JIE ILGAI IR LAIMINGAI GYVENO...

Paprastai pasakos baigiasi žodžiais „...o tada, jie ilgai ir laimingai gyveno“. Kartais dar pratęsiant, kad patikimiau atrodytų, „ir aš ten buvau, alų-midų geriau, burnoj neturėjau...“  Taigi. O ši pasaka prasideda – „Jie ilgai ir laimingai gyveno!“...

Iš tiesų, senelis ir senelė kažkada, seniai seniai,  visai nieko neturėjo. Tik mokyklos baigimo pažymėjimus. Tada jie buvo labai jauni. Tokie jauni, kad anūkėliams sunku patikėti, jog galima nuo jaunystės taip pasikeisti. Dabar, kai seneliai ilgai ir laimingai gyvena, jie jau žino, kad visai nebaisu nieko neturėti, kai gyvenimas tik prasideda... Ir skubėti nereikia. Juk laimės „už uodegos nepagausi“ ir dažniausiai ji slepiasi visai šalia...

Mokėsi visą gyvenimą seneliai Dievą mylėti ir gyvendami vis labiau vienas kitą pamilo. Dabar, kai jie iš tiesų ilgai ir laimingai gyvena sau lyg niekur nieko – juos mielai aplanko vaikai ir anūkai. Kitur gyvena mažieji ir rašo seneliams paprastus popierinius laiškus, kurių anie labai labai laukia. Senelė skaito, o senelis klauso. Senelė duoną kepa, žoleles renka, džiovina. Senelis vyriškais reikalais užsiima. Vakarais susėda gerti arbatos, šnekučiuojasi. O paskui, kai bičiulius pasikviečia į svečius paskanauti kvapnios žolelių arbatos, visi kartu kalbasi apie brangiausias gyvenimo dovanas – laimę, meilę, bendrystę...

Tikriausiai nujaučiate, kad ne visos dovanos „leidžiasi“ nufotografuojamos. O tai kas svarbiausia juk yra matoma tik širdimi... Tačiau šios šiltos, su meile rankomis kurtos seneliui ir senelei šlepetės – matoma dovana. Seneliai džiaugiasi. Jiems šilta, gera kartu sėdėti ir gyventi taip, kad vaikai iš jų patys mokytųsi kaip reikia ilgai ir laimingai gyventi.

Klausiate kaip mokytis? Raskite laiko pasakoms, kurias seka senelis ir senelė... Patys raskite laiko skaityti paskas. Ten viskas seniai surašyta. Tereikia rasti joms laiko...

Iki susitikimo pasakų pasaulyje!

Su meile, Salomėja...

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>   

PASAKOS "GYVENA" VISUR

Gal ir sunku patikėti, tačiau pasaką galimą patirti ir bibliotekoje. Tiesa, tai buvo ne šiemet, tačiau tokia yra Klaipėdoje...

Daugelis iš mūsų žinome, koks stebuklingas laikas yra Adventas. Tuo laiku, laukdami šv.Kalėdų, bandome rimti, stengiamės baigti pradėtus darbus, grąžinti skolas, susitaikyti su Dievu... ir paruošti savo širdis stebuklui.

Meno bibliotekoje vykusioje adventinės popietės metu, buvo galima tiesiog kolekcionuoti PASAKAS... O čia tą vakarą rinkosi suaugusieji, vedini vos vienu kitu vaikeliu. Ir iš kur toks noras pasibūti toliau nuo reklamų ir skubėjimo?!

Matyt to labai jau ilgisi žmonės… Argi ne PASAKA yra sugrįžimas į kultūros šaknis, kur „atlekia elnias Devyniaragis“, artėdamas su saule ant ragų? Argi ne pasakiškai skamba kai tik šiame laike girdime dainuojant gyvai „siuntė mane leliumoj, o dalyviai patys natūraliai atitaria „leliumoj, sena motinėlė leliumoj“?...  Argi ne panašu kaip PASAKOJ čia pat yra matyti tikrų riešutų, obuolių ar medaus dubenėlį iš krašto, kur „pieno upės tekėjo“, kur „aukso obuoliai riedėjo“...

„Tenai kitaip skaras ryšėjo,
Kitaip mus mokė rašto.
Bet mes visi seniai išėjom
Iš to kitokio krašto. “ (Jonas Strielkūnas „Tenai“)

O didžiausias džiaugsmas buvo sutikti močiutę, vardu Eugenija, kuri šį susitikimą padarė dar pasakiškesniu atsinešdama savo rankdarbių. Jos megztose spalvingose raštuotose pirštinėse ir mažose kojinaitėse daugybė elnių ir paukštelių pritupdyta, gėlelių prisodinta... Ir pasakojo ji, kaip megzdama anūkėliui kojinaites ir margindama jas spalvomis, pridėjo ir linkėjimą – „kad kojelės, kurios nešios jas, būtų stiprios ir greitos!“

Nuo tada žinau – kolekcionuoju PASAKAS! Renku jas, kad nepasimestų, neištirptų kasdienybėje ir kad galėčiau jomis dalintis, kai prireiks, kad ne tik kojelės, bet ir širdelės sušilusios, ir akelės nustebusios šviesiau pasaulį matytų, svajoti imtų!

Salomėjos „Pasakų akademija“ tam ir yra, kad lengviau būtų kelią rasti „gyvenimo universitetuose“...

Iki susitikimo pasakų pasaulyje.

Su meile, Salomėja.

Plačiau apie mano patirtis ir praktiką skaitykite čia>