Kaip tetulė mezga pasakas...

Visai ne seniai seniai tai buvo, o tiesiog dabar yra! Gyvena tokia tetulė ir lyg niekur nieko, paprasčiausiai, savomis rankomis, akelė po akelės, mezga sau mažus megztiniukus ir kojinėles, lyg laiko marias turėtų. Ir kaip gi jai nemegzti!?

Gyvenimas juk, kaip siūlų kamuolys, gali bet kada pasibaigti... O šitaip bent liks kokiems veikeliams keli megztinėliai – raštuoti, šilti, o svarbiausia – jaukiai mažylius apkabinantys -  „Myliu myliu, spust spust, prie širdelės glust, glust...“ vis pasidainuoja...  Nebejauna tetulė, bet gerai pamena iš to laiko kai pati nedidukė tebuvo, kad kartais labai trokšta vaiko širdelė, kad jį kas apkabintų, o nėra kam... Arba laiko tokiems niekams pritrūksta... Arba nei to - nei ano. Taip ir užauga vaikelis, pamylėtas daug mažiau, negu tada norėjosi...  Negerai taip...

 

Nepatikėsite, bet mezgimas gali būti ne tik darbas ar koks buitinis veiksmas iš reikalo... Tai va, begyvendama tetulė ėmė ir išmoko, kad galima megzti ir kitaip. Galima megzti, raštuoti ir marginti istorijas, kurios vieną dieną, jei apsigyvena tarp mylimų žmonių gali virsti brangiomis, į nieką neiškeičiamomis PASAKOMIS, kuriose galima įsisupti ir pasiguosti!    

Taigi, tai ir yra, kad gyvena sau tokia tetulė, kuri tiesiog iš meilės gyvenimui, mezga jaukius vilnonius drabužiukus mažiems vaikeliams, kad jiems pasaulyje šilčiau būtų gyventi. Tokie vaikeliai auga ne tik tėvelių rūpesčio apsupti, bet ir kažkaip kitaip apkabinti ar susupti, aprengti su meile megztais nertinukais, kojinikėmis, kepurėlėmis, šalikiukais...

Senovėje daugelis tokias  mameles ar tetules turėjo, jas mylėjo, pasiilgdavo ir vis sugrįždavo jų aplankyti ir apkabinti. Sakydavo žmonės, kad jų vaikai gerais žmonėmis užaugdavo. Kažin ar taip būta dėl megztinukų, kojinikių, ar dėl PASAKŲ, kurias į juos įmegzdavo? Kas bežino...  

O jei tebegyvena kur tokia tetulė ir dabar dar tebemezga, tai gal dar vilties yra, kad ir ši pasaka gerai baigsis? Juk ne šiaip sau daugelis dar pamena, kaip kaime užaugęs dėdė, vardu Marcelijus Martinaitis, gražiai sudėjo „Tu numegzk man, mama, kelią...“  O juk pagal tuos žodžius ir dainą sudėjo žmonės, patys dar padainuoja, prisimena, susigraudina...  

Jei pasiilgtumėte apkabinami, žinokite, kad Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves suaugusiems ir vaikams, įvairiais būdais padedančias keliauti savąją gyvenimo kelionę. Išdrįskite atsiliepti ir parašyti mums!

Iki susitikimo megztų pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Šnekantys paukšteliai gimtosios kalbos pamokoje

 

Lėlės lengvai padeda mums rasti takelį jungiantį gyvenimą ir pasaką. Gera buvo patirti kaip Eduardo Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje pasiilgta lėlių! Čia apsilankiau pas pradinukus su, prieš keletą metų Lietuvių kalbos draugijos iniciatyva gimusiais Klaipėdoje, „šnekančiais paukštukais”. Taigi, tie paukštukai yra lėlės. Šarka, kuri visur skraido, viską renka ir viskuo domisi bei Palėdžiukas, kuris yra labai protingas, viską žino, moka teisingus žodžius pasirinkti, taisyklingai kalbėti, todėl ir kitus ima drąsinti. Netruko pralėkti laikas kartu, lankantis lietuvių kalbos pamokoje pas trečiokus. Išbandėme ir įsitikinome kaip lėlės gali padėti rišliai ir vaizdingai kalbėti, dalyvauti dialoge ar paprasčiausiai „suteikia drąsos“ vaikams vieniems kitus pašnekinti. Beje, o Šarka dar ir nesivaržydama žemaitiškai šnekino vaikelius ir savo „išminties perlus” barstė... 

Ką išmoksi - ant pečių nenešiosi!  Taip ėmė vystytis ir nauja pasaka, kuri prasidėjo labai paprastai - „Gyveno vieną kartą senelė ir turėjo gražią mažą anūkėlę... “ 

Šis susitikimas buvo tik gera pradžia! Vėliau lėlės apsilankė ir kitose vietose. Jau tada džiaugėsi ir mokytoja, kad vaikai žaismingai bendravo, šnekinami Šarkos ir Pelėdžiuko. 

Jie nesunkiai prisiminė daugybę lietuviškų patarlių, sugalvojo vaizdingų posakių ir net patys kūrė lėles, kurias “mokė kalbėti”!  Net namų darbai su lėlėmis  mokinukams tapo įdomiais, įtraukiančiais, pranoko mokytojos bei mūsų visų lūkesčius!

 

Salomėjos „Pasakų akademija“ su paukšteliais apsilankys ir pas jus, kai tik panorėsite. Tereikia parašyti  mums!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

                                 Su meile, Salomėja...

                                 Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

PASAKA, AUGINANTI MEILEI...

Ši knyga - nepaprasta. Tik tas nepaprastumas turi tau „atsiverti“...  Gavęs ją dovanų  ir perskaitęs tikrai pasijusi mylimas, svarbus, vienintelis ir/ar ... augintas Meilei! Paniręs į Kate DiCamillo PASAKĄ „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ pajusi ir suprasi, kad šios knygos negali dovanoti bet kas, o tik žmogus, kuriam tu rūpi... Ir visai nebūtinai šiandien esi paaugęs vaikas, ar jauna mamytė, kad sužinotum, jog tavo vaikystės patirtys liko su tavimi amžinai, augino tave žmogumi, skatino ir padėjo veikti, keistis tampant asmenybe, kuria  esi dabar...

Visi norime būti mylimi ir mylėti, bet... Kai šiandien visi ieškome ir linkime vieni kitiems ramybės, istorija apie porcelianinę lėlę-triušį, jaukiai iliustruota į senovinius panašiais paveikslėliais, primins kaip yra mokomasi mylėti... O argi nėra svarbu tai prisiminti nuolat?

Turiu šią knygą. Ją perskaičiau ir pamėgau. Dalinuosi ja su draugiais ir bičiuliais, kurie nori ją perskaityti... Dar daugiau – labai džiaugiuosi, kai grąžindami ją žmonės dėkoja ir šypsodamiesi sako, kad nieko gražesnio per pastarąjį dešimtmetį jiems neteko patirti... Galite atsiliepti, jei ir jūs norėsite sužinoti kuo gaivina ir guodžia širdį istorija, iš kurios „kyšo seno vaikystės triušelio ausys“.

 

Skaitykime pasakas kartu, su Salomėjos “Pasakų akademija”!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką  skaitykite čia>

KAIP GIMSTA RAŠTUOTA PASAKA

 

Gyveno kartą vienas mažas berniukas. Laimingai gyveno. Turėjo mylinčius mamą, tėtį, senelį, močiutę, bočiuką, mamulę, daug žaislų, Kalėdų eglutę ir dar daug viso kito. Jis lankė vaikų darželį, bet labai nenorėdavo tenai miegoti... Ir vieną dieną, kai staiga visai netikėtai ir baltai baltai pasnigo, darželyje jis užmigo.

O po dienos miego jis pabudo su šiltomis ir beveik stebuklingomis avelės vilnos raštuotomis kojinaitėmis. Gera su tokiomis iš miego pabusti! Nustebo mažylis, kad devyniaragiais elniais išmargintos kojinės gali būti tokios nepaprastos... Jos ne tik gražios, bet ir labai keistos, nes atsirado kartu su PASAKA... Ta pasaka - apie močiutę, kuri mezga vaikams raštuotas pasakas! Todėl dabar ir pildosi nepaliaujamai jos raštuoti linkėjimai vaikeliui - „kad kojelės, kurios jas nešios būtų greitos ir stiprios“! Gal atspėsit kas tą šiltą, devyniaragiais raštuotą pasaką mažyliui pasekė?

Megzkime istorijas kartu su Salomėjos “Pasakų akademija”!

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>  

JIE ILGAI IR LAIMINGAI GYVENO...

Paprastai pasakos baigiasi žodžiais „...o tada, jie ilgai ir laimingai gyveno“. Kartais dar pratęsiant, kad patikimiau atrodytų, „ir aš ten buvau, alų-midų geriau, burnoj neturėjau...“  Taigi. O ši pasaka prasideda – „Jie ilgai ir laimingai gyveno!“...

Iš tiesų, senelis ir senelė kažkada, seniai seniai,  visai nieko neturėjo. Tik mokyklos baigimo pažymėjimus. Tada jie buvo labai jauni. Tokie jauni, kad anūkėliams sunku patikėti, jog galima nuo jaunystės taip pasikeisti. Dabar, kai seneliai ilgai ir laimingai gyvena, jie jau žino, kad visai nebaisu nieko neturėti, kai gyvenimas tik prasideda... Ir skubėti nereikia. Juk laimės „už uodegos nepagausi“ ir dažniausiai ji slepiasi visai šalia...

Mokėsi visą gyvenimą seneliai Dievą mylėti ir gyvendami vis labiau vienas kitą pamilo. Dabar, kai jie iš tiesų ilgai ir laimingai gyvena sau lyg niekur nieko – juos mielai aplanko vaikai ir anūkai. Kitur gyvena mažieji ir rašo seneliams paprastus popierinius laiškus, kurių anie labai labai laukia. Senelė skaito, o senelis klauso. Senelė duoną kepa, žoleles renka, džiovina. Senelis vyriškais reikalais užsiima. Vakarais susėda gerti arbatos, šnekučiuojasi. O paskui, kai bičiulius pasikviečia į svečius paskanauti kvapnios žolelių arbatos, visi kartu kalbasi apie brangiausias gyvenimo dovanas – laimę, meilę, bendrystę...

Tikriausiai nujaučiate, kad ne visos dovanos „leidžiasi“ nufotografuojamos. O tai kas svarbiausia juk yra matoma tik širdimi... Tačiau šios šiltos, su meile rankomis kurtos seneliui ir senelei šlepetės – matoma dovana. Seneliai džiaugiasi. Jiems šilta, gera kartu sėdėti ir gyventi taip, kad vaikai iš jų patys mokytųsi kaip reikia ilgai ir laimingai gyventi.

Klausiate kaip mokytis? Raskite laiko pasakoms, kurias seka senelis ir senelė... Patys raskite laiko skaityti paskas. Ten viskas seniai surašyta. Tereikia rasti joms laiko...

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>   

PASAKOS "GYVENA" VISUR

Gal ir sunku patikėti, tačiau pasaką galimą patirti ir bibliotekoje. Tiesa, tai buvo ne šiemet, tačiau tokia yra Klaipėdoje...

Daugelis iš mūsų žinome, koks stebuklingas laikas yra Adventas. Tuo laiku, laukdami šv.Kalėdų, bandome rimti, stengiamės baigti pradėtus darbus, grąžinti skolas, susitaikyti su Dievu... ir paruošti savo širdis stebuklui.

Meno bibliotekoje vykusioje adventinės popietės metu, buvo galima tiesiog kolekcionuoti PASAKAS... O čia tą vakarą rinkosi suaugusieji, vedini vos vienu kitu vaikeliu. Ir iš kur toks noras pasibūti toliau nuo reklamų ir skubėjimo?!

Matyt to labai jau ilgisi žmonės… Argi ne PASAKA yra sugrįžimas į kultūros šaknis, kur „atlekia elnias Devyniaragis“, artėdamas su saule ant ragų? Argi ne pasakiškai skamba kai tik šiame laike girdime dainuojant gyvai „siuntė mane leliumoj, o dalyviai patys natūraliai atitaria „leliumoj, sena motinėlė leliumoj“?...  Argi ne panašu kaip PASAKOJ čia pat yra matyti tikrų riešutų, obuolių ar medaus dubenėlį iš krašto, kur „pieno upės tekėjo“, kur „aukso obuoliai riedėjo“...

„Tenai kitaip skaras ryšėjo,
Kitaip mus mokė rašto.
Bet mes visi seniai išėjom
Iš to kitokio krašto. “ (Jonas Strielkūnas „Tenai“)

O didžiausias džiaugsmas buvo sutikti močiutę, vardu Eugenija, kuri šį susitikimą padarė dar pasakiškesniu atsinešdama savo rankdarbių. Jos megztose spalvingose raštuotose pirštinėse ir mažose kojinaitėse daugybė elnių ir paukštelių pritupdyta, gėlelių prisodinta... Ir pasakojo ji, kaip megzdama anūkėliui kojinaites ir margindama jas spalvomis, pridėjo ir linkėjimą – „kad kojelės, kurios nešios jas, būtų stiprios ir greitos!“

Nuo tada žinau – kolekcionuoju PASAKAS! Renku jas, kad nepasimestų, neištirptų kasdienybėje ir kad galėčiau jomis dalintis, kai prireiks, kad ne tik kojelės, bet ir širdelės sušilusios, ir akelės nustebusios šviesiau pasaulį matytų, svajoti imtų!

Salomėjos „Pasakų akademija“ tam ir yra, kad lengviau būtų kelią rasti „gyvenimo universitetuose“...

Iki susitikimo pasakų pasaulyje.

Su meile, Salomėja.

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Ką byloja ši "Kruopelytė"...

 

 Su pasakiška maža lėlyte, vardu "Kruopelytė" („Krupenečka“)  susipažinome duonos muziejuje Latvijoje. Labai jau ji panaši į tikrą „pasakų senolę“, kuri atsirado ne šiaip sau. Tokią ją, susuktą ir suraišiotą iš senų šeimos narių drabužėlių, pagamintą be siuvimo adata, Duonos muziejui dovanojo viešnia iš Kamčiatkos. Šią apeiginę lėlėytę, kaip mažą bobutę, senovėje surištą ant naujo derliaus grūdų maišelio saugodavo namuose visus metus. Tikėjo tada žmonės, kad taip namams duonos pakaks iki naujo derliaus, niekas nebadaus ir visi bus sotūs. Sulaukus pavasario sėjos lėlytę išardydavo, o „jos išsaugotus“ maišelyje grūdus pasėdavo į žemę pirmiausiai, dėkodami, kad visi sveiki išgyveno žiemą ir linkėjo gero derliaus būsimai naujai duonai.

Ir dar. Mums Duonos muziejaus šeimininkė priminė, kad stalas ant kurio valgome – Viešpaties delnas, iš kurio visi maitinamės! Turime prisiminti, kad maistas tiekiamas ant stalo – Dievo dovana, už kurią turime būti dėkingi!

Salomėja

Iki susitikimo pasakų pasaulyje...

Plačiau apie Salomėjos "Pasakų akademiją", patirtis ir praktiką skaitykite čia>