VAIKYSTĖJE NORĖJAU BŪTI KOMPOZITORE

Lietuvos scena 2006 06, Nr. 2, p. 36-39.

Su lėlininke JŪRATE JANUŠKEVIČIŪTE kalbasi SALOMĖJA BURNEIKAITĖ

Lėlių teatras daugumai asocijuojasi su vaikyste, su kažkuo „išaugtu“ ir užmirštu. Lėlininkų nestebina toks paviršutiniškas požiūris. Visais laikais susidomėjusieji šiuo mikropasauliu menininkai randa bendraminčių ir „prisijaukina“ naujų gerbėjų.

Jau beveik 30 metų savo gyvenimą su lėlių teatru sieja klaipėdietė Jūratė Januškevičiūtė. 1977 m. pradėjusi su moksleiviais dirbti Gargžduose, atgimimo laikotarpiu ji statė spektaklius Klaipėdos lėlininkų susivienijime „Pupa“, nuo 1992 m. Klaipėdos universiteto lėlių teatre „KU-KŪ“, kuris, prisijungus grupelei buvusių Jūratės studentų, tapo savarankišku Klaipėdos lėlių teatru ir 2007 m. minės savo kūrybinės veiklos penkiolikmetį. Klaipėdos universitete prisiglaudę lėlininkai, turėjo galimybę eksperimentuoti, augti, o 2004 m. Menų fakultete, pagal Jūratės parengtą programą ir jai vadovaujant kursui, lėlių teatro režisūros studijas baigė pirmieji Lietuvoje lėlių teatro režisieriai. Lėlininkę Jūratę Januškevičiūtę, lituanistės filologės diplomą su papildoma mokyklinio teatro režisieriaus kvalifikacija įgijusią taip pat šioje aukštojoje mokykloje (Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose),  pripažino lėlininkų pasaulis.

Per savo gyvavimo laikotarpį lėlių teatre “KU-KŪ” gimė trylika spektaklių, dalyvauta vienuolikoje tarptautinių lėlių teatrų festivalių Lietuvoje ir užsienyje. Neturėdamas tinkamų patalpų ”KU-KŪ” lėlių teatras  rodė spektaklius ir Mokomajame teatre, ir studentų darbui skirtose auditorijose. Daugybę kartų vaidina Klaipėdos krašto ir Žemaitijos mokyklose, darželiuose. Didžiąją teatro “KU-KŪ” repertuaro dalį sudarė J. Januškevičiūtės originalios pjesės, bei jos rašytos inscenizacijos lietuvių ir užsienio pasakų motyvais. 1993 m. jai įteikta Boriso Dauguviečio vardo premija už dramaturgiją, o 2000-tuosius vainikavo aukščiausias nacionalinis teatralų apdovanojimas „Kristoforas“, bei Kauno miesto „Fortūnos“ prizas už geriausią metų spektaklį vaikams „Aukso kiaušinis“ Kauno lėlių teatre. Naujausias J. Januškevičiūtės darbas – spektaklis „Nebenoriu sapnuoti“ Klaipėdos lėlių teatre. Šiuo metu Jūratė kaip laisva menininkė dirba prie projekto „Buvimas“, kurio įgyvendinimui Kultūros ministerija skyrė stipendiją.

Drobinka ir Maciukas, iš spektaklio "Maciukas, baubas ir kiti", T. Janson motyvais, Klaipėdos lėlių teatre. Dramaturgė, dailininkė ir režisierė Jūratė Januškevičiūtė (premjera 1992 m.)

Kaip atsitiko, kad mergaitė  svajojusi būti kompozitore tapo lėlininke?

Manau, kad muzika buvo tik vienas mane dominusių dalykų. Augau medikų šeimoje. Tėtis savo malonumui grodavo smuiku ir labai gražiai piešė. Mama mėgdavo skambinti pianinu. Tikriausiai mėgau klausytis, įsivaizduodavau kaip skambėtų orkestras. Mano sesuo gyvenimą susiejo su muzika. Ir mane tėvai bandė mokyti groti, bet laiku suprato, kad prie instrumento šitas vaikas neišsėdės. Pasiutusi buvau, bet aš labai pergyvenau, kad esu kažkokia nevykusi... Vėliau įdomu buvo vaidinti ir rodyti spektaklius kaimynams, draugams. Pamenu, kad jie labai juokdavosi. Būtinai turėjau vadovauti. Kai palankiau lėlių teatro būrelį Klaipėdos kultūros rūmuose pas B.Barauską ir pas R.Grincevičių, tai pati pasidariau du personažus - lazdelines lėlytes – kažkokį vyruką ir jo žmoną, vaidindavau šeimynines scenas ir visi labai juokdavosi. Mes gyvenome Giruliuose. Aš pasiimdavau lėlytes, nueidavau į svečius ir parodydavau vaidinimą. Kūriau kažkokius dialogus ir būtinai eidavau į svečius pavaidinti pati.

Panašu, kad jau tada išbandei save kaip dramaturgė?

Gal. Gerai nepamenu. Tiesiog pati kažką sugalvodavau ir vaidindavau jei „publikai“ patikdavo. Gal šiais laikais tai ir vadintųsi jaunosios dramaturgės bandymais, jei kam nors reikia. Bet šis kūrybinis etapas baigėsi ir mane, kaip normalią mergaitę paauglę, patraukė sportas, dviračiai ir kiti dalykai...

O „tikro“ teatro spektaklius ar mėgdavai žiūrėti ?

Be abejo. Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Batuotas katinas“ buvo mano mėgstamiausias. Aš atmintinai mokėjau visą tekstą. Pamenu, kad Katiną vaidino Romualdas Grincevičius. Kai tėvams reikėdavo kur nors išvykti, mane visada nuvesdavo į „Batuotą katiną“. Sesę kur nors išveždavo, o mane – į teatrą. O piešdavau aš visada. Lankydama meno mokyklą, vėliau dailės studiją supratau, kad dailininkas yra laisvas menininkas. Jis gali dirbti vienas ir nuo nieko nepriklausyti.

Bet juk kompozitorius taip pat kuria vienas?

Kompozitoriui reikia ieškoti kas jo muziką galėtų atlikti. O dailė yra toks dalykas kai kurdamas žmogus gali būti laisviausias ir laimingiausias. Tada viskas priklauso nuo jo paties. Tik niekur nuo savęs nepabėgsi...  Niekada negalėjau apsieiti be tapybos... O jei neturi pinigų – nieko negali dirbti. Jei nėra popieriaus, nėra dažų, net ant sienų negali paišyti...

Įdomu kaip rinkaisi profesija? Juk turėjai rinktis tarp dailės ir teatro?

Aš, tikriausiai, būčiau pasirinkusi dailę, bet nebūčiau galėjusi mokytis Vilniuje, Dailės institute. Dėl sovietinio šleifo turėjau „subjaurotą“ charakteristiką. Aš labai rimtai galvojau apie specialybę dailės srityje ir mane tikrai domino scenografija. Dar įdomi buvo skulptūra, keramika... Bet mane traukė scenografiją. Tik buvau politiškai nepatikima, todėl baigiau mokyklą su sumažintu pažymiu iš elgesio. Net ir Klaipėdoje ne iš karto galėjau mokytis. Prieš tai metus savo biografijos dėmę „glaisčiau“ Šiauliuose ir tik tada persivedžiau į Klaipėdą. Jau baigus fakultetus Klaipėdoje, atsirado darbo vieta Gargžduose. Silikatinių gaminių gamyklos klubas norėjo turėti moksleivių lėlių teatrą. Aš pradėjau dirbti ir ėmiau gilintis, domėtis. Ėmiau skaityti knygas. Per biblioteką atsisiųsdavau knygų apie lėlių teatrą iš Maskvos. Buvau su vaikais nuvažiavusi į S. Obrazcovo teatrą ir mes iš užkulisio visi stebėjome kaip vaidina tikri lėlininkai, bet man tai įspūdžio nepadarė. Mes bandėme daryti kažką kitaip, net „Romeo ir Džiuljetą“ bandėme vaidinti su lėlėmis. Dalyvaudavom „Molinuko“ teatro konkursuose. Pamenu, kaip suteikiant statybinių medžiagų kombinato lėlių teatrui liaudies teatro vardą „Arlekinas“ buvo atvažiavęs Balys Lukošius ir pasakė pastabų apie mūsų spektaklį „Klouno batai“, o aš buvau labai įsižeidusi. Tik vėliau supratau, kad kai kurios jo pastabos buvo tikslios ir teisingos.

Gal atsitiko taip, kad lėlių teatras pats Tave pasirinko?

Nežinau. Daug metų domėjausi lėlių teatru, nes reikėjo dirbti ir gauti atlyginimą už darbą. Tik pamenu, kad visą laiką dirbome su lėlėmis ieškodami kažko sunkiai nusakomo. Tačiau žinau, kad pirmas didžiulį emocinį įspūdį man palikęs ir impulsą kūrybai davęs buvo 1981 m. matytas Vitalijaus Mazūro spektaklis „Žemės dukra“, Vilniaus „Lėlės“ teatre, pagal „Eglės žalčių karalienės“ siužetą. Tai buvo fantastiškas spektaklis suaugusiems! Mane visiškai pakerėjo jo autentiškas pasaulis, besiskleidžiantis lėliškomis formomis per rafinuotą vaizdo kalbą. Gal dėl to rimtai ėmiau domėtis lėlių teatru. Antras spektaklis kuris man padarė nepaprastą įspūdį buvo Rimo Driežio „Elenytė ir Joniukas“. Aš ir šiandien manau, kad šie du spektakliai yra tokie dėl kurių verta eiti į lėlių teatrą. „Elenytėje“ man patiko viskas. Jame nieko nei pridėsi, nei atimsi.  Tai yra viskas kas gražiausia mūsų lėlių teatre. Lėlytės... ir visa kita. Gal ir ne visus Driežio darbus esu mačiusi, bet manau, kad „Elenytė“ yra geriausiais jo spektaklis. Vėliau dirbdama su studentais stengiausi nors trumpam, kiek leido galimybės, tačiau pasikviesti būtent šiuos menininkus, t.y. tai ką turime Lietuvoje geriausia.

Klaipėdos lėlių teatre įvairiu laiku, bet visuose Tavo spektakliuose, vaidina vienintelis lėlininkas-artistas Linas Zubė. Kas lėmė tokį ilgą bendradarbiavimą?

Netiesa, kad Linas yra vienintelis. Dar buvo Vidmantas Beržinis, tik jį „pasiėmė“ televizija. Bet Linas tikrai yra ypatingas. Pirmiausiai – jis talentingas lėlininkas. Su juo labai įdomu dirbti, repetuoti. Galima ieškoti, ginčytis, fantazuoti. Jis moka užmiršti save ir tarnauti lėlei, pats siūlydamas įdomių sprendimų. Mes kartu pradėjome  dirbti „Pupoje“, kartu iš jos išėjome, kartu kūrėme spektaklius Klaipėdos universitete ir dėstėme būsimiesiems lėlininkams. Lėlių teatro „KU-KŪ“ erdvėje Lino, kaip aktoriaus-lėlininko, darbai nešė pripažinimą ir mūsų teatrui. Be jo nebūtų Klaipėdos lėlių teatro ir tokio koks jis yra dabar. Aš esu dėkinga likimui, kad mus suvedė.

Visas Tavo gyvenimas susietas su Klaipėda ir su Klaipėdos lėlių teatru. Kaip manai kokiame etape dabar yra Klaipėdos lėlių teatras?

Aš manau, kaip visada – pradiniame. Norim mes ar nenorim, bet ir prisijungus jauniems žmonėms, Klaipėdos lėlių teatras vis tiek yra pradiniame etape. Teatro patalpų – nėra... Etatų – nėra. Nieko apčiuopiamo  iki šiol  iš tiesų nėra. O baigusiems lėlių teatro studijas jaunėliams vėl tenka pradėti nuo idėjos ir vėl iš naujo įrodinėti, kad Klaipėdos mietui lėlių teatras yra reikalingas. Negali žmogus gyvas būti vien idėja ištisus penkiolika metų ir visą laiką gyventi dėl idėjos. Tiesa, kad teatras turi prasidėti nuo idėjos, bet po to reikalingi ir pinigai, ir rėmimas, ir pastatas, kad kūrėjas galėtų išgyventi neprarasdamas savigarbos. Reikalinga normali darbo vieta ir sąlygos, kurioje būtų galima idėjas įgyvendinti. Jaunieji iš naujo eina tą pati kelią, kurį ėjome mes. Labai mažytis ratelis apsisuko. Praktiškai – vėl viskas nuo pradžių. Mes irgi turėjom patalpėles, net kažkokių pinigėlių iš pradžių gavom... Bet aš labai džiaugiuosi, kad yra keletas jaunų žmonių, kurie kol kas dar gali dirbti iš idėjos. Jei ne jie, tai lėlių teatro Klaipėdoje jau nebebūtų, nes jau nebebūtų jėgų kovoti.... Tiesą pasakius aš nežinau kodėl jie tai daro.

Viena iš buvusių Tavo studenčių perėmė teatro meno vadovės pareigas. Jau antrąjį sezoną jaunieji lėlininkai savarankiškai kuria spektaklius, vaidina. Ar esi patenkinta savo mokinių darbais?

Aš pirmiausiai džiaugiuosi, kad jie iš viso dirba lėlių teatre. Režisierė Gintarė Radvilavičiūtė yra kūrybinga, darbšti, bet ji kol kas eksploatuoja idėjas, kurios man yra pažįstamos. Suprantu, kad jai nelengva, bet man norisi matyti  ir šviežių jos darbų. Bendražygė Aušra Daukantaitė atsakingai prisiėmė teatro vadybos ir administravimo naštą, vaidina naujuose spektakliuose. O Renata Kutaitė tik baigusi studijas sužibėjo kaip lėlininkė savo aktoriniais darbais. Aš džiaugiuosi ir maloniai stebiuosi, kaip žmogus neatpažįstamai prasiskleidė. Matau, kaip spektakliai, kuriuose ji vaidina – auga. Matau kaip keičiasi Renata vaidindama „Vištytėje ir gaidelyje“, „Angelų pasakose“ (rež. G. Radvilavičiūtė). O krūvis jai tenka nemažas, nes spektakliuose vaidina ne po vieną vaidmenį. Aš nemanau, kad jaunimui dabar yra lengviau negu mums,  kai pradėjome.

Gyvenimas taip susiklostė, kad dabar esi laisva menininkė. Valstybė moka stipendiją, o Tau belieka– kūryba. Kokių naujų darbų sulauksime?

Kai išėjau iš universiteto iš karto tapau laisva menininke, o apie tai aš svajojau visą savo gyvenimą! Tai ką dabar veikiu yra paslėpta projekto „Buvimas“ pavadinime. Viską bandysiu sudėti į kitokias meninės raiškos formas - dailės darbų parodą, naują pjesių rinkinį, ir kažką, kas netelpa tradicinio lėlių teatro formose. Tikai jau atsiranda nerimo: kas bus toliau... Bet tai kas yra dabar – yra fantastiška! Džiaugiuosi, kad pati galiu planuoti savo darbą, net įkvėpimo galiu palaukti. Galiu be pertraukos dirbti dvi paras, o paskui išsimiegoti... Galiu savaitę nedirbti, o paskui vėl mėnesį dirbti labai. Vienu žodžiu – viskas priklauso nuo manęs, bet ne nuo kitų.

O kompozitore jau nesinori būti?

Būnu aš ir kompozitorė... (Ilgai juokiasi). Pati viską komponuoju ir visiškai patenkinu šį savo poreikį. Tenka ir muziką lėlių spektakliams pritaikyti, prikurti ką nors kompiuteriu.... Reikėjo man, tikriausiai, būti dailininke.