Mintys, grįžus iš Tekančios saulės šalies

Mano namai, mano tėvynė, darbas, visos mano meilės – čia, Lietuvoje. Kelionės vilioja, traukia ir žavi. Bet ir atostogų kelionėje vis dairiausi kas toje Tekančios Saulės šalyje kitaip negu pas mus? Šiuo metu mano darbo laukas yra socialinių paslaugų sritis, tad ir atsitolinus mintys sukosi apie socialinės erdvę, žmonių pasirinkimus, įpročius, situacijas.

 

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

Apsistojus senojoje Japonijos sostinėje Kiote teko keliauti traukiniais, metro, autobusais, pėsčiomis ir net taksi. Tai – milijoninis miestas, iš kurio kasdien pasukdavome įvairiomis kryptimis. Nepamiršau atostogaudama, kad mano darbovietė yra Klaipėdos miesto socialinės paramos centras, todėl stengiausi atkreipti dėmesį ir pastebėti socialinio lauko situacijas, dalykus – žmonių įpročius, santykius, gyvensenos ypatumus, pagyvenusių bei žmonių su negalia judėjimo ar veiklų pasirinkimo galimybes.

Laikas ir oras pasitaikė dieviškai gražus – pats sakurų sužydėjimas, kai japonai švenčia Hanami. Tai šventė pilna gyvenimo džiaugsmo, kai tiesiog gėrimasi žiedais. Tuo metu ji visuotinai švenčiama ne tik dieną, bet ir naktį. Negalima buvo nejausti ypatingos ir nuoširdžios pagarbos visai gamtai. Tai ilgus amžius ugdyta pajauta, susijusi su tikėjimu, tūkstantmečiais puoselėjama tradicija, gerbiant ir garbinant šventus medžius, augaliją, kuriai skiriamos šventvietės. Prisipažinsiu, suspaudė širdį prisiminus kaip kertami miškai Lietuvoje, nors miškingumas pas mus yra kur kas mažesnis negu Japonijoje. Lankėme įvairiausius sodus – augalų kompozicijų, suderintų su aplinka, landšaftu, samanų, akmenų, su vandens baseinais, terasomis, arbatos nameliais, imperatoriškąsias vilas ir pan. Ir nenustojau nuolat gėrėtis, kaip kiekvienam japonui svarbu yra patirti grožį, harmoniją, estetiškai darnią savą aplinką.

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

   

Kartą stotelėje mūsų grupelė laukdama autobuso visai negarsiai šnekučiavosi lietuviškai, o šalia išgirdęs nesuprantamą jam šneką senukas angliškai pasiteiravo iš kokios mes šalies. Paaiškinome, kad iš Lietuvos. Kad būtumėt matę kaip jis nudžiugo! Išsitraukė žemėlapių atlasą, parodė jau anksčiau pasižymėtą mūsų šalį Europos žemyne. Pasitikslino ar tikrai mes iš tokių tolybių atvykome pamatyti Japonijos? Tada, gavęs teigiamą atsakymą, paklausė kaip lietuviškai pasisveikinti, padėkoti ir atsiprašyti. Suklegome tardami „laba diena“, „ačiū“ ir „atsiprašau“. Senyvo amžiaus japonas ištarė keletą kartų pats žodžius lietuviškai, užsirašė ir jų transkripciją į užrašų knygutę, kurioje jis, pasirodo, kolekcionuoja dar nežinomų kalbų svarbiausius žodžius. Pirma mintis buvo – kam jam tai? Nepamiršau, kad užimtumo specialiste Lietuvoje dirbu su senyvo amžiaus ir negalią turinčiais žmonėmis. Ir supratau koks išmintingas tas senolis! Nežinau ar jis namuose, kaip mūsiškiai, sprendžia kryžiažodžius, tačiau yra radęs užsiėmimą, padedantį megzti naujus ryšius, lavinti atmintį, duoti darbo smegenims, tolinti demenciją. Ar pažįstate tokių „kolekcininkų“ Lietuvoje? Apskritai japonai stengiasi kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje, prižiūri namų augalus, rūpinasi aplinka, gyvūnais, vertina bendruomeninius ryšius.

Stotelėse japonai sustoja į eilę ir į transporto priemonę lipa neskubėdami, nesistumdydami, gerbdami nusistovėjusią tvarką. Autobuso vairuotojas pats praneša stotelių pavadinimus,  padėkoja per priekines duris išlipančiam kiekvienam važiavusiam. Svetimšaliams tenka sutelkti dėmesį ir elgtis taip, kaip elgiasi vietiniai, nors pastabų čia niekas nedavinėja. O geležinkelio stotelėse yra net išbraižytos nukreipiančios rodyklės, grafiškai paaiškinančios kurioje eilėje laukti tinkamo vagono. Beje, yra ir vagonų, į kuriuos nurodoma lipti tik moterims.

Transporto priemonėse, gerbdami kiekvieno asmeninę erdvę, žmonės tarp savęs nesikalba, nesinaudoja mobiliuoju telefonu. Tačiau ne kartą pastebėjau autobuse ar traukinyje važiuojančius japonus skaitant paprastą popierinę knygą. Ypač patraukė akį neįgaliesiems skirtoje sėdynėje ramiai įsitaisiusi senyvo amžiaus moteris, skaitanti gana storą knygą, prašytą japoniškais hieroglifų stulpeliais iš dešinės į kairę.

Gerokai vyresnio amžiaus žmonės pastebimi visur. Jų daug ir jie nėra apkūnūs. Japonų senoliai  keliauja, patys apsiperka, stengiasi rūpintis savimi. Jie nuolat juda, važiuoja dviračiais, stengiasi kuo ilgiau išlikti darbingi. Daug kur aptaravimo srityje matėme dirbančius itin brandaus amžiaus žmones. Kai dairiausi lauktuvių, vienoje mažoje privačioje parduotuvėlėje mane sutiko nuolankiai besišypsanti žavi porelė, tarsi „senelis ir senelė“ – du senučiukai, nekalbantys angliškai. Jie neįkyriai stengėsi atspėti mano poreikius, stebėjo ką panorėsiu įsigyti. „Senelė“ parodė ir padavė išsirinkti vieną iš kelių japoniško rašto tekstilinių servetėlių, o „senelis“ paslaugiai kalkuliatoriuje parodė jų kainą. Džiugiai įsigijau bent kelias ir japoniškai ištariau jiedviem „arigato“.

Negalėjau nepastebėti kaip Japonijoje keliauja sunkiai judantys, senyvi, negalią turintys žmonės. Jų visur laukia patogūs, pritaikyti judėjimui pandusai, liftai, keltuvai, lengvai atsiveriančios durys. Dažnoje kavinėje patogu yra prisėdus prie staliuko patiekalus rinktis ir užsisakyti iš meniu, įstaigos planšetėje. Teko patirti kaip užsakytus patiekalus, pagal pažymėto staliuko numerį, atveža akelėm-lempelėm mirksintis robotas. Daug čia tokių pagalbininkų. Galima tikėtis, kad netrukus ir pas mus jie „įsiterps“ aptarnavimo sferoje.

 
 Keliaujant nuo vieno sodo prie kito, laisvu laiku užsukau nuošalioje gatvelėje į mažą suvenyrų dirbtuvėlę-parduotuvėlę. Darbuotoja pasitiko su šypsena. Lentynėlėse – mažyčiai keramikos, stiklo, tekstilės darbeliai. Nusižiūrėjau keletą, pastebėdama, jog čia kainos žymiai mažesnės negu miesto centre. Tuoj pastebėjai užrašą anglų kalba, primenantį, kad viskas čia sukurta proto ir intelekto negalią turinčių asmenų, kurie bus labai dėkingi, jei šie kūrinėliai mums patiks. Be abejo, įsigijau porą ryškiai dekoruotų tekstilės darbelių. Tik reikia ilgesnio paaiškinimo kaip ir kur juos panaudoti Lietuvoje. Tai vis lauktuvės socialinio darbo kolegėms. Vaikščiodama pagalvodavau – yra  ko pasimokyti iš Japonų, norisi raginti kurti, dalintis. 

Dauguma japonų miestuose gyvena labai suspaustoje erdvėje. Vietos mažai, o jie taip viską suplanuoja, kad keleto šaligatvio plytelių plote išsitenka ir įėjimas, ir dviratis arba mažas automobiliukas, gal skalbinių džiovyklė, bet visada – dar ir keletas vazonų su augalų kompozicijomis ar atkreipianti dėmesį ikebanos puokštė. Kelio galą nuvažiavę autobusu, traukėme vieną rytą vorele link imperatoriškosios vilos sodų, o staiga prieš akis čia pat iš pirmo namo aukšto durų išniro senučiukė su laistytuvėliu, siekianti vos ne prie praeivių kojų palaistyti savo augalėlius.

Turėjome susitikimą ir su mūsų kelionės „Japoniškų sodų takais“ vadovės Lauros Fukumoto Popkytės mokytoju, kuris yra kraštovaizdžio meistras. Laura ne vienerius metus gilinosi, kartu dirbdama, į japoniškų sodų kūrimo ir priežiūros paslaptis. Savoje itališko tipo arbatinėje mus pasitiko senyvo amžiaus vyras, su lazdele, papasakodamas kaip ją prieš keletą metų ją įsirengė. Tada supažindino su čia dirbančia panašaus amžiaus moterimi, kuri laukė mūsų, išsidėsčiusi ant stalo pulkelį gervių, kačiukų, lapiukų – margų jos rankų darbo origami lankstinukų. Pasakoju, nes visa tai yra apie vyresnio amžiau žmonių pastangas būti aktyviais, būti reikalingais, rasti kaip būti naudingais. Laura pagarbai pristatė mokytojo darbus ne tik Japonijoje. Meistras pasakojo apie bendradarbiavimą su lietuvaite, noriai dalinosi mintimis japoniškų sodų kultūrą. Įsiminiau jo atsakymą į klausimą kas yra svarbiausia kuriant sodą: „remtis savo krašto augalais ir naudoti juos, siekiant dermės su gyvenama aplinka“.

Apibendrinant „japoniškas patirtis“ noriu prisiminti dar vieną seneliuką. Jį sutikome, tiksliau radome, sėdintį prie upės ant patiesto kilimėlio, išsidėsčiusį ratu savų rankų darbelius iš plonų lankstomų vielučių. Toks laisvai „filosofiškas užsiėmimas“, kai ta vieta ir vadinosi „Filosofų alėja“. Šalia – upė, virš galvos – žiedlapius barstančios sakuros, šalia – vaikšto ir eina žmonės, o jis, užsidėjęs akinius, lanksto replutėmis iš mažų grandelių kažką naujo... Gal kas panorės įsigyti? Panorėjau, įsigijau. Ir man tai primins Tekančios Saulės šalį Japoniją, kurios niekas kitas nematė.

Salomėja Burneikaitė

publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/27/mintys-grizus-is-tekancios-saules-salies/

ŠIRDIES DOVANOS TRIJŲ KARALIŲ DIENĄ

Šventei ilgai ruoštasi, jos laukta. O kalėdinis laikotarpis šiemet, kai kurioms Klaipėdos rajono bendruomenėms, baigėsi ne įprasta prakartėkių paroda, o „Šėpos teatrų“ festivaliu Trijų karalių dieną. Jį inicijavo, rengė edukacijas ir jau daugelį metų ištikimai bei nuosekliai puoselėja Dovilų etninės kultūros centras. Taigi, šiemet pirmą kartą buvau pakviesta į Trijų karalių šventę Doviluose, kur rajono bendruomenių entuziastai iš Vėžaičių, Kretingalės, Plikių ir Birbinčių, rodė mažus vaidinimus su lėlėmis, pagal vieną scenarijų, pavadintą „Betliejaus istorija“. Tai buvo naujas žingsnis etnokultūrinėje erdvėje ne tik Doviluose. Juk ne lėlėms, o mums žmonėms, čia švietė šiaudinių sodų žvaigždės, skambėjo žodžiai, liaudies instrumentų garsai, kalėdinės melodijos. Spindėjo džiaugsmu ir dalyvių akys, atpažįstant brangias ŠIRDIES DOVANAS.

Kiekvienas šventei yra ruošiamasi. Advento laiku buvo rengiamasi, mokomasi, kartu vakarojant bendruomenėse buvo kuriamos lėlės, repetuojama. O kiek jaudulio, kai perteikti Betliejaus istoriją susirinkta draugėn, dalinantis bendruomenių naminio vakarojimo vaisiais. Kiekviena iš jų atvežė savą vaidinimą, rengtą pagal pažįstamą scenarijų, naudojant tradiciškai, kaip senovėje, pačių susikurtas ypatingas biblijinio siužeto lėles – Mariją, Juozapą, kūdikėlį Jėzų, aveles, asiliuką, kitas. Net iš Gargždų šv. archangelo Mykolo bažnyčios atvykęs į šventę kunigas Mindaugas Stonys prisipažino, kad niekada nėra tekę to matyti.

Jau žengiant snieguotu keliuku, iš tolo sveikinomės su atvykstančiais rajono bendruomenių nariais, nešinais pintinėmis, dėželėmis, nešuliais, pyragais. Vos įžengus į jaukią renovuotą ir šventiškai išdabintą centro salę pasitiko Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė su anūkėliais. Matėmės ne pirmą kartą, tai ir šnektelėjome, laukdamos vaidinimų su lėlėmis. Moteris džiaugėsi augančiu bendruomenės narių įsitraukimu į veiklas. Jos anūkai susidomėjo nertomis spalvotomis, mano atsivežtomis apyrankėmis, o mažiausias net karūnėlę iš jų pasidarė, pasidabindamas karališkai. Uždėję rankas ant širdelių mažieji panoro nusifotografuoti su apyrankėmis prie Dovilų „šėpos“. Vėliau įdėmiai ją apžiūrinėjo visi besidomintys smalsuoliai. Buvo miela matyti kaip natūraliai vaikus traukia širdies dalykai. Juk mažutėliai nežinojo, kad šias apyrankes pati, su malda, vien pirštais nėrė sunkios neglios paliesta moteris, kuriai labai svarbu, kad jos maži darbeliai teiktų džiaugsmo kitiems. Kaip BĮ KSPC (BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro) užimtumo specialistė pasidžiaugiau, kaip prasmingai mezgasi nauji žmogiški ir socialiniai ryšiai. Jaudinančiai gražu, kai tokią dieną ir kiti dalyviai, sužinoję mūsų klientės istoriją, panoro įsigyti jos „stiprybės apyrankėmis“ pavadintų darbelių.

Svarbu tai, kad „Šėpos teatras“ Dovilų etninės kultūros centre  buvo įkurtas dar vadovaujant ilgametei kūrybingai kultūros darbuotojai Lilijai Kerpienei. Tada, dar 2006 m., Jonas Tilvikas, dabar jau centro direktorius, sugalvojo išbandyti šį nutolusį etninėje kultūroje, menkai pažįstamą tautodailės, mėgėjiško namų teatro aplinkoje gimusį, o kartu ir krikščioniškos edukacijos šeimoje rūšį, „Šėpos teatrą“. Būdamas smalsiu Klaipėdos universiteto studentu, jau tada Jonas domėjosi ne tik etnologija, bet ir kineziterapija, liaudies medicina, lėlių teatru. Pagaliau tapo humanitarinių mokslų daktaru. Jungdamas įvairias sveikatos stiprinimo bei meno sritis jis išmano, koks svarbus yra holistinis požiūris į žmogų – kūno, sielos, dvasios vienovės puoselėjimas, lemiantis tikrąją sveikatą.  O juk senojoje etninėje kultūroje galime rasti visa ko šaknis, tereikia norinčių giliau jas pažinti. Praktikuodamas kaip kineziterapeutas Jonas pastebėjo, kad iš tiesų „Šėpos“ lėlių valdymas turi įtakos rankų judesių lavinimui, gali talkinti ištikus negaliai. 

Ratas apsisuko, kai susitikome didelėje bendruomenėje, jau turinčioje kartu įgytų vertingų patirčių. Juk kiekvienas – vaikas ir suaugęs, kenčiantis ir ieškantis, dirbantis ir švenčiantis, negalios atskirtas ir gebantis padėti, sustiprinti – turime širdį, mokančią mylėti ir dalintis širdies dovanomis. Taigi, uždėję ranką ant širdies, kaip tie vaikeliai ir keliaukime per Naujuosius, nuolankiai atsiliepdami gavus širdies Dovaną, prisiimkime atsakomybę jomis dalintis su visais, kurie šalia.

Salomėja Burneikaitė

Publikuota https://www.atviraklaipeda.lt/2024/01/08/sirdies-dovanos-triju-karaliu-diena/

Daulėlio lėlio...

Daulėlio lėlio, avele baltoji...

Daulėlio lėlio, dausų spalvos...

Daulėlio lėlio, vėjo kanklelėm...

Daulėlio lėlio, virš mano galvos...

Daulėlio lėlio, bālta-nešālta...

Daulėlio lėlio, vilnoniam glėby.

Daulėlio lėlio, sūpuoki tyliai...

Šnabždėsiu, myliu, Tave, amžinai...

Lėlių amžinybės atspindžiai Jūratės Januškevičiūtės paveiksluose

Susitikome ne tik lėlininkams įdomioje dailės parodoje „Kas tu?“. Ją, Kultūros tarybai finansavus, Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre surengė viena iš šio teatro kūrėjų, menininkė Jūratė Januškevičiūtė. Nenuostabu, kad Klaipėdos  lėlių  teatrui teko ir šio projekto kuratoriaus misija.

Daugelis šiandien jau neįsivaizduoja Klaipėdos kultūrinės paletės be Klaipėdos lėlių teatro. O tam kad jis gimtų, talentinga menininkė pirmiausiai turėjo turėti svajonę, suburti grupelę bendraminčių, o tada nueiti nepaprastą kūrybos kelią, besitęsiantį gerokai daugiau nei 30 metų.

Klaipėdoje gimusi ir augusi, teatru susidomėjusi dar vaikystėje, Jūratė Januškevičiūtė pirmoji mūsų mieste ir pasėjo profesionalaus lėlių teatro „bacilą“. KU Menų fakultete prie Režisūros katedros, jai pavyko suburti patikėjusių idėja dėstytojų būrelį, kurie suprato, kad profesionalus lėlių teatras Klaipėdoje turi atsirasti. Lengviausia būtų pasakyti „kaip tarė – taip padarė“. Ne tik lėlių spektaklius Jūratė pati statė, juos režisavo, lėles ir scenografiją kūrė. Tinkama dramaturgine medžiaga lėlių teatrui teko pačiai pasirūpinti, pjeses rašyti, bendraminčių aktorių būrelį suburti, kartu su jais „lėles prakalbinti“, į festivalius vykti, lėlių teatro formų kaitą, visuotinį vyksmą stebėti ir, žinoma, auginti savąją teatro idėją. 

Esu viena iš lėlių teatro Klaipėdoje pradžios dalyvių ir liudininkių, tai pamenu, kad Jūratei niekada nepakako vien lėlių teatro. Ji tapė, fotografavo, rašė pjeses, rengė parodas, kūrė lėlių animacinius filmus, jungdama įvairias kūrybines technikas. Šiandien Klaipėdos lėlių teatre kuria ir dirba profesionalūs lėlininkai, teatro vairą perėmę jos mokiniai, įgiję profesiją, pagal Jūratės parengtą programą. Lėlininkai toliau savo kūryba garsina Klaipėdos vardą Lietuvoje ir Tarptautinėje erdvėje ir nežada sustoti nes profesijos pamatai – stiprūs.

O Jūratė Januškevičiūtė tęsdama kūrybinį kelią nesustoja. Štai ir atėjo laikas naujai parodai, į kurią Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre menininkė pakvietė ne tik lėlių teatro mylėtojus, bet ir visus, net nepažįstamus klaipėdiečius. Parodos atidarymas – šventė visiems, kas laukė ir žino, kad Jūratės Januškevičiūtės kūryba visada žada paslaptį. Naujoji paroda „Kas tu?“ skatina į lėlę pažvelgti naujai, tarsi leisdama jai atgyti kitais pavidalais – paveiksluose, perteikiančiuose kitokią minties giją, nei buvę lėlių spektakliai. Visą nedidelio senamiesčio namelio erdvę užpildė paveikslai, kurių personažai tarsi kviečia pokalbiui, klausdami kiekvieno asmeniškai „kas tu?“. Keletas darbų primena Jūratės kurtus lėlių animacinius filmus.

Parodoje rodomi du iš jų, „Nuojauta“ ir „Sušalę sapnai“, kurių herojai vėliau tapo „paveikslų modeliais“. Šie filmukai pažįstami Tarptautinio lėlių festivalio „Materia Magica“ dalyviams, kurį eilę metų rengia šią parodą kuruojantis Klaipėdos lėlių teatras. Keletas knygelės „Džiunglių skyriaus istorijos“ iliustracijų kviečia susipažinti su herojais, primenančiais ilgus metus sėkmę nešusį lėlių spektaklį „Žirafa su kojinėmis“. Kūrusi lėles ir vizualinį pavidalą spektakliui Jūratė Januškevičiūtė dabar paruošė leidybai spalvingą knygelę, laukiančią savo leidėjo. 

Dauguma parodoje eksponuojamų darbų sukurti paskutiniaisiais metais, naudojant mišrią techniką (pieštuką, tušą, fotografiją ir kt.), vis tiek primena lėles. Menininkei tiesiog įdomu eiti toliau. „Nuo lėlių nėra ko bėgti“, juokauja Jūratė ir džiaugiasi atradusi ir sau naujų dalykų.

Judant tarp paveikslų, įkvėptų ankstesnio lėlių gyvenimo, mintyse skamba ir kiti, neištarti klausimai – „gal atpažįsti save?“, „kur skubi?“, „gal stabtelėtum?“, „ar pameni, kad buvau tau svarbi?“... Įsiklausant į šią vizualiai bylojančią klausimų tėkmę apima ar užvalo ypatinga atmosfera. Paroda – tarsi gyva, nors judesys tik įsivaizduojamas. Ir nenuostabu, nes Jūratė – teatro žmogus, o teatras – veiksmo menas. Menininkė nematoma ranka tarsi bando mus pavedėti tolyn, kur kūrybos vandenys srūva laisvai, žuvys – sparuotos, gali skraidyti, angelai globodami žmogų ar lėlę tyliai rymo, valčiai nešant gyvybę namo. O Amžinybės viltis tyliai srūva tolyn gyvenimu besitęsiančiu kūryba... Nepamirštamas senas karalius, švytinčia karūna, galvą parėmęs lėliškomis rankomis...

Pristatydama savo parodą Jūratė Januškevičiūtė priminė, kad kai kurie paveikslai – būsimų, jau parašytų jos knygelių iliustracijos, belaukiančios naujų materializacijų... Pati menininkė prasitaria, jog „paroda – apie teatrinės lėlės pomirtinį gyvenimą.“ Jos metu lėlė atgimsta ir dažnai tampa visai kitu, sunkiai atpažįstamu herojumi. Lėlė įgauna naują pavidalą jau ne teatriniame veiksme, o vaizduojamojo meno kūrinyje, kur gyvavimo taisyklės – kitos..

Nuostabu kaip Jūratės lėlės jai pačiai tapo naujų kūrinių įkvėpėjomis. Tarsi įgavusios kūnus naujomis sąlygomis, kitomis formomis lėlės tęsia gyvenimą, kuris šiek tiek panašius į buvusį kino ar teatro scenoje.

Salomėja Burneikaitė

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/09/13/leliu-amzinybes-atspindziai-jurates-januskeviciutes-paveiksluose/

Kokia graži esi,
smilgele, ant Viešpaties tako!
Kokia liauna
ir kokia - mano…
Visą gyvenimą, tarsi skruzdélė
lipu į tave
apie save vis galvodama…
Nieko ir neturiu daugiau,
po šia saulele,
Lietuvėle tu mūsų.
širdy supuojama...                    

 

2017-07-06

Avelei baltąjai

Su tavim, baltoji, visos mano dienos,

visos aklos ilgos naktys su tavim!

Tu – gyvybė mano ir gyvenimas,

Tu – sena pavargusi mano viltis...

 

Sutikau tave paliktą, gyvą klajojančią –

sielą alkaną, uodžiančią kelią namop

ir sustojau paguosti neganytos našlaitės beraštės,

dėliojančią raidėmis – kur Piemuo...

 

Taip save pažinau praregėjusią, gyvą nubudusią,

mokiaus tyliai rypuodama keltis ir eit...

Troškau rasti tikrą ganyklą Jo, sau ir seseriai – 

tai avelei, dangaus baltumo spalvos.

 

Tavo turtas – mažutis vario varpelis,

Kur močiutė parišo, kai augom mudvi kartu...

Ir veduos dabar ją – savo dvynę, paskui mamą, močiutę, save-moterį,

Pro debesį baltą šypsančią, su giesmele...

 

Skambalėlį, tą vario, imu sau už Dovaną.

Pavadėlį avelės sudilusį palieku rankai Jo.

Žinau jau, namai – vieta, kurioje susitinkame visos,

pasiilgusios pievų tikrųjų, tyro baltumo spalvos

 

2023-05-19

Ką apie kaukes atskleidė paroda KAUKĖS

 

Visu gražumu įsisiautėjus gegužiui susiklostė neeilinė proga nukakti į Juodrkantę. Ir ne šiaip sau kartu su bendradarbiais praleidome čia keletą valandų. Viskas žydi, kvepia, žaliuoja, o Liudviko Rėzos kultūros centre kolegė Marina Lendraitienė, pakvietusi prisidėti ir mūsų klientą dailininką Dmitrij Dekteriov (Baltasar), surengė tapybos darbų parodą KAUKĖS. Įsimintina tai, kad jai ši paroda buvo pirmoji, o Dmitrijui, paskutiniu metu itin aktyviai viliojamam kūrybos, vien čia ji buvo jau antroji. Klaipėdos socialinės paramos centras neturi tikslo organizuoti parodas, tačiau jos darbuotojai, kartu su specialistais, jau žino kokią didelę, asmenybę išlaisvinančią galią teikia kūrybiškumas ir jo terapišką poveikį daranti veikla. 

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Atvykome kiek anksčiau, kad kartu su mūsų drauge keliauti pasiryžusiais klientais galėtumėm šiek tiek pasimėgauti pamario ramybe, žaluma, o kartu ir kiekvienas pabūti su savais prisiminimais, įkvepiančiais kūrybai. Radome čia gerai pritaikytą aplinką, patogius rateliams skirtus įvažiavimus. Pasijutę laukiami ramiai pasidairydami kas šnekučiavosi, kas fotografavo, kas tiesiog žvelgė į dangaus žydrynės fone besiruošiančius prasiskleisti kaštono žiedynus... O įžengti į parodų salę kvietė muzika – jau iš toli atsklindantys fortepiono garsai. Pianistas nepaliko mūsų visą lankymosi čia laiką, grakščių melodijų skambesiu kurdamas lengvų pojūčių nuotaiką.

Ši paroda buvo sumanyta, kaip visuma to, ką gali teikti neįprastų dalykų savyje tyrinėjimas, lietimasis prie meno, bandant giliau pažinti save, kitą žmogų, padrąsinti svarstantį, abejojantį, pajausti kokie svarbūs esame vieni kitiems. Atidarydamas parodą Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis pasidžiaugė besitęsiančiu bendradarbiavimu su mūsų centru ir pakvietė išdrįsti pabūti be kaukių, žvelgiant į savas „kaukes“, kurias patys, nors ir netiesiogiai nešiojam kasdien, kaip socialinės būtybės, veikiančios pagal prisiimtas socialines roles.

Apžiūrint paveikslus norėjosi sustoti, pažvelgti vis kitu rakursu, atkreipti dėmesį į spalvinę gamą ir atpažinti „kaukes“, kurias ne iš karto galima įžiūrėti... Tarkim, paveiksle matome sėdinčią vienišą juodaplaukę, su vyno taure, grakščiai ranka parėmusią smakrą... O veidas neįžiūrimas. Jo nėra? Už ko ji slepiasi? Kokia yra jos kaukė? Arba, kitame paveiksle,  besislepiantis po trumpais mėlynais potėpiais, vos įžiūrimas spalvų mirgėjime žmogaus veidas? Koks jis? Pripažinkime, visiems drąsiau gyveni su viena ar kita kauke. Tačiau bendravimas pilnaverčiu tampa, kai išdrįstame pasitikėti kitu žmogumi... Lydimi panašių minčių apžiūrėjome KAUKIŲ paveikslus ir kalbėjomės, dalinomės mintimis... 

Mūsų centre dirba ne tik socialiniai darbuotojai. Nebūtumėm galėję čia atvykti, jei šalia mūsų klientų kasdien dėmesingai neplušėtų individualios priežiūros darbuotojos – dėmesingos, nuoširdžios, išradingos – teikiančios kasdienes paslaugas. Šiandien į parodą vykti kartu panoro visi kas tik galėjo ir pajėgė. Džiaugėmės bendrame rate, dairydamiesi parodoje KAUKĖS visa komanda, kartu su psichologėmis Julija ir Natalija, slaugytoja Leonora, užimtumo specialiste Salomėja ir, be abejo, klientus lydėjusiomis individualios priežiūros darbuotojomis Virgina ir Vanda.

Baigiamąja dalimi atidarant parodą KAUKĖS tapo praktinė dailės terapijos pažintinė sesija, kurią pravedė pas mus dirbanti ukrainietė psichologė Natalija. Pirmiausiai ji atsiprašė, kad dar nekalba lietuviškai kaip norėtų, nors mokosi. Ji, panaudodama foliją, pakvietė mus susikurti emocijų kaukes. Ši psichologei pažįstama metodika padeda jai pačiai ir klientams, todėl priminė ir mums, kaip svarbu kiekvienam atpažinti ir pripažinti savo emocijas, leisti joms būti, stebėti kuo galime padėti sau, kad per ilgai nevargintų nei skausmas, nei netikras džiaugsmas. Susikūrę emocijų kaukes iš folijos, pajutome kad jos – taip pat neamžinos.

Ši trumpa dailės terapijos sesija išryškino parodos KAUKĖS autorių mintis, primenančias, jog „kiekvienas iš mūsų neretai prisidengiame kauke, po kuria slepiame kompleksus, baimes, savo tikrąjį Aš. Tai trukdo mums pažinti save, atsiskleisti, artimai bendrauti su žmonėmis“.

Publikuota portale "Atvira Klaipėda"

https://www.atviraklaipeda.lt/2023/05/15/ka-apie-kaukes-atskleide-paroda-kaukes/