TERAPINIS VAKAROJIMAS KARTU

Moterys, socialinio darbo erdvėje baigusios dienos darbus kaip tarnystę artimui, susiburdavo pavakaroti, kad ir nuotoliniu būdu. Tokie susibūrimai svarbūs, kaip jėgas atstatanti veikla. Vis radosi ir radosi grupelė vakarojimams kartu, kaip mokė dar mano mama, su rankdarbiu rankose leisdama daugelį gyvenimo valandų ir vis kviesdavusi pabūti kartu. Dabar – tai laikas skiriamas terapinėms veikoms tekstilės technikomis. 

Šį kartą pasitelkusios drobę ir lino siūlus ėmėmės rankdarbių, socialinė darbuotoja Rita Smilgevičienė subūrė savo pogrupio moteris. Vienbalsiai nusprendėme, kad geriau būtų vakaroti gyvai, tačiau išnaudojome ir galimybę bendrauti per nuotolį. Kiekviena savo namuose, su arbatos puodeliu patogioje sofoje svarstėme kokį bendrą darbą kartu nuveiksime. Apsisprendėme kurti lino drobės servetėles, vąšeliu lininiais siūlais apnerdamos jų kraštus. Jei paklausite, susitikusios moterys jums papasakos kas lino drobę dovanojo, iš kur lininiai siūlai „atsirado“, kokią arbatą pasirinko, kam tos servetėlės atiteks ir kodėl. Man tik norisi prisipažinti, kad pačiai širdis sąla, skaitant grupelės narių atsiliepimus apie tai, kaip jautėsi, ką atrado, išmoko, sužinojo. 

Moterys ne tik nėrė, bet ir konsultavo viena kitą, drąsino, džiaugėsi viena kitos darbu. O kalboms pritilus beneriant, pasiūliau paklausyti mano skaitomų pariktų prozos tekstų. Taigi, išnaudojome ir biblioterpijos galimybes, jungiant rankdarbio kūrimą su skaitymu balsu, poetiniais apmąstymais, prisiminimais, pasipasakojimais, atsiliepimais. Tikiu, kad ir jūs pasidžiaugsite mūsų veikla, nes svarbi yra bendrystė, jaučiama ir dalyvių atsiliepimuose:

„Kai nusprendžiau dalyvauti meno terapijos veikloje, neįsivaizdavau kaip tai atrodys. Dabar galiu pasakyti, kad tai nuostabi nauja patirtis, kurios metu ne tik užsiimi nėrimu, bet ir išgirsti profesionaliai skaitomą pasakojimą, kuris nukelia tave mintimis ten, apie ką gali pagalvoti, susimąstyti. Ačiū, Salomėja, už mokėjimą vesti tuo keliuku!”

„Ši terapinė veikla padėjo man prisiminti savo babytę, jos sudėtingą likimą, nes buvo ištremta... O atmintin grįžo todėl, kad panaudojau jos „palikimą“ – didelį kamuolį lino siūlų, kuriais pasidalinau su kolegėmis. Jie buvo skirti suausti į lovatieses, staltieses ir kt.“

 „Ačiū! Buvo šilta ir jauku, sklido moteriška jaunaties energija. Ačiū už skaitymus ir pasikalbėjimus. Buvo smagu laikas su kolegėmis!“

„Nėrimas man – relaksacija. Mintys nubėga toli toli, nieko nebegalvoji. Mėgstu nerti. Dar mokykloje buvau apsinėrusi mokyklinės prijuostės sparnus. Besilaukdama dukrų vis ką nors nerdavau...“

„Dar kartą ačiū už nuostabiai praleistą laiką ir šiltą angelišką balsą. Buvo nuostabūs vakarai, sugrįžimas į praeitį, tiesiog jaučiau, kad a.a. mamytė mezgė šalia manęs. Puiki meditacija, apkabinu maldoje!”

Atgaiva ir man yra skaityti tokius atsiliepimus, o kartu ir vakaroti moterų ratelyje...

Brangią  dovaną vis dar „išpakuoju“ ir džiaugiuosi po daugelio metų, kai mama jau iš aukštybių begali žvelgti į mus neriančias kartu. Jai nėrimas ir rankdarbiai buvo tyli tarnystė, nes mėgdavo ne tik nerti, bet ir dovanoti kitiems. Išvydusi kiek ji paliko mums savo kruopščiai kurtų ir skoningų nėrinių, viena mano draugė žemaitė nustebusi pratarė – „Va je tau, čia juk tavo mamos rožančiai!

fotografavo Rita Smilgevičienė

2021-10-25

Išipildžiusios pasakos

   Daugeliui teko girdėti, o gal ir patys patyrėte, kad pasakos kartasi pildosi? Tiksliau taip ir atsirado ši nedidelė pasakų knygelė, nes pasakos pačios prašėsi užrašomos. Ją sumanė Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotojai, o surinktas pasakėles į knygą sudėliojo nuoširdi šios idėjos sumanytoja Vilma Ratkevičienė. „Pasakėlės apie didžiausią laimę - vaiko džiaugsmą” liudija išsipildžiusią vaikų svajonę turėti tikrus namus, mamą ir tėtį, būti mylimu ir mylėti iš visos mažos širdelės.

Pasakose, kurias kūrė globėjai ir įtėviai, atrasite sau artimų ir giliai širdyje pažįstamų situacijų. Jose atsiskleidžią ką jaučia vaikai, išgyvendami atskirtį, vienišumą, netekę galimybės patirti tai, į ką teisę turi kiekvienas vaikas - augti mylinčioje šeimoje. Socialiniai darbuotojai, tapdami tokių vaikų istorijų liudytojais, kartu liūdėjo, verkė ir juokėsi, suvokdami kaip sunku priimti šviesų pasaulį į skaudančią širdelę. Skaitydami šias kupinas meilės ir žmogiško gerumo pasakas rasite ir savo aplinkoje panašių “voveriukų”, “kiškučių”, “žvirbliukų”, tebegyvenančių šviesia viltimi. O juk visos šios pasakos gimė iš tikrų ir skaudžių gyvenimo istorijų.

Šios paskos – terapinės. Jomis prisiliečiama ir prie įtėvių istorijų. Visus herojus jungia kelionė į svajonę, kuri juos suveda. Pasakiškai perteikia tikras istorijas fėjos, princesės, nykštukai, angelėliai, spindulėliai, stebuklingos sėklos, karaliai ir karalienės, bylojančios apie tai, kad pasaulyje yra ką mylėti, jei tavo širdis ne iš akmens.

Knyga iliustruota vaikų piešiniais, kurie padės suprasti ką išgyvena atskirties vaikai ir globėjai, kol pildosi jų svajonė!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Verslas, ekonomika ir... pasakos

 Gal dažnas ir nujaučia, kad kūrybiškumui ribų nėra, tačiau kodėl kartais atrodo, kad ne visi tam esame gimę? Tikrai visi, nes kūrybiškumas yra prigimtinė kiekvieno žmogaus savybė. Štai ir patys galit "pasiskaityti" kai su jomis susitinkama, kaip jos atsiveria:  https://minfo.lt/zmones/straipsnis/salomejos-pasaku-akademija-39

Pasakos gali tapti savita konsultacija, jei užstrigote kokioje situacijoje ir, palikę stereotipus, nuoširdžiai ieškote kitokio sprendimo. Jose užkoduota tikroji išmintis išbandyta šimtmečiais ir  šią savybę iki šiol ne vieno sąmonėje pajudina. O pabandžius pažvelgti kitu kampu į seniai nusibodusias, „išaugtas“ vaikystės pasakas – netikėtai gali atsiverti akys.

Tokį „praregėjimą“, intriguodama ne tik moksleivius, bet ir kolegas, trumpoje savo paskaitoje „Verslas, ekonomika ir... pasakos“ pasiūlė pajusti Klaipėdos Baltijos gimnazijos ekonomikos mokytoja-metodininkė Laima Krasauskienė. Nuėjau, paklausiau ir išgirdau man įdomių dalykų. Mokytoja kvietė pro „verslumo akinius“ pažvelgti į tokias pasakas kaip „Trys paršiukai“, „Mergaitė su degtukais“, „Batuotas katinas“, ‚Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Aladino žibintas“, kitas. Priminė pasakėčią „Varna ir sūris“, kurioje varna lieka „geros reklamos auka“ ir panašu, kad tai dar ne pabaiga. Argi ne nuostabu, kad pasakų klodai ir kodai iš naujo pajudinami liečiantis prie pažįstamų kasdienių siužetų.

Pasakose, jei mokėsime jas tinkamai perskaityti – yra visko, kaip ir gyvenime. Ir fizikos, ir lyrikos, poezijos, literatūros ir net ekonomikos, kviečiančios patiems pasidaryti išvadas anksčiau, negu liksime nesupratę kas atsitiko, kaip ta močiutė prie suskilusios geldos, iš pasakos „Auksinė žuvelė“...

Tai bent idėjų naujiems tyrinėjimams, žaidimams ir net kūrybinėms dirbtuvėms!

Nuoširdžiai, Salomėja iš „Pasakų akademijos“ .

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Kaip tetulė mezga pasakas...

Visai ne seniai seniai tai buvo, o tiesiog dabar yra! Gyvena tokia tetulė ir lyg niekur nieko, paprasčiausiai, savomis rankomis, akelė po akelės, mezga sau mažus megztiniukus ir kojinėles, lyg laiko marias turėtų. Ir kaip gi jai nemegzti!?

Gyvenimas juk, kaip siūlų kamuolys, gali bet kada pasibaigti... O šitaip bent liks kokiems veikeliams keli megztinėliai – raštuoti, šilti, o svarbiausia – jaukiai mažylius apkabinantys -  „Myliu myliu, spust spust, prie širdelės glust, glust...“ vis pasidainuoja...  Nebejauna tetulė, bet gerai pamena iš to laiko kai pati nedidukė tebuvo, kad kartais labai trokšta vaiko širdelė, kad jį kas apkabintų, o nėra kam... Arba laiko tokiems niekams pritrūksta... Arba nei to - nei ano. Taip ir užauga vaikelis, pamylėtas daug mažiau, negu tada norėjosi...  Negerai taip...

 

Nepatikėsite, bet mezgimas gali būti ne tik darbas ar koks buitinis veiksmas iš reikalo... Tai va, begyvendama tetulė ėmė ir išmoko, kad galima megzti ir kitaip. Galima megzti, raštuoti ir marginti istorijas, kurios vieną dieną, jei apsigyvena tarp mylimų žmonių gali virsti brangiomis, į nieką neiškeičiamomis PASAKOMIS, kuriose galima įsisupti ir pasiguosti!    

Taigi, tai ir yra, kad gyvena sau tokia tetulė, kuri tiesiog iš meilės gyvenimui, mezga jaukius vilnonius drabužiukus mažiems vaikeliams, kad jiems pasaulyje šilčiau būtų gyventi. Tokie vaikeliai auga ne tik tėvelių rūpesčio apsupti, bet ir kažkaip kitaip apkabinti ar susupti, aprengti su meile megztais nertinukais, kojinikėmis, kepurėlėmis, šalikiukais...

Senovėje daugelis tokias  mameles ar tetules turėjo, jas mylėjo, pasiilgdavo ir vis sugrįždavo jų aplankyti ir apkabinti. Sakydavo žmonės, kad jų vaikai gerais žmonėmis užaugdavo. Kažin ar taip būta dėl megztinukų, kojinikių, ar dėl PASAKŲ, kurias į juos įmegzdavo? Kas bežino...  

O jei tebegyvena kur tokia tetulė ir dabar dar tebemezga, tai gal dar vilties yra, kad ir ši pasaka gerai baigsis? Juk ne šiaip sau daugelis dar pamena, kaip kaime užaugęs dėdė, vardu Marcelijus Martinaitis, gražiai sudėjo „Tu numegzk man, mama, kelią...“  O juk pagal tuos žodžius ir dainą sudėjo žmonės, patys dar padainuoja, prisimena, susigraudina...  

Jei pasiilgtumėte apkabinami, žinokite, kad Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves suaugusiems ir vaikams, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Išdrįskite atsiliepti ir parašyti mums!

Iki susitikimo megztų pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Šnekantys paukšteliai gimtosios kalbos pamokoje

 

Lėlės lengvai padeda mums rasti takelį jungiantį gyvenimą ir pasaką. Gera buvo patirti kaip Eduardo Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje pasiilgta lėlių! Čia apsilankiau pas pradinukus su, prieš keletą metų Lietuvių kalbos draugijos iniciatyva gimusiais Klaipėdoje, „šnekančiais paukštukais”. Taigi, tie paukštukai yra lėlės. Šarka, kuri visur skraido, viską renka ir viskuo domisi bei Palėdžiukas, kuris yra labai protingas, viską žino, moka teisingus žodžius pasirinkti, taisyklingai kalbėti, todėl ir kitus ima drąsinti. Netruko pralėkti laikas kartu, lankantis lietuvių kalbos pamokoje pas trečiokus. Išbandėme ir įsitikinome kaip lėlės gali padėti rišliai ir vaizdingai kalbėti, dalyvauti dialoge ar paprasčiausiai „suteikia drąsos“ vaikams vieniems kitus pašnekinti. Beje, o Šarka dar ir nesivaržydama žemaitiškai šnekino vaikelius ir savo „išminties perlus” barstė... 

Ką išmoksi - ant pečių nenešiosi!  Taip ėmė vystytis ir nauja pasaka, kuri prasidėjo labai paprastai - „Gyveno vieną kartą senelė ir turėjo gražią mažą anūkėlę... “ 

Šis susitikimas buvo tik gera pradžia! Vėliau lėlės apsilankė ir kitose vietose. Jau tada džiaugėsi ir mokytoja, kad vaikai žaismingai bendravo, šnekinami Šarkos ir Pelėdžiuko. 

Jie nesunkiai prisiminė daugybę lietuviškų patarlių, sugalvojo vaizdingų posakių ir net patys kūrė lėles, kurias “mokė kalbėti”!  Net namų darbai su lėlėmis  mokinukams tapo įdomiais, įtraukiančiais, pranoko mokytojos bei mūsų visų lūkesčius!

 

Salomėjos „Pasakų akademija“ su paukšteliais apsilankys ir pas jus, kai tik panorėsite. Tereikia parašyti  mums!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

                                 Su meile, Salomėja...

                                 Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

PASAKA, AUGINANTI MEILEI...

Ši knyga - nepaprasta. Tik tas nepaprastumas turi tau „atsiverti“...  Gavęs ją dovanų  ir perskaitęs tikrai pasijusi mylimas, svarbus, vienintelis ir/ar ... augintas Meilei! Paniręs į Kate DiCamillo PASAKĄ „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ pajusi ir suprasi, kad šios knygos negali dovanoti bet kas, o tik žmogus, kuriam tu rūpi... Ir visai nebūtinai šiandien esi paaugęs vaikas, ar jauna mamytė, kad sužinotum, jog tavo vaikystės patirtys liko su tavimi amžinai, augino tave žmogumi, skatino ir padėjo veikti, keistis tampant asmenybe, kuria  esi dabar...

Visi norime būti mylimi ir mylėti, bet... Kai šiandien visi ieškome ir linkime vieni kitiems ramybės, istorija apie porcelianinę lėlę-triušį, jaukiai iliustruota į senovinius panašiais paveikslėliais, primins kaip yra mokomasi mylėti... O argi nėra svarbu tai prisiminti nuolat?

Turiu šią knygą. Ją perskaičiau ir pamėgau. Dalinuosi ja su draugiais ir bičiuliais, kurie nori ją perskaityti... Dar daugiau – labai džiaugiuosi, kai grąžindami ją žmonės dėkoja ir šypsodamiesi sako, kad nieko gražesnio per pastarąjį dešimtmetį jiems neteko patirti... Galite atsiliepti, jei ir jūs norėsite sužinoti kuo gaivina ir guodžia širdį istorija, iš kurios „kyšo seno vaikystės triušelio ausys“.

 

Skaitykime pasakas kartu, su Salomėjos “Pasakų akademija”!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką  skaitykite čia>

KAIP GIMSTA RAŠTUOTA PASAKA

 

Gyveno kartą vienas mažas berniukas. Laimingai gyveno. Turėjo mylinčius mamą, tėtį, senelį, močiutę, bočiuką, mamulę, daug žaislų, Kalėdų eglutę ir dar daug viso kito. Jis lankė vaikų darželį, bet labai nenorėdavo tenai miegoti... Ir vieną dieną, kai staiga visai netikėtai ir baltai baltai pasnigo, darželyje jis užmigo.

O po dienos miego jis pabudo su šiltomis ir beveik stebuklingomis avelės vilnos raštuotomis kojinaitėmis. Gera su tokiomis iš miego pabusti! Nustebo mažylis, kad devyniaragiais elniais išmargintos kojinės gali būti tokios nepaprastos... Jos ne tik gražios, bet ir labai keistos, nes atsirado kartu su PASAKA... Ta pasaka - apie močiutę, kuri mezga vaikams raštuotas pasakas! Todėl dabar ir pildosi nepaliaujamai jos raštuoti linkėjimai vaikeliui - „kad kojelės, kurios jas nešios būtų greitos ir stiprios“! Gal atspėsit kas tą šiltą, devyniaragiais raštuotą pasaką mažyliui pasekė?

Megzkime istorijas kartu su Salomėjos “Pasakų akademija”!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>