akiniuotoji kumelė Ferdinanda, nei krokodilas Helmutas, nei liūtas Liudvikas. Didžiulė knyga, apie Prano Mašioto knygynėlio „Dolitlį“, yra vienintelė spektaklio dekoracija. Jos puslapiuose telpa namų kambarys, cirkas, tvenkinys, jūra ir Afrika, o milžiniški puslapiai, kai reikia, atstoja širmą aktoriams ir lėlėms.

Lėlių teatro dailininkas ne tik kuria. Sugalvojus net ir mažą lėlytę, jai pagaminti reikia laiko ir didelio išmanymo. „Dolitlio“ gyvūnai – gigantiški. Paklausta ar netenka pačiai pridėti savų rankų darbo, dailininkė prisipažino, kad niekada lėlių teatre nepakanka padaryti eskizus. Rankas pridėti tenka visada, jei tik gali. Tačiau tuoj pat vėl skubėjo pridurti: „Kai ką bendrai kuriame, nes aš nesu konstruktorė, „Dolitlyje“ daug kur reikėjo pasukti galvą mums visiems. Sudėtingas konstrukcijas darė Martynas Lukošius, daug butaforinio darbo dirbom visi: ir R. Driežis, ir aš, ir butaforė L. Janavičienė, ir siuvėja I. Danienė, padėjo L. Skukauskaitė ir G. Kriaučiūnaitė. Ir pykomės, ir taikėmės, ir aktoriai kentėjo daugybę primatavimų, kol prisitaikė...“

Aušrai sunkiausia yra paaiškinti kaip jos gyvenime atsirado lėlių teatras? Lyg ir tiesiogiai niekada jo nestudijavo. Pirmiausiai svajojo apie tapybą, stojo į scenografiją, o pateko į lėlių teatrą. „Žinau, kad ėjau pasroviui“, – sako dailininkė. Gal iš tiesų lėlių teatras pats pasirenka sau žmones?! Ar ne todėl ji toliau svarsto: „Kartais atrodo, kad dar nieko nepadariau taip, kaip norisi iki galo. O su kiekvienu nauju pasiūlymu mintys kyla iš naujo ir negaliu sustoti, ir norisi jas kažkaip realizuoti. Geriausias periodas man – kol spektaklis yra tik galvoje. Jis toks gražus ir geras!... Natūra dažnai būna žiauresnė. Taip, ir kankinuosi, ir todėl vis dar esu lėlių teatre“.

Tačiau dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė jau žino: „Nekeisčiau dabar lėlių teatro į jokį kitą, nes čia – neišsemiama formos ieškojimų galimybė. Ir vis labiau norisi rasti ką nors tikrą šitoj butaforijoj. O ieškoti yra kur.“

VAIKYSTĖJE NORĖJAU BŪTI KOMPOZITORE

Lietuvos scena 2006 06, Nr. 2, p. 36-39.

Su lėlininke JŪRATE JANUŠKEVIČIŪTE kalbasi SALOMĖJA BURNEIKAITĖ

Lėlių teatras daugumai asocijuojasi su vaikyste, su kažkuo „išaugtu“ ir užmirštu. Lėlininkų nestebina toks paviršutiniškas požiūris. Visais laikais susidomėjusieji šiuo mikropasauliu menininkai randa bendraminčių ir „prisijaukina“ naujų gerbėjų.

Jau beveik 30 metų savo gyvenimą su lėlių teatru sieja klaipėdietė Jūratė Januškevičiūtė. 1977 m. pradėjusi su moksleiviais dirbti Gargžduose, atgimimo laikotarpiu ji statė spektaklius Klaipėdos lėlininkų susivienijime „Pupa“, nuo 1992 m. Klaipėdos universiteto lėlių teatre „KU-KŪ“, kuris, prisijungus grupelei buvusių Jūratės studentų, tapo savarankišku Klaipėdos lėlių teatru ir 2007 m. minės savo kūrybinės veiklos penkiolikmetį. Klaipėdos universitete prisiglaudę lėlininkai, turėjo galimybę eksperimentuoti, augti, o 2004 m. Menų fakultete, pagal Jūratės parengtą programą ir jai vadovaujant kursui, lėlių teatro režisūros studijas baigė pirmieji Lietuvoje lėlių teatro režisieriai. Lėlininkę Jūratę Januškevičiūtę, lituanistės filologės diplomą su papildoma mokyklinio teatro režisieriaus kvalifikacija įgijusią taip pat šioje aukštojoje mokykloje (Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose), pripažino lėlininkų pasaulis.

Per savo gyvavimo laikotarpį lėlių teatre “KU-KŪ” gimė trylika spektaklių, dalyvauta vienuolikoje tarptautinių lėlių teatrų festivalių Lietuvoje ir užsienyje. Neturėdamas tinkamų patalpų ”KU-KŪ” lėlių teatras rodė spektaklius ir Mokomajame teatre, ir studentų darbui skirtose auditorijose. Daugybę kartų vaidina Klaipėdos krašto ir Žemaitijos mokyklose, darželiuose. Didžiąją teatro “KU-KŪ” repertuaro dalį sudarė J. Januškevičiūtės originalios pjesės, bei jos rašytos inscenizacijos lietuvių ir užsienio pasakų motyvais. 1993 m. jai įteikta Boriso Dauguviečio vardo premija už dramaturgiją, o 2000-tuosius vainikavo aukščiausias nacionalinis teatralų apdovanojimas „Kristoforas“, bei Kauno miesto „Fortūnos“ prizas už geriausią metų spektaklį vaikams „Aukso kiaušinis“ Kauno lėlių teatre. Naujausias J. Januškevičiūtės darbas – spektaklis „Nebenoriu sapnuoti“ Klaipėdos lėlių teatre. Šiuo metu Jūratė kaip laisva menininkė dirba prie projekto „Buvimas“, kurio įgyvendinimui Kultūros ministerija skyrė stipendiją.

Drobinka ir Maciukas, iš spektaklio "Maciukas, baubas ir kiti", T. Janson motyvais, Klaipėdos lėlių teatre. Dramaturgė, dailininkė ir režisierė Jūratė Januškevičiūtė (premjera 1992 m.)

Kaip atsitiko, kad mergaitė svajojusi būti kompozitore tapo lėlininke?

Manau, kad muzika buvo tik vienas mane dominusių dalykų. Augau medikų šeimoje. Tėtis savo malonumui grodavo smuiku ir labai gražiai piešė. Mama mėgdavo skambinti pianinu. Tikriausiai mėgau klausytis, įsivaizduodavau kaip skambėtų orkestras. Mano sesuo gyvenimą susiejo su muzika. Ir mane tėvai bandė mokyti groti, bet laiku suprato, kad prie instrumento šitas vaikas neišsėdės. Pasiutusi buvau, bet aš labai pergyvenau, kad esu kažkokia nevykusi... Vėliau įdomu buvo vaidinti ir rodyti spektaklius kaimynams, draugams. Pamenu, kad jie labai juokdavosi. Būtinai turėjau vadovauti. Kai palankiau lėlių teatro būrelį Klaipėdos kultūros rūmuose pas B.Barauską ir pas R.Grincevičių, tai pati pasidariau du personažus - lazdelines lėlytes – kažkokį vyruką ir jo žmoną, vaidindavau šeimynines scenas ir visi labai juokdavosi. Mes gyvenome Giruliuose. Aš pasiimdavau lėlytes, nueidavau į svečius ir parodydavau vaidinimą. Kūriau kažkokius dialogus ir būtinai eidavau į svečius pavaidinti pati.

Panašu, kad jau tada išbandei save kaip dramaturgė?

Gal. Gerai nepamenu. Tiesiog pati kažką sugalvodavau ir vaidindavau jei „publikai“ patikdavo. Gal šiais laikais tai ir vadintųsi jaunosios dramaturgės bandymais, jei kam nors reikia. Bet šis kūrybinis etapas baigėsi ir mane, kaip normalią mergaitę paauglę, patraukė sportas, dviračiai ir kiti dalykai...

O „tikro“ teatro spektaklius ar mėgdavai žiūrėti ?

Be abejo. Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Batuotas katinas“ buvo mano mėgstamiausias. Aš atmintinai mokėjau visą tekstą. Pamenu, kad Katiną vaidino Romualdas Grincevičius. Kai tėvams reikėdavo kur nors išvykti, mane visada nuvesdavo į „Batuotą katiną“. Sesę kur nors išveždavo, o mane – į teatrą. O piešdavau aš visada. Lankydama meno mokyklą, vėliau dailės studiją supratau, kad dailininkas yra laisvas menininkas. Jis gali dirbti vienas ir nuo nieko nepriklausyti.

Bet juk kompozitorius taip pat kuria vienas?

Kompozitoriui reikia ieškoti kas jo muziką galėtų atlikti. O dailė yra toks dalykas kai kurdamas žmogus gali būti laisviausias ir laimingiausias. Tada viskas priklauso nuo jo paties. Tik niekur nuo savęs nepabėgsi... Niekada negalėjau apsieiti be tapybos... O jei neturi pinigų – nieko negali dirbti. Jei nėra popieriaus, nėra dažų, net ant sienų negali paišyti...

Įdomu kaip rinkaisi profesija? Juk turėjai rinktis tarp dailės ir teatro?

Aš, tikriausiai, būčiau pasirinkusi dailę, bet nebūčiau galėjusi mokytis Vilniuje, Dailės institute. Dėl sovietinio šleifo turėjau „subjaurotą“ charakteristiką. Aš labai rimtai galvojau apie specialybę dailės srityje ir mane tikrai domino scenografija. Dar įdomi buvo skulptūra, keramika... Bet mane traukė scenografiją. Tik buvau politiškai nepatikima, todėl baigiau mokyklą su sumažintu pažymiu iš elgesio. Net ir Klaipėdoje ne iš karto galėjau mokytis. Prieš tai metus savo biografijos dėmę „glaisčiau“ Šiauliuose ir tik tada persivedžiau į Klaipėdą. Jau baigus fakultetus Klaipėdoje, atsirado darbo vieta Gargžduose. Silikatinių gaminių gamyklos klubas norėjo turėti moksleivių lėlių teatrą. Aš pradėjau dirbti ir ėmiau gilintis, domėtis. Ėmiau skaityti knygas. Per biblioteką atsisiųsdavau knygų apie lėlių teatrą iš Maskvos. Buvau su vaikais nuvažiavusi į S. Obrazcovo teatrą ir mes iš užkulisio visi stebėjome kaip vaidina tikri lėlininkai, bet man tai įspūdžio nepadarė. Mes bandėme daryti kažką kitaip, net „Romeo ir Džiuljetą“ bandėme vaidinti su lėlėmis. Dalyvaudavom „Molinuko“ teatro konkursuose. Pamenu, kaip suteikiant statybinių medžiagų kombinato lėlių teatrui liaudies teatro vardą „Arlekinas“ buvo atvažiavęs Balys Lukošius ir pasakė pastabų apie mūsų spektaklį „Klouno batai“, o aš buvau labai įsižeidusi. Tik vėliau supratau, kad kai kurios jo pastabos buvo tikslios ir teisingos.

Gal atsitiko taip, kad lėlių teatras pats Tave pasirinko?

Nežinau. Daug metų domėjausi lėlių teatru, nes reikėjo dirbti ir gauti atlyginimą už darbą. Tik pamenu, kad visą laiką dirbome su lėlėmis ieškodami kažko sunkiai nusakomo. Tačiau žinau, kad pirmas didžiulį emocinį įspūdį man palikęs ir impulsą kūrybai davęs buvo 1981 m. matytas Vitalijaus Mazūro spektaklis „Žemės dukra“, Vilniaus „Lėlės“ teatre, pagal „Eglės žalčių karalienės“ siužetą. Tai buvo fantastiškas spektaklis suaugusiems! Mane visiškai pakerėjo jo autentiškas pasaulis, besiskleidžiantis lėliškomis formomis per rafinuotą vaizdo kalbą. Gal dėl to rimtai ėmiau domėtis lėlių teatru. Antras spektaklis kuris man padarė nepaprastą įspūdį buvo Rimo Driežio „Elenytė ir Joniukas“. Aš ir šiandien manau, kad šie du spektakliai yra tokie dėl kurių verta eiti į lėlių teatrą. „Elenytėje“ man patiko viskas. Jame nieko nei pridėsi, nei atimsi. Tai yra viskas kas gražiausia mūsų lėlių teatre. Lėlytės... ir visa kita. Gal ir ne visus Driežio darbus esu mačiusi, bet manau, kad „Elenytė“ yra geriausiais jo spektaklis. Vėliau dirbdama su studentais stengiausi nors trumpam, kiek leido galimybės, tačiau pasikviesti būtent šiuos menininkus, t.y. tai ką turime Lietuvoje geriausia.

Klaipėdos lėlių teatre įvairiu laiku, bet visuose Tavo spektakliuose, vaidina vienintelis lėlininkas-artistas Linas Zubė. Kas lėmė tokį ilgą bendradarbiavimą?

Netiesa, kad Linas yra vienintelis. Dar buvo Vidmantas Beržinis, tik jį „pasiėmė“ televizija. Bet Linas tikrai yra ypatingas. Pirmiausiai – jis talentingas lėlininkas. Su juo labai įdomu dirbti, repetuoti. Galima ieškoti, ginčytis, fantazuoti. Jis moka užmiršti save ir tarnauti lėlei, pats siūlydamas įdomių sprendimų. Mes kartu pradėjome dirbti „Pupoje“, kartu iš jos išėjome, kartu kūrėme spektaklius Klaipėdos universitete ir dėstėme būsimiesiems lėlininkams. Lėlių teatro „KU-KŪ“ erdvėje Lino, kaip aktoriaus-lėlininko, darbai nešė pripažinimą ir mūsų teatrui. Be jo nebūtų Klaipėdos lėlių teatro ir tokio koks jis yra dabar. Aš esu dėkinga likimui, kad mus suvedė.

Visas Tavo gyvenimas susietas su Klaipėda ir su Klaipėdos lėlių teatru. Kaip manai kokiame etape dabar yra Klaipėdos lėlių teatras?

Aš manau, kaip visada – pradiniame. Norim mes ar nenorim, bet ir prisijungus jauniems žmonėms, Klaipėdos lėlių teatras vis tiek yra pradiniame etape. Teatro patalpų – nėra... Etatų – nėra. Nieko apčiuopiamo iki šiol iš tiesų nėra. O baigusiems lėlių teatro studijas jaunėliams vėl tenka pradėti nuo idėjos ir vėl iš naujo įrodinėti, kad Klaipėdos mietui lėlių teatras yra reikalingas. Negali žmogus gyvas būti vien idėja ištisus penkiolika metų ir visą laiką gyventi dėl idėjos. Tiesa, kad teatras turi prasidėti nuo idėjos, bet po to reikalingi ir pinigai, ir rėmimas, ir pastatas, kad kūrėjas galėtų išgyventi neprarasdamas savigarbos. Reikalinga normali darbo vieta ir sąlygos, kurioje būtų galima idėjas įgyvendinti. Jaunieji iš naujo eina tą pati kelią, kurį ėjome mes. Labai mažytis ratelis apsisuko. Praktiškai – vėl viskas nuo pradžių. Mes irgi turėjom patalpėles, net kažkokių pinigėlių iš pradžių gavom... Bet aš labai džiaugiuosi, kad yra keletas jaunų žmonių, kurie kol kas dar gali dirbti iš idėjos. Jei ne jie, tai lėlių teatro Klaipėdoje jau nebebūtų, nes jau nebebūtų jėgų kovoti.... Tiesą pasakius aš nežinau kodėl jie tai daro.

Viena iš buvusių Tavo studenčių perėmė teatro meno vadovės pareigas. Jau antrąjį sezoną jaunieji lėlininkai savarankiškai kuria spektaklius, vaidina. Ar esi patenkinta savo mokinių darbais?

Aš pirmiausiai džiaugiuosi, kad jie iš viso dirba lėlių teatre. Režisierė Gintarė Radvilavičiūtė yra kūrybinga, darbšti, bet ji kol kas eksploatuoja idėjas, kurios man yra pažįstamos. Suprantu, kad jai nelengva, bet man norisi matyti ir šviežių jos darbų. Bendražygė Aušra Daukantaitė atsakingai prisiėmė teatro vadybos ir administravimo naštą, vaidina naujuose spektakliuose. O Renata Kutaitė tik baigusi studijas sužibėjo kaip lėlininkė savo aktoriniais darbais. Aš džiaugiuosi ir maloniai stebiuosi, kaip žmogus neatpažįstamai prasiskleidė. Matau, kaip spektakliai, kuriuose ji vaidina – auga. Matau kaip keičiasi Renata vaidindama „Vištytėje ir gaidelyje“, „Angelų pasakose“ (rež. G. Radvilavičiūtė). O krūvis jai tenka nemažas, nes spektakliuose vaidina ne po vieną vaidmenį. Aš nemanau, kad jaunimui dabar yra lengviau negu mums, kai pradėjome.

Gyvenimas taip susiklostė, kad dabar esi laisva menininkė. Valstybė moka stipendiją, o Tau belieka– kūryba. Kokių naujų darbų sulauksime?

Kai išėjau iš universiteto iš karto tapau laisva menininke, o apie tai aš svajojau visą savo gyvenimą! Tai ką dabar veikiu yra paslėpta projekto „Buvimas“ pavadinime. Viską bandysiu sudėti į kitokias meninės raiškos formas - dailės darbų parodą, naują pjesių rinkinį, ir kažką, kas netelpa tradicinio lėlių teatro formose. Tikai jau atsiranda nerimo: kas bus toliau... Bet tai kas yra dabar – yra fantastiška! Džiaugiuosi, kad pati galiu planuoti savo darbą, net įkvėpimo galiu palaukti. Galiu be pertraukos dirbti dvi paras, o paskui išsimiegoti... Galiu savaitę nedirbti, o paskui vėl mėnesį dirbti labai. Vienu žodžiu – viskas priklauso nuo manęs, bet ne nuo kitų.

O kompozitore jau nesinori būti?

Būnu aš ir kompozitorė... (Ilgai juokiasi). Pati viską komponuoju ir visiškai patenkinu šį savo poreikį. Tenka ir muziką lėlių spektakliams pritaikyti, prikurti ką nors kompiuteriu.... Reikėjo man, tikriausiai, būti dailininke.