Lietuva, būk stipri!

http://lietuve.lt/nuomone/lietuva-buk-stipri

       Tolsta vasaros atostogos, kelionės, jų metu sutikti žmonės ir įspūdžiai, o emocijos ir mintys, kuriomis noriu dalintis, kutena ir prašosi užrašomos... Nors su Vokietijos lietuvių bendruomenės aktyviais nariais susipažinau ir bendravau liepos pabaigoje,  vis dar negaliu pamiršti devynmetės mergaitės žodžių „Lietuva, būk stipri!“... Juos mažoji spalvotai įrašė bendrame piešinyje  Vasario 16-osios gimnazijoje surengtos vasaros stovyklos metu.  Daug gero, man naujo ir įdomaus, bylojančio apie laisvų žmonių gyvenimo būdą, net savo misijos prisiėmimą, pajutau ne jų žodžiuose, bet darbuose, aplinkoje, bendravimo būde... 

           Esu dėkinga naujai mano bičiulei Angelei Daivai Digaitytei, pakvietusiai mane aplankyti kraštą, kuris man iki šio buvo nepažįstamas ir svetimas. Vykau į Vokietiją paįvairindama atostogas, norėdama patirti naujų įspūdžių. Nuo vaikystės esu smalsi ir jaučiau, kad esu laukiama. Labiau už turistines keliones mėgstu tokias, kuriose dera profesiniai interesai ir laisvalaikis, galimybė susipažinti, dalintis ir pačiai patirti ką nors naujo. Prisipažinsiu, šį kartą viliojo ir žmonės, kurie gyvendami svečiuose kraštuose moka gyventi kartu su Lietuva. Radau daugiau negu tikėjausi. Pajutau jėgą ir meilę, kuri man prakalbo devynmetės, augančios sąmoningų,  pilietiškų lietuvių šeimoje, nes ji piešia Lietuvą, kuriai linki stiprybės! 

          Lietuvos žiniasklaidoje mirga statistika ir dejonės, jog Lietuva baigia išsivaikščioti. Sunkiai rastume šeimą, kurios nepalietė emigracija. Nesiimu svarstyti kiek tame yra tiesos, bet noriu pasidalinti džiugia nuostaba apie tai, ką patyriau per vieną liepos savaitę viešėdama prie Reino.

         Žinodama, kad esu teatrologė, D.A. Digaitytė  sudomino mane  Tarptautiniu gatvės teatrų festivaliu, kuris liepos 23-26 dienomis vyko Liudvigshafene. Pirmiausiai ji lydėjo mane po šalį rodydama gražiausias vynuogių krašto vietas, įžymybes, parodas. Sužinojau daug naujo apie lietuvių bendruomenės gyvenimą Vokietijoje.  Daivos pamiltas gatvės teatrų festivalis šiemet vyko jau šešioliktą kartą ir stebino, jog čia gyvenančiai bičiulei būtinai norėjosi pasidalinti šiuo renginiu su kuo nors iš Lietuvos...  Vaikščiodama Liudvigshafeno gatvėmis patyriau,  kur dirba, ką veikia, kaip bendrauja čia gyvenatys lietuviai. Keletą net sutikome  lankantis festivalio spektakliuose ir trumpai visi šnektelėjome dalindamiesi įspūdžiais. Jų jau neišskirtumėm kaip saviškių margoje publikoje ar daugiatautėje minioje, jei nebūtų prabilę lietuviškai. Daiva su jais pasikalbėjo ir apie būsimus renginius, ryšius su Lietuva, lietuvišką gėlių darželį Liudvigshafeno V.Hacko šiuolaikinio meno muziejaus sodelyje. Su kitais lietuviais pasidalino ir džiaugsmu, sulaukus viešnios iš Lietuvos...

Gatvės teatrų festivalio spektakliai, kaip ir dera, buvo pramoginiai, skirti savaitgalio poilsiui, netikėtiems naujiems įspūdžiams patirti. Išnaudojant vešlią platanų lajos teikiamą paunksmę karštą dieną,  miesto skveruose, aikštėse ir tiesiog gatvių perėjose, sustabdžius eismą ar kūrybiškai išnaudojant jo nenutrūkstamumą, nuolat mainėsi artistų iš Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos pasirodymai bei įvairiausios judančios akcijos, vaidybinės provokacijos, su cirko elementais, gatvės lėlininkų fokusais. Gatvės meno profesionalai efektingai, triukšmingai ar pagarbiai, subtiliai linksmino kiekvieną, ieškantį savaitgalio pramogų. Tuo pačiu metu stebėjau,  kaip laisvai ir be perdėto dėmesio randa vietą publikoje, laisvai išsitenka ir juda spalvingais rateliais žmonės su negalia.  Lietuvoje to, deja, dar turime siekti, nes visuomenės sąmonė kinta lėčiau, negu norėtųsi...

Išskirtinė vieta Liudvigshafene ne tik mano globėjai, bet ir man tapo simboliškas lietuviškas gėlių darželis, kurį D.A. Digaitytė įkūrė ir puoselėja prie šiuolaikinio meno muziejaus. Čia, tarp kitų tautų, įvairių bendrijų, visuomeninių judėjimų, kokiai nors reikšmingai idėjai skirtų žaliųjų oazių (yra ir biblijinių augalų sodelis), nesunku atpažinti moters rankų puoselėjamas nevystančias žaliąsias rūtas ir kitus saviškiams pažįstamus žalumynus bei gėles, auginamus iš Lietuvoje surinktų sėklų. Pagal sezoną jie atnaujinami, natūraliai vysta ir vėl žaliuoja, tačiau lietuviška atributika, trispalvės motyvais dekoruoti akmenėliai išryškina bendrą idėją, primindami – mes esame, gyvename, mes kartu! Žvelgiant į šioje žalioje erdvėje įrengtus daugybės skirtingų žmonių puoselėjamas augalų kompozicijas su atitinkama atributika neapleidžia mintis, kad šitaip tyliai mokomasi sugyvenimo tarp tautų, idėjų, kultūrų, religijų, šiuolaikiškai gyvais būdais. Visai netikėtai čia patekome į budistų šventę, kuri vyko su koncertiniais pasirodymais, nacionaliniais kostiumais, kukliomis vaišėmis lankytojams. Daiva čia – saviškė. Šypsodamasi, žibančiomis akimis pristatė ji mane  –  viešnią iš Lietuvos – šio Reino-Nekaro kultūros draugijos pirmininkei Eleonorei Hefner, Tarptautinio moterų klubo direktorei Rosanai Cavalaro. Bičiulė man pasakojo ir apie čia vykusią panašią Kultūrų šventę, kurioje dalyvavo ir lietuviai – su Vokietijos lietuvių bendruomenės lietuviško folkloro ansamblio „Jorė“  dainomis, muzika, šokiais, lietuviškais valgiais pristatydami Lietuvą Liudvigshafeno bendruomenei.

Kelionę Vokietijoje vainikavo su jauduliu lauktas susitikimas Vasario 16-osios gimnazijoje  Hiutenfelde. Čia Vokietijos lietuvių bendruomenė jau trečią kartą organizavo lituanistinę vaikų stovyklą. Tankiau plakė širdis matant vis artėjantį Renhofo pilies, kurioje įsikūrusi VLB valdyba, bokštą. Tai juk čia – lietuvybės lopšys nuo pokario laikų. Apie VLB įkurtą Vasario 16-osios gimnaziją tiek girdėta, ją baigusieji užsiaugina stiprias tautiškumo šaknis. Iš tolo pilies bokšte ryškėja saulės apšviesta lietuviška trispalvė. Mudviejų su Daiva išskėstomis rankomis tiesiogine prasme išbėga pasitikti Jurgita Noreikaitė-Pickel. Ji – šios stovyklos organizatorė, VLB valdybos ir tarybos narė, kuri rūpinosi stovyklos programa, vadovais, vaikais, jų buitimi ir maitinimu, rado laiko šypsodamasi aprodyti pilį, gimnazijos patalpas, biblioteką, koplyčią, papasakoti apie gyvenimą čia, darbą, visų tarnystę bendrai sutelkiant jėgas. Šią, antrąją stovyklos dieną, susipažinome su vaikais, vadovais ir dar nesulaukę pietų  panirome į pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pasaulį. Mat ši pasaka ir buvo visas stovyklos veiklas jungianti tema. Tiesą pasakius, nesitikėjau tokios gyvos reakcijos, ištraukusi iš krepšio lauktuvių vaikams iš Lietuvos atvežtą tikrą eglės kankorėžį. Vaikai uodė jo kvapą, bandydami pajusti, kokia yra Eglės žalčių karalienės žemė... Iki pat pavakarės žaidėme, kalbėjomės, keliavome iki parodų salės pilyje paskui lietuvišką vilnonių siūlų kamuolį. Ten tarsi gintaro rūmų  atspindžiai jūros dugne sutiko dailininkės Danos Baronienės paveikslai. Juos atradau vos prieš pora valandų, Jurgitai aprodant pilį, gėrėjausi ir buvau nustebinta, kaip jie dera „Eglės žalčių karalienės“ temoje. Dar noriu pasidžiaugti vadovų ir visų, kurie dirbo stovykloje, sutelktumu. Kai baigdama dienos užsiėmimus pakviečiau vaikus ant didžiulio lapo išpiešti dienos įspūdžius, emocijas, mintis, nustebau, kad piešia ne tik vaikai, bet neraginti piešia ir mokytojai, ir vadovai... O prieš atsisveikindama ten ir perskaičiau tarp visų ornamentų, raštų, piešinių, įrašytus žodžius, kurie man tapo nepaprastai svarbūs – „Lietuva, būk stipri!” Štai, koks yra lietuvybės lopšys! Su šiais įspūdžiais grįžau namo į Lietuvą, jais dalinuosi, dalinsiuosi ir labai noriu, kad jie pildytųsi!

 

                                                                                                                                Salomėja Burneikaitė

   

 

 

 

 

 

Eeilėraštis... įsiklausyti...

Tikrai subtilus Indrės Sekevičienė​s, poetės kurią savo džiaugsmui "atradau" šį pavasarį tekstas!... Įskaičiau pati, nes jis man atsivėrė tik "įsiklausius" į žodžius baltame popieriaus lape... (dėkui už įrašą kolegai Algirdui Zigmantui​)...  Beje, juk kol suprantame, kad Dievas yra Meilė, tenka pasidžiaugti ne tik rožių žiedais ir kvepiančių žiedlapių taku, bet ir dygiu vainiku, žvyrkeliais, šakų kirčiais, žeidžiančiais veidą ir kūną... O tada sustoji, įsiklausau ir...visai nejučia pajauti, kad ne veltui taip brangiai sumokėta...  Tik tada suvoki realią ir tikrą, bet visai naują šio kelio vertę... Eilėraštis įsiklausyti

Gyvenimo pamokos

Mano močiutei Rachelei 

                                          
Skaityti mokiausi žiūrėdama į kelią,
skaičiuoti – klausydama, kaip dunksi grindinys, sugrįžtant mamai tuo keliu,
rašyti kiek pramokau vedžiodama pirštu šarmotam stikle lango,
o muzikos – lig šiol vis mokausi, iš „Sniego karalienės“ ašarų neišverktų
nutrūkusioj vaikystės pasakoj, kuri man atiteko...
Girdėjau ją, bet iki šiol nesuprantu...
Kai sužinojau, jog pasakos laimingai baigtis turi,
vėlu jau buvo mokytis nupiešt namus...
Tad šoku ir dainuoju ligi šiol, kaip moku,
meldžiuos važiuodama, verpt pamokinta baltos avelės,
pareinančios – matau dabar pro savo langą – tuo pačiu keliu...

Klaipėda 2015-05-14

 

 

Kažkas naujo ? Na taip...

Keista, bet... vienas mano eilėraštis sulaukė ne tik ypatingo dėmesio, bet ir... parodijos :).... O svarbiausia - intencija kokia!.. Senas bičiulis Antanas B. paskaitęs ir pagautas įkvėpimo sueiliavo... Jaučiuosi lepinama dėmesio "poetė" :)... ir dėkinga džiaugiuosi!

"Aš paukščių ilgai nelydėjau
Paskaudo man sprandą nūnai
Bet gervei įspirt aš norėjau -
"Kam vieną mane palikai!"
Bet kur tau, nuskrido sau snapą užrietus
Paliko daugiau man šioj žemėje vietos
Ir kas man beliko, kaštonus paspardyt,
Ir vėl savo "kiurkėj" bulvytes suvalgyt..."

Gerb. Saliute! Žymūs poetai tampa žymiais tik po to, kai jų eilės susilaukia parodijų. Sveikinu Jus su pirmąja (tikiuosi) parodija

O štai ir tas tekstas, kuris netikėtai įkvėpė Antaną... 2013 m. spalio 20 d.

Rudenėja

Tai kas, kad išaušo ruduo,

Tai kas, kad rauda šermukšniai

Tai kas, kad atšalo vanduo,

Bet vis dar gyvi upeliūkščiai.

 

Ir kas čia baisaus, kad prisnigs,

Kad rytmeti viena išvysiu

Nušalusias savo rožes,

Kitaip juk nebūna, sakysit.

Bet aš vis dar mokaus priprast,

Kad kelias prasideda - baigias,

Kad tai kas pražydo - nuvys,

Kad šitaip bučiuoja mus Laikas.

Todėl palydėt išeinu

Paliekančių gervių mus šiandien.

Sustoki, mirksni žavus !

Gal šitaip skleidžiasi Laimė ...              1996 10 20

     

 

Tarptautinė neįgaliųjų diena Alytuje 2014

Minėdama Tarptautinę neįgaliųjų dieną Neįgaliųjų ir jų tėvų bei globėjų asociacija MIRABILIA 2014 m. gruodžio mėn. 3 d. surengė vienos dienos konferenciją „Psichologinė pagalba neįgaliesiems taikant meno terapijos metodus". Jos metu vyko ir praktiniai seminarai. Renginys vyko Alytaus kraštotyros muziejuje. Turėjau galimybę parengti ir skaityti pranešimą apie lėlių teatro terapijos metodus.

Antroje dalyje vedžiau praktinį seminarą "Proceso drama naudojant lėles". Įrašą galima pamatyti:
https://www.youtube.com/watch?v=G3Gp_lZln_8
   

 

 

                           Konferencijos organizatoriai ir lektoriai  

Širdies lobiai

Kraujažole sese, apleidau tave...

Net graudu, kaip tavęs pasiilgus buvau!

Kai žiūriu į akis tau, niūniuojant girdžiu  –

„... trumpas tavo gyvenimas,  lig gegutės kukavimo...“

... pasiklydus buvau be tavęs, Kraujažole sese...

 Padainuokim kartu dar ir nebesiskirkim...

„ ... Oi seniai seniai pas motuly buvau
 vai  ir užžėlė tiej vieši kelaliai žaliu vejeliu...“         2014-07-11

                                                                                      

                                                                                                                              

Teatras iš mailės tėvynei

Salomėja Burneikaitė

 

spausdinta "Klaipėdos" dienraščio kultūros priede "Durys" 2010-03-25

 

Nepaprastas rankų šešėlių teatras „Budrugana-Gagra“ iš Gruzijos, lankęsis Lietuvoje vasario 28 – kovo 8 dienomis, neaplenkė ir Klaipėdos.

Norėjosi paliesti nepaliečiama

        Gastrolės tikrai neeilinės. Reklama, regis, buvo minimali, bet klaipėdiečiai, prijaučiantys gruzinams ir neabejingi teatrui, vieni kitiems persiuntinėjo žinutes apie artėjantį unikalaus gruzinų rankų šešėlių teatro „Budrugana-Gagra“ vizitą Klaipėdoje, kovo 5-ąją kvietusį ateiti į Klaipėdos dailės parodų rūmus.

    Mums, lietuviams, kasdien kartojantiems žodį „krizė“ ir laukiantiems jos padarinių, buvo proga dalyvauti spektaklyje, kurį kūrė žmonės – menininkai, sudėtingomis šaliai sąlygomis nepamirštantys svajonės, gerbiantys savo profesiją ir mylintys savo tėvynę. Tai buvo galima jausti sėdint tarp žiūrovų ir pasibaigus spektakliui, kai nustoję ploti daugelis publikos susirinko už ekrano. Norėjosi paliesti nepaliečiama, dar pratęsti susitikimą, bent pabandyti savo rankomis išgauti kuriamo silueto šešėlį.

Daugelis gerai atmename Lietuvos laisvės virsmo metus, ateities lūkesčius, kurie padeda geriau įsivaizduoti, ką atnešė 2008 m. rugpjūčio įvykiai Gruzijoje. Šios temos neišvengėme ir po spektaklio šnekučiuodamiesi su „Budrugana-Gagra“ trupės aktoriais. 

 

 

 

 

Palaikant vienas kitą

Susitikime Vilniuje šio teatro vadovas prof. Gela Kandelakis pasakė: „Į Lietuvą atiduoti to, ką turime geriausia – savo talentus, – atvažiavome todėl, kad kultūra – tai galingiausias ginklas, kai siekiame Laisvės ir Taikos. Todėl, kad tikime, jog šalyje, kuri mums taip daug morališkai padėjo, kai buvo labai sunku, galėsime parodyti tai, kas yra geriausia, sukursime dialogą, kuris mums padės palaikyti vienas kitą, kai to jums ar mums labai reikės“.

Kad tai nebuvo fasadiniai-ritualiniai žodžiai, įsitikinome ir susitikimuose pajūryje. Be Vilniaus ir Kauno, „Budrugana-Gagra“ trupė su spektakliais lankėsi Klaipėdoje ir Palangoje. Deja, šio teatro įkūrėjo – legendinio Gruzijos aktoriaus ir režisieriaus prof. G.Kandelakio Klaipėdoje nesulaukėme. Trupę į pajūrį atlydėjo kino menininkas Henrikas Gulbinas. Pristatydamas „Budrugana-Gagra“ pasirodymą Klaipėdoje, jis paaiškino, kad profesorius liko Vilniuje įgarsinti savo paties filmo, kuris netrukus turėtų būti rodomas per Nacionalinę Lietuvos TV.

 

             Kuriamas tarsi iš nieko

             Šešėlių teatro spektakliai nėra naujiena nei pasaulyje, nei Europoje. Rytuose šešėlių teatro tradicija siekia šimtmečius. Daugelyje šalių egzistuoja maži šešėlių teatrai, lėlininkai solistai kuria savo programas ir keliauja po pasaulį, visą teatrą sutalpindami keliuose lagaminuose.

„Budrugana-Gagra“ teatras iš Gruzijos ypatingas tuo, kad visi jo šešėlių stebuklai gimsta gyvai naudojant vien tik aktorių rankas ir naudojantis vien tik žmogaus rankų plastinėmis galimybėmis. Toks teatras kuriamas tarsi iš nieko.

Nesunku įsivaizduoti, kad tokiame šešėlių teatre lėlės negalima laikyti daiktu. Tai tik vizualinė plastinė forma ar objektas, sukuriamas ekrane ir egzistuojantis tik spektaklio metu. Kiekvieną kartą visus spektaklio personažus, jo vyksmą tenka kurti iš naujo. „Budrugana-Gagra“ teatro lėlių neįmanoma nei pasiskolinti, nei parduoti, nei nufotografuoti. Nuotraukoje matytume tik žmogaus rankas, o ne meškiuką Nazare, ančiuką, medžius ar kitus pavidalus.

Šis teatras yra unikalus savo nemedžiagiškumu. Jis naudoja vien kūrybines galias, remdamasis didžiule aktorių kantrybe, vaizduote, pačia teatro idėja. O tai visada užburia.

               Spektaklyje – kaip kine

              Nedidelėje scenoje, kurią, kaip įprasta šešėlių teatre, sudarė baltos drobės ekranas, pastatytas nesunkiai pritaikytoje spektakliui vienoje iš Klaipėdos dailės parodų rūmų salių, pusantros valandos stebėjome mažo meškiuko, vardu Nazare, gyvenimo epizodus nuo pavasario iki žiemos, jungiamus vos juntamos siužetinės linijos. Jo vardą sužinojome tik spektakliui pasibaigus, nes šešėlių vaidinimas vyko vien skambant muzikai.

Išgirdau, kaip maža mergytė, sėdėjusi mamai ant kelių, iš nuostabos ištarė: „Ak, kaip kine!“ Iš grotuvo sklindant pažįstamiems klasikos garsams, džiazo muzikos parafrazėms ir gruzinų daugiabalsei liaudies dainai, aštuoni jauni aktoriai savo rankomis prieš mūsų akis kūrė stebuklą − pasaulį be agresijos, kuriame vyravo darna, šviesa, harmonija ir vyko Gyvenimas. Baltame ekrane prieš mus atgijo viskas – medžiai, žolytės, gyvūnai, jūra…

Neapsigaukite manydami, kad spektaklis buvo labai realistiškas. Toli gražu ne. Šešėlių teatre visada yra budinama vaizduotė, nes ekrane galime matyti tik personažų siluetus. Mažos mergytės pasakymas „Kaip kine!“ man priminė, kad šį teatrą kuria žmonės, daug metų studijuojantys kiną ir randantys galių likti ištikimi savo profesijai.

             Aktoriai – pabėgėliai iš Gagros

         „Budrugana-Gagra“ teatras Lietuvoje lankėsi pirmą kartą, bet, tikimės, ne paskutinį. Po spektaklio, kol trupės aktorius Vadimas Šubitidzė norintiems pabandyti rodė, kaip sudėti rankas, kad ekrane išvystumėme vieno ar kito gyvūno siluetą, pakalbinau jo kolegą Orestą Todua.

Jis pasakojo, kad visi aštuoni šio teatro aktoriai yra pabėgėliai iš Abchazijos, Gagros miesto. Kai kurie iš jų su šiuo teatru yra dešimt ir daugiau metų. Trupė, vadovaujama prof. G.Kandelakio, kuris buvo ir jų dėstytojas, repetuoja bei kuria teatrą neturėdami nei patalpų, nei etatų, nei lėšų. Jie dirba tiesiog iš maksimalizmo ir tikėjimo, kad sugrįš į Gagrą su visu teatro repertuaru ir toliau vaidins savo žmonėms pačiuose atokiausiuose kaimuose. Jie svajoja apie Gagrą, savo gimtinę ir kraštą, kurio likimui yra neabejingi.

            Gyveno palėpėje

          Teatro idėja prof. G.Kandelakiui gimė 1985 m. Jis rengėsi kurti lėlių teatrą ir keliauti su spektakliais po Gruziją, jos kaimus. Idėja buvo puiki, bet vyriausybei neskyrus tam pinigų, jis pabandė su studentais kurti tiesiog rankų šešėliais. Paaiškėjo, kad tai gali būti dar įdomiau.

Iš pradžių teatras vadinosi tiesiog „Budrugana“. Jokių patalpų jis niekada neturėjo, teko ieškotis vietos rūsiuose ar palėpėse. O.Todua prasitarė, kad trupė iki šiol nemokamai glaudžiasi gruzinų lėlių teatro palėpėje, taip gyvena ir verčiasi jau 13 metų.

Tik praeitą vasarą visi apsidžiaugė gavę režisieriaus Roberto Sturua kvietimą rodyti spektaklius Šota Rustavelio teatro mažojoje scenoje.

„Taigi salę mes jau gavome, − dalijosi mintimis Orestas. − Bet rugpjūčio įvykiai Gruzijoje sutrukdė mums ten įeiti”.

           Perėmė studentai

        „Budrugana-Gagra“ pavadinimas primena, kad dabartinė teatro trupė yra antroji. Jų pirmtakai pirmąjį spektaklį 1991 m. suvaidino Paryžiuje, o po to prasidėjo Gruzijos išsivadavimo periodas, Rusijai pradėjus tikrą karą su Gruzija, vadinamą Šiaurės Osetijos ir Abchazijos karu. Trupė nuo to laiko vaidino tik užsienyje – Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Japonijoje. Tai buvo 1993, 1995, 1998 m., kol teatras iširo.

Kaip pasakojo O.Todua, jų trupės nariai, dabartiniai „Budrugana-Gagra“ aktoriai, buvo Gruzijos Šota Rustavelio teatro ir kino instituto prof. G.Kandelakio eksperimentinio kino režisierių kurso studentai. Jiems patiko pirmieji „Budrugana“ teatro spektakliai, bet trupė iširo, o jie – dabartiniai aktoriai – priėmė prof. G.Kandelakio pasiūlymą perimti teatrą.

Dabar teatras vadinasi „Budrugana-Gagra“, simboliškai primindamas, kad visi aštuoni teatro aktoriai yra pabėgėliai iš Abchazijos. Repertuarą šiuo metu sudaro du spektakliai. Dar du repetuojami. Vienas iš jų, suaugusiems, bus skirtas šimtametei džiazo istorijai. Kitas, pavadintas „Kalnu“, – abstrakčiųfigūrų spektaklis. O išraiškos priemonės kaip visada – tik rankos, jų plastika, muzika ir šviesa.

           Lietuviai kvietė į namus

          „Kai gausime leidimą grįžti į Abchaziją, mes rengiamės grįžti su savo teatru ir įkurti kino studiją”, − oriai dalijosi svajonėmis O.Todua.

Klausydamasi jo ir matydama jo akis neabejojau, kad tai vieną dieną tikrai įvyks. O kol kas Orestas kalbėjo toliau: „Mes visi tikimės, kad taip bus, nes turime daug draugų, kurie mums padeda. Lietuviai pirmieji atsiliepė reaguodami į rugpjūčio įvykius. Kai pas mus važinėjo tankai, buvo įvesta tūkstančiai kareivių ir atrodė, kad nebėra jokios vilties išgyventi prieš tokią jėgą, įjungę televizorių pamatėme mitingus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje...“

Ir nesustodamas tęsė: „Be galo esame dėkingi Lietuvai, nes tokio žiūrovo kaip Lietuvoje mes neįsivaizdavome. Čia patyrėme ypatingą dėmesį ir žmogišką šilumą... Matyt, ta sovietinių laikų priespauda suformavo mumyse artumo jausmą, kuris prasiveržia draugiškumo ženklais. Vilniuje po spektaklio žmonės tiesiog mus kvietė į namus pailsėti, pavakaroti, pasikalbėti. Ir tas jaukus dėmesys, sklindantis iš žiūrovų, keliauja paskui mus nuo Vilniaus, per Klaipėdą iki Palangos. Žmonės kviečiasi savo draugus ir važiuoja į Palangą, kad dar kartą pamatytų mūsų spektaklį. Neįtikėtina. Vilniuje vietoj dviejų kartų mes vaidinome tris spektaklius per vieną dieną”.

Aš taip pat bandžiau pakviesti „Budrugana-Gagra“ svečius su lėlininkais pavakaroti Klaipėdos lėlių teatre, tačiau jie išskubėjo į Palangą, „Ramybės” kultūros centrą, kuris sunkiai sutalpino visus norinčius pamatyti jų spektaklį. Bet svečiai patikino, kad mielai atvyks į Lietuvą dar kartą. Gal vėl pasimatysime ir Klaipėdoje, „Karakumų asilėlio“ festivalyje. Juk kiekviena idėja prasideda nuo svajonės.

http://www.durys.daily.lt/?lt=1237980888