Lankydamasi bibliotekoje, įsikūrusioje Šilutėje ir gyvuojančioje Fridricho Bajoraičio vardu, buvo nustebinta kaip trapiai ir švelniai čia kuriama prieškalėdinė nuotaika. Bet juk biblioteka - ne kokia nors MAXIMA, sakysite jūs... Tiesa, tačiau argi nepasigendate to paprato jaukumo nuolatiniame begaliniame bėgimo šurmulyje? O gal dabar taip gera kiekvienoje bibliotekoje? Gal...
Tačiau Šilutės savivaldybės viešojoje bibliotekoje
tikrai gyvena PASAKA, kuri kasdien patenka į kiekvieno čia ateinančio akeles,
pasibeldžia į širdeles, o gal net ir į pasaulį išveda.
Čia ir sutikau bibliotekoje
dirbančia Ignę (Ignė Zarambaitė), pažįstamą vaikiškų knygelių autorę. Ji
šypsosi, žvelgia tyliai, kalba mažai, tačiau jos akys nuolat paslaptingai žiba.
Abi pasakėme savo vardus, o "baltoji dama"
tik ilgesingai žvelgė į tolį...
Ignė dovanojo man pasaką, kurią teks ne tik perskaityti
ir "išmokti", bet ir kitiems papasakoti kaip pildosi svajonės..
O paslaptis labai
paprasta. Ji visai šalia, jei tik išdrįsit pabandyti įsiklausyti, įsižiūrėti,
pajausti... O kaip norėčiau, kad jos pildytųsi ir jums!
Pabandžiau kol kas lėlę
pavadinti "baltąja dama", tačiau ji man neatsiliepė... O Ignė šypsosi, lyg nujaustų, kad vieną dieną ji "ištars" savo vardą naujos pasakos pavidalu ir palydės toliau, gal
net iki naujos knygelės...
Dabar ir jūsų žinote, kokią ypatingą lėlę suūrė Ignė Zarambaitė ir ne šiaip sau ją "pakvietė pagyventi" Šilutės Fridricho
Bajoraičio bibliotekoje. Ne paslaptis, kad lėlės kartais atgyja, o kai kurios
iš jų net apsigyvena pasakose. Taigi, "baltoji dama" jau dabar kuria
savo istoriją, kad šnibždėtų kalėdinę pasaką tiems, kurie ja nepaliaujamai
tiki...
Susitikime "Pasakų akademijos" pasaulyje!
Su meile, Salomėja...
Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą