Su tavim, baltoji, visos mano dienos,
visos aklos ilgos naktys su tavim!
Tu – gyvybė mano ir gyvenimas,
Tu – sena pavargusi mano viltis...
Sutikau tave paliktą, gyvą klajojančią –
sielą alkaną, uodžiančią kelią namop
ir sustojau paguosti neganytos našlaitės beraštės,
dėliojančią raidėmis – kur Piemuo...
Taip save pažinau praregėjusią, gyvą nubudusią,
mokiaus tyliai rypuodama keltis ir eit...
Troškau rasti tikrą ganyklą Jo, sau ir seseriai –
tai avelei, dangaus baltumo spalvos.
Tavo turtas – mažutis vario varpelis,
Kur močiutė parišo, kai augom mudvi kartu...
Ir veduos dabar ją – savo dvynę, paskui mamą, močiutę, save-moterį,
Pro debesį baltą šypsančią, su giesmele...
Skambalėlį, tą vario, imu sau už Dovaną.
Pavadėlį avelės sudilusį palieku rankai Jo.
Žinau jau, namai – vieta, kurioje susitinkame visos,
pasiilgusios pievų tikrųjų, tyro baltumo spalvos
2023-05-19
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą