Kartą, vienoje bibliotekoje...

Lankydamasi  bibliotekoje, įsikūrusioje Šilutėje ir gyvuojančioje Fridricho Bajoraičio vardu, buvo nustebinta kaip trapiai ir švelniai čia kuriama prieškalėdinė nuotaika. Bet juk biblioteka - ne kokia nors MAXIMA, sakysite jūs... Tiesa, tačiau argi nepasigendate to paprato jaukumo nuolatiniame begaliniame bėgimo šurmulyje? O gal dabar taip  gera kiekvienoje bibliotekoje? Gal...

  

Tačiau Šilutės savivaldybės viešojoje bibliotekoje tikrai gyvena PASAKA, kuri kasdien patenka į kiekvieno čia ateinančio akeles, pasibeldžia į širdeles, o gal net ir į pasaulį išveda. 

Čia ir sutikau bibliotekoje dirbančia Ignę (Ignė Zarambaitė), pažįstamą vaikiškų knygelių autorę. Ji šypsosi, žvelgia tyliai, kalba mažai, tačiau jos akys nuolat paslaptingai žiba. 

Abi pasakėme savo vardus, o  "baltoji dama" tik ilgesingai žvelgė į tolį...

Ignė dovanojo man pasaką, kurią teks ne tik perskaityti ir "išmokti", bet ir kitiems papasakoti  kaip pildosi svajonės..

Nenuostabu, kad čia visą laiką vyksta kokie nors stebuklai. Gal dažniau ir mes juos pastebėtumėm, jei rastumėm laiko šiek tiek stabtelėti... 

O paslaptis labai paprasta. Ji visai šalia, jei tik išdrįsit pabandyti įsiklausyti, įsižiūrėti, pajausti... O kaip norėčiau, kad jos pildytųsi ir jums!

Pabandžiau kol kas lėlę pavadinti "baltąja dama", tačiau ji man neatsiliepė... O Ignė šypsosi, lyg nujaustų, kad vieną dieną ji "ištars" savo vardą naujos pasakos pavidalu ir palydės toliau, gal net iki naujos knygelės... 

Dabar ir jūsų žinote, kokią ypatingą lėlę suūrė Ignė Zarambaitė ir ne šiaip sau ją "pakvietė pagyventi" Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekoje. Ne paslaptis, kad lėlės kartais atgyja, o kai kurios iš jų net apsigyvena pasakose. Taigi, "baltoji dama" jau dabar kuria savo istoriją, kad šnibždėtų kalėdinę pasaką tiems, kurie ja nepaliaujamai tiki...

Susitikime "Pasakų akademijos" pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Jie ilgai ir laimingai gyveno

Paprastai pasakos baigiasi žodžiais „...o tada, jie ilgai ir laimingai gyveno“. Dažnai dar pridedant „ir aš ten buvau, alų-midų geriau, burnoj neturėjau...“ Taigi. O ši pasaka prasideda – „Jie ilgai ir laimingai gyveno!“...

Iš tiesų, senelis ir senelė kažkada seniai seniai, visai nieko neturėjo. Tik mokyklos baigimo pažymėjimus. Tada jie buvo jauni jauni. Dabar, kai seneliai ilgai ir laimingai gyvena, jau žino, kad visai nebaisu nieko neturėti, kai gyvenimas tik prasideda... Ir skubėti nereikia. Juk laimė dažniausiai slepiasi visai šalia... 

Mokėsi seneliai Dievą mylėti ir gyvendami vis labiau vienas kitą pamilo. Dabar, kai jie iš tiesų ilgai ir laimingai gyvena sau lyg niekur nieko – juos lanko vaikai ir anūkai. Kitur gyvena mažieji ir rašo seneliams paprastus popierinius laiškus, kurių jie labai labai laukia. Senelė skaito, o senelis klauso. Senelė duoną kepa, žoleles renka, džiovina. Senelis vyriškais reikalais užsiima. Vakarais susėda gerti arbatos, šnekučiuojasi. O paskui, kai bičiulius pasikviečia į svečius ragauti kvapnios žolelių arbatos ir jiems pasakoja apie brangiausias gyvenimo dovanas.

Tikriausiai nujaučiate, kad ne visos dovanos „leidžiasi“ nufotografuojamos. O tai kas svarbiausia yra matoma tik širdimi... Tačiau šios šiltos, su meile rankomis kurtos seneliui ir senelei šlepetės – matoma dovana. Seneliai džiaugiasi. Jiems šilta, gera kartu sėdėti ir gyventi taip, kad vaikai iš jų išmoktų kaip reikia ilgai ir laimingai gyventi.

Klausiate kaip mokytis? Raskite laiko pasakoms, kurias seka senelis ir senelė... Tereikia rasti laiko paklausyti... 

Iki susitikimo pasakų pasaulyje! Su meile, Salomėja...  

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia> 

Tyrinėjimų erdvė naujoms idėjoms gimti

Salomėjos „Pasakų akademija“ šiemet dalyvavo Pasaulinėje lyderystės konferencijoje Klaipėdoje. Teko sutikti bičiulių, kurie jau lankėsi mūsų renginiuose. Juk tuoj bus metai kaip gyvuojame! Draugų būrelyje vienas kitas užsiminė apie nuolatinių susitikimų poreikį, Klaipėdoje. Jo formatas galėtų būti “Mokinystės klubas”. Juk pamenate #PLK2017 devizą - “Įtaką gali daryti kiekvienas”?...

Mažai kas užauga be pasakų. O štai užaugę pasijuntame jas „išaugę“ ir pamirštame, jog kūrybiškumui ribų nėra. Gal todėl kartais atrodo, kad ne visi esame gimę kūrėjais? Salomėjos „Pasakų akademija“ gimė ieškant atsakymo į panašius klausimus ir tinkamų būdų veikti. Juk nauja yra tai, kas pamiršta, sena, atrodo „išaugta“... Prisipažinkit, ar seniai esat kokią seną pasaką skaitę? Nujaučiu atsakymą... Tai lėtojo skaitymo, lėtojo laiko arba laiko sau, gal ir šeimai, dalis. O laiko paprastai trūksta... Tačiau gal taip tik atrodo? Esame pasirengę keliauti kartu, jei tik panorėsite...

Jus surasti padėjo ir stendas vizitinėms kortelėms, suteikęs progą lengviau vieniems kitus atpažinti, kad galėtumėm kartu daryti gerus darbus. Nepamirštami ne tik aukščiausio lygio pranešimai, bet ir bendravimas, naujos pažintys, lyderystės tylios pamokos, jaučiant savanorių būrio paslaugumą! Peržvelgiant prisirinktą pluoštelį vizitinių kortelių įžvelgiu jungtis naujų projektų idėjoms.

Kai stende vis išnykdavo Salomėjos „Pasakų akademijos“ vizitinės kortelės, ne kartą skyrelį papildžiau ir pajutau - žmonėms įdomu ką mes veikiame? Paskaitykite, patyrinėkite mūsų profilį facebook’e ir atsiliepkite, nes pirmiausiai visi esame ne specialistai, o žmonės - žemės gyventojai - mamos, tėčiai, vaikai ir seneliai, kuriems ne pro šalį prisiminti seną pasakų išmintį...

Ne paslaptis, kad kūrybiškumas yra prigimtinė kiekvieno žmogaus savybė. Pasakose užkoduota išmintis šią savybę pabudina ne vieno sąmonėje. Jei mokėsime jas tinkamai perskaityti, pasakose yra visko, kaip ir gyvenime. Jose atrasime ne tik literatūrinę kūrybą, bet ir fizikos, filosofijos, verslumo ir ekonomikos idėjų, skatinančių kūrybiškus sprendmus. Pasakos ne “šiaip sau” dažniausiai baigiasi laimingai. Jų siužetai ir veikėjų kelionės įtraukia ir kviečia kažką savyje atrasti, įveikti, drąsina pasielgti teisingai.

Taigi, jūsų laukia visa puokštė naujų idėjų tyrinėjimams, seminarams, personalo kūrybinėms dirbtuvėms, stovykloms, meno terapijos užsiėmimas, malonaus žaidybiško bendravimo komandoje!

Nuoširdžiai, Salomėja iš „Pasakų akademijos“

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Žolė buvo didelė ir žalia...

Pavasaris vėlinosi. Labai jo laukėme. Atėjusi į Klaipėdos lėlių teatro spektaklį „Ieškoma: teisybė“ Skulptūrų parke, klajojau kartu su žiūrovais tarp medžių, skulptūrų, pramintais ir nepramintais takeliais, plytelių takais vis kitur, dairėmės kur čia ta teisybė galėtų slėptis...

Saulė šypsojosi nuo pat ryto, bet teisybė man nušvito netikėtai, visai ne ten, kur tikėjausi. Toje kelionėje „paskui teisybę“ išgirtau žodžius, kurie man atvėrė akis... Visai šalia maža mergytė tyliai, su nuostaba, ištarė, –  „Mama, pažiūrėk kokia žolė didelė ir žalia!“ Supratau – štai, kokia yra teisybė! Ir nieko daugiau mums netrūksta. Dar pakalbinau Joną, talkinantį lėlininkams. Sužinojau, kad jis – savanoris- talkininkas, alpinistų būrelio narys, be kurio pagalbos lėlininkams būtų sunku „išprašyti“ teisybę iš kokio aukšto medžio, jei prireiktų...  

Teatras yra žaidimas. Įdomus, įtraukiantis, viliojantis, mokantis svajoti, veikti, kaip ir pasakos. Ir mūsų gyvenime daug yra teatro – tai rolės, susiklosčiusios situacijos, konfliktai. Bet nieko nevertas būtų teatras,  jei nespėtumėm ar užmirštumėm pastebėti kokia jau didelė ir žalia yra žolė.

Mirgėjo, keitėsi medžių šakų, žmonių ir lėlių šešėliai. Mainėsi prasiskleidusių geltonų ir mėlynų žiedelių spalvos. 

Ir tikrai kvepėjo pavasariu, o žolė jau buvo didelė ir žalia. Viskas gerai. Tokia buvo vieno sekmadienio teisybė, kurią atradome kartu, jautėme ją esant ČIA ir DABAR...

Su pasakomis ir paskui jas galime keliauti kada tik panorėsite. Jei pasijustumėt, kad norisi patyrinėti kartu, žinokite, kad Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves tiek suaugusiems, tiek vaikams. Tereikia atsiliepti ir parašyti....

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia> 

Kūrybiškas požiūris veikia terapiškai

Kai buvau pakviesta pasidalinti savo istorija, teko atsakyti į klausimą kaip meno terapija atsirado mano gyvenime? Pokalbyje atsiskleidžia kūrybiškumo bei dramos terapijos praktikos teigiamas poveikis grupinių sesijų dalyviams ir padrąsinimas kiekvienam eiti savuoju keliu, siekiant profesinio augimo, o daugiau...

Interviu su Salomėja Burneikaite

https://www.kvanto.lt/15967/terapeute-burneikaite-kurybiskas-terapiskai-situacijose

1.      Papasakokite kaip meno terapija atsirado jūsų gyvenime?

Atsirado ji mano gyvenime visai netikėtai. Kai rinkausi profesiją ir ko noriu mokytis, apie meno terapiją Lietuvoje dar niekas nekabėjo. Pirmiausiai studijavau teatrą, režisūrą, vėliau teatrologiją, buvau ir režisierė, ir lėlių teatro aktorė, ir kultūros darbuotoja, o dėstyti pradėjau pirmiausiai KU Menų fakultete.  Tekstilės rankdarbiai bei  lėlių teatro aktorystė taip pat mano gyvenime užėmė svarbią vietą. Tačiau terapiniais meno bei kūrybos aspektais pradėjau domėtis artėdama prie brandos... Buvau smalsi ir kiek save pamenu visada ką nors tyrinėjau. Pastebėjau, kad kūrybiškas požiūris veikia terapiškai ir man pačiai ne kartą padėjo išgyventi sunkiose gyvenimo situacijose.

2.      Kas pastūmėjo užsiimti tokia veikla?

Atsitiko taip, kad Klaipėdos universitete visai atsitiktinai susipažinau su šviesios atminties prof. Ligija Švediene. Pasikalbėjome ir ji mane 2006 m. pakvietė dėstyti kūrybinius metodus KU Sveikatos mokslų fakultete naujai besikuriančioje Reabilitacijos katedroje. Burdama komandą ji, kaip katedros vedėja, turėjo savo ypatingą viziją,  gerai suvokė ir man tas labai patiko, kad sveikatos srityje turi vyrauti holistinis požiūris į žmogų! Tiesiog atpažino ir nesunkiai įrodė, kad visa sukaupta kūrybinė mano patirtis gali ir turi tinkamai pasitarnauti būsimiesiems reabilitacijos specialistams.  Nuo  tada meno terapijos teorija ir praktika pradėjau domėtis tikslingai, nuosekliai ir vis giliau. Ėmiau lankyti įvairių meno terapijos specialistų seminarus, kūrybines dirbtuves, skaityti knygas, straipsnius ir praktikuoti darėsi vis drąsiau. Bendradarbiaudami su kolegomis medikais pradėjime tyrinėti kokiu būdu, kokiais atvejais ir kokį poveikį vienas ar kitas meno terapijos metodas daro įtaką žmonių psichoemocinei žmogaus būklei, padeda rasti motyvacijos jam sveikti ar stiprėti.

3.      Kas yra dramos terapija ir kam ji naudinga?

Dramos terapija yra grupėje taikoma veiksmo metodų visuma, išaugusi iš teatro, dramos pedagogikos, psichodramos. Jos ištakas galime rasti net antikiniame teatre. Jau Aristotelis kalbėjo apie žiūrovo imunitetą, kuris galėjo formuotis teatro vaidinimo metu stebint tragediją ir kartu išgyvenant apvalantį ir nuskaidrinantį katarsio jausmą. Dirbant dramos terapijos grupėje nėra žiūrovų. Tai kas vyksta grupėje – vyksta čia, dabar, bet ir su kiekvienu dalyviu asmeniškai. Dalyviai, turėdami skirtingą ir labai įvairią asmeninę patirtį, priklausomai nuo grupės išsikeltų tikslų, veikia (vengiame žodžio vaidinti) naudodami asmeninę savo patirtį dalykams suvokti, išsiaiškini, pertiekti. Naudojami ir psichodramos elementai, tačiau tik tiek, kiek leidžia vedančio dramos terapijos užsiėmimus kompetencijos. Naudinga ji gali būti bet kokio išsilavinimo, amžiaus, socialinio sluoksnio žmonėms. Tačiau svarbus yra asmeninis nusiteikimas dalyvauti grupės darbe ir be abejo žinojimas ką norime kartu pasiekti.

4.      Kaip vyksta dramos terapijos užsiėmimai?

Tai yra grupiniai užsiėmimai, formuojant grupę pagal įsisąmonintus ir aptartus dalyvių poreikius. Susitariama dėl „žaidimo taisyklių“, privatumo ribų, laiko. Gali būti dirbama trumpalaikėse ir ilgalaikėse grupėse, pagal poreikį, išsikeltus tikslus, dalyvių interesus. Optimalus užsiėmimo laikas yra dvi akademinės valandos, po to reikalinga pertrauka. Aptarus grupės poreikius, tikslus ir galimybes, su pertraukomis galima dirbti dieną, dvi, visą savaitgalį. Ilgalaikei grupei tinka pasirinkti ir kassavaitinius užsiėmimus, kartą ar du per savaitę ir dirbti net keletą mėnesių. Kiekvienas užsiėmimas pradedamas susipažįstant arba aptariant ankstesnes patirtis, nuotaikas, nusistatant ką šiandien norima išsiaiškinti, kokia linkme keliauti pažinimo kelionę. Pageidautina izoliuota nuo pašalinių garsų patalpa, galimybė susėsti ratu, kėdes nuolat perstatant darbui mažose grupelėse. Naudojamos ir reikiamos kostiumų detalės, buities daiktai. Pagal vadovo kompetencijas galima pasitelkti elementus iš kitų meno terapijos sričių, tokių kaip  muzika, dailė, lėlės, garsai, kaukės, biblioterapija, kūrybinis rašymas ir kt. Užsiėmimuose labai svarbus nuoširdus bendravimas, atvirumas įvairiai nuomonei, pasitikėjimas. Todėl kiekvienas užsiėmimas baigiamas refleksija grupėje, aptariant naujas įžvalgas, emocines patirtis.

5.      Kokiam meno terapijos užsiėmimų skaičiui praėjus, matomi pirmieji pokyčiai?

Labai įvairiai. Ir lemti dramos terapijos patirtis gali įvairūs dalykai. Kartais ir vieno užsiėmimo metu žmogui susidūrus su kitų grupės narių skirtingomis patirtimis ima kažkas ir paaiškėja. Tai priklauso nuo daugelio dalykų - nuo vadovo, nuo grupės, tačiau ir nuo dalyvio nusiteikimo įsitraukti, atsiverti, pažinti, suvokti patirtis ir jas priimti.  

6.      Ar pasidalintumėte trumpa istorija, kai pacientui padėjo šios terapijos užsiėmimai?

Dramos terapijoje dalyvių nevadiname pacientais. Su jais dirba gydytojai ir kiti medicinos specialistai, nors galimas ir bendradarbiavimas su kolegomis medikų komandoje. Į mano užsiėmimus ateina žmonės, norintys tapti dramos terapijos dalyviais. Būna, kad grupę sudaro dalyviai, kurie nori atgauti dvasinę pusiausvyrą, harmonizuoti savo būseną, išlaisvinti savo kūrybiškumą, atsipalaiduoti. Puikus pavyzdys gali būti mano patirtis trumpalaikėje grupėje, su vieno iš bankų darbuotojomis, kurios susirinko į grupę vakare, po įtemptos darbo dienos. Padirbėjome tik dvi akademines valandas, o visos išėjo su šypsenomis.

7.      Darbas su žmonėmis emociškai yra sudėtingas. Kas padeda išlaikyti emocinį stabilumą?

Nuolatinis atsinaujinimas, gamta, poilsis, knyga, maloni veikla, kūryba.

8.      Koks geriausias poilsis pagal jus?

Gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje todėl man nieko nėra geriausio amžinai. Malonu išbandyti ir patirti ką nors naujo. Keičiasi gyvenimas, keičiasi aplinka, žmonės, o kartu keičiasi ir tai kas teikia atgaivos.

Dėkui už pokalbį!

Tetulė mezga pasakas

Visai ne seniai seniai tai buvo, o tiesiog dabar yra! Gyvena tokia tetulė ir lyg niekur nieko, paprasčiausiai, savomis rankomis, akelė po akelės, kartais mezga sau mažus megztiniukus ir kojinėles, lyg laiko marias turėtų. Ir kaip gi jai nemegzti!? Gyvenimas juk, kaip siūlų kamuolys, gali bet kada pasibaigti... O šitaip bent liks kokiems veikeliams keli megztinėliai – raštuoti, šilti, o svarbiausia – jaukiai mažylius apkabinantys - „Myliu myliu, spust spust, prie širdelės glust, glust...“, vis pasidainuoja... 

Nebejauna tetulė jau, bet gerai pamena iš to laiko kai pati nedidukė tebuvo, kad kartais labai trokšta vaiko širdelė, kad jį kas apkabintų, o nėra kam... Arba laiko tokiems niekams pritrūksta... Arba nei to - nei ano. Taip ir užauga vaikelis, pamylėtas daug mažiau, negu tada norėjosi... Negerai taip...

Nepatikėsite, bet mezgimas gali būti ne tik darbas ar koks buitinis veiksmas iš reikalo... Tai va, begyvendama tetulė ėmė ir išmoko, kad galima megzti ir kitaip. Galima megzti, raštuoti ir marginti istorijas, kurios vieną dieną, jei apsigyvena tarp mylimų žmonių gali virsti brangiomis, į nieką neiškeičiamomis PASAKOMIS, kuriose galima įsisupti ir pasiguosti! Taigi taip ir yra, kad gyvena sau tokia tetulė, kuri tiesiog iš meilės gyvenimui, mezga jaukius vilnonius drabužiukus mažiems vaikeliams, kad jiems pasaulyje šilčiau būtų gyventi. Tokie vaikeliai auga ne tik tėvelių rūpesčio apsupti, bet ir kažkaip kitaip apkabinti ar susupti, aprengti su meile megztais nertinukais, kojinikėmis, kepurėlėmis, šalikiukais... 

Senovėje daugelis tokias mameles ar tetules turėjo, jas mylėjo, pasiilgdavo ir vis sugrįždavo jų aplankyti ir apkabinti. Sakydavo žmonės, kad jų vaikai gerais žmonėmis užaugdavo. Kažin ar taip būta dėl megztinukų, kojinikių, ar dėl PASAKŲ, kurias į juos įmegzdavo? Kas bežino...

Bet jei tebegyvena kur tokia tetulė ir dabar dar tebemezga, tai gal dar vilties yra, kad ir ši pasaka gerai baigsis? Juk ne šiaip sau daugelis dar pamena, kaip Žemaitijos kaime užaugęs dėdė, vardu Marcelijus Martinaitis, gražiai sudėjo „Tu numegzk man, mama, kelią...“ Pagal tuos žodžius ir dainą sudėjo žmonės, patys dar padainuoja, prisimena, susigraudina...

Jei pasiilgtumėte apkabinami, žinokite, kad Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves suaugusiems ir vaikams, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Išdrįskite atsiliepti ir parašyti mums...

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia> 

Lėlės paskirtis, vieta, misija mūsų gyvenime