TERAPINIS VAKAROJIMAS KARTU

Moterys, socialinio darbo erdvėje baigusios dienos darbus kaip tarnystę artimui, susiburdavo pavakaroti, kad ir nuotoliniu būdu. Tokie susibūrimai svarbūs, kaip jėgas atstatanti veikla. Vis radosi ir radosi grupelė vakarojimams kartu, kaip mokė dar mano mama, su rankdarbiu rankose leisdama daugelį gyvenimo valandų ir vis kviesdavusi pabūti kartu. Dabar – tai laikas skiriamas terapinėms veikoms tekstilės technikomis. 

Šį kartą pasitelkusios drobę ir lino siūlus ėmėmės rankdarbių, socialinė darbuotoja Rita Smilgevičienė subūrė savo pogrupio moteris. Vienbalsiai nusprendėme, kad geriau būtų vakaroti gyvai, tačiau išnaudojome ir galimybę bendrauti per nuotolį. Kiekviena savo namuose, su arbatos puodeliu patogioje sofoje svarstėme kokį bendrą darbą kartu nuveiksime. Apsisprendėme kurti lino drobės servetėles, vąšeliu lininiais siūlais apnerdamos jų kraštus. Jei paklausite, susitikusios moterys jums papasakos kas lino drobę dovanojo, iš kur lininiai siūlai „atsirado“, kokią arbatą pasirinko, kam tos servetėlės atiteks ir kodėl. Man tik norisi prisipažinti, kad pačiai širdis sąla, skaitant grupelės narių atsiliepimus apie tai, kaip jautėsi, ką atrado, išmoko, sužinojo. 

Moterys ne tik nėrė, bet ir konsultavo viena kitą, drąsino, džiaugėsi viena kitos darbu. O kalboms pritilus beneriant, pasiūliau paklausyti mano skaitomų pariktų prozos tekstų. Taigi, išnaudojome ir biblioterpijos galimybes, jungiant rankdarbio kūrimą su skaitymu balsu, poetiniais apmąstymais, prisiminimais, pasipasakojimais, atsiliepimais. Tikiu, kad ir jūs pasidžiaugsite mūsų veikla, nes svarbi yra bendrystė, jaučiama ir dalyvių atsiliepimuose:

„Kai nusprendžiau dalyvauti meno terapijos veikloje, neįsivaizdavau kaip tai atrodys. Dabar galiu pasakyti, kad tai nuostabi nauja patirtis, kurios metu ne tik užsiimi nėrimu, bet ir išgirsti profesionaliai skaitomą pasakojimą, kuris nukelia tave mintimis ten, apie ką gali pagalvoti, susimąstyti. Ačiū, Salomėja, už mokėjimą vesti tuo keliuku!”

„Ši terapinė veikla padėjo man prisiminti savo babytę, jos sudėtingą likimą, nes buvo ištremta... O atmintin grįžo todėl, kad panaudojau jos „palikimą“ – didelį kamuolį lino siūlų, kuriais pasidalinau su kolegėmis. Jie buvo skirti suausti į lovatieses, staltieses ir kt.“

 „Ačiū! Buvo šilta ir jauku, sklido moteriška jaunaties energija. Ačiū už skaitymus ir pasikalbėjimus. Buvo smagu laikas su kolegėmis!“

„Nėrimas man – relaksacija. Mintys nubėga toli toli, nieko nebegalvoji. Mėgstu nerti. Dar mokykloje buvau apsinėrusi mokyklinės prijuostės sparnus. Besilaukdama dukrų vis ką nors nerdavau...“

„Dar kartą ačiū už nuostabiai praleistą laiką ir šiltą angelišką balsą. Buvo nuostabūs vakarai, sugrįžimas į praeitį, tiesiog jaučiau, kad a.a. mamytė mezgė šalia manęs. Puiki meditacija, apkabinu maldoje!”

Atgaiva ir man yra skaityti tokius atsiliepimus, o kartu ir vakaroti moterų ratelyje...

Brangią  dovaną vis dar „išpakuoju“ ir džiaugiuosi po daugelio metų, kai mama jau iš aukštybių begali žvelgti į mus neriančias kartu. Jai nėrimas ir rankdarbiai buvo tyli tarnystė, nes mėgdavo ne tik nerti, bet ir dovanoti kitiems. Išvydusi kiek ji paliko mums savo kruopščiai kurtų ir skoningų nėrinių, viena mano draugė žemaitė nustebusi pratarė – „Va je tau, čia juk tavo mamos rožančiai!

fotografavo Rita Smilgevičienė

2021-10-25