Tylus buvimas su lėlėmis

Salomėja Burneikaitė

Žurnalas „Lietuvos scena“, 2007, Nr. 3/8,  p.22-24.

Ši mintis nepalieka manęs, bendraujant su Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene. Kalbamės neskubėdamos. Bandau iš jos išgauti kokią reikšmingą mintį apie darbo lėlių teatre pašaukimą ar prasmę, tada Aušra tyli. Po to jaukiai nusišypso ir pasiūlo apie tai kalbėtis su kuo nors kitu, labiau už ją nusipelniusiu Lietuvos lėlių teatrui. Tačiau šiandien Aušros darbų jau nebeįmanoma nepastebėti. Dar daugiau. Šiemet Kultūros ministerija jos kūrybą lėlių teatro srityje įvertino premija ir apdovanojo „Auksiniu scenos kryžiumi“ už kaukes, lėles ir scenografiją spektakliui „Daktaras Dolitlis“, Vilniaus teatre „Lėlė“, (režisierius Rimas Driežis).
Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė seniai yra nebe naujokė lėlių teatre. Šis aukštas apdovanojimas – nėra atsitiktinis įvertinimas už vieną gerai pavykusį spektaklį. Lėlių teatre atsitiktiniai žmonės ilgam nepasilieka, o Aušra į Vilniaus teatrą „Lėlė“ atėjo 1984 m., pakviesta Laimos Lankauskaitės. Vilniaus Dailės akademijos absolventė, kartu su patikėjusia ja lėlių teatro režisiere, kūrė savo pirmąjį lėlių spektaklį „Žvėrių karnavalas“ (šviesios atminties režisierė L. Lankauskaitė, libretas G. Mareckaitės, muzika C. Saint-Saenso ir M. Urbaičio, baletmeisteris J. Smoryginas). Jaunai dailininkei tai buvo itin sudėtingas uždavinys. Reikėjo sukurti lėles ir scenografiją muzikiniam spektakliui-baletui be teksto, kuriame meninis sprendimas atsiskleidė per vizualią plastiką, derančią su klasikine muzika bei subtiliu aktorių-lėlininkų darbu, taip vadinamajame „juodajame kabinete“. Man teko matyti šį spektaklį. Atmintyje jis išliko, kaip vieningas, trapus, elegantiškas reginys, tačiau, prisipažinsiu atvirai, Bagočiūnaitės pavardės tada dar neįsidėmėjau. Daug gilesnį įspūdį paliko 1990 m. Vilniaus teatro „Lėlė“ mažojoje salėje, kartu su režisieriumi Rimu Driežiu, kurtas spektaklis„Apie Jonelį“, pagal Žemaitę. Tai buvo šviesios atminties aktorės-lėlininkės Nijolės Gailiūtės monospektaklis, vaidintas su didele meile, kol tik leido aktorės sveikata. Ne kartą pati aktorė yra pasakojusi kaip dėmesingai dailininkė ieškojo kiekvienos spektaklio detalės, stengdamasi sukurti ne abstrakčią kaimišką aplinką, bet atskleisti trapią moterišką erdvę, kuri natūraliai mokė Jonelį pažinimo. Tai buvo tikrai labai turtingas režisieriaus, dailininkės ir aktorės bendras kūrybinis darbas, kuriame atgydavo medinė gelda, buities rakandai, paprastos pliauskos, kaip vaikai, sušokdavo maudytis į tikrą vandenį, o medinės raidės tarsi svajonėse įgydavo plunksnelių sparnelius. Mažyčiame trobos langelyje įsišvietus miniatiūriniam šešėlių teatrui Jonelio pasaulis darėsi stebuklingas. Dailininkė mielai prisimena: „Buvo gera ir įdomu dirbti su Rimu Driežiu. Daug visokių asociacijų prigalvodavom, jis labai jautriai, atsakingai žiūrėjo į šį darbą ir Nijolė Gailiūtė ieškojo vis geresnio rezultato negailėdama savęs, daug širdies įdėdama. Iš senų skudurų, močiutės siuvinių kažką dėliojau, norėjosi, kad šviestų tos sukandiję skylės kaip žvaigždės. Jonelio lėlę aktorė vyniojo į režisierės L. Lankauskaitės dovanotą seną nertą staltiesę, o lėles pagal eskizus išdrožė talentingas žmogus šviesios atminties Alis Šalkauskas“.

...net koridoriaus palangę Aušra išpuošė baltais popieriaus karpiniais, kuriuose paslaptingai ir jaukiai prasišviečia kitoks, daug trapesnis pasaulis... (nuotrauka iš tetaro LĖLĖ archyvo)

Nėra abejonės, kad lėlių teatre dirbantiems žmonėms reikalingos kažkokios ypatingos savybės. Dažnas iš jų pakalbintas pabrėžia begalinį atsidavimą lėlei, kruopštumą, mokėjimą nesusireikšminti pačiam. Panašu, kad Aušra turi visas šias savybes. Prisimindama savo kelią į lėlių teatrą, dailininkė su dėkingumu mini Dailės akademijos dėstytojus H. Ciparį, B. Lukošių ir R. Songailaitę. Pabrėžia, kad V. Mazūras, nors jai nedėstė, tačiau visada buvo ir yra didelis lėlių teatro autoritetas. O „Lėlės“ teatro įkūrėją Balį Lukošių, mokiusį scenos technologijų, dėsčiusį kostiumo ir teatro istoriją, dailininkė prisimena kaip labai metodišką dėstytoją ir šiltą žmogų. Aušra noriai ir su dėkingumu kalba apie kitus, pripažindama jų profesionalumą ir indėlį kuriant scenografiją ir lėles. Tačiau apie pačią dailininkę geriau yra kalbėtis su jos kolegomis. Ilgametės „Lėlės“ teatro aktorės, dabar jau dramaturgės bei režisierės, Nijolės Indriūnaitės nuomone „Aušra priklauso tiems tyliems žmonėms, kurių buvimas yra toks natūralus kad net nepastebimas. Kaip medžių. Kada reikia – žaliuoja, kada reikia – žydi, atėjo laikas – meta lapus. Taip tyliai ir ramiai ji visus darbus atlieka. Tokie žmonės, kaip Aušra, net nesusimąstydami naudinga tai jiems ar ne, grąžina mūsų teatrą, kuria bukletus, programėles, plakatus ir t.t. Kartais keistokai tokie žmonės atrodo dabartinio gyvenimo fone. Gal pasaulis be jų ir nesugriūtų, tačiau tikrai būtų skurdesnis.“

Jau daugiau, kaip dvidešimt metų Aušra atidavė lėlių teatrui. Jai kaip dailininkei teko gerai pažinti ir įvaldyti visas teatro „Lėlė“ erdves, apgyvendinant įvairius lėliškus pavidalus ir teatro fojė, ir kavinėje. Net koridoriaus palangę ji išpuošė baltais popieriaus karpiniais, kuriuose paslaptingai ir jaukiai prasišviečia kitoks, daug trapesnis pasaulis. O už plakatą, Stasio Ušinsko 100-mečiui skirtam Marionečių teatrų festivaliui, praėjusiais metais vykusiame Tarptautiniame teatro plakato konkurse, kurį rengė Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras, dalininkei Aušrai Bagočiūnaitei paskirta I-oji vieta.

Dirbta su daugeliu režisierių ir dailininkė prisipažįsta, kad iš kiekvieno vis ko nors pasimoko. Jos nuomone, teatre kitaip ir negali būti. „Kiekvienas mąsto savaip. Vieni režisieriai labiau orientuojasi į tikslą, kiti skiria daugiau laiko ieškojimams darbo procese. Iš kiekvieno kažką gauni, kiekvienam kažką atiduodi“, svarsto Aušra. Net keturis spektaklius „Lėlės“ teatre dailininkė kūrė su režisieriumi Algirdu Mikučiu. Iš jų, teatro Didžiojoje scenoje, šiandien sėkmingai gyvuoja S. Siudikos “Trys paršiukai” (premjera 1999 m.), S. Maršako „Katės Namai“ (premjera 2002 m.).

Darnus kūrybinis ryšys užsimezgė ir produktyviai tebesitęsia, nuo pat pirmojo bendro darbo 1994 m., pagal Anderseno pasakas, „Mergaitė su degtukais“ LTV, iki šiol, su „Lėlės“ teatro aktore, dramaturge ir režisiere Nijole Indriūnaite. Jos – poetiniai tekstai ir režisūra, Aušros – scenografija ir lėlės. Taip 2004 m. gimė spektaklis su lėlėmis „Stebuklingi bateliai“ VšĮ „Trečias skambutis“, o 2006 m. – Panevėžio lėlių vežimo teatre. Teatro vadovas Antanas Markuckis džiaugėsi, kad šį mažutį kamerinį spektaklį labai mėgsta mažieji žiūrovai, galintys sulaukti teatro atvykstant ir į tolimiausius kaimus. Nijolė Indriūnaitė pripažįsta:„Aušra daugiau yra gyvenimo stebėtoja ir labai atsargi jo dalyvė. Ji tarsi siekia savo kuriamais vaizdais, lėlėmis ir daiktais, atskleisti tai, kas paslėpta, kas labiau viduje, priminti sielos gyvenimą. Man patinka jos gebėjimas dirbti su trapia medžiaga, pavyzdžiui su popieriumi ir šviesa“. Dailininkė tęsia: „Dar prieš “Mergaitę su degtukais” Nijolė siūlė, rašė, abi norėjom kažkokio ne tokio „materialaus” teatro, labai savo. Tie parašymai tokie artimi man pasirodė. Nijolės sugebėjimas paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, ieškojimas didelio mažame, prasmės įžiūrėjimas nereikšmingame, mane įkvepia, duoda laisvę fantazijai.“ Pagaliau, 2005 m., prieš pat Šv. Kalėdas, Vilniaus „Lėlės“ teatre gimė spektaklis, pagal Anderseną, „Baltos pasakos“, kurio dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, o pjesės autorė ir režisierė Nijolė Indriūnaitė. Apie šį spektaklį net griežtoji A. Girdzijauskaitė (Literatūra ir menas, 2007.03.16) parašė: „Neturintis Lietuvoje tvirtesnių tradicijų šešėlių teatras jaukioje mažojoje „Lėlės“ saliukėje man ir visiems tądien žiūrėjusiems spektaklį pasirodė tobulas: objektų proporcijos, siluetų grakštumas, apšvietimas, kalbos skaidrumas ir lyrinė tonacija...“ .

Paskutinis dailininkės darbas Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklyje „Daktaras Dolitlis“, pagal Augustino Griciaus to paties pavadinimo pjesę, buvo apvainikuotas 2007-ųjų metų „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklio režisierius Rimas Driežis kartu su dailininke Aušra mažiesiems žiūrovams kūrė netikėtai linksmą reginį, verčiantį nuolat daryti atradimus ir be paliovos stebėtis. Įprastinių teatrinių lėlių erdvė fantastiškai išsiplečia pasirodžius efektingų dydžių ir formų personažams, kuriuos valdo net keli aktoriai. Jų kostiumai ir kaukės stilizuoti, primenantys sąlygiškai teatrą žaidžiančius ir pokštaujančius commedia dell’arte personažus. Tačiau gigantiški gyvūnai „Daktare Dolitlyje“ yra jaukūs ir vaikams nebaisūs. Nei akiniuotoji kumelė Ferdinanda, nei krokodilas Helmutas, nei liūtas Liudvikas. Didžiulė knyga, apie Prano Mašioto knygynėlio „Dolitlį“, yra vienintelė spektaklio dekoracija. Jos puslapiuose telpa namų kambarys, cirkas, tvenkinys, jūra ir Afrika, o milžiniški puslapiai, kai reikia, atstoja širmą aktoriams ir lėlėms.

Lėlių teatro dailininkas ne tik kuria. Sugalvojus net ir mažą lėlytę, jai pagaminti reikia laiko ir didelio išmanymo. „Dolitlio“ gyvūnai – gigantiški. Paklausta ar netenka pačiai pridėti savų rankų darbo, dailininkė prisipažino, kad niekada lėlių teatre nepakanka padaryti eskizus. Rankas pridėti tenka visada, jei tik gali. Tačiau tuoj pat vėl skubėjo pridurti: „Kai ką bendrai kuriame, nes aš nesu konstruktorė, „Dolitlyje“ daug kur reikėjo pasukti galvą mums visiems. Sudėtingas konstrukcijas darė Martynas Lukošius, daug butaforinio darbo dirbom visi: ir R. Driežis, ir aš, ir butaforė L. Janavičienė, ir siuvėja I. Danienė, padėjo L. Skukauskaitė ir G. Kriaučiūnaitė. Ir pykomės, ir taikėmės, ir aktoriai kentėjo daugybę primatavimų, kol prisitaikė...“

Aušrai sunkiausia yra paaiškinti kaip jos gyvenime atsirado lėlių teatras? Lyg ir tiesiogiai niekada jo nestudijavo. Pirmiausiai svajojo apie tapybą, stojo į scenografiją, o pateko į lėlių teatrą. „Žinau, kad ėjau pasroviui“, – sako dailininkė. Gal iš tiesų lėlių teatras pats pasirenka sau žmones?! Ar ne todėl ji toliau svarsto: „Kartais atrodo, kad dar nieko nepadariau taip, kaip norisi iki galo. O su kiekvienu nauju pasiūlymu mintys kyla iš naujo ir negaliu sustoti, ir norisi jas kažkaip realizuoti. Geriausias periodas man – kol spektaklis yra tik galvoje. Jis toks gražus ir geras!... Natūra dažnai būna žiauresnė. Taip, ir kankinuosi, ir todėl vis dar esu lėlių teatre“.

Tačiau dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė jau žino: „Nekeisčiau dabar lėlių teatro į jokį kitą, nes čia – neišsemiama formos ieškojimų galimybė. Ir vis labiau norisi rasti ką nors tikrą šitoj butaforijoj. O ieškoti yra kur.“

Lėlių teatro dailininkas ne tik kuria. Sugalvojus net ir mažą lėlytę, jai pagaminti reikia laiko ir didelio išmanymo. „Dolitlio“ gyvūnai – gigantiški. Paklausta ar netenka pačiai pridėti savų rankų darbo, dailininkė prisipažino, kad niekada lėlių teatre nepakanka padaryti eskizus. Rankas pridėti tenka visada, jei tik gali. Tačiau tuoj pat vėl skubėjo pridurti: „Kai ką bendrai kuriame, nes aš nesu konstruktorė, „Dolitlyje“ daug kur reikėjo pasukti galvą mums visiems. Sudėtingas konstrukcijas darė Martynas Lukošius, daug butaforinio darbo dirbom visi: ir R. Driežis, ir aš, ir butaforė L. Janavičienė, ir siuvėja I. Danienė, padėjo L. Skukauskaitė ir G. Kriaučiūnaitė. Ir pykomės, ir taikėmės, ir aktoriai kentėjo daugybę primatavimų, kol prisitaikė...“

Aušrai sunkiausia yra paaiškinti kaip jos gyvenime atsirado lėlių teatras? Lyg ir tiesiogiai niekada jo nestudijavo. Pirmiausiai svajojo apie tapybą, stojo į scenografiją, o pateko į lėlių teatrą. „Žinau, kad ėjau pasroviui“, – sako dailininkė. Gal iš tiesų lėlių teatras pats pasirenka sau žmones?! Ar ne todėl ji toliau svarsto: „Kartais atrodo, kad dar nieko nepadariau taip, kaip norisi iki galo. O su kiekvienu nauju pasiūlymu mintys kyla iš naujo ir negaliu sustoti, ir norisi jas kažkaip realizuoti. Geriausias periodas man – kol spektaklis yra tik galvoje. Jis toks gražus ir geras!... Natūra dažnai būna žiauresnė. Taip, ir kankinuosi, ir todėl vis dar esu lėlių teatre“.

Tačiau dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė jau žino: „Nekeisčiau dabar lėlių teatro į jokį kitą, nes čia – neišsemiama formos ieškojimų galimybė. Ir vis labiau norisi rasti ką nors tikrą šitoj butaforijoj. O ieškoti yra kur.“