Lėlės - tarsi tiltai į vaikystės Kalėdas

Gatvės, aikštės, vitrinos ima puoštis kalėdiniais blizgučiais ir nejučia šiluma užlieja mintis... Tai laukimo laikas, apmąstant metų prasmingus darbus. Šiek tiek suklūstame, stebėdami kaip miestas puošiasi švytinčiomis dekoracijomis. Šyptelime tyliai, prisimindami kas buvo vertingiausia, nepakeičiama, gal net amžina... Tinkamas metas yra grąžinti skolas- pažadus, rasti laiko pabūti su šeima. O gal galime gražinti bent mažą dalelę „skolų vaikystei“, tiesdami tiltus į žmones per lėlę?

Dirbdama užimtumo specialiste Klaipėdos socialinė paramos centre pastebėjau, kad mūsų globojamiems žmonėms, tiems kuriems paslaugas teikiame jų pačių namuose, lėlės taip pat yra svarbios. Senoliams jos dažnai yra gerų ir saldžių prabėgusio gyvenimo prisiminimų dalis. Sutikau močiučių, kurios su grauduliu pasakoja, kad vaikystėje neturėjo lėlių. Tekdavo pačioms jas susisukti iš skudurėlių, kad būtų ką supti. Kai kas parodo vaikų arba bendradarbių dovanotą didžiulį meškiną ar tigrą, dovanotą išleidžiant į užtarnautą poilsį, nuo tada garbingai įsitaisiusį ant sofos. Tos namų lėlės – prisiminimų saugotojos. Viena kita močiutė prasitaria, kad ir dabar gal pajėgtų numegzti rūbelių kokios mergaitės mylimai lėlei, jei tik atsirastų kas nori. Taigi, svarbus ir niekuo nepakeičiamas yra kartų ryšys, galintis užsimegzti per lėlę. 

Daugelio mintys laukiant Šv. Kalėdų dažnai sugrąžina į vaikystę, kai laiko turėjome apsčiai, buvome laimingi, visada mylimi, paguosti, sustiprinti. Dabar patys auginame vaikus ir anūkus, o laikas nuolat nejučia teka tartum pro pirštus. Skubėdami nepastebime, kad sūneliai ir dukrytės dažnai paliekami augti patys. Kaip išeina... Laiko jiems skiriame tiek, kiek suspėjame... Ar galime ką nors daryti kitaip? Gal tereikia sustoti akimirkai ir... atrasime stebuklą?

Neseniai nuo vienos močiutės gavau dovanų lėlę, kuri yra parsivežta iš tolimojo Sibiro, kai teko ten ne savo valia pagyventi... O, kad jūs žinotumės kokią brangią, sunkią, bet gražią atmintį ji saugo. Ne be reikalo tos gražuolės amžius turėtų būti apie aštuoniasdešimt metų.  Man ji panaši į šokėją ispanę, o gal kokią austrę ar vokietę. Lėlės šeimininkė Sibire baigė siuvėjų kursus, kad galėtų siūdama užsidirbti pragyvenimui. Klausydama močiutės istorijos nusistebėjau, kaip siuvėja pajėgė rūpintis lėle, kai sunku buvo tiesiog išgyventi. Sibiran moteris pateko būdama jauna mergina ir patylėjusi prataria, kad grožio ieškojo, norėjosi prasiskaidrinti kasdienybę. Kitaip gal ir nebūtų pajėgusi išgyventi...

O kad jūs būtumėt matę, kai suvirpėjo senukui rankos kai tą ryškiai išpuoštą gražuolę nusinešiau pas jį, mažai bematantį... Ilgai dar klausiausi jo prisiminimų apie Sibire praleistą vaikystę, kol su tėvu grįžo į Lietuvą. Kaip švelniai jis lietė lėlės plaukus, glostė ryškiaspalves rūbelio klostes, pagarbiai nedrįsdamas pakelti nė sijono kraštelio. Senolis visada buvo išradingas ir „prie technikos“. Klaipėdos įstaigose kai reikėdavo ir brandžiame amžiuje sugebėdavo rasti išskirtinius techninių sprendimų ir juos įvykdyti. Besišnekučiuojant su juo parodžiau, kad ši lėlė turi paslaptį – pakeistą vieną klubo sąnarį. Taigi, jos šeimininkei turėjo padėti koks nors brolelis, buvęs artimajai nagingu atjaučiančiu meistru. 

Neįkainojamai brangu yra liestis prie tokių istoriją. Daug lėlės „atsimena“ ir taip gali mums tapti lieptais į atmintį, jei tik skirsime vieni kitiems šiek tiek laiko.

Taigi, pabandykite užsimerkti ir prisiminti seną vaikystės draugę lėlę. Tik nesakykite, kad lėlės – tik mergaitėms. Neapsimeskite rūpestingi tėčiai-„berniukai“, kad jūsų tai neliečia. Negi neturėjote vaikystėje kokio mielo meškiuko, ar ištįsusiomis ausimis papilkėjusio nuo jūsų pačių ašarų zuikio, be kurio neužmigdavote, kurį nešiodavotės visada kartu? Ar pagalvojote kodėl dažnai ir šiais laikais mielus meškiukus, pingviniukus, pūkuotus didžiaakius ančiukus ar kitokias lėlytes segite prie kuprinių, solidžių portfelių, automobilio ar buto raktų, krepšių, slepiate rankinėse, vidinėse kišenės, net darbo stalčiuose? Juos sodiname ir šalia savo „draugo“ kompiuterio...

Taigi, tereikia prisiminti, kad išmintinga sena draugė lėlė lydi žmogų nuo pat žmonijos vaikystės. Vaikas augdamas taip pat išgyvena visas virsmo brandžiu stadijas. O lėlė – tai įdvasintas daiktas. Ji paties žmogaus sukonstruota, kaip gyvai būtybei savo pavidalu artimas modelis, kaip daiktas ar žaislas, turi ilgą istoriją. Tam tikra prasme jis (žaislas ar daiktas) simboliškai atskleidžia ir mūsų pačių santykį su aplinka. Lėlė tiek žmogui, tiek ir vaikui padeda suvokti pasaulį per simbolius. Dvasią turinti žaidimų draugė vaikui padeda pažinti pasaulį, jo dėsnius, pasitikti gyvenimo iššūkius ir pagal amžių jaustis vis saugiau. Ir nereikia tam specialaus laiko...

Šiam Kalėdų laukimo laike – eidami, važiuodami autobusu, stovėdami eilėse, prisiminkite brangią vaikystės pasaką ir leiskite jai būti kartu. Nebijokite, niekas apie tai nesužinos. Tiesiog žibančiomis akimis grįšite namo pas savo brangiausius. Jūsų vaikams vaikystės pasaulis – lyg pasaka. O jame svarbią vietą užimate jūs – tėvai ir seneliai, tetos, dėdės ir mylimieji, draugai ir klasiokai. Sukurkite savo rankomis ypatingą lėlę tiems, kuriuos mylite. Tegul ji turės ypatingą kišenėlę laiškams, saldžią saldaininę širdelę, sijonėlį iš vaikystėje nešioto rūbelio, gal dabar nebemadingą šukuoseną ar kaseles. Leiskite jiems ilgai ilgai prisiminti jus, kaip tiems mūsų globojamiems senoliams, branginantiems saldžius prisiminimus per ypatingą lėlę.  

Beje, pūkuotas pelėdžiukas-raktų pakabukas – tai pat lėlė, tapusi įdvasintu pavidalu.  Tokie maži „daikčiukai“ tikrai guodžia ir stiprina. Jie tarsi primena, kad Kalėdų dovanos – mūsų širdyse ir patys turime išmokti jomis dalintis. Ilgimės švelnumo visi, todėl tie įdvasinti daiktai – tarsi saugumo salelės, dažnai nejaukiame suaugusiųjų pasaulyje. Šitaip per lėlę mus gelbsti ir globoja labai asmeniška jos istorija – nors yra labai panaši į pasaką.

Prieškalėdinis laikas, kai ieškome dovanų artimiausiems, labai tinkamas laikas išjungti televizorių ir padovanoti šiek tiek ypatinga veikla ir mintimis užpildyto laiko savo brangiausiems. Ir tegul visos pasakos apie mielus pelėdžiukus, šokėjas, tigrus ar meškučius, gal net Batmanus baigiasi „... jie ilgai laimingai gyveno!”

Salomėja Burneikaitė