Kai rankos augina – šypsosi širdys...

Kas galėjo pagalvoti, kad surėmus pečius galima nukeliauti taip toli…

Kaip Klaipėdos miesto socialinės paramos centro užimtumo specialistė turiu pareigą lankyti mūsų klientus jų namuose ir rasti būdų sudominti juos užsiimti prasminga veikla. Patiriu daug džiaugsmo valandų, įdomumo ir niekada nubūna nuobodu. Vieniši, negalios apriboto judėjimo ir senyvi žmonės yra pasiilgę bendravimo. Besikalbėdami keliaujame įvairiausiais apmąstymų bei prisiminimų takeliais. Laikui bėgant pastebėjau, kad daugelis žmonių ką nors augina tiesiog ant savo palangių. Iš to ir gimė idėja, dar 2024 m. pavasarį, surengti „Palangės sodininkų šventę“. Ji sutartinai sutelkė daugelį mūsų darbuotojų, kiek tik leido klientų fizinės galios ir mūsų centro pajėgos. Nekalbėjome apie negalią ar senatvę! Visi, kurie ką nors savo namuose augina tapo palangės sodininkais. Auginti – taip pat yra veikla. Ir labai prasminga. Bet šiandien – ne apie šventę, o apie fotografijų parodas, kurios tapo sudėtine šventės dalimi. Nepatikėsite, bet po šventės jas panoro pamatyti ir kiti, pakviesdami perkelti fotografijų kompozicijas į kitas erdves.

Taigi, ne mažai per metus „pakeliavo“ mūsų centre parengta fotografijų paroda. Jos autorė yra mūsų centro individualios priežiūros darbuotoja Marina Lendraitienė. Ji, pasitelkusi skvarbią akį, kūrybines galias ir pomėgį fotografuoti, lankė mūsų klientus namuose, kalbino juos ir pakėlusi objektyvą spragsėjo aparatu. Šiemet turėjome jau dvi kompozicijas, pavadintas „Palangės sodininkų portretai“ ir „Auginančios rankos“. 

Pirmiausiai parodos sulaukė Centro darbuotojų, o svarbiausia – mūsų paslaugų gavėjų susidomėjimo. Daugelis jų džiaugėsi Marinos nuotraukomis kaip itin brangintinomis dovanomis. Darbai iš tiesų skleidžia gėrį, brandaus amžiaus žmogaus grožį. Jo suteikia prasminga veikla auginant augalus ir atskleidžiant malonų visų prisidėjusių socialinį įsitraukimą.

Praėjusių metų rudenį parodą „Palangės sodininkų portretai“, pranešime pasakodama apie „Palangės sodininkų šventę, pristačiau Respublikos socialinių darbuotojų metinėje konferencijoje Telšiuose. Po to gavome pirmąjį pakvietimą perkelti parodą į Kretingą. Visą mėnesį į veidus fotografijise galėjo įsižiūrėti Dienos veiklos centro Kretingoje lankytojai ir svečiai. Po to buvome pakviesti parodą perkelti į ,,Pajūrio senelių namus“ Kretingoje, kad ir jie turėtų galimybę įsižiūrėti į šviesius amžėjančių mūsų paslaugų gavėjų veidus. Keliaujančia paroda norėjosi padrąsinti atskirtyje gyvenančius žmones nebijoti senatvės, tikėti gyvenimu, prasminga veikla ir mums pavyko. Gražiausias atsiliepimas iš senelių buvo, kai išgirdome tariant – „Bet juk ir mes galime ką nors auginti!”

Nesustojome. Po pranešimo „Per socialinį užimtumą į geresnę gyvenimo kokybę“, mano padaryto Lietuvos biblioterapijos asociacijos mokslinėje-praktinėje konferencijoje pavadinimu „Gyvenimo kryžkelės: savižudybių prevencija ir pagalba įvairioms amžiaus grupėms”, buvome pakviesti parodą „Auginančios rankos“ eksponuoti Šiaulių rajono savivaldybės sveikatos centre Kuršėnų ligoninės slaugos skyriaus aplinkoje. Skaitydami atsiliepimus, surinktus psichologės Donatos, radome jaudinančių globojamų senelių įrašų – „Ar čia ji visada bus? Taip gražiau...“, „Nėra čia jokių rūpesčių, bėdų, tik  grožis ir darbas”, „Visada malonu matyti, kaip kažkas auga”, „Tiesiog ramina širdį.“, „Rankos, kurios dirba ir augina – geras ženklas“, „Nesvarbu, koks sunkus gyvenimas, kaip sveikatos nėra, visada galima pasodinti sėklelę”, „Pažiūrėk, kaip  nufotografuota kiekviena raukšlelė. Koks didelis kontrastas tarp senų rankų ir jauno daigo!”

Metas pasidžiaugti, kad po to ekspoziciją „Auginančios rankos“ pristatėme ir mėnesį palikome svečiuotis Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų skyriuje. Tarp kitų įrašų atsiliepimų knygoje itin daug pasakantys yra šios įstaigos bibliotekininkės Aušros žodžiai – „Ačiū už įkvepiančią parodą, kuri sulaukė daugybės bibliotekos lankytojų komplimentų. Ačiū, kad įžvelgėte grožį ir augimą, kartais ir klestėjimą, ten, kur jo atrodytų, yra maža...“

Na o ką tik, minint Klaipėdos socialinės paramos centro 25-rių metų sukaktį, fotografijų parodą „Auginančios rankos“ eksponavome konferencijos „Tarp iššūkių ir vilties: kryptingas bendradarbiavimas ir veiksmas socialinio darbo praktikoje“ dalyviams, susirinkusiems iš visos Lietuvos. Ne vienas ir čia negailėjo jautrių žodžių Marinos fotografijoms, stebėdami jų detales. Jaudinančiai brangu buvo išgirsti atvykusį iš Vilniaus kun. Ričardą Doveiką – vieną iš lektorių, garbingą konferencijos svečią, stabtelėjusį apžvelgti fotografijų ekspoziciją, žibančiomis akimis pratariant „Labai prasminga idėja. Labai!”

Salomėja Burneikaitė

Mintys, grįžus iš Tekančios saulės šalies

Mano namai, mano tėvynė, darbas, visos mano meilės – čia, Lietuvoje. Kelionės vilioja, traukia ir žavi. Bet ir atostogų kelionėje vis dairiausi kas toje Tekančios Saulės šalyje kitaip negu pas mus? Šiuo metu mano darbo laukas yra socialinių paslaugų sritis, tad ir atsitolinus mintys sukosi apie socialinės erdvę, žmonių pasirinkimus, įpročius, situacijas.

 

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

Apsistojus senojoje Japonijos sostinėje Kiote teko keliauti traukiniais, metro, autobusais, pėsčiomis ir net taksi. Tai – milijoninis miestas, iš kurio kasdien pasukdavome įvairiomis kryptimis. Nepamiršau atostogaudama, kad mano darbovietė yra Klaipėdos miesto socialinės paramos centras, todėl stengiausi atkreipti dėmesį ir pastebėti socialinio lauko situacijas, dalykus – žmonių įpročius, santykius, gyvensenos ypatumus, pagyvenusių bei žmonių su negalia judėjimo ar veiklų pasirinkimo galimybes.

Laikas ir oras pasitaikė dieviškai gražus – pats sakurų sužydėjimas, kai japonai švenčia Hanami. Tai šventė pilna gyvenimo džiaugsmo, kai tiesiog gėrimasi žiedais. Tuo metu ji visuotinai švenčiama ne tik dieną, bet ir naktį. Negalima buvo nejausti ypatingos ir nuoširdžios pagarbos visai gamtai. Tai ilgus amžius ugdyta pajauta, susijusi su tikėjimu, tūkstantmečiais puoselėjama tradicija, gerbiant ir garbinant šventus medžius, augaliją, kuriai skiriamos šventvietės. Prisipažinsiu, suspaudė širdį prisiminus kaip kertami miškai Lietuvoje, nors miškingumas pas mus yra kur kas mažesnis negu Japonijoje. Lankėme įvairiausius sodus – augalų kompozicijų, suderintų su aplinka, landšaftu, samanų, akmenų, su vandens baseinais, terasomis, arbatos nameliais, imperatoriškąsias vilas ir pan. Ir nenustojau nuolat gėrėtis, kaip kiekvienam japonui svarbu yra patirti grožį, harmoniją, estetiškai darnią savą aplinką.

Beje, pasirodė keista, kad keliaudami viešose vietose pasigedome... šiukšlių dėžių. Ėmėme stebėti kodėl taip? Ką jie daro su šiukšlėmis? Taip, japonai jas atsakingai rūšiuoja, tačiau tai jie daro savo namuose. Paaiškėjo, kad kiekvienas už savo šiukšles yra atsakinga pats. Įeinat į šventyklą visi nusiauna batus, kad juos paliktų tam skirtose lentynėlėse. Tačiau kartą gavome vienkartinius maišelius, kad galėtumėm patys batus pasinešioti, kol apžiūrinėsime objektą. Ir štai, prie išėjimo lankytojus sutiko užrašas anglų kalba, primenantis, jog tie maišeliai yra dovanojami, kad parsineštumėm juos namo. Štai taip. Pozityviai, aiškiai ir tiksliai. Beje, japonai vengia kategoriškai neigiamų atsakymų. Verčiau pasuka kalbą kita linkme, siūlo savą variantą. Ir tai – japonų kultūros dalis.

   

Kartą stotelėje mūsų grupelė laukdama autobuso visai negarsiai šnekučiavosi lietuviškai, o šalia išgirdęs nesuprantamą jam šneką senukas angliškai pasiteiravo iš kokios mes šalies. Paaiškinome, kad iš Lietuvos. Kad būtumėt matę kaip jis nudžiugo! Išsitraukė žemėlapių atlasą, parodė jau anksčiau pasižymėtą mūsų šalį Europos žemyne. Pasitikslino ar tikrai mes iš tokių tolybių atvykome pamatyti Japonijos? Tada, gavęs teigiamą atsakymą, paklausė kaip lietuviškai pasisveikinti, padėkoti ir atsiprašyti. Suklegome tardami „laba diena“, „ačiū“ ir „atsiprašau“. Senyvo amžiaus japonas ištarė keletą kartų pats žodžius lietuviškai, užsirašė ir jų transkripciją į užrašų knygutę, kurioje jis, pasirodo, kolekcionuoja dar nežinomų kalbų svarbiausius žodžius. Pirma mintis buvo – kam jam tai? Nepamiršau, kad užimtumo specialiste Lietuvoje dirbu su senyvo amžiaus ir negalią turinčiais žmonėmis. Ir supratau koks išmintingas tas senolis! Nežinau ar jis namuose, kaip mūsiškiai, sprendžia kryžiažodžius, tačiau yra radęs užsiėmimą, padedantį megzti naujus ryšius, lavinti atmintį, duoti darbo smegenims, tolinti demenciją. Ar pažįstate tokių „kolekcininkų“ Lietuvoje? Apskritai japonai stengiasi kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje, prižiūri namų augalus, rūpinasi aplinka, gyvūnais, vertina bendruomeninius ryšius.

Stotelėse japonai sustoja į eilę ir į transporto priemonę lipa neskubėdami, nesistumdydami, gerbdami nusistovėjusią tvarką. Autobuso vairuotojas pats praneša stotelių pavadinimus,  padėkoja per priekines duris išlipančiam kiekvienam važiavusiam. Svetimšaliams tenka sutelkti dėmesį ir elgtis taip, kaip elgiasi vietiniai, nors pastabų čia niekas nedavinėja. O geležinkelio stotelėse yra net išbraižytos nukreipiančios rodyklės, grafiškai paaiškinančios kurioje eilėje laukti tinkamo vagono. Beje, yra ir vagonų, į kuriuos nurodoma lipti tik moterims.

Transporto priemonėse, gerbdami kiekvieno asmeninę erdvę, žmonės tarp savęs nesikalba, nesinaudoja mobiliuoju telefonu. Tačiau ne kartą pastebėjau autobuse ar traukinyje važiuojančius japonus skaitant paprastą popierinę knygą. Ypač patraukė akį neįgaliesiems skirtoje sėdynėje ramiai įsitaisiusi senyvo amžiaus moteris, skaitanti gana storą knygą, prašytą japoniškais hieroglifų stulpeliais iš dešinės į kairę.

Gerokai vyresnio amžiaus žmonės pastebimi visur. Jų daug ir jie nėra apkūnūs. Japonų senoliai  keliauja, patys apsiperka, stengiasi rūpintis savimi. Jie nuolat juda, važiuoja dviračiais, stengiasi kuo ilgiau išlikti darbingi. Daug kur aptaravimo srityje matėme dirbančius itin brandaus amžiaus žmones. Kai dairiausi lauktuvių, vienoje mažoje privačioje parduotuvėlėje mane sutiko nuolankiai besišypsanti žavi porelė, tarsi „senelis ir senelė“ – du senučiukai, nekalbantys angliškai. Jie neįkyriai stengėsi atspėti mano poreikius, stebėjo ką panorėsiu įsigyti. „Senelė“ parodė ir padavė išsirinkti vieną iš kelių japoniško rašto tekstilinių servetėlių, o „senelis“ paslaugiai kalkuliatoriuje parodė jų kainą. Džiugiai įsigijau bent kelias ir japoniškai ištariau jiedviem „arigato“.

Negalėjau nepastebėti kaip Japonijoje keliauja sunkiai judantys, senyvi, negalią turintys žmonės. Jų visur laukia patogūs, pritaikyti judėjimui pandusai, liftai, keltuvai, lengvai atsiveriančios durys. Dažnoje kavinėje patogu yra prisėdus prie staliuko patiekalus rinktis ir užsisakyti iš meniu, įstaigos planšetėje. Teko patirti kaip užsakytus patiekalus, pagal pažymėto staliuko numerį, atveža akelėm-lempelėm mirksintis robotas. Daug čia tokių pagalbininkų. Galima tikėtis, kad netrukus ir pas mus jie „įsiterps“ aptarnavimo sferoje.

 
 Keliaujant nuo vieno sodo prie kito, laisvu laiku užsukau nuošalioje gatvelėje į mažą suvenyrų dirbtuvėlę-parduotuvėlę. Darbuotoja pasitiko su šypsena. Lentynėlėse – mažyčiai keramikos, stiklo, tekstilės darbeliai. Nusižiūrėjau keletą, pastebėdama, jog čia kainos žymiai mažesnės negu miesto centre. Tuoj pastebėjai užrašą anglų kalba, primenantį, kad viskas čia sukurta proto ir intelekto negalią turinčių asmenų, kurie bus labai dėkingi, jei šie kūrinėliai mums patiks. Be abejo, įsigijau porą ryškiai dekoruotų tekstilės darbelių. Tik reikia ilgesnio paaiškinimo kaip ir kur juos panaudoti Lietuvoje. Tai vis lauktuvės socialinio darbo kolegėms. Vaikščiodama pagalvodavau – yra  ko pasimokyti iš Japonų, norisi raginti kurti, dalintis. 

Dauguma japonų miestuose gyvena labai suspaustoje erdvėje. Vietos mažai, o jie taip viską suplanuoja, kad keleto šaligatvio plytelių plote išsitenka ir įėjimas, ir dviratis arba mažas automobiliukas, gal skalbinių džiovyklė, bet visada – dar ir keletas vazonų su augalų kompozicijomis ar atkreipianti dėmesį ikebanos puokštė. Kelio galą nuvažiavę autobusu, traukėme vieną rytą vorele link imperatoriškosios vilos sodų, o staiga prieš akis čia pat iš pirmo namo aukšto durų išniro senučiukė su laistytuvėliu, siekianti vos ne prie praeivių kojų palaistyti savo augalėlius.

Turėjome susitikimą ir su mūsų kelionės „Japoniškų sodų takais“ vadovės Lauros Fukumoto Popkytės mokytoju, kuris yra kraštovaizdžio meistras. Laura ne vienerius metus gilinosi, kartu dirbdama, į japoniškų sodų kūrimo ir priežiūros paslaptis. Savoje itališko tipo arbatinėje mus pasitiko senyvo amžiaus vyras, su lazdele, papasakodamas kaip ją prieš keletą metų ją įsirengė. Tada supažindino su čia dirbančia panašaus amžiaus moterimi, kuri laukė mūsų, išsidėsčiusi ant stalo pulkelį gervių, kačiukų, lapiukų – margų jos rankų darbo origami lankstinukų. Pasakoju, nes visa tai yra apie vyresnio amžiau žmonių pastangas būti aktyviais, būti reikalingais, rasti kaip būti naudingais. Laura pagarbai pristatė mokytojo darbus ne tik Japonijoje. Meistras pasakojo apie bendradarbiavimą su lietuvaite, noriai dalinosi mintimis japoniškų sodų kultūrą. Įsiminiau jo atsakymą į klausimą kas yra svarbiausia kuriant sodą: „remtis savo krašto augalais ir naudoti juos, siekiant dermės su gyvenama aplinka“.

Apibendrinant „japoniškas patirtis“ noriu prisiminti dar vieną seneliuką. Jį sutikome, tiksliau radome, sėdintį prie upės ant patiesto kilimėlio, išsidėsčiusį ratu savų rankų darbelius iš plonų lankstomų vielučių. Toks laisvai „filosofiškas užsiėmimas“, kai ta vieta ir vadinosi „Filosofų alėja“. Šalia – upė, virš galvos – žiedlapius barstančios sakuros, šalia – vaikšto ir eina žmonės, o jis, užsidėjęs akinius, lanksto replutėmis iš mažų grandelių kažką naujo... Gal kas panorės įsigyti? Panorėjau, įsigijau. Ir man tai primins Tekančios Saulės šalį Japoniją, kurios niekas kitas nematė.

Salomėja Burneikaitė

publikuota: https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/27/mintys-grizus-is-tekancios-saules-salies/