Šešėlių teatras laukiant Šv.Kalėdų

Kas gi ta PASAKŲ AKADEMIJA?

https://www.minfo.lt/zmones/straipsnis/salomejos-pasaku-akademija-39

Papasakokite plačiau apie šią iniciatyvą. Kaip ji gimė, kaip vystėsi? Kas yra ta „Pasakų akademija“, ką joje veikiate?

 Kiekvienas savo galvoje turime „pasakų akademiją“... Per patirtis, susitikimus, nuolatinį mokymąsi, profesinį praktikavimą išaugo po truputį. Jos idėja formavosi mąstant apie savarankišką veiklą, kuri atlieptų poreikius tų, kurie kviečiasi mane į savo erdves ir formatą, kuris galėtų atskleisti prieinamu būdu tai, kas man svarbu. Salomėjos „Pasakų akademija“ – ne vieta ar institucija, o santykis, toks lyg ir asmeninio tobulėjimo įrankis... Paskatino šio formato gimimą ir interviu LRT laidai „Ką man skaityti“, į kurią daugiau kaip prieš metus mane pakvietė žurnalistė Valentina Žygienė. Ruošdamasi pokalbiui ir klausydama jo įrašą pastebėjau kiek daug kalbu apie pasakas. Salomėjos „Pasakų akademija“ jungia visas mano veiklas, kviesdama įsižiūrėti į pasaulį, save, aplinką senosios išminties kontekste. Rengiu ir vedu seminarus, paskaitas, edukacines dirbtuves, dalinuosi straipsniais, keliauju, konsultuoju tuos, kurie nori pažvelgti ir patirti praktiškai, ką mums gali duoti toks primirštas dalykas, kaip pasakos. Juk prisilietimas prie pasakos visada yra asmeniškas, nes jų įvykius, veikėjų poelgius, išmintį kiekvienas išgyvena tik atpažindamas savo gyvenimo patirtis. Šiuolaikiniame pasaulyje esame fragmentuoti pagal socialines roles, profesijas, statusą, išmoktas kaukes. Pasakose galime atpažinti universalų, visuminį, t. y. holistinį požiūrį į gyvenimą, kuris tiesiog kviečia sustoti, permąstyti, pajausti ir prisiminti tai, kas sena, bet kažkodėl užmiršta.  

Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime suvaidino ir tikriausiai vis dar vaidina pasakos?Pasakysiu labai paprastai – didelį ir svarbų, kaip ir kiekvieno žmogaus. Ar pažįstate žmonių, kurie negirdėjo nė vieno pasakos? Juk visi augome ir mokėmės kažkuo tikėti, buvome sužeisti, mokėmės pakilti, išgyventi, patekome į kryžkeles, iki šiol tebeieškome laimės manydami, kad viską žinome, nes jau esame suaugę... Pasakų terapinė erdvė – neišsemiama.

Svarbu tai, kad senųjų pasakų išmintis yra metaforiška ir universali, pažini suaugusiems, norintiems suprasti daugiau negu vien likę vaikystės prisiminimai. Domiuosi šia sritimi, pati mokausi nuolat ir, be abejo, praktikuoju. Ar teko girdėti posakį „Jei nori, kad pasikeistų tavo gyvenimas, pakeisk savo pasaką“? Universalios tiesos, kurias turime naujai atrasti jau užaugę, mokydamiesi neprisirišti, peržiūrėdami, įvairiais gyvenimo tarpsniais patikslindami savąsias vertybes.

Gal pati rašote pasakas?

Žiūrint ką vadinsime pasakomis. Pasaka gali prasidėti ne nuo teksto, o pavyzdžiui nuo lėlės, kuri pati „kuria“ pasaką... Esu teatro žmogus, o teatro ir dramos pagrindinis instrumentas yra veiksmas. Šį tą kartais parašau, kai to labai norisi, bet labiausiai pasakos man padeda tyrinėti realų gyvenimą, ieškoti atsakymų į sunkius klausimus. Svarbu yra santykis, požiūris į gyvenimo reiškinius. Pasaka gali gimti iš eilėraščio, pasivaikščiojimo po parką, paprastos lėlės, susitikimų su žmonėmis, įprasto daikto, rakando, kuris tarsi „šnabžda“ savo ypatingą istoriją... Tarp Salomėjos „Pasakų akademijos“ feisbuko profilio nuotraukų yra „Pasakų galerija“, kurioje vaizdu kolekcionuojamos pasakos. Ne visada būtina jas užrašyti. Svarbu kaip jos gali padėti bendrauti, „įsikūnydamos“ įvairiais pavidalais. Pasakos gali būti „pagautos“ skirtingai. Galima jas sekti, skaityti, dainuoti, rašyti, atrasti, atpažinti, tada piešti ir fotografuoti, bet galima su jomis ir žaisti, pagal jas vaidinti, prisiminti...

Jūsų manymų, kokia turėtų būti pasaka, kad ji susilauktų „Pasakų akademijos“ dėmesio?

Bet kuri pasaka daug pasako apie žmogų, kuriam ji įdomi. Šiuo atveju dėmesio pirmiausiai yra verta ne pasaka, o nuolat ieškantis atsakymų į gyvenimo klausimus žmogus. Štai Jūs jau ir patekote į Salomėjos „Pasakų akademijos“ lauką... Svarbu, ko žmogus ieško, kol atpažįsta jam svarbius dalykus per pasaką.

Kokį vaidmenį pasakos vaidina vaikams, o kokį suaugusiems?

Į šį klausimą atsakymo galime ieškoti visą gyvenimą. Vaikystėje susitinkame su pasakomis, pamilstame jų herojus. Užaugę juos tarsi „išaugame“ ir manome, kad jau esame dideli, todėl suaugę. O vidinis mūsų vaikas, kai neauga kartu, gali likti nustumtas į paribius, likti nepaguostas, neužaugintas, jaustis nesvarbus ir nereikalingas. Pasakų temos – neišsemiamų impulsų versmė kūrybai, meno terapijai, edukacijai. Į brandą žmogus keliauja visą gyvenimą būdamas šalia kitų žmonių, o senųjų pasakų išmintis – universali.

Kokią pasakų knygą rekomenduotumėte?

Šiuo klausimu verta nueiti į biblioteką, pagalvojus ką Jūs norite surasti toje knygoje? Gal norite pasijausti vaiku? Kodėl? Beje, gal verta apie tai pasikalbėti kokiame nors skaitytojų klube prie bibliotekos? Suaugusiems gal pasiūlyčiau paskaityti lietuvių ar užsienio autorių knygų apie pasakas, pasakojamąją tradiciją, pasakų išminties versmes.

Šiuolaikinės pasakos virtusios filmais. Ar žiūrite tokius filmus, ir kaip juos vertinate?

Filmai – tik meninių priemonių puokštė norimai idėjai perteikti. Kūrinys gali pavykti, gali ir nepavykti. O pirminis šaltinis visada yra pati pasaka, kiek įmanoma artimiau susijusi su sakytine, t. y. žodine pasakojimo tradicija.

2017 m. metais Jums buvo skirta Klaipėdos miesto kultūros ir meno stipendija. „Liaudiškoji lėlių teatro tradicija Žemaitijoje“ - kas slypi po šiuo pavadinimu?

Pirmiausiai, labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ekspertų komisija įžvelgė prasmę šioje temoje. Man tai didžiulis ne tik šių metų darbas, kurį bandau kiek nors susisteminti per stipendijos laiką. Etninėje kultūroje nuo neatmenamų laikų lėliškos raiškos tradicija egzistuoja visame pasaulyje įvairiausiais pavidalais. Pirmiausiai turime pažinti savąją. Juo labiau, kad lietuviškame etnokultūriniame pavelde galime rasti tik fragmentiškai pastebėtus lėliškus faktus. Ne paslaptis, kad esu viena iš Klaipėdos lėlių teatro kūrėjų, buvau ir ilgametė folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ narė. Šios patirtys laikui bėgant atvėrė temą, kurioje natūraliai skleidžiasi lėlių teatro bei etninės kultūros ryšiai. Žemaitijoje, nuošaliose vietose turime nepaprastai vertingų seniausių lėlių teatro pavyzdžių, dar neįvesdintų į etninės kultūros erdvę. O juk šie raiškos būdai turi būti ne tik žinomi, pripažįstami, bet ir puoselėjami. Čia panašiai yra kaip ir su pasaka. Žemaitija yra vakarų Lietuvos dalis, o tema „Liaudiškoji lėlių teatro tradicija Žemaitijoje“ atveria unikalią galimybę pažinti primirštus kultūros faktus, ženklus, atpažinti raiškos būdus. Jei mums svarbi savasties atradimo kelionė, autentiškos raiškos savitumą turime pastebėti, įvardinti, tęsti. Gyvename greitai besikeičiančiame globaliame pasaulyje ir „buvimas savimi“ išlieka aktualus priimant naujas žinias, ugdantis gebėjimus, įžvelgiant ir įvardinant patirtis.

Pasakos ir lėlės yra tarpusavyje neatsiejamos Jūsų veikloje ar visgi gali gyvuoti ir atskirai?

Žinoma, kad gali ir gyvuoja daugeliui žmonių atskirai. Archainėje kultūroje pasaulis buvo suvokiamas kaip vientisas. Tik šiandien mes civilizavomės ir mąstome labiau fragmentuotai. Man patinka rasti ar atpažinti ryšius tarp skirtingų dalykų. Etninėje kultūroje tiek pasakos, tiek lėlės su savo tradicijomis visuose kraštuose egzistuoja nuo to laiko, kai žmogus bandydamas susivokti pasaulyje ėmė kurti. Kūrėjas ir kurti yra iš vienos šaknies... Beje, kiekviena lėlė jau yra pasaka ir byloja tiesą, jei mokame ne tik skaityti, bet ir išgirsti, pastebėti, jausti.

Kol prie stalo susėsim...

Kaip gyvenau, broli, be tavęs?

Upės tekėjo ir keliai vingiavo...

Pasidainuodama skalbiau dienas,

Iš ilgesio saulėj išdžiaudama...

Mezgiau tau pirštines, raštavau metus...

Siūlas trumpėjo, dilo, maniau nespėsiu,

kol susėsim prie stalo visa šeima –

tu, aš ir Tėvas mūsų!   

                                  

                                                                                                       2017-10-08

Kartą, vienoje bibliotekoje...

Lankydamasi  bibliotekoje, įsikūrusioje Šilutėje ir gyvuojančioje Fridricho Bajoraičio vardu, buvo nustebinta kaip trapiai ir švelniai čia kuriama prieškalėdinė nuotaika. Bet juk biblioteka - ne kokia nors MAXIMA, sakysite jūs... Tiesa, tačiau argi nepasigendate to paprato jaukumo nuolatiniame begaliniame bėgimo šurmulyje? O gal dabar taip  gera kiekvienoje bibliotekoje? Gal...

  

Tačiau Šilutės savivaldybės viešojoje bibliotekoje tikrai gyvena PASAKA, kuri kasdien patenka į kiekvieno čia ateinančio akeles, pasibeldžia į širdeles, o gal net ir į pasaulį išveda. 

Čia ir sutikau bibliotekoje dirbančia Ignę (Ignė Zarambaitė), pažįstamą vaikiškų knygelių autorę. Ji šypsosi, žvelgia tyliai, kalba mažai, tačiau jos akys nuolat paslaptingai žiba. 

Abi pasakėme savo vardus, o  "baltoji dama" tik ilgesingai žvelgė į tolį...

Ignė dovanojo man pasaką, kurią teks ne tik perskaityti ir "išmokti", bet ir kitiems papasakoti  kaip pildosi svajonės..

Nenuostabu, kad čia visą laiką vyksta kokie nors stebuklai. Gal dažniau ir mes juos pastebėtumėm, jei rastumėm laiko šiek tiek stabtelėti... 

O paslaptis labai paprasta. Ji visai šalia, jei tik išdrįsit pabandyti įsiklausyti, įsižiūrėti, pajausti... O kaip norėčiau, kad jos pildytųsi ir jums!

Pabandžiau kol kas lėlę pavadinti "baltąja dama", tačiau ji man neatsiliepė... O Ignė šypsosi, lyg nujaustų, kad vieną dieną ji "ištars" savo vardą naujos pasakos pavidalu ir palydės toliau, gal net iki naujos knygelės... 

Dabar ir jūsų žinote, kokią ypatingą lėlę suūrė Ignė Zarambaitė ir ne šiaip sau ją "pakvietė pagyventi" Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekoje. Ne paslaptis, kad lėlės kartais atgyja, o kai kurios iš jų net apsigyvena pasakose. Taigi, "baltoji dama" jau dabar kuria savo istoriją, kad šnibždėtų kalėdinę pasaką tiems, kurie ja nepaliaujamai tiki...

Susitikime "Pasakų akademijos" pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Jie ilgai ir laimingai gyveno

Paprastai pasakos baigiasi žodžiais „...o tada, jie ilgai ir laimingai gyveno“. Dažnai dar pridedant „ir aš ten buvau, alų-midų geriau, burnoj neturėjau...“ Taigi. O ši pasaka prasideda – „Jie ilgai ir laimingai gyveno!“...

Iš tiesų, senelis ir senelė kažkada seniai seniai, visai nieko neturėjo. Tik mokyklos baigimo pažymėjimus. Tada jie buvo jauni jauni. Dabar, kai seneliai ilgai ir laimingai gyvena, jau žino, kad visai nebaisu nieko neturėti, kai gyvenimas tik prasideda... Ir skubėti nereikia. Juk laimė dažniausiai slepiasi visai šalia... 

Mokėsi seneliai Dievą mylėti ir gyvendami vis labiau vienas kitą pamilo. Dabar, kai jie iš tiesų ilgai ir laimingai gyvena sau lyg niekur nieko – juos lanko vaikai ir anūkai. Kitur gyvena mažieji ir rašo seneliams paprastus popierinius laiškus, kurių jie labai labai laukia. Senelė skaito, o senelis klauso. Senelė duoną kepa, žoleles renka, džiovina. Senelis vyriškais reikalais užsiima. Vakarais susėda gerti arbatos, šnekučiuojasi. O paskui, kai bičiulius pasikviečia į svečius ragauti kvapnios žolelių arbatos ir jiems pasakoja apie brangiausias gyvenimo dovanas.

Tikriausiai nujaučiate, kad ne visos dovanos „leidžiasi“ nufotografuojamos. O tai kas svarbiausia yra matoma tik širdimi... Tačiau šios šiltos, su meile rankomis kurtos seneliui ir senelei šlepetės – matoma dovana. Seneliai džiaugiasi. Jiems šilta, gera kartu sėdėti ir gyventi taip, kad vaikai iš jų išmoktų kaip reikia ilgai ir laimingai gyventi.

Klausiate kaip mokytis? Raskite laiko pasakoms, kurias seka senelis ir senelė... Tereikia rasti laiko paklausyti... 

Iki susitikimo pasakų pasaulyje! Su meile, Salomėja...  

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia> 

Tyrinėjimų erdvė naujoms idėjoms gimti

Salomėjos „Pasakų akademija“ šiemet dalyvavo Pasaulinėje lyderystės konferencijoje Klaipėdoje. Teko sutikti bičiulių, kurie jau lankėsi mūsų renginiuose. Juk tuoj bus metai kaip gyvuojame! Draugų būrelyje vienas kitas užsiminė apie nuolatinių susitikimų poreikį, Klaipėdoje. Jo formatas galėtų būti “Mokinystės klubas”. Juk pamenate #PLK2017 devizą - “Įtaką gali daryti kiekvienas”?...

Mažai kas užauga be pasakų. O štai užaugę pasijuntame jas „išaugę“ ir pamirštame, jog kūrybiškumui ribų nėra. Gal todėl kartais atrodo, kad ne visi esame gimę kūrėjais? Salomėjos „Pasakų akademija“ gimė ieškant atsakymo į panašius klausimus ir tinkamų būdų veikti. Juk nauja yra tai, kas pamiršta, sena, atrodo „išaugta“... Prisipažinkit, ar seniai esat kokią seną pasaką skaitę? Nujaučiu atsakymą... Tai lėtojo skaitymo, lėtojo laiko arba laiko sau, gal ir šeimai, dalis. O laiko paprastai trūksta... Tačiau gal taip tik atrodo? Esame pasirengę keliauti kartu, jei tik panorėsite...

Jus surasti padėjo ir stendas vizitinėms kortelėms, suteikęs progą lengviau vieniems kitus atpažinti, kad galėtumėm kartu daryti gerus darbus. Nepamirštami ne tik aukščiausio lygio pranešimai, bet ir bendravimas, naujos pažintys, lyderystės tylios pamokos, jaučiant savanorių būrio paslaugumą! Peržvelgiant prisirinktą pluoštelį vizitinių kortelių įžvelgiu jungtis naujų projektų idėjoms.

Kai stende vis išnykdavo Salomėjos „Pasakų akademijos“ vizitinės kortelės, ne kartą skyrelį papildžiau ir pajutau - žmonėms įdomu ką mes veikiame? Paskaitykite, patyrinėkite mūsų profilį facebook’e ir atsiliepkite, nes pirmiausiai visi esame ne specialistai, o žmonės - žemės gyventojai - mamos, tėčiai, vaikai ir seneliai, kuriems ne pro šalį prisiminti seną pasakų išmintį...

Ne paslaptis, kad kūrybiškumas yra prigimtinė kiekvieno žmogaus savybė. Pasakose užkoduota išmintis šią savybę pabudina ne vieno sąmonėje. Jei mokėsime jas tinkamai perskaityti, pasakose yra visko, kaip ir gyvenime. Jose atrasime ne tik literatūrinę kūrybą, bet ir fizikos, filosofijos, verslumo ir ekonomikos idėjų, skatinančių kūrybiškus sprendmus. Pasakos ne “šiaip sau” dažniausiai baigiasi laimingai. Jų siužetai ir veikėjų kelionės įtraukia ir kviečia kažką savyje atrasti, įveikti, drąsina pasielgti teisingai.

Taigi, jūsų laukia visa puokštė naujų idėjų tyrinėjimams, seminarams, personalo kūrybinėms dirbtuvėms, stovykloms, meno terapijos užsiėmimas, malonaus žaidybiško bendravimo komandoje!

Nuoširdžiai, Salomėja iš „Pasakų akademijos“

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>

Žolė buvo didelė ir žalia...

Pavasaris vėlinosi. Labai jo laukėme. Atėjusi į Klaipėdos lėlių teatro spektaklį „Ieškoma: teisybė“ Skulptūrų parke, klajojau kartu su žiūrovais tarp medžių, skulptūrų, pramintais ir nepramintais takeliais, plytelių takais vis kitur, dairėmės kur čia ta teisybė galėtų slėptis...

Saulė šypsojosi nuo pat ryto, bet teisybė man nušvito netikėtai, visai ne ten, kur tikėjausi. Toje kelionėje „paskui teisybę“ išgirtau žodžius, kurie man atvėrė akis... Visai šalia maža mergytė tyliai, su nuostaba, ištarė, –  „Mama, pažiūrėk kokia žolė didelė ir žalia!“ Supratau – štai, kokia yra teisybė! Ir nieko daugiau mums netrūksta. Dar pakalbinau Joną, talkinantį lėlininkams. Sužinojau, kad jis – savanoris- talkininkas, alpinistų būrelio narys, be kurio pagalbos lėlininkams būtų sunku „išprašyti“ teisybę iš kokio aukšto medžio, jei prireiktų...  

Teatras yra žaidimas. Įdomus, įtraukiantis, viliojantis, mokantis svajoti, veikti, kaip ir pasakos. Ir mūsų gyvenime daug yra teatro – tai rolės, susiklosčiusios situacijos, konfliktai. Bet nieko nevertas būtų teatras,  jei nespėtumėm ar užmirštumėm pastebėti kokia jau didelė ir žalia yra žolė.

Mirgėjo, keitėsi medžių šakų, žmonių ir lėlių šešėliai. Mainėsi prasiskleidusių geltonų ir mėlynų žiedelių spalvos. 

Ir tikrai kvepėjo pavasariu, o žolė jau buvo didelė ir žalia. Viskas gerai. Tokia buvo vieno sekmadienio teisybė, kurią atradome kartu, jautėme ją esant ČIA ir DABAR...

Su pasakomis ir paskui jas galime keliauti kada tik panorėsite. Jei pasijustumėt, kad norisi patyrinėti kartu, žinokite, kad Salomėjos „Pasakų akademija“ rengia kūrybines dirbtuves tiek suaugusiems, tiek vaikams. Tereikia atsiliepti ir parašyti....

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mane, mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>