Kas galėjo pagalvoti, kad surėmus
pečius galima nukeliauti taip toli…
Kaip Klaipėdos miesto socialinės
paramos centro užimtumo specialistė turiu pareigą lankyti mūsų klientus jų
namuose ir rasti būdų sudominti juos užsiimti prasminga veikla. Patiriu daug
džiaugsmo valandų, įdomumo ir niekada nubūna nuobodu. Vieniši, negalios apriboto
judėjimo ir senyvi žmonės yra pasiilgę bendravimo. Besikalbėdami keliaujame
įvairiausiais apmąstymų bei prisiminimų takeliais. Laikui bėgant pastebėjau,
kad daugelis žmonių ką nors augina tiesiog ant savo palangių. Iš to ir gimė idėja,
dar 2024 m. pavasarį, surengti „Palangės sodininkų šventę“. Ji sutartinai sutelkė
daugelį mūsų darbuotojų, kiek tik leido klientų fizinės galios ir mūsų centro
pajėgos. Nekalbėjome apie negalią ar senatvę! Visi, kurie ką nors savo namuose
augina tapo palangės sodininkais. Auginti – taip pat yra veikla. Ir
labai prasminga. Bet šiandien – ne apie šventę, o apie fotografijų parodas,
kurios tapo sudėtine šventės dalimi. Nepatikėsite, bet po šventės jas panoro
pamatyti ir kiti, pakviesdami perkelti fotografijų kompozicijas į kitas erdves.
Taigi, ne mažai per metus
„pakeliavo“ mūsų centre parengta fotografijų paroda. Jos autorė yra mūsų centro
individualios priežiūros darbuotoja Marina Lendraitienė. Ji, pasitelkusi
skvarbią akį, kūrybines galias ir pomėgį fotografuoti, lankė mūsų klientus
namuose, kalbino juos ir pakėlusi objektyvą spragsėjo aparatu. Šiemet turėjome jau
dvi kompozicijas, pavadintas „Palangės sodininkų portretai“ ir „Auginančios
rankos“.
Pirmiausiai parodos sulaukė
Centro darbuotojų, o svarbiausia – mūsų paslaugų gavėjų susidomėjimo. Daugelis jų
džiaugėsi Marinos nuotraukomis kaip itin brangintinomis dovanomis. Darbai iš
tiesų skleidžia gėrį, brandaus amžiaus žmogaus grožį. Jo suteikia prasminga
veikla auginant augalus ir atskleidžiant malonų visų prisidėjusių socialinį
įsitraukimą.
Praėjusių metų rudenį parodą „Palangės
sodininkų portretai“, pranešime pasakodama apie „Palangės sodininkų šventę,
pristačiau Respublikos socialinių darbuotojų metinėje konferencijoje Telšiuose.
Po to gavome pirmąjį pakvietimą perkelti parodą į Kretingą. Visą mėnesį į
veidus fotografijise galėjo įsižiūrėti Dienos veiklos centro Kretingoje
lankytojai ir svečiai. Po to buvome pakviesti parodą perkelti į ,,Pajūrio
senelių namus“ Kretingoje, kad ir jie turėtų galimybę įsižiūrėti į šviesius
amžėjančių mūsų paslaugų gavėjų veidus. Keliaujančia paroda norėjosi padrąsinti
atskirtyje gyvenančius žmones nebijoti senatvės, tikėti gyvenimu, prasminga
veikla ir mums pavyko. Gražiausias atsiliepimas iš senelių buvo, kai išgirdome
tariant – „Bet juk ir mes galime ką nors auginti!”
Nesustojome. Po pranešimo „Per socialinį užimtumą į geresnę gyvenimo kokybę“, mano padaryto Lietuvos biblioterapijos asociacijos mokslinėje-praktinėje konferencijoje pavadinimu „Gyvenimo kryžkelės: savižudybių prevencija ir pagalba įvairioms amžiaus grupėms”, buvome pakviesti parodą „Auginančios rankos“ eksponuoti Šiaulių rajono savivaldybės sveikatos centre Kuršėnų ligoninės slaugos skyriaus aplinkoje. Skaitydami atsiliepimus, surinktus psichologės Donatos, radome jaudinančių globojamų senelių įrašų – „Ar čia ji visada bus? Taip gražiau...“, „Nėra čia jokių rūpesčių, bėdų, tik grožis ir darbas”, „Visada malonu matyti, kaip kažkas auga”, „Tiesiog ramina širdį.“, „Rankos, kurios dirba ir augina – geras ženklas“, „Nesvarbu, koks sunkus gyvenimas, kaip sveikatos nėra, visada galima pasodinti sėklelę”, „Pažiūrėk, kaip nufotografuota kiekviena raukšlelė. Koks didelis kontrastas tarp senų rankų ir jauno daigo!”
Metas pasidžiaugti, kad po to ekspoziciją „Auginančios rankos“ pristatėme ir mėnesį palikome svečiuotis Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų skyriuje. Tarp kitų įrašų atsiliepimų knygoje itin daug pasakantys yra šios įstaigos bibliotekininkės Aušros žodžiai – „Ačiū už įkvepiančią parodą, kuri sulaukė daugybės bibliotekos lankytojų komplimentų. Ačiū, kad įžvelgėte grožį ir augimą, kartais ir klestėjimą, ten, kur jo atrodytų, yra maža...“
Na o ką tik, minint Klaipėdos
socialinės paramos centro 25-rių metų sukaktį, fotografijų parodą „Auginančios
rankos“ eksponavome konferencijos „Tarp iššūkių ir vilties: kryptingas
bendradarbiavimas ir veiksmas socialinio darbo praktikoje“ dalyviams,
susirinkusiems iš visos Lietuvos. Ne vienas ir čia negailėjo jautrių žodžių
Marinos fotografijoms, stebėdami jų detales. Jaudinančiai brangu buvo išgirsti
atvykusį iš Vilniaus kun. Ričardą Doveiką – vieną iš lektorių, garbingą konferencijos
svečią, stabtelėjusį apžvelgti fotografijų ekspoziciją, žibančiomis akimis pratariant
„Labai prasminga idėja. Labai!”
Salomėja Burneikaitė
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)